- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-22
- Bylos Nr.
- P-403-170-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Sigita Rudėnaitė (pirm.), Stasys Gudynas, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. M., A. G., G. B., G. K.
- Atsakovas
- Alytaus miesto ir rajono policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 66.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-360-414/2005 pagal pareiškėjų D. M. , A. G. , G. B. ir G. K. skundus atsakovams Alytaus miesto ir rajono policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai skundais kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydami priteisti jiems iš Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato neišmokėto darbo užmokesčio dalį, D. M. – 3585,76 Lt, G. B. – 3436,76 Lt, G. K. – 5283,18 Lt, A. G. – 5347,76 Lt. Pareiškėjai skunduose nurodė, kad, dirbdami Alytaus miesto ir rajono policijos komisariate, per 2003-2004 metus negavo viso priklausančio darbo užmokesčio, kadangi, vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, buvo taikomas indeksavimo koeficientas. Remiantis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, dalis priklausančio darbo užmokesčio nepriskaičiuota neteisėtai.
Pareiškėjai patikslintais skundais prašė priteisti minėtas sumas solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento, ir Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato. Pareiškėjai nurodė, kad Vyriausybė viršijo savo kompetenciją, jos priimti norminiai teisės aktai yra negaliojantys nuo priėmimo dienos. Pareiškėjų teigimu, darbdavys pažeidė Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies ir 203 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovai su pareiškėjų skundais nesutiko. Atsakovai atsiliepimuose nurodė, kad pareiškėjams sumažintas darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis atitinkamais komisariato vadovo įsakymais, kurie nėra ginčijami. Sprendimai išmokėti sumažintą darbo užmokestį yra įvykdyti, atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo išmokamas kiekvieną mėnesį, todėl yra sukeltos realios teisinės pasekmės. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas atgal netaikytinas. Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbdavys gali keisti darbo apmokėjimo sąlygas, kai toks reguliavimas nustatytas įstatymuose ar Vyriausybės nutarimuose.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2005 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjams darbo užmokestis, taikant indeksavimo koeficientą, buvo skaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato viršininko įsakymais. Atsakovas, indeksuodamas pareiškėjų darbo užmokestį, vadovavosi galiojusia Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies redakcija, išdėstyta 2002 m. gruodžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1243, kurioje buvo numatyta institucijų teisė taikyti darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą. Teismas nustatė, kad pareiškėjai žinojo apie komisariato viršininko įsakymus, nes gavo atsiskaitymo lapelius, tačiau nustatyta tvarka jų neginčijo. Teisės normos, numačiusios teisę taikyti darbo užmokesčio indeksavimą galiojo iki tada, kai Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. IX-1243 1 straipsnio 3 dalis ir 2003 m. sausio 17 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 53 patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Konstitucijai. Teismo teigimu, Alytaus miesto ir rajono policijos komisariatas, neišmokėdamas pareiškėjams viso darbo užmokesčio, taikė tuo metu galiojusias teisės normas. Teismas nurodė, kad jokiomis įstatymų nustatytomis procedūromis nėra nustatytas 2003 m. sausio 17 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 53 patvirtintų Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių negaliojimas nuo jų priėmimo dienos. Teismas nelaikė minėtų Vyriausybės patvirtintų taisyklių negaliojančiomis pagal Darbo kodekso 4 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl to, kad atsakovas pažeidė Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalį ir 203 straipsnį. Teismas nurodė, kad kai keičiamos darbo apmokėjimo sąlygos remiantis norminiais teisės aktais, darbuotojo rašytinis sutikimas ir pranešimas apie ketinimą keisti darbo sąlygas nereikalingas. Pagal Civilinio kodekso 6.296 straipsnį, asmenys atsako solidariai tik už padarytą žalą. Solidari atsakomybė santykiams, susijusiems su valstybės tarnyba, netaikoma, todėl teismas skundų reikalavimų netenkino.
III.
Pareiškėjai A. G. , G. B. ir G. K. apeliaciniais skundais prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti iš atsakovo Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato skunduose nurodytas sumas. Apeliantai nurodė, kad pagal Darbo kodekso 4 straipsnio 2 dalį, Vyriausybės norminių aktų nuostatos, bloginančios darbuotojų padėtį, negalioja. Apeliantų teigimu, Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės blogina jų padėtį, jos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tai, kad komisariatas taikė tuo metu galiojusias teisės normas, gali būti svarbu tik parenkant tinkamą atsakovą, tačiau byloje atsakovu patraukta ir Lietuvos valstybė, kuri taip pat turi laikytis Konstitucijos. Be to, nurodoma, kad darbdavys pažeidė Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies ir 203 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimais į apeliacinius skundus prašė apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodoma, kad nėra pagrindų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės detaliai reglamentavo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą jam viršijus biudžete darbo užmokesčiui patvirtinus asignavimus, tokiu atveju neturėjo būti taikomos Darbo kodekso normos.
Šalies argumentai
2006 m. kovo 22 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme taip pat buvo gautas pareiškėjo D. M. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-360-414/2005. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad akivaizdu, jog Kauno apygardos administracinis teismas priimdas sprendimą padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą, akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisės kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį ir joje suformuotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, pažymėjo, kad analogiškose bylose yra priimti vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai. Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą vadovaudamasis Lietuvos Repsublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktais.
2006 m. kovo 29 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko raštu D. M. prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo jam grąžintas. Teismo primininkas nurodė, kad administracinėje byloje, kurioje D. M. padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo, nagrinėjimas nėra baigtas, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra įsiteisėjas (jis apskųstas kitų proceso šalių apeliaciniais skundais). Teismo pirmininkas taip pat paaiškino, kad D. M. neužkirstas kelias kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą nurodytoje administracinėje byloje, užbaigus jos nagrinėjimą įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi).
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gegužės 10 d. nutartimi A. G. , G. B. ir G. K. apeliacinius skundus patenkino, Kauno apygardos administracinio teimso 2005 m. gegužės 23 d. sprendimą iš dalies pakeitė bei priteisė paminėtiems apeliantams atitinkamas pinigų sumas. Teismas nurodė, kad Konstituciniam Teismui 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu apeliantams buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu jiems buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pripažinus prieštaraujančiais Konstitucijai, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas Alytaus miesto ir rajono policijos komisariatas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą apeliantams, ir apeliantų reikalavimai dėl, taikant indeksavimo koeficientą, neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo iš atsakovo Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato turi būti tenkinami. Teismas pažymėjo, kad tai, jog ne viso darbo užmokesčio mokėjimo apeliantams metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia apeliantų teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, A1-638/2005 suformuluota praktika, iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Nagrinėjamu atveju apeliantai į teismą kreipėsi laiku, nepraleisdami valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytino Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino, todėl jie turi teisę į dėl indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Teismas taip pat nurodė, kad priteisiant dėl indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėtą darbo užmokestį, pakanka konstatuoti darbo užmokesčio neišmokėjimo faktą. Papildomai nuginčyti atitinkamos valstybės institucijos įsakymus dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo valstybės tarnautojams nėra būtina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Todėl teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas apeliantų skundus atsakovo Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato atžvilgiu atmetė nepagrįstai.
V.
2006 m. liepos 12 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo D. M. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I‑360‑414/2005. Pareiškėjas nurodo, kad 2005 m. gegužės 23 d. Kauno apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-360-414/2005 pagal pareiškėjų G. K. , G. B. , D. M. ir A. G. skundus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir nusprendė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus. Minėtą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą apeliacine tvarka apskundė A. G. , G. K. ir G. B. . D. M. minėto teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė. Išnagrinėjęs apeliacinius skundus, 2006 m. gegužės 10 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė juos patenkinti ir priteisė apeliantams jiems neišmokėtą darbo užmokestį. Dėl pareiškėjo D. M. reikalavimų, nagrinėtų toje pačioje byloje, teismas nepasisakė, tačiau motyvuojamojoje nutarties dalyje Vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad Kauno apygardos administracinis teismas iš esmės pažeidė materialinės teisės normas, kas įtakojo neteisėto sprendimo priėmimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teigimu, yra akivaizdu, kad toje pačioje byloje, kuri yra išnagrinėta skirtingų instancijų administraciniuose teismuose, yra priimti prieštaraujantys vienas kitam teismo sprendimai. Todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I‑360‑414/2005.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkintinas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 158 straipsnio 2 dalis nustato, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas pirmąjį prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė (išsiuntė) 2006 m. kovo 20 d. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2006 m. kovo 29 d. raštu šis prašymas pareiškėjui buvo grąžintas, nurodant, kad administracinėje byloje, kurioje D. M. padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo, nagrinėjimas nėra baigtas, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra įsiteisėjas (jis apskųstas kitų proceso šalių apeliaciniais skundais). Teismo pirmininkas taip pat paaiškino, kad D. M. neužkirstas kelias kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą nurodytoje administracinėje byloje, užbaigus jos nagrinėjimą įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi). Šios bylos nagrinėjimas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo užbaigtas 2006 m. gegužės 10 d. nutartimi. Todėl, atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes ir nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti nagrinėjamu atveju skaičiuotinas nuo 2006 m. gegužės 10 d., t. y. tos dienos, kai nuo priėmimo dienos įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartimi buvo užbaigta ši byla. Pareiškėjas pakartotinį prašymą dėl proceso atnaujinimo teismui pateikė (išsiuntė) 2006 m. liepos 11 d., taigi nepraleido termino jam paduoti.
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 12 punkte numatytais pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas nustato, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas nustato, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-360-414/2005, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo iš dalies pakeistas. Apeliacinius skundus padavusių asmenų skundai buvo patenkinti bei priteistos atitinkamos pinigų sumos. Kadangi pareiškėjas D. M. apeliacinio skundo nepadavė, teismo sprendimas jo pareikšto skundo dalyje buvo paliktas nepakeistas, t. y. šio pareiškėjo skundas liko atmestas. Iš byloje esančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nustatė, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai taikė materialinės teisės normas, o priimtas teismo sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartyse administracinėse bylose Nr. A12‑219/2004, A1‑638/2005 suformuotos praktikos. Kadangi D. M. skundas (reikalavimai) buvo iš esmės analogiškas kitų pareiškėjų skundams (reikalavimams), atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį bei joje išdėstytus motyvus, taip pat darytina išvada, kad įsiteisėjęs Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 23 d. sprendimas dalyje dėl D. M. skundo buvo priimtas netinkamai pritaikius materialinės teisės normas ir šis teismo sprendimas neatitinka susiformavusios teismų praktikos. Argumentai dėl netinkamo teisės normų taikymo ir aiškinimo bei paminėto Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo neatitikimo susiformavusiai administracinių teismų praktikai iš esmės yra nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartyje šioje byloje, todėl teisėjų kolegija jų šioje nutartyje nekartoja.
Dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkintinas ir dalyje dėl D. M. skundo procesas administracinėje byloje atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkte nurodytais pagrindais, perduodant šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktu, 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo patenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-360-414/2005 dalyje dėl pareiškėjo D. M. skundo. Bylą šioje dalyje perduoti iš naujo išnagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui.
Nutartis neskundžiama.