- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-22
- Bylos Nr.
- 2A-283-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37466-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Laima Gerasičkinienė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- R. B.
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui R. B. dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1.389,78 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentų procesines palūkanas. Nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d. buvo sudaryta atsakovui nuosavybės teisėmis priklausančio automobilio VW Passat valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutartis. Nors atsakovas 2013 m. rugsėjo 18 d. išregistravo nurodytą automobilį, tačiau draudimo sutartis nebuvo nutraukta. 2013 m. rugsėjo 25 d. Rusijoje eismo įvykio metu dėl VW Passat valdytojo kaltės buvo apgadintas kitas automobilis. Ieškovas, kaip civilinės atsakomybės draudikas, nurodytai žalai atlyginti išmokėjo 2.779,57 Lt draudimo išmoką. Draudimo sutartyje nurodyta, jog apdrausto automobilio už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovas, perleisdamas automobilį užsienio piliečiui, privalėjo nutraukti draudimo sutartį arba informuoti draudiką apie šią aplinkybę. To nepadaręs, atsakovas prisiima galimus neigiamus padarinius, riziką, jog jo perduota draudimo sutartimi bus pasinaudota pažeidžiant sutarties sąlygas. Atsakovas naujajam automobilio valdytojui perdavė net savo vardu išrašytus automobilio registracijos dokumentus. Ta aplinkybė, kad automobilis išregistruotas iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės, nepanaikina atsakovo atsakomybės dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo, nes sutartis nebuvo nutraukta. Ieškovas įgijo teisę reikalauti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, tai yra 1.389,78 Lt. Draudimo sutartyje nesant sąlygos, ribojančios automobilio naudojimą asmeniui, kurio darbo ir gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, draudimo įmoka būtų ne 260 Lt, bet 1.818 Lt.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog 2013 m. vasario 18 d. panaudos sutartimi perleido automobilį naudotis M. G. (M. G.). Atsakovas 2013 m. kovo mėnesį buvo telefonu informuotas apie automobilio gedimus, dėl kurių automobilio remontas nebuvo ekonomiškai prasmingas. Todėl atsakovas automobilį išregistravo, nežinodamas apie neteisėtą automobilio dalyvavimą eisme. Atsakovas nesudarė 2013 m. rugpjūčio 22 d. draudimo sutarties ir nieko nežinojo apie sutartį, jos sąlygas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo R. B. 402,51 € išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 402,51 € sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. lapkričio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 96,97 € bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybei iš atsakovo 4,76 € išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nenustatyta, jog 2013 m. rugpjūčio 22 d. draudimo sutartį atsakovo vardu būtų sudaręs asmuo, kuris tokios teisės neturėjo. Pareiga įrodyti šios sutarties neteisėtumą tenka asmeniui, kuris neigia teisėtumą, tai yra atsakovui, tačiau šia prasme atsakovas tik iškėlė abejones, kad aptariamą sutartį atsakovo vardu galbūt sudarė asmuo, neturintis tokios teisės. Vien tik tokių abejonių iškėlimo akivaizdžiai nepakanka tam, kad būtų paneigta ieškovo pozicija, jog draudimo sutartį atsakovo vardu sudarė (teisėtas) automobilio valdytojas. Kadangi pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį automobilio valdytojas, sudarantis draudimo sutartį, yra laikomas automobilio savininko atstovu pagal įstatymą, tai šioje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų išnagrinėjimui neturi esminės reikšmės sutartį faktiškai sudariusiojo konkretaus asmens įvardijimas. Atsakovo veiksmai leidžia konstatuoti, jog atsakovui iš viso nerūpėjo, kas konkrečiai sudarys draudimo sutartį – panaudos sutartį vieneriems metams atsakovas sudarė tuo metu, kai sudaryta 2013 m. vasario 18 d. draudimo sutartis galiojo tik iki 2013 m. kovo 17 d. Pats atsakovas po 2013 m. kovo 17 d. nesiėmė tiesiogiai vykdyti TPVCAPD įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintų imperatyviųjų reikalavimų, kad automobilis būtų apdraustas tol, kol jis įregistruotas, ir kad asmenys nesinaudotų ir neleistų kitiems naudotis neapdraustu automobiliu. Panaudos sutartimi atsakovas suteikė teisę ne tik konkrečiam panaudos gavėjui, bet ir kitiems neapibrėžtiems asmenims apdrausti automobilį. Todėl teismas vertino kaip nesąžiningus atsakovo atsikirtimus, kuriais imama apeliuoti į būtinybę įvardyti konkretų asmenį, kuris faktiškai sudarė 2013 m. rugpjūčio 22 d. draudimo sutartį. Būtent atsakovas, kaip automobilio savininkas, laikytinas draudėju pagal 2013 m. rugpjūčio 22 d. draudimo sutartį (TPVCAPD įstatymo 2 straipsnio 19 dalis, 4 straipsnio 2 dalis). Tokia išvada reiškia ir tai, kad būtent atsakovas turi prisiimti visus padarinius, kylančius iš jo vardu ir jo interesais sudarytos draudimo sutarties sąlygų, įskaitant ir atsakomybę pagal tokią sutartį. Šios atsakomybės pagrindų nepašalina ta aplinkybė, kad atsakovas automobilį išregistravo dar iki įvykstant 2013 m. rugsėjo 25 d. eismo įvykiui, nes vien tik automobilio išregistravimas savaime nenutraukia draudimo sutarties. Atsakovas savo veiksmais pats sudarė sąlygas-prielaidas tam, kad jam, kaip automobilio savininkui, galėtų būti faktiškai nežinomos aplinkybės, susijusios su draudimo sutarties sudarymu, tačiau pabrėžtina, kad pagal nurodytas TPVCAPD įstatymo imperatyviąsias nuostatas būtent atsakovui, kaip savininkui, tenka pareiga sudaryti tokią sutartį. Taigi atsakovas turėjo įstatyminę pareigą sudaryti draudimo sutartį, tačiau sąmoningai šios pareigos nevykdė, todėl atsakovui tenka pareiga prisiimti neigiamų padarinių riziką ir dėl tokių sutarčių, kurios (atsakovo vardu ir interesais) sudarytos atsakovui faktiškai apie jas nežinant. Atsakovas neišviešino automobilio panaudos sutarties, todėl šios sutarties nuostatos negali būti naudojamos prieš sutartyje nedalyvavusius ir apie panaudos sutartį nieko nežinojusius asmenis, įskaitant ir ieškovą (draudiką).
TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 mm. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62 punkte įtvirtinta ieškovo, kaip draudiko, teisė reikalauti, kad atsakovas, kaip draudėjas, grąžintų išmokėtos sumos dalį: 62.1. iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos; 62.2. iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Kadangi byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad draudimo sutartį atsakovo vardu sudaręs asmuo būtų atskleidęs draudikui, jog automobilį už Lietuvos Respublikos ribų naudos asmuo, kurio darbo vieta ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir (arba), kad tokie duomenys draudikui buvo atskleisti po draudimo sutarties sudarymo (tačiau iki 2013 m. rugsėjo 25 d. eismo įvykio), tai ieškovas turi teisę į 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos grąžinimą. Ieškovo pareikštas reikalavimas yra mažesnio dydžio, negu dėl konstatuoto atsakovo pažeidimo nulemti ieškovo realiai patirti nuostoliai – jeigu draudimo sutartis būtų sudaryta be 1.5.2.5 punkte nurodytų išlygų, tai ieškovas turėtų teisę į 1.558 Lt didesnę įmoką (1.818 Lt – 260 Lt), tai yra daugiau negu pareikšta 1.389,78 Lt reikalavimų suma. Todėl ieškovo reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas R. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
1) Teismas neteisingai nurodė, jog bylos išnagrinėjimui neturi esminės reikšmės įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudariusiojo asmens įvardijimas. Tokia teismo išvada prieštarauja pagrindiniam sutarčių teisės principui, nustatančiam, jog sutartis tik jos šalims turi įstatymo galią, tai yra tik sutarties šalims sukelia teises ir pareigas. Todėl byloje buvo itin svarbu nustatyti, ar tikrai atsakovas sudarė sutartį su ieškovu. Šis faktas turi esminės reikšmės, kadangi tik sutarties šaliai gali būti primetami sutartiniai įsipareigojimai. Teismas, konstatuodamas, kad sutartį sudarė atsakovo atstovas, visiškai nesiaiškino sutarties sudarymo aplinkybių, nesigilino, ar sudarant sutartį, buvo išreikšta atsakovo valia.
2) Automobilis panaudai buvo suteiktas vieneriems metams, duomenų apie panaudos sutarties nutraukimą nėra. Todėl akivaizdu, kad sutarties sudarymo dieną atsakovas pats automobiliu nesinaudojo. Teismas teisingai nustatė, kad panaudos sutartimi M. G. buvo suteikta teisė apdrausti automobilį. Tačiau minėtoje sutartyje nebuvo suteikta teisė automobilį drausti atsakovo vardu. Ieškovas, sudarydamas sutartį su asmeniu, draudžiančiu automobilį atsakovo vardu, privalėjo įsitikinti, ar tikrai toks asmuo turėjo teisę drausti automobilį, o pamatęs, kad tokios teisės asmuo neturi, privalėjo atsisakyti sudaryti sutartį su tokiu asmeniu. Šiuo atveju ieškovas elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai, kadangi nepasidomėjo asmeniu, draudžiančiu automobilį. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas pats ar per atstovą būtų kreipęsis į ieškovą dėl sutarties sudarymo. Priešingai, atsakovas teisės apdrausti automobilį atsakovo vardu niekam suteikęs nebuvo, atstovo jis neturėjo, pats asmeniškai į ieškovą nesikreipė. Todėl akivaizdu, kad į ieškovą kreipėsi kitas asmuo, kuris sutartyje turėjo būti įvardintas draudėju.
3) Teismas vadovavosi vien tik Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, tačiau visiškai nesivadovavo bendrosiomis sutarčių teisės nuostatomis. Šios sutarties galiojimui yra būtinas šalių valios egzistavimas. Nesant tinkamai išreikštos šalių valios, negali galioti jokia sutartis, įskaitant ir tą, kurios sudarymą reglamentuoja atskiras įstatymas. Net ir esant įstatyme numatytai pareigai apdrausti savo civilinę atsakomybę, negalima paneigti draudėjo teisės tinkamai išreikšti savo valią sudaryti sutartį. Visuotinai žinomas faktas, kad egzistuoja daugybė draudimo bendrovių, draudžiančių civilinę atsakomybę. Be to, kiekvienas draudikas taiko skirtingas civilinės atsakomybės draudimo sąlygas. Todėl draudėjui yra sudarytos galimybės pasirinkti tiek draudiką, tiek draudimo sąlygas. Įstatymų leidėjas nors ir įtvirtino pareigą apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę, bet neapribojo draudėjo teisės išreikšti savo valią sudarant draudimo sutartį (tiek pasirinkti draudėją, tiek nuspręsti, kokiomis sąlygomis draudimo sutartis turėtų būti sudaryta). Šalis, sudarydama draudimo sutartį ne tik turi teisę, bet ir privalo tinkamai išreikšti savo valią, nes kitu atveju tokia sutartis gali būti pripažinta niekine. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas būtų išreiškęs savo valią sudaryti sutartį. Ieškovas neįrodė, kad sudarė sutartį su atsakovu. Sutartyje nėra atsakovo parašo, iš atlikto mokėjimo negalima nustatyti, jog jį atliko atsakovas. Be to, teismas pats konstatavo, jog sutartis iš tiesų yra sudaryta ne paties atsakovo, bet jo vardu. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas būtų suteikęs teisę kokiam nors asmeniui būti jo atstovu draudimo biure. Panaudos sutartyje panaudos gavėjui buvo suteikta teisė apdrausti transporto priemonę, tačiau nėra numatyta panaudos gavėjo teisės apdrausti transporto priemonę atsakovo vardu. Teismas šios aplinkybės neįvertino. Teismas visiškai nemotyvavo, kokiu pagrindu iš atsakovo priteista 50 procentų draudimo išmokos, nors pats teismas sprendime nurodė, jog esamas teisinis reguliavimas leidžia priteisti ir mažesnę draudimo išmokos sumą. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovas pats sutarties nesudarė, kad jis neturėjo galimybės išreikšti savo valios dėl sudarytos sutarties sąlygų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti. Nurodo, jog teismo išvada, kad konkretaus asmens, sudariusio atsakovo vardu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, nėra teisiškai reikšminga bylos aplinkybė, yra pagrįsta, kadangi asmuo, kuris kreipėsi į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo, pateikė tos transporto priemonės dokumentus bei suteikė draudikui kitą reikalingą informaciją, yra laikomas transporto priemonės savininko įstatyminiu atstovu. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas transporto priemonės valdytojas, teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant draudimo sutartį yra laikomas transporto priemonės savininko atstovu pagal įstatymą. Tai reiškia, kad net jeigu draudimo sutartį būtų sudaręs ne automobilio savininkas, o kitas asmuo, draudėjas yra automobilio savininkas. Civilinio kodekso normos nereguliuoja teisinių santykių dėl privalomojo automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo, šiuos santykius reguliuoja specialus įstatymas. Todėl atsakovo nuorodos į civilinio kodekso normas yra nepagrįstos. Draudikas negali patirti neigiamų pasekmių, jei automobilio savininkas elgiasi neatsargiai ir nerūpestingai, neaptarė su panaudos gavėju sutarties sąlygų, taip pat vėliau nepasidomėjo, kokiomis sutarties sąlygomis yra apdraustas jam priklausantis automobilis, kurį su savininko žinia naudoja tretieji asmenys. Draudikas, sudarydamas TPVCAPD sutartį, privalo pasitikrinti, ar draudžiamas automobilis yra įregistruotas Lietuvoje ir pasitikrinti jo savininko duomenis. Už kitos pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas transporto priemonės savininkas arba jo įstatyminis atstovas, kuris tiesiogiai kreipiasi dėl draudimo sutarties sudarymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl draudėjo pareigos atlyginti draudikui 50 % jo sumokėtos draudimo išmokos, draudėjui neinformavus draudiko, kad transporto priemone naudosis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji ar darbo vieta yra ne Lietuvos Respublika.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovas 2013 m. vasario 18 d. įregistravo jam nuosavybės teise priklausantį automobilį VW Passat (b. l. 9) ir su „BTA Insurance Company“ SE filialu Lietuvoje sudarė įprastinę transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuri draudėjo prašymu nutraukta 2013 m. kovo 17 d. (b. l. 73). Atsakovas 2013 m. vasario 18 d. sudarė transporto priemonės panaudos sutartį, kuria vieneriems metams automobilį perdavė neatlygintinai valdyti ir naudotis (duomenys neskelbtini) gyvenančiam M. G. (M. G.). Panaudos sutartyje nurodyta, kad atsakovas, kaip panaudos davėjas, perdavė panaudos gavėjui transporto priemonės techninės apžiūros taloną, registracijos liudijimą, automobilio raktus. Panaudos sutartimi panaudos gavėjas įgijo teisę perduoti naudotis automobiliu trečiajam asmeniui, naudoti automobilį Lietuvos teritorijoje ir užsienio valstybių teritorijoje, apdrausti automobilį (b. l. 39-40). 2013 m. rugpjūčio 22 d. atsakovo vardu buvo sudaryta įprastinė transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kurios 1.5.2.5 punkte nustatyta, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje (b. l. 10). Jeigu šios sutarties sąlygos nebūtų, tai draudimo įmoka pagal tokią sutartį būtų ne 260 Lt (75,30 €), bet 1.818 Lt (526,53 €) (b. l. 46, 50). Minėtą automobilį atsakovas išregistravo 2013 m. rugsėjo 18 d., negrąžindamas registracijos dokumento (b. l. 9). 2013 m. rugsėjo 25 d. Rusijos Federacijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl atsakovo automobilį vairavusio A. P. (A. P.) kaltės buvo apgadintas automobilis Toyota Camry. Dėl šios žalos atlyginimo ieškovas, kaip civilinės atsakomybės draudikas pagal 2013 m. rugpjūčio 22 d. sutartį, 2013 m. gruodžio 16 d. išmokėjo 2779,57 Lt (b. l. 12-19; 22-23).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentu, jog tik sutarties šalis turi pareigą atsakyti pagal sutartinius įsipareigojimus. Tačiau byloje nagrinėjamos sutarties sudarymą reglamentuoja specialus Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, pagal kurio 4 straipsnį Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota, tuo tarpu transporto priemonės savininkas negali naudoti pats ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Pagal šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalį įprastinė draudimo sutartis pasibaigia, jei transporto priemonė, kuri buvo apdrausta pagal įprastinę draudimo sutartį, įregistruojama kitoje valstybėje ir transporto priemonei išduodamas kitos valstybės valstybinis numerio ženklas. Pažymėtina, kad minėtas įstatymas pagal 1 straipsnio 2 punktą yra taikomas kiekvienai privalomai registruoti motorinei transporto priemonei, skirtai važiuoti žeme. Taigi TPVCAPD įstatymo nuostatos privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymą sieja su transporto priemonės egzistavimu bei jos eksploatavimu, o ne su jos savininko ar valdytojo valia tokią sutartį sudaryti. Todėl pirmos instancijos teismas neturėjo pareigos detaliai analizuoti aplinkybių, ar sudarant draudimo sutartį buvo išreikšta atsakovo valia. Skundžiamame sprendime buvo pagrįstai konstatuota, kad pagal TPVCAPD įstatymo 6 straipsnio 2 dalį automobilio valdytojas (teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti) sudarant draudimo sutartį yra laikomas automobilio savininko atstovu pagal įstatymą, todėl šioje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų išnagrinėjimui neturi esminės reikšmės sutartį faktiškai sudariusiojo konkretaus asmens įvardijimas.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas 2013 m. vasario 18 d. su „BTA Insurance Company“ SE filialu Lietuvoje buvo sudaręs įprastinę transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurią savo iniciatyva nutraukė 2013 m. kovo 17 d. (b. l. 73), tai yra tuo metu, kada automobilį jau buvo perdavęs pagal 2013 m. vasario 18 d. panaudos sutartį kitam asmeniui. Taigi atsakovas pagal panaudos sutartį automobilį perleido dar galiojant jo sudarytai draudimo sutarčiai, todėl tuo metu panaudos gavėjas neturėjo pareigos nei savo, nei atsakovo vardu sudaryti draudimo sutarties. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, jog būtų pranešęs panaudos gavėjui apie nutrauktą transporto priemonės valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, taip pat pats nesudarė jokios kitos draudimo sutarties su kitu draudiku, tai yra nevykdė TPVCAPD įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintų imperatyviųjų reikalavimų. Pažymėtina, kad atsakovas, kaip automobilio savininkas, privalėjo žinoti bei suprasti, kad pagal TPVCAPD įstatymo 6 straipsnio 2 dalį transporto priemonės valdytojas, teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant draudimo sutartį bus laikomas transporto priemonės savininko, tai yra paties atsakovo, atstovu pagal įstatymą. Todėl atsakovas privalėjo bendradarbiauti su faktiniu transporto priemonės valdytoju, domėtis, ar jis yra sudaręs naudojamos transporto priemonės valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kieno vardu yra sudaryta ši sutartis. Aplinkybė, jog Transporto priemonės panaudos sutarties 4 punkte panaudos gavėjui buvo suteikta teisė apdrausti transporto priemonę, nereiškia, kad panaudos gavėjas neturėjo teisės apdrausti automobilio jo savininko vardu, kadangi sutartyje nebuvo uždrausta automobilio valdytojui, sudarant draudimo sutartį, veikti pagal TPVCAPD įstatymo nuostatas kaip transporto priemonės savininko teisėtam atstovui. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas savo veiksmais pats sukūrė tokią teisinę situaciją, kad jam, kaip automobilio savininkui, galėjo būti faktiškai nežinomos aplinkybės, susijusios su draudimo sutarties sudarymu, tačiau pagal nurodytas TPVCAPD įstatymo imperatyviąsias nuostatas būtent atsakovui, kaip savininkui, tenka pareiga sudaryti tokią sutartį. Todėl ieškovas pagrįstai pareikalavo iš atsakovo atsakomybės už Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.5.2.5 punkto, nustatančio draudimą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų naudoti transporto priemonę asmeniui, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, pažeidimą.
Iš dalies sutiktina su atsakovu, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.1 ir 62.2 punktus už aplinkybių apie draudimo rizikos pasikeitimą neinformavimą draudikas turi teisę reikalauti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, tai yra atsakovui gali būti priteisiama ir mažesnė, negu 50 procentų draudimo išmokos suma. Tačiau pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog ieškovo pareikštas reikalavimas yra mažesnio dydžio, negu dėl konstatuoto atsakovo pažeidimo nulemti ieškovo realiai patirti nuostoliai, tai yra, jeigu draudimo sutartis būtų sudaryta be 1.5.2.5 punkte nurodytų išlygų, tai ieškovas turėtų teisę į 1.558 Lt didesnę įmoką (1818 Lt – 260 Lt), t. y. daugiau negu pareikšta 1.389,78 Lt reikalavimų suma. Todėl pripažintina, kad teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo maksimalią 50 procentų draudimo išmokos sumą.
Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.