- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-24
- Bylos Nr.
- 2-1425/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Rimvydas Norkus, Dalia Vasarienė
- Trečiasis asmuo
- G. G., garažų savininkų bendrija „Ašmena 35A“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Rimvydo Norkaus ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų daugiabučio namo savininkų bendrijos „Ašmena 33“ ir daugiabučio namo savininkų bendrijos „Ašmena 37“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria panaikinta dalis Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovų daugiabučio namo savininkų bendrijos „Ašmena 33“, daugiabučio namo savininkų bendrijos „Ašmena 37“ ieškinį atsakovui restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Būstuva“ dėl antžeminės parkavimo vietos kainos įskaitymo į buto pirkimo – pardavimo kainą, tretieji asmenys G. G. , garažų savininkų bendrija „Ašmena 35A“, daugiabučio namo savininkų bendrijos „Ašmena 35“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai DNSB „Ašmena 33“ ir DNSB „Ašmena 37“ pareikštu atsakovui RUAB „Būstuva“ ieškiniu prašė pripažinti, kad 77 antžeminės stovėjimo aikštelės yra gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), priklausiniais; įpareigoti atsakovą leisti neatlygintinai naudotis 77 antžeminėmis stovėjimo aikštelėmis, esančiomis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovą pašalinti nuo antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės prie gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), sustatytus betoninius blokus ir demontuoti mechaninius atitvarus nuo 77 antžeminių automobilių stovėjimo vietų, pašalinti visas kliūtis trukdančias tinkamai naudotis minėtomis stovėjimo vietomis iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos bei uždrausti atsakovui pardavinėti ir/ar nuomoti antžemines stovėjimo vietas prie gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigojo atsakovą RUAB „Būstuva“ pašalinti nuo antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės prie gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), sustatytus betoninius blokus ir demontuoti automobilių stovėjimo vietų mechaninius atitvarus iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; 2) uždraudė atsakovui parduoti ir/ar nuomoti, kitaip perleisti antžemines stovėjimo aikštelės prie gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), vietas tretiesiems asmenims, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Šalies argumentai
Atsakovas RUAB „Būstuva“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutarties dalį, kuria atsakovas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įpareigotas pašalinti nuo antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės sustatytus betoninius blokus ir demontuoti automobilių stovėjimo vietų mechaninius atitvarus. Nurodė, kad teismas, taikydamas šią laikinąją apsaugos priemonę, neatsižvelgė į tai, kad nauji blokai ir atitvarai nėra įrenginėjami, o seniau įrengtų blokų ir atitvarų pašalinimas yra ginčo išsprendimas iš esmės, todėl pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė nėra proporcinga siekiamiems tikslams.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 2 d. nutartimi tenkino atsakovo RUAB „Būstuva“ atskirąjį skundą ir panaikino Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutarties dalį, kuria atsakovas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įpareigotas pašalinti nuo antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės prie gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), sustatytus betoninius blokus ir demontuoti automobilių stovėjimo vietų mechaninius atitvarus, ieškovų prašymą dėl šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo atmetė.
Teismas, įvertinęs atskirojo skundo reikalavimus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principus bei tai, kad ginčijama laikinoji apsaugos priemonė yra iš dalies susijusi su antrojo ieškinio reikalavimo patenkinimu, sprendė, jog dviejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, neatitinka ekonomiškumo principo reikalavimų, todėl panaikino skundžiamą 2012 m. balandžio 20 d. nutarties dalį ir šioje dalyje atmetė ieškovų prašymą dėl ginčijamos laikinosios apsaugos priemonės taikymo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu apeliantai DNSB „Ašmena 33“ ir DNSB „Ašmena 37“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį. Apeliantai atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
1. Nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas sietinas ne tik su CPK 144 straipsnio 1 dalimi, tačiau ir su 144 straipsnio 2 dalimi, t. y. siekiu apginti viešąjį interesą, nepažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėtų interesų. Be to, laikinosios apsaugos priemonės CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme suprantamos plačiau, o ne vien tik su teismo sprendimo įvykdymo galimo pasunkėjimu arba įvykdymo neįmanomumu. Laikinosios apsaugos priemonės taip pat gali atlikti ir laikiną šalių tarpusavio santykio sureguliavimo funkciją. Atsakovas savo veiksmais pažeidžia apeliantų atstovaujamų gyventojų teises nekliudomai be dirbtinų ar kitokių kliūčių naudotis nuosavybės teise priklausančiu turtu (butais). Tokiu būdu yra pažeidžiamos pamatinės asmens teisės į neliečiamą nuosavybę ir neliečiamą būstą (Konstitucijos 25 str., 26 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas, gindamas viešąjį interesą, privalėjo taikyti apeliantų prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad gyvenamųjų namų butų savininkų tinkamas ir pilnas naudojimasis nuosavybės teise priklausančiais butais siejamas ne tik su konkrečiais butais, tačiau ir bendro naudojimo patalpomis, automobilių stovėjimo aikštelėmis ir panašiai, todėl apribojus bent vieną iš šių teisių yra apribojama ir asmens teisė tinkamai ir pilnavertiškai naudotis nuosavybės teise priklausančiu turtu.
2. Ginčo laikinosiomis apsaugos priemonėmis ne tik siekiama laikinai sureguliuoti šalių tarpusavio santykius, tačiau ir užkirsti kelią galinčiai kilti žalai ateityje. Atsakovui užtvėrus automobilių stovėjimo vietas prie daugiabučio gyvenamojo namo gyventojai, neturėdami vietos statyti savo transporto priemonių kitur, yra priversti juos statyti pažeidinėdami priešgaisrinės saugos reikalavimus ir rizikuodami galimo gaisro metu, ne tik savo turtu (šalinant kliūtis transporto priemonių sugadinimu, dėl negalėjimo privažiuoti gaisrinei technikai būsto sunaikinimo tikimybe), tačiau netgi žmonių gyvybėmis. Taip pat yra pažeidinėjami kelių eismo taisyklių reikalavimai, kadangi negalėdami pasistatyti automobilių stovėjimo aikštelėje prie gyvenamojo namo, gyventojai juos palieka gatvėje prie šio namo, kurioje atsakovo iniciatyva yra įrengti kelio ženklai draudžiantys stovėjimą. Todėl negalėdami statyti automobilių prie gyvenamojo namo esančioje aikštelėje dėl ten įrengtų atsakovo betoninių blokų ir mechaninių atitvarų gyvenamųjų namų gyventojų statomi automobiliai draudžiamoje zonoje kelia grėsmę kitiems kelių eismo dalyviams, eismo saugumui. Taigi atsiranda būtinybė užtikrinti viešąjį visuomenės interesą, o jį užtikrinti bei pašalinti kliūtis galima laikinai įpareigojant atsakovą pašalinti betoninius blokus ir mechaninius stovėjimo vietų atitvarus, kad iki teismo sprendimo priėmimo gyventojai galėtų statytis automobilius tam skirtose stovėjimo vietose ir tinkamai, visapusiškai bei nekliudomai naudotis nuosavybės teise priklausančiu turtu.
3. Galimai atmetus ieškinį atsakovui toliau įgyvendinti savo keliamus tikslus, t. y. pardavinėti ir/ar nuomoti stovėjimo vietas prie daugiabučių gyvenamųjų namų, nebūtų jokių kliūčių, todėl net ir laikinai pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigojus atsakovą pašalinti betoninius blokus ir stovėjimo vietų mechaninius atitvarus jo teisės nebūtų suvaržomos daugiau negu reikia tikslui pasiekti ir niekaip neįtakotų jo teisių ieškinio atmetimo atveju.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas RUAB „Būstuva“ prašo apeliantų skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą, tačiau tik tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad nepritaikius skundžiama nutartimi panaikintų laikinųjų apsaugos priemonių, jiems palankus teismo sprendimas praras prasmę ir taps netikslingas. Apeliantų interesas naudotis aikštele išliks ir pabaigus teisminius ginčus, nes tai yra arčiausiai apeliantų narių gyvenamųjų patalpų esanti stovėjimo aikštelė. Taigi apeliantai nėra įvykdę CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus.
2. Apeliantai ydingai aiškina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir viešojo intereso santykį. Jie viešojo intereso buvimą ginče prilygina savarankiškam laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindui, galinčiam egzistuoti atsietai nuo esminio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Tokiai savo pozicijai patvirtinti apeliantai nenurodo jokių teisės normų ar teismų praktikos pavyzdžių. Lietuvos teismų praktikoje, formuojamoje sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus, yra pažymėta, kad viešojo intereso buvimas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą aktualus dviem aspektais: tai gali būti pagrindas teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones savo iniciatyva arba atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones net egzistuojant teismo sprendimo neįvykdymo rizikai. Tai reiškia, kad apeliantų argumentai dėl galimo jų narių konstitucinių teisių pažeidimo nėra reikšmingi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, jeigu nėra nustatytas grėsmės teismo sprendimo vykdymui egzistavimas. Apeliantai nepateikia jokių įrodymų, kad nepritaikius ginčijamų laikinųjų apsaugos priemonių jiems palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Be to, apeliantai taip pat nepagrindė savo teiginių, kad aikštelės naudojimo apribojimas reiškia naudojimosi butu apribojimą ir tuo yra pažeidžiami jų narių konstituciniai nuosavybės ir būsto neliečiamybės imperatyvai.
Šalies argumentai
3. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos siekiant užkirsti kelią žalos ateityje atsiradimui. Vadovaujantis Lietuvos teismų praktika, ateityje galinčios kilti žalos grėsmė galėtų būti pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui tuo atveju, jeigu apeliantai reikštų CK 6.255 straipsnyje numatytą prevencinį ieškinį, t. y. ieškinį, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę. Apeliantų pareikštas ieškinys dėl aikštelės vietų pripažinimo priklausiniais ir įpareigojimo leisti neatlygintinai naudotis aikštelės vietomis nėra prevencinis, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas negali būti aplinkybės, susijusios su ateityje galinčios kilti žalos prevencija, o turi būti aplinkybės, įrodančios aikštelės vietų pripažinimo priklausiniais ir įpareigojimo leisti neatlygintinai naudotis aikštelės vietomis pasunkėjimo tikimybę. Aplinkybės, su kuriomis apeliantai sieja ateityje galinčios kilti žalos grėsmę ir kuri pasireiškia automobilių statymu pažeidžiant priešgaisrinius ir kelių eismo taisyklių reikalavimus, yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje ne su atsakovo veiksmais, o su tyčiniais neteisėtais apeliantų narių veiksmais. Apeliantų nariai sąmoningai renkasi automobilius statyti pažeisdami kelių eismo ir priešgaisrines taisykles, nors jiems yra sudarytos sąlygos statyti automobilius ne didesniu kaip 150 metrų atstumu nuo daugiabučių nutolusiose tiek mokamoje saugomoje, tiek nemokamoje aikštelėse (STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 3.2 p.). Iš neteisėtų apeliantų narių veiksmų jiems negali atsirasti jokių teisių.
Atsiliepimas
Tretieji asmenys atsiliepimų į apeliantų atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria panaikinta dalis byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas privalo patikrinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis viešojo intereso, vadovautis ekonomiškumo, proporcingumo ir teisingumo principais (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.
Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu apeliantai siekia, kad automobilių stovėjimo aikštelės, esančios šalia gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), būtų pripažintos minėtų gyvenamųjų namų priklausiniais bei įpareigoti atsakovą leisti neatlygintinai naudotis šiomis antžeminėmis stovėjimo aikštelėmis, t. y. iš esmės apeliantai siekia, kad ginčo aikštelės būtų pripažintos apeliantų narių – gyvenamųjų namų būtų savininkų nuosavybe ir jie galėtų nekliudomai ir neatlygintinai naudotis šiomis aikštelėmis. Šiuos pareikšto ieškinio reikalavimus užtikrina laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atsakovui iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo parduoti ir/ar nuomoti, kitaip perleisti ginčo antžemines stovėjimo aikštelės, taikyta pirmosios instancijos teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi. Teisėjų kolegijos vertinimu ši laikinoji apsaugos priemonė yra pakankama galimo apeliantams palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant tokiai situacijai, kai ieškinio reikalavimų įvykdymas yra užtikrintas laikinąja apsaugos priemone – draudimu perleisti ginčo objektus, minėti ekonomiškumo, proporcingumo principai, kuriuos teismas turi įvertinti, spręsdamas dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šiuo konkrečiu atveju suponuoja išvadą, jog ginčijamos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo įpareigojimas pašalinti nuo ginčo antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės sustatytus betoninius blokus ir demontuoti automobilių stovėjimo vietų mechaninius atitvarus, neturi būti taikomos.
Be to, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų taikymas pažeistų teisingumo principą, o valstybės taikomos poveikio priemonės būtų neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei neatitiktų siekiamų teisėtų tikslų, akivaizdžiai varžytų asmens teises labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, būtų pažeista interesų pusiausvyra bei socialinio gyvenimo stabilumas, t. y., jeigu, pripažįstant vieno asmens interesus, būtų paneigti kito (kitų) asmens (-ų) teisėti interesai ir būtų pažeistas viešasis interesas.
Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai kas išdėstyta bei į byloje nustatytų aplinkybių visumą, prieina prie išvados, kad ginčijamos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo įpareigojimo pašalinti nuo ginčo antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės sustatytus betoninius blokus ir demontuoti mechaninius atitvarus, taikymas pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, nes atsakovas patirtų neigiamas pasekmes, kurios viršytų jų teikiamą naudą. Nagrinėjamu atveju apeliantų prašomų konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebūtų proporcingas ir suteiktų apeliantams pranašumo atsakovo atžvilgiu.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesprendžia ginčo iš esmės, netikrina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, o tik preliminariai įvertina, ar nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kiltų grėsmė teismo sprendimo įvykdymui (t. y. ar jų nepritaikius, teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti negalimu) (CPK 144 str.).
Apeliantai neįrodė, kad apeliantų nariams šiuo metu negalint naudotis ginčo automobilių stovėjimo aikštelėmis yra pažeidžiamos jų narių teisės nekliudomai naudotis nuosavybės teise priklausančiu turtu – butais. Aikštelių pripažinimas gyvenamųjų namų priklausiniais yra ginčo dalykas, todėl šiuo metu, kol šalių ginčas nėra išspręstas, negalima teigti, kad gyvenamųjų namų butų savininkų negalėjimas naudotis aikštelėmis pažeidžia jų, kaip butų savininkų, teises. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantų ieškinys nėra prevencinis, todėl ginčijamų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės jie negali grįsti aplinkybėmis, susijusiomis su ateityje galinčios kilti žalos prevencija. Apeliantų nurodomos aplinkybės dėl priešgaisrinių ir kelių eismo taisyklių pažeidimo ir dėl to galimai kilsiančios žalos, yra susijusios ne su atsakovo, o su pačių apeliantų narių veiksmais statant automobilius neleistinuose vietose.
Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama tai kas pasakyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartį nepakeistą.