Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. ir nukentėjusiosios K. T. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK):

- 140 straipsnio 2 dalį (dėl K. T. 2024 m. liepos 25 d. sužalojimo) ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- 187 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 30 parų arešto bausmė;

- 140 straipsnio 2 dalį (dėl K. T. 2024 m. lapkričio 12 d. sužalojimo) ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių ir A. D. paskirta galutinė 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, ir A. D. paskirta galutinė subendrinta 3 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką nuspręsta įskaityti, atliktą bausmės laiką ir įskaitytus laikus pagal Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. birželio 3 d. nuosprendį.

A. D. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2024 m. liepos 25 d. K. T.) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. D. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2024 m. liepos 29 d. R. B.) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. D. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2024 m. rugsėjo 10 d. R. B.) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. liepos 25 d. iki 2024 m. liepos 26 d. (viena diena), 2024 m. rugsėjo 10 d. (viena diena), nuo 2024 m. rugsėjo 11 d. suėmimas 20 dienų, laikinas sulaikymas nuo 2024 m. lapkričio 5 d. iki 2024 m. lapkričio 7 d. (dvi dienos), nuo 2024 m. lapkričio 12 d. iki 2024 m. lapkričio 13 d. (viena diena).

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iš A. D. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 25,05 Eur ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (25,05 Eur) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Iš A. D. nukentėjusiajam E. K. priteista 636,00 Eur turtinei žalai atlyginti.

K. T. atsisakymas nuo civilinio ieškinio priimtas ir procesas dėl šio ieškinio nutrauktas.

Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš A. D. nuspręsta nepriteisti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

9. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma skunduose, kartu įvertindamas, ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, galėjusių turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Nagrinėjamu atveju apeliacinio patikrinimo dalykas apsiriboja bausmės skyrimo klausimais, t. y. vertinama, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo A. D. paskirtas bausmes ir pagrįstai pritaikė bausmių subendrinimo taisykles, dėl ko jam paskirta galutinė 3 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, taip pat ar yra įstatyme numatytos sąlygos tenkinti alternatyvų apeliaciniuose skunduose išdėstytą prašymą atleisti A. D. nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės individualizavimas yra vienas esminių teisingo nubaudimo garantų. Bausmė turi būti skiriama vadovaujantis BK 54 straipsnyje įtvirtintais kriterijais, įvertinant padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą, veikų padarymo aplinkybes, padarytą žalą, taip pat kaltininko asmenybę bei atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių buvimą ir reikšmę. Sprendžiant dėl bausmės rūšies ir dydžio, esminę reikšmę turi ir kaltininko asmenybės vertinimas: ar nusikalstamos veikos yra atsitiktinio pobūdžio, ar jos rodo susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nepakankamą ankstesnių teisinio poveikio priemonių veiksmingumą.

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo A. D. ir nukentėjusiosios K. T. apeliacinių skundų argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes ir jas subendrindamas, vadovavosi BK 54 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertino bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir savo išvadas motyvavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė atitinka veikų pavojingumą, nuteistojo asmenybę ir bausmės paskirtį, todėl teisinio pagrindo jas švelninti nenustatyta.

12. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad A. D. pripažintas kaltu padaręs šešias nusikalstamas veikas, iš kurių penkios priskirtos nesunkiems nusikaltimams, o viena – baudžiamajam nusižengimui, ir kad keturios veikos padarytos artimoje aplinkoje tuo metu buvusios sutuoktinės K. T. atžvilgiu.

13. Nuosprendyje taip pat įvertinti nuteistąjį apibūdinantys duomenys, reikšmingi bausmės individualizavimui: ankstesni teistumai, neigiama elgesio dinamika, nedarbas, daugybiniai administraciniai nusižengimai ir paskirtų nuobaudų nevykdymas, kas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtina, jog padarytos veikos nėra atsitiktinio pobūdžio ir nesudaro pagrindo palankiai prognozuoti nuteistojo elgesio be realaus laisvės atėmimo.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aiškiai pasisakė dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių: atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog keturios veikos padarytos A. D. būnant neblaiviam ir ši būsena turėjo įtakos veikų padarymui.

15. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis veikų padarymo metu turėjo neišnykusį teistumą už padarytas tyčines nusikalstamas veikas, dėl to teismas turėjo svarstyti klausimą dėl jo pripažinimo recidyvistu ir spręsti, ar nuteistojo veikoje nėra BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama pagal nuteistojo ir nukentėjusiosios skundus, kuriais prašoma palengvinti nuteistojo padėtį, teisėjų kolegija, neperžengdama skundų ribų ir neblogindama nuteistojo teisinės padėties, šios aplinkybės papildomai nekonstatuoja.

16. Apeliaciniuose skunduose nurodomos šeimyninės aplinkybės – nukentėjusiosios ir nuteistojo po nuosprendžio priėmimo sudaryta santuoka, bendrų vaikų auginimas ir santykių atkūrimas – vertintinos kaip aktualios nuteistojo socialinės padėties kontekste, tačiau jos, savaime, nesudaro teisinio pagrindo peržiūrėti bausmės individualizavimo išvadų. Šios aplinkybės nepaneigia nuosprendyje konstatuoto padarytų veikų daugeto, jų smurtinio pobūdžio ir fakto, kad reikšminga dalis veikų padaryta artimoje aplinkoje, taip pat neeliminuoja bylos duomenų, rodančių nuteistojo nusikalstamo elgesio pakartotinumą ir ankstesnių baudžiamojo teisinio poveikio priemonių neveiksmingumą.

17. Apeliaciniuose skunduose akcentuojama, kad A. D. deda pastangas keisti savo elgesį ir nebevartoja alkoholio. Ši aplinkybė, vertinant ją bausmės individualizavimo požiūriu, savaime nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės, nes šiuo metu A. D. atlieka laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo vietoje jo elgesys ir režimas objektyviai riboja galimybes vartoti alkoholį. Taip pat apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad nuteistasis augina tris mažamečius vaikus, iš kurių du yra jo ir nukentėjusiosios vaikai, tačiau bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šeiminiai ryšiai ir pareigos vaikams nuteistojo nesulaikė nuo nusikalstamų veikų darymo. Be to, pirmosios instancijos teismas šias nuteistojo asmeninę padėtį apibūdinančias aplinkybes jau buvo įvertinęs skirdamas bausmę, todėl vien pakartotinis jų akcentavimas apeliaciniuose skunduose nesudaro teisinio pagrindo mažinti už atskiras veikas paskirtų bausmių ar švelninti nuosprendžiu paskirtą subendrintą laisvės atėmimo bausmę.

18. Vertindama bausmės teisingumą ir proporcingumą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad A. D., būdamas sąlyginai jauno amžiaus, nusikalstamų veikų padarymo metu jau buvo teistas už apysunkio nusikaltimo padarymą, o po nagrinėjamų veikų padarymo buvo dar ne kartą nuteistas ir už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, taip pat už transporto priemonės vairavimą esant didesniam nei 1,5 promilės neblaivumui. Tokia teistumo ir elgesio dinamika, vertinant ją kartu su nagrinėjamoje byloje padarytų veikų skaičiumi, jų pobūdžiu ir nustatytomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, nepagrindžia išvados, kad bausmės tikslai būtų pasiekti paskyrus švelnesnę bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. D. įvertino, kad jo padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinio pobūdžio, kad jis išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, pakartotinai nusikalto, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti A. D. paskyrus griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą.

19. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad A. D. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės jau yra parinktos sankcijų žemutinėje dalyje ir savo dydžiu tik nedaug viršija minimalų laisvės atėmimo bausmės terminą (3 mėnesiai): pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė (dėl 2024 m. liepos 25 d. veikos K. T. atžvilgiu), pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė (dėl R. B. sužalojimo), pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – po 7 mėnesius laisvės atėmimo (dėl 2024 m. lapkričio 1 d. ir 2024 m. lapkričio 5 d. veikų K. T. atžvilgiu) ir 9 mėnesių laisvės atėmimo (dėl 2024 m. lapkričio 12 d. veikos K. T. atžvilgiu), o už BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą paskirta 30 parų arešto bausmė. Taigi, net ir vertinant vien atskirų bausmių dydžius, matyti, kad bausmės parinktos švelnesnės už vidurkį. Be to, šias bausmes subendrinus BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta dalinio sudėjimo tvarka, parinktas švelnesnis bendrinimo būdas. Todėl vien pakartotinis šeimyninių aplinkybių ar deklaruojamų elgesio pokyčių akcentavimas savaime nepagrindžia išvados, kad už atskiras veikas paskirtos bausmės ar galutinė subendrinta bausmė būtų neproporcinga ar akivaizdžiai per griežta.

20. Nustatęs, kad iki šio nuosprendžio priėmimo A. D. atžvilgiu buvo priimtas ir įsiteisėjęs 2025 m. birželio 3 d. Alytaus apylinkės teismo nuosprendis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šioje byloje paskirta bausmė subendrintina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, kadangi šioje byloje nagrinėtos veikos padarytos iki ankstesnio nuosprendžio priėmimo. Taikant BK 63 straipsnio 4 dalies, 9 dalies nuostatas, šioje byloje paskirta 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė buvo subendrinta su 2025 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirta 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausme, ir A. D. paskirta galutinė 3 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas prie griežtesnės bausmės pridedamos bausmės dalies dydį, šį pasirinkimą turėtų motyvuoti aiškiau. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytų veikų pobūdį ir kiekį (šešios nusikalstamos veikos, iš kurių penkios priskirtos nesunkiems nusikaltimams, o viena – baudžiamajam nusižengimui, keturios veikos padarytos artimoje aplinkoje), nuteistojo asmenybę (ankstesni teistumai, neigiama elgesio dinamika, daugybiniai administraciniai nusižengimai), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veikos padarytos esant neblaiviam), konstatuoja, kad prie griežtesnės bausmės pridėta dalis yra proporcinga padarytų veikų pavojingumui ir nuteistojo asmenybei, todėl nepaneigia proporcingumo reikalavimo ir nepagrįsta išvados, kad galutinė bausmė būtų akivaizdžiai per griežta.

22. Spręsdamas dėl BK 75 straipsnio taikymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bausmės vykdymo atidėjimas šiuo atveju nesudarytų sąlygų pasiekti bausmės tikslų. Nuosprendyje motyvuotai nurodyta, kad A. D. atžvilgiu jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas su intensyvia priežiūra ir įpareigojimais (inter alia – buvimo gyvenamojoje vietoje režimas nakties metu, pareiga dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje), tačiau ši probacija neturėjo teigiamos įtakos jo elgesiui, o Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. vasario 7 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas. Be to, vertinant tai, kad A. D. padarė kelias nusikalstamas veikas, reikšminga jų dalis buvo smurtinio pobūdžio artimoje aplinkoje, dalis veikų padaryta būnant neblaiviam, o būdamas laisvėje jis nedirbo, daug kartų baustas administracine tvarka ir paskirtų baudų nemokėjo, nėra pakankamo pagrindo manyti, kad jo resocializacija būtų veiksminga be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pritaria išvadai, kad šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti tik A. D. atliekant realią laisvės atėmimo bausmę.

23. Apeliaciniuose skunduose yra nurodoma, kad A. D. ir nukentėjusioji K. T. susitaikė, po nuosprendžio priėmimo susituokė. Todėl yra pateikiamas alternatyvus prašymas atleisti A. D. nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliaciniuose skunduose nenurodoma, kokiu pagrindu prašoma nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau iš jų turinio galima suprasti, kad prašoma atleisti A. D. nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąją K. T..

24. Teisėjų kolegija apeliaciniuose skunduose formuluojamą prašymą atleisti A. D. nuo baudžiamosios atsakomybės nuteistajam susitaikius su nukentėjusiąja (BK 38 straipsnis) laiko nepagrįstu. Nagrinėjamu atveju nenustatyta šio instituto taikymui būtina sąlygų visuma: pirma, A. D. padarė ne vieną, o šešias nusikalstamas veikas, iš kurių reikšminga dalis yra smurtinio pobūdžio, dalis jų padaryta artimoje aplinkoje, be to, byloje nukentėjusiaisiais pripažinti ne tik vienas asmuo, todėl vien susitaikymo su viena nukentėjusiąja faktas negali paneigti valstybės pareigos įvertinti visą padarytų veikų visumą ir užtikrinti kitų nukentėjusiųjų teisių apsaugą; antra, nusikalstamos veikos padarytos turint neišnykusį teistumą, kas patvirtina nepalankią nuteistojo elgesio dinamiką ir sustiprina išvadą, jog nėra pakankamo pagrindo prognozuoti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų ateityje; trečia, BK 38 straipsnio taikymas siejamas su kaltininko visišku kaltės pripažinimu ir žalos atlyginimu, tačiau nuteistasis kaltės visiškai nepripažino, o taip pat nenustatyta, kad būtų savanoriškai atlyginta žala arba pasiektas realus susitarimas dėl jos atlyginimo, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog įstatyme numatytos privalomos susitaikymo instituto sąlygos yra įgyvendintos. Dėl aptartų priežasčių prašymas atleisti A. D. nuo baudžiamosios atsakomybės atmestinas.

25. Atsižvelgusi į visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas A. D. bausmę individualizavo laikydamasis BK 54 straipsnio kriterijų, pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio ir tinkamai pritaikė BK 63 straipsnio nuostatas, todėl bausmės švelninimui ar alternatyviam atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius įstatyminio pagrindo nenustatyta.

26. Aptartų argumentų pagrindu konstatuotina, kad Alytaus apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nuosprendis bausmės skyrimo ir bausmių subendrinimo dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo A. D. ir nukentėjusiosios K. T. apeliaciniai skundai atmetami, o nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

27. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, sprendžia klausimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išieškojimo iš nuteistojo, įvertindamas jo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos taikytinos ir apeliacinės instancijos teisme sprendžiant klausimą dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

28. Nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma, kurioje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme ginant A. D., sudaro 200 Eur, ir prašoma šią sumą priteisti iš nuteistojo valstybei.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, todėl antrinė teisinė pagalba A. D. buvo teikiama valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo jo valios. Vertinant nuteistojo turtinę padėtį, atsižvelgtina į tai, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, jis turi tris mažamečius vaikus, kuriuos privalo išlaikyti, iš jo priteista žala nukentėjusiesiems, o iki laisvės atėmimo bausmės atlikimo jis nedirbo. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas nagrinėjamu atveju neatitiktų proporcingumo principo ir nepagrįstai pablogintų nuteistojo turtinę padėtį, todėl išlaidos už A. D. apeliacinės instancijos teisme teiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. D. ir nukentėjusiosios K. T. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš A. D. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.