Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. (K. B., toliau – K. B.) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 60 MGL, t. y. 2259,60 eurų, bauda.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta taikyti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareikšti civiliniai ieškiniai buvo patenkinti iš dalies: iš civilinio atsakovo AB „L. D.“ civiliniam ieškovui A. B. priteista 78,47 eurų turtinės ir 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimo; iš civilinio atsakovo AB „L. D.“ civiliniam ieškovui V. A. – 188,91 eurų turtinės ir 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo; iš K. B. civiliniam ieškovui A. B. – 6000 eurų neturtinės žalos atlyginimo; iš K. B. civiliniam ieškovui V. A. – 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo K. B. apeliacinis skundas atmetamas.

6.1. Nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus BK 281 straipsnio 3 dalies kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad vertinamu atveju K. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 99, 127 ir 128 punktų reikalavimus, tokiais savo veiksmais padarydamas šios nutarties 1 punkte aprašytą nusikalstamą veiką. Nors apeliaciniu skundu su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutinkama, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino automobilio VW Caddy vairuotojo V. A. veiksmų teisėtumo/neteisėtumo bei nesiaiškino kitų nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigčiai reikšmingų aplinkybių, kas sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą, tačiau abejoti jomis, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Sprendžiant K. B. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ar paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

8. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, tuo pačiu sprendžiant ir K. B. kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, visų pirma aptartinos Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. liepos 5 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1121 (17) konstatuotos aplinkybės, kurių visumą apeliaciniu skundu iš esmės kritikuoja nuteistasis, ginčydamas nustatytas aplinkybes. Remiantis paminėtos išvados duomenimis, techniniu požiūriu pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo K. B. veiksmai, t. y. jis automobiliu BMW 730 važiuodamas priešingos krypties eismui skirtoje važiuojamosios dalies pusėje, sudarė kliūtį ir joje susidūrė su automobiliu VW Caddy. Automobilio BMW 730 vairuotojas K. B., neįvažiuodamas į priešpriešiniam eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę (važiuodamas taip, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti vairuojamą transporto priemonę ir neprarasdamas automobilio valdomumo), kada priešpriešiais artėjo automobilis VW Caddy, kurį vairavo V. A., turėjo techninę galimybę išvengti šio eismo įvykio kilimo. Priešingai nei apeliaciniu skundu teigia nuteistasis, šioje išvadoje techniniu (priežastinio ryšio tarp veiksmų ir padarinių buvimo vertinimas priskiriamas išskirtinei teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, bet ne specialisto, teikiančio išvadą byloje, kompetencijai) požiūriu buvo vertinami ir automobilio VW Caddy vairuotojo V. A. veiksmai, konstatuojant, kad nustatyti, ar buvusioje kelio situacijoje stabdydamas jis turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio, t. y. susidūrimo su automobiliu BMW 730, spręsti, ar jo veiksmai turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu, galimybės nėra (1 t., b. l. 166-172).

9. Konstatuojant šią išvadą, be kita ko, atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad pateikdamas išvadas baudžiamojoje byloje specialistas asmens kaltės klausimo nesprendžia, tai priskiriama išimtinai teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, kompetencijai. Specialistas analogiško pobūdžio bylose pasisako tik techniniu požiūriu, priešingu atveju, specialistas peržengtų savo kompetencijos ribas. Šių duomenų visumoje sprendžiant K. B. kaltės klausimą svarbu paminėti, kad aplinkybės, jog analizuojamo eismo įvykio metu K. B. vairuojamas automobilis buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, dėl ko, sprendžiant iš aptartos specialisto išvados, ir įvyko komentuojamas eismo įvykis, nei apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nei apeliaciniu skundu K. B. neneigė. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino ir nukentėjusieji V. A. bei A. B., kurių parodymų patikimumu ir objektyvumu teisėjų kolegija neabejoja. Ir vis tik, net ir pripažindamas, jog komentuojamo eismo įvykio metu būtent jis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, tokiu būdu sukeldamas pavojingą situaciją ir neišvengiamą kliūtį V. A. vairuotam automobiliui VW Caddy, K. B. teigia, jog V. A., pasukdamas savo vairuojamo automobilio vairą į kairę pusę, t. y. arčiau važiuojamosios kelio dalies vidurio, netinkamai sureagavo į kilusią grėsmę (jo eismo juosta atvažiuojantį automobilį BMW 730, vairuojamą nuteistojo), tokiais savo veiksmais taip pat pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl ko, K. B. galimybė sustabdyti transporto priemonę, jo paties įsitikinimu, nelaikytina lemiama vertinamo eismo įvykio priežastimi.

9.1. Atmetant šiuos nuteistojo argumentus, vis tik pažymėtina, jog pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, pageidautinas vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje, vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos požymius ir kaltės buvimą, ir tai yra išskirtinė teismo kompetencija. Tuo tarpu nagrinėjamoje situacijoje įvertinus tiek specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes, tiek K. B. (jis bandė pristabdyti automobilį, pamatęs kaip ta pačia kryptimi priekyje važiavęs automobilis Toyota Yaris nuslydo nuo kelio, tačiau jo automobilį apsuko, dėl ko, jis atsidūrė priešpriešinėje eismo juostoje), nukentėjusiųjų V. A. ir A. B. (K. B. automobilis išvažiavo 15-20 m nuo V. A. vairuoto automobilio ir lėkė tiesiai į juos) parodymus, automobilių pažeidimus, eismo įvykio schemoje užfiksuotas aplinkybes, automobilių padėtį po susidūrimo bei eismo įvykio dalyviams nustatytus sužalojimus kaip visumą neabejotina, kad K. B. vairuoto automobilio išvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą, kuria tuo metu važiavo kitas automobilis – V. A. vairuojamas VW Caddy, ne tik sudarė kliūtį kelyje, bet ir kėlė grėsmę eismo saugumui. Toks K. B. manevras, nepriklausomai nuo jį lėmusių priežasčių, yra itin pavojingas ir sukelia avarinę situaciją, kurioje, esant itin slidžiai kelio dangai (šią aplinkybę betarpiškai patvirtino tiek K. B., tiek ir V. A., A. B. bei Z. V. N.), matant tiesiai į jį važiuojantį automobilį BMW 730, kurį nuo V. A. automobilio skyrė vos 15-20 metrų atstumas, vairuotojui V. A. akimirksniu reikėjo priimti sprendimą, kaip išvengti automobilių susidūrimo, todėl, pamatęs jo eismo juostoje esančią kliūtį, jis ėmė stabdyti vairuojamą automobilį ir pasuko laisvos priešpriešinio eismo juostos pusėn, į kurią tuo pačiu metu bandė sugrįžti ir automobilis BMW 730. Neabejotina, jog šioje situacijoje minėti V. A. veiksmai buto teisėti ir pagrįsti, Kelių eismo taisyklių reikalavimų jie nepažeidė. Juo labiau, jog K. B. apeliaciniu skundu taip akcentuojamas Kelių eismo taisyklių 128 punktas, numatantis vairuotojo veiksmus atsiradus kliūčiai kelyje ar iškilus grėsmei eismo saugumui, imperatyviai nenumato, kuria kelio puse – dešine ar kaire, kliūtis turi būti apvažiuojama, todėl sutikti su apelianto teiginiais, jog pasukdamas vairą į kairę (arčiau važiuojamosios kelio dalies vidurio), bet ne į dešinę (arčiau kelkraščio) pusę, V. A. pažeidė aptariamo Kelių eismo taisyklių punkto reikalavimus, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

9.2. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir specialisto teiginiai, jog analizuojamoje situacijoje automobilio VW Caddy vairuotojas V. A. privalėjo ne tik stabdyti automobilį, bet tai atlikti savo važiavimo krypties eismo juostoje kuo arčiau dešiniojo krašto. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad specialistų išvadas, jog judanti kliūtis turi būti apvažiuojama iš dešinės, remiantis vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, nulemia eismo situacijos vertinimas techniniu požiūriu po eismo įvykio pagal objektyvius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-332-693/2015), tačiau, įvertinus tai, kad Kelių eismo taisyklių 128 punkto nuostatos, reglamentuojančios vairuotojo veiksmus atsiradus kliūčiai kelyje, tokio reikalavimo nenumato, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog vien tik specialisto teiginių, kokius veiksmus, jo vertinimu, turėjo atlikti tam tikras eismo dalyvis konkrečioje situacijoje, šio eismo dalyvio veiksmų neteisėtumo konstatavimui nepakanka. Analogiškai nagrinėjamu atveju vertintini ir specialisto H. V. teiginiai, jog V. A. turėjo stabdyti transporto priemonę kuo arčiau dešiniojo krašto. Juo labiau, jog toje pačioje išvadoje, kaip minėta, specialistas sprendė, jog nustatyti, ar buvusioje kelio situacijoje automobilio VW Caddy vairuotojas V. A. stabdydamas turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio – susidūrimo su automobiliu BMW 730, spręsti, ar automobilio VW Caddy vairuotojo V. A. veiksmai turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu, galimybės nėra. Tokiu būdu, K. B. teiginiai, kiek jie susiję su V. A. veiksmų vertinimu ar specialisto neatliktais skaičiavimais dėl saugaus automobilių prasilenkimo V. A. pasukus link kelkraščio, atmestini kaip deklaratyvūs. Jokios reikšmės K. B. veiksmų kvalifikavimui, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, jie neturi.

10. Nors apeliaciniu skundu teigiama, jog V. A. savo vairuojamą transporto priemonę pradėjo stabdyti likus vos 1-2 metrams iki susidūrimo, kas, sprendžiant iš K. B. teiginių, galėjo sąlygoti komentuojamo eismo įvykio kilimą, tačiau sutikti su šiais apelianto teiginiais vėlgi nėra jokio pagrindo. Įvertinus tai, kad kelio danga eismo įvykio vietoje buvo slidi, ką betarpiškai patvirtino tiek nukentėjusieji, tiek ir nuteistasis, nesant jokių stabdymo žymių kelyje (jų analizuojamu atveju ir negalėjo būti dėl slidžios kelio dangos), neabejotina, jog jokių objektyvių duomenų, leidžiančių nustatyti, kuriuo konkrečiu laiku, t. y. kokiu atstumu nuo staiga atsiradusios kliūties (K. B. automobilio), V. A. pradėjo stabdyti automobilį, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, ką, teisėjų kolegijos įsitikinimu, visiškai pagrįstai konstatavo ir specialistas savo išvadoje. Ir vis tik, remiantis paties V. A. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visuma, važiavimo greičio lėtinimą jis pradėjo gerokai prieš susidūrimą su K. B. automobiliu. Jo teigimu, netoli (duomenys neskelbtini) pastebėjęs, jog nuo kelio yra nuslydusi mašina, jis pradėjo lėtinti važiavimo greitį, po ko pamatė iš priekio išvažiavusią mašiną. Šiuos V. A. parodymus iš esmės patvirtino ir A. B., paaiškinęs, kad automobilį stabdyti V. A. pradėjo tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į šių duomenų visumą, neabejotina, kad analizuojamu atveju V. A., elgdamasis kaip pakankamai atidus ir rūpestingas vairuotojas, pamatęs į kelkraštį nuslydusį automobilį, tokiu būdu suvokęs, jog kelio danga yra slidi, prilėtino savo važiavimo greitį, o tuo metu, kai priešais savo automobilį pamatė K. B. vairuojamą transporto priemonę, jo manymu, jis pradėjo intensyviai stabdyti likus 1-2 metrams iki susidūrimo, ir suko vairą į kairę, nes dešinėje pusėje buvo įvairiausių skeveldrų bei žmonių.

10.1. V. A. stabdymą analizuojamu atveju betarpiškai patvirtina ir specialisto išvada nustatytas jo vairuoto automobilio greitis prieš pat susidūrimą – apie 52 km/h, kai tuo tarpu K. B. vairuoto automobilio greitis buvo apie 84 km/h. Įvertinus maksimalų leistiną greitį vertinamo eismo įvykio vietoje – 90 km/h, abejoti tuo, jog pamatęs kliūtį kelyje V. A., priešingai nei K. B., pristabdė savo transporto priemonę, kaip to reikalauja ir atitinkamos Kelių eismo taisyklių nuostatos, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad remiantis bylos duomenimis, kelio danga įvykio vietoje buvo itin slidi, todėl akivaizdu, jog likus nedideliam atstumui iki priešpriešais atvažiuojančios transporto priemonės (K. B. vairuojamo automobilio) automobilį VW Caddy vairavusio V. A. staigus stabdymas negalėjo padėti išvengti susidūrimo, kadangi natūralu, kad esant slidžiai kelio dangai stabdymo kelias yra ženkliai didesnis, o staigiai stabdant netgi rizikuojama prarasti automobilio valdymo kontrolę, kaip kad ir įvyko stabdant nuteistajam K. B. (kuris netgi savo apeliaciniame skunde pripažįsta, kad įvykio vietoje kelias buvo slidus, todėl stabdymas teigiamo rezultato neduotų). Esant šiems duomenimis, K. B. teiginiai, jog A. B., nors ir matė priešpriešais atvažiuojantį K. B. automobilį, apie pavojų V. A. neįspėjo, jokios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui neturi, todėl A. B. (keleivio) veiksmų analizei šia nutartimi didesnis dėmesys neskirtinas.

11. Kaip neturintys jokios reikšmės K. B. veiksmų kvalifikavimui, vertintini ir nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, susiję su jo vairavimo stažu, meteorologinėmis oro sąlygomis bei slidžios kelio dangos ženklinimu. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais dėl kelio ženklo „Slidus kelias“ nebuvimo eismo įvykio vietoje, todėl jų nekartoja. Tuo tarpu pagal Kelių eismo taisyklių 127 punktą (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 26 d.), vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Aukščiau duomenų visumoje neabejotina, jog K. B. ankstų žiemos rytą (2017 m. vasario 28 d., apie 7.00 val.), važiuodamas rajoniniu keliu (duomenys neskelbtini), neįvertino slidžios kelio dangos (įvykio vietos apžiūros metu, praėjus 1-2 val. po vertinamo eismo įvykio, kelio danga eismo įvykio vietoje buvo šlapia (1 t., b. l. 23-38)), dėl ko savalaikiai nesugebėjo sureaguoti į kelyje atsiradusią kliūtį ir sustabdyti savo transporto priemonės, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kurioje susidūrė su priešpriešais važiavusiu VW Caddy automobiliu, vairuotu V. A.. Nors jokių įspėjamųjų ženklų, įspėjančių dėl galimos slidžios kelio dangos komentuojamo eismo įvykio vietoje ir nebuvo, tačiau, turėdamas net 20 metų vairuotojo stažą K. B., būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas vairuotojas, privalėjo įvertinti ne tik jo automobilio prietaisų skydelyje rodomą temperatūrą, bet ir metų laiką – žiema, paros metą – rytas bei kelio vietą – miško proskyna, o to nepadaręs, jis prisiėmė riziką dėl savo neapdairių ir nerūpestingų veiksmų. Tokia išvada neabejotinai darytina įvertinus ir jo važiavimo greitį prieš pat susidūrimą su VW Caddy automobiliu – apie 84 km/h, artimą toje kelio atkarpoje maksimaliai leistinam – 90 km/h.

12. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste darytina pagrįsta išvada, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl K. B. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo K. B. lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Esant šiems duomenims, sutikti su K. B. apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu naikinti/keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

13. Analogiška išvada darytina įvertinus ir K. B. apeliacinio skundo motyvus dėl nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas faktines komentuojamo eismo įvykio aplinkybes, nesutinkant su K. B. teiginiais, jog dėl vertinamo eismo įvykio iš dalies kaltas ir V. A., mažinti nukentėjusiesiems priteistą neturtinės žalos dydį, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

14. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažinimas ir pan., teismo įvertinti piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos dydį ieškinyje nurodo fizinis asmuo, kuriam padaryta žala, arba tokio asmens atstovas, tačiau galutinį žalos dydį įvertina teismas, priimdamas nuosprendį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

15. Nepažeisdamas aptartų teisės normų, spręsdamas nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos klausimą, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į kiekvienam nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, dėl sužalojimų jų patirtus nepatogumus ir kitas aplinkybes, kurių visumoje visiškai pagrįstai iš AB „L. D.“ A. B. priteisė 78,47 eurų turtinės ir 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, V. A. – 188,91 eurų turtinės ir 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo; iš K. B. A. B. – 6000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, V. A. – 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai traktuoja K. B., teigti jog toks neturtinės žalos dydis, nustatytas kiekvienam iš nukentėjusiųjų, yra per didelis, teisinio pagrindo nėra. Eismo įvykio metu nukentėjusieji patyrė įvairius sužalojimus, dėl kurių neabejotinai buvo sutrikdyta jų sveikata, bylos nagrinėjimo metu nukentėjusieji buvo apklausti dėl po vertinamo eismo įvykio jiems kilusių padarinių ir dvasinių sukrėtimų, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog analizuojamu atveju buvo nustatytos visos aplinkybės, pagrindžiančios nukentėjusiesiems priteistą neturtinę žalą.

15.1. A. B. analizuojamo eismo įvykio metu patyrė dešinio šlaunikaulio, dešinės pusės šonkaulio, dešinės pėdos padikaulio bei dešinės kojos laivakaulio, galvos lūžimus, abiejų plaučių sumušimus, ūmų kvėpavimo nepakankamumą, kepenų plyšimą. Jo gydymas buvo ilgas ir sudėtingas. Iki 2017 m. kovo 13 d. jo būklė dėl krūtinės ir pilvo organų traumos buvo labai sunki, A. B. kvėpavimas buvo palaikomas dirbtinės plaučių ventiliacijos pagalba, stabilizavus jo būklę, nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2017 m. gegužės 4 d., jis buvo gydomas Alytaus apskrities ligoninės slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje, gydymo metu jam buvo taikytas medikamentinis gydymas, perrišimai, kinezeterapija, išrašant iš ligoninės, jo būklė vis dar buvo tik patenkinama, tuo metu A. B. vis dar buvo sąlyginai aktyvus, judėti galėjo tik su kitų asmenų pagalba, minti dešine koja neturėjo galimybės (1 t., b. l. 62-67). Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. B. patvirtino, jog iki komentuojamo eismo įvykio jis turėjo darbą – dirbo elektromonteriu, šiuo metu jo ateitis neaiški, gydymas dar nėra baigtas, neaišku, ar ateityje jis galės dirbti. V. A. patirti sužalojimai buvo menkesni, tačiau dėl jų jis taip pat buvo gydomas ligoninėje, jam nustatyti daugybiniai kūno nubrozdinimai, mėlynės, kaulų lūžiai, 2017 m. kovo 9 d. tolimesniam gydymui jis buvo išleistas į namus. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu V. A. patvirtino iki šiol besijaučiantis prastai, teigė, jog po įvykio jo viena koja tapo trumpesnė, jo teigimu, jei ne reabilitacija, jis iki šiol galimai nevaikščiotų, savo ateities nežinantis.

15.2. Esant šių duomenų visumai, neabejotina, jog didesnius ar mažesnius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus po vertinamo eismo įvykio išgyveno tiek V. A., tiek A. B.. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, nukentėjusieji be abejo patyrė didelį fizinį skausmą, nepatogumus, jų sveikata ir fizinė būklė dėl patirtų sužalojimų pablogėjo, sumažėjo darbingumas. Liekamieji tiek A. B., tiek ir V. A. nustatytų sužalojimų reiškiniai vis dar išlieka aktualūs, sprendžiant iš byloje esančių duomenų, pagrįstai manytina, jog jie išliks ir ateityje, todėl teigti, jog A. B., kaip sunkų sveikatos sutrikdymą patyrusiam asmeniui, priteista bendra 9000 eurų neturtinė žala (3000 eurų iš AB „L. D.“), o V. A., kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą patyrusiam asmeniui, priteista bendra 4000 eurų neturtinė žala (2000 eurų iš AB „L. D.“), yra neproporcinga jiems nustatytiems sužalojimams ir dėl jų patirtiems nepatogumams, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Neturtinės žalos dydį kiekvienu konkrečiu atveju vertina teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiųjų patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, išlikusią baimę ir pan., laikydamas nuoseklios teismų praktikos dėl asmens neturtinės žalos priteisimo analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose. Šiuo atveju tiek A. B., tiek ir V. A. priteistas neturtinės žalos dydis atitinka vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką (išsamiai aptartą skundžiamame nuosprendyje) bei priteisiamus neturtinės žalos dydžius analogiško pobūdžio bylose.

16. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir finansinė nuteistojo padėtis, juolab, kad tik dalis A. B. ir V. A. nustatytos neturtinės žalos buvo priteista iš K. B. – kitą dalį priteisiant iš draudimo bendrovės, tuo tarpu turtinę žalą priteisiant tik iš AB „L. D.“. Aplinkybės, kad apelianto darbo užmokestis siekia 500 eurų, jo sutuoktinė uždirba dar apie 850 eurų, jie abu augina du mažus vaikus ir neturi jokio nekilnojamojo turto, nepatvirtina sunkios nuteistojo finansinės padėties. Asmuo yra jauno amžiaus, sveikas, turintis aukštąjį išsilavinimą, todėl, suvokdamas, jog šiuo metu jo užimamos pareigos bei gaunamas darbo atlygis neužtikrina tiek jo, tiek ir jo šeimos poreikių, jis turi visas galimybes keisti savo darbą, susirandant geriau apmokamą arba siekti didesnio darbo užmokesčio esamoje darbovietėje, kurioje jis dirba direktoriumi. Pagrindo mažinti iš nuteistojo priteistą neturtinę žalą nesudaro ir K. B. apeliacinio skundo teiginiai, jog vien jau skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirta bauda pakenks finansinei jo bei jo šeimos gerovei. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantui paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmių skyrimo principus bei proporcingumo reikalavimus, ji nelaikytina tokio dydžio, kurio apeliantas neišgalėtų sumokėti. Juo labiau, jog skiriamai bausmei yra keliami tam tikri tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, kurių įgyvendinimas be tam tikrų nuteistojo patiriamų nepatogumų (šiuo atveju finansinių) neįmanomas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. B. (K. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.