Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės ir Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo valstybės įmonės „Valstybės turto fondas“ ir atsakovės I. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-468-623/2010 pagal ieškovo valstybės įmonės „Valstybės turto fondas“ ieškinį atsakovams I. K., L. M., R. M., R. P. ir E. P. dėl neteisėta veika padarytos žalos (nuostolių) atlyginimo, tretysis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Saulėtekis“ (išregistruota iš Juridinių asmenų registro),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Teismo posėdyje apeliantė prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodydama, kad skundžiamame sprendime teismas nusprendė dėl UAB „Lichua“, t. y. asmens, kuris nebuvo įtrauktas į bylą, teisių ir pareigų (t. 5, b. l. 25-33).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovės apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Dėl bylos faktinių aplinkybių ir atsakovės I. K. apeliacinio skundo

Deliktinė civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.). Pagal CK nuostatas, bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas sudaro: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala bei nuostoliai (CK 6.246 – 6.246 str.). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų žalos kitam asmeniui, o atsakingas asmuo privalo visiškai atlyginti žalą, tarp jos ir negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d., 6.263 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas, susijusias su patirtais nuostoliais ieškovo, kuris neturėjo galimybės teismo nustatytu laikotarpiu patekti ir valdyti (išnuomoti) jam patikėjimo teise pavesto valdyti ginčo pastato, ir turėjo pagrindo konstatuoti, jog jį neteisėtai užvaldę asmenys privalo atlyginti ieškovo patirtą žalą dėl negautų pajamų (CK 6.246 – 6.249 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas nuo 1999 m. gegužės 11 d. iki 2006 m. balandžio 11 d. patikėjimo teise valdė valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – ginčo negyvenamąjį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. 10/972-0095-01-4), išnuomotą UAB „Saulėtekis“ 1995 m. birželio 21 d. Negyvenamųjų pastatų, statinių, patalpų nuomos sutartimi (t. 1, b. l. 23-24). Vilniaus apygardos teismo 2002 m. kovo 1 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2002 m. balandžio 25 d., iškėlus UAB „Saulėtekis“ bankroto bylą, 2002 m. liepos 1 d. nutrūko minėta sutartis ir baigėsi UAB „Saulėtekis“ prievolė mokėti nuomos mokestį ieškovui (tai konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. gruodžio 18 d. nutartyje), kuriam turėjo būti perduotas ir nurodytas pastatas, tačiau 2002 m. gruodžio 2 d. aktu nustatyta, jog BUAB „Saulėtekis“ faktiškai negali perduoti ieškovui jo patikėjimo teise valdomų patalpų, kadangi nėra galimybės patekti į jas (t. 1, b. l. 25-31). Į ieškovo kreipimąsi Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2003 m. balandžio 16 d. raštu Nr. E.2-609 informavo ieškovą, kad atsakovai, apklausti baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-031-97, savo gyvenamąją vietą nurodė ginčo patalpose. Ieškovas 2003 m. gegužės 28 d. išsiuntė atsakovams ginčo patalpų adresu reikalavimą atlaisvinti užimamas patalpas bei grąžinti jas ieškovui (t. 1, b. l. 196-197, t. 3, b. l. 25), kurį gavę atsakovai I. K., L. M., R. M., R. P. ir E. P. 2003 m. birželio 16 d. kreipėsi į ieškovą, prašydami sudaryti su jais nurodytų patalpų, jų teigimu, UAB „Saulėtekis“ perleistų atsakovams nuomininkų teisėmis, nuomos sutartį iki bus išspręstas šių patalpų privatizavimo klausimas, atsakovams asmeninėmis lėšomis jas pagerinus (t. 1, b. l. 187-188, 204-209), į kurį ieškovas nurodė reikalavimą dėl šių patalpų perdavimo ieškovui (t. 1, b. l. 194-195). Tačiau ginčo pastatas nebuvo perduotas ieškovui, kuris kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimo, kurį patenkinęs, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2003 m. spalio 21 d. sprendimu už akių įpareigojo atsakovus atlaisvinti ginčo patalpas ir grąžinti jas ieškovui (t. 1, b. l. 12-13, 187-188, 196-197, t. 3, b. l. 25), o Vilniaus apygardos teismas 2004 m. spalio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. liepos 29 d. nutartį, kuria netenkintas atsakovų pareiškimas dėl nurodyto sprendimo už akių peržiūrėjimo (t. 1, b. l. 14-21). Vykdydamas paminėtą teismo sprendimą už akių, antstolis A. Bublys 2006 m. vasario 20 d. pažymoje apie vykdymo eigą nurodė, kad atsakovai gyvena ginčo patalpose, tačiau raginimas įvykdyti teismo sprendimą buvo įteiktas tik atsakovei I. K. (t. 1, b. l. 22). Be to, 2006 m. balandžio 11 d. Privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutartyje Nr. 4-06, kuria ginčo pastatas buvo parduotas, nurodyta, kad sutarties sudarymo metu pastatas yra savavališkai užimtas, vykdoma priverstinio iškeldinimo procedūra, todėl nėra galimybės apžiūrėti sutarties objekto (t. 2, b. l. 164-166). Šios sutarties teisėtumą ginčijo atsakovai, tačiau įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimu buvo atmestas atsakovų ieškinys dėl paminėtos sutarties pripažinimo negaliojančia, o pagal ginčo pastato naujo savininko reikalavimą visi atsakovai buvo iškeldinti iš ginčo patalpų (t. 2, b. l. 137-157). Vykdomoji byla dėl šio teismo sprendimo įvykdymo buvo užbaigta 2008 m. gruodžio 12 d., 2008 m. gruodžio 11 d. iškeldinus atsakovus iš ginčo patalpų (t. 3, b. l. 57-59).

Teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenys paneigia atsakovės I. K. apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, kad ginčo patalpose ji apsigyveno tik nuo 2004 m. gegužės 11 d. (kuomet šiuo adresu deklaravo savo gyvenamąją vietą), kad paminėtose patalpose gyveno ne kaip fizinis asmuo, bet kaip ginčo pastato nuomininko UAB „Lichua“ atstovė (generalinė direktorė). Aukščiau nurodyti ir kiti bylos duomenys (tarp jų 2002 m. gruodžio 2 d. aktas, Vilniaus miesto apylinkės teismo prokuratūros raštas, ieškovo raginimai atsakovams, įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 21 d. sprendimas už akių, atsakovų 2003 m. birželio 16 d. raštas ieškovui) sudaro pagrindą teigti, jog atsakovė I. K. ir kiti atsakovai (kaip fiziniai asmenys) nuo nuomos sutarties nutraukimo su BUAB „Saulėtekis“ dienos, t. y. 2002 m. liepos 2 d., buvo užėmę ginčo patalpas (t. 1, b. l. 12-13, 31, 187-188, 194-197, t. 3, b. l. 25), kurių jie neperdavė nei BUAB „Saulėtekis“ bankroto administratoriui, nei ieškovui. Juolab kad šios aplinkybės neneigė apeliantė nei paruošiamuosiuose bylos dokumentuose, kuriuose nurodė, jog iki ieškovo kreipimosi į teismą dėl ginčo pastato valdymo teisėtumo tarp ieškovo, atsakovų ir BUAB „Saulėtekis“ tęsėsi nuomos santykiai, dėl ko atsakovai, tarp jų ir apeliantė, buvę sąžiningi ginčo pastato valdytojai, o jų pareiga atlaisvinti ginčo patalpas galėjo atsirasti tik įsiteisėjus aukščiau nurodytam teismo sprendimui už akių - 2004 m. spalio 20 d. (t. 1, b. l. 56-58, 100, 125-126), nei apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 44-45).

Byloje nėra įrodymų apie paminėtose patalpose ginčo laikotarpiu UAB „Lichua“ vykdytą ūkinę – komercinę veiklą ar įmonės veikas, dėl kurių ieškovas nebūtų galėjęs patekti į patikėjimo teise valdomas ginčo patalpas, tokių įrodymų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 179 str., 185 str., 314 str.). Taip pat pažymėtina, kad UAB „Saulėtekis“ ir UAB „Lichua“ 2002 m. kovo 20 d. nuomos (subnuomos) sutartis, pasirašyta atsakovės I. K. (UAB „Saulėtekis“ prezidentės), ir atsakovės L. M. (UAB „Lichua“ direktorės), prieštaravo nuomos sutarties, sudarytos su UAB „Saulėtekis“, 5.2 punkto nuostatoms dėl draudimo subnuomoti nurodytas patalpas, be to, nebuvo įregistruota viešame registre, todėl ji negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis (t. 1, b. l. 23-24, t. 3, b. l. 34; CK 6.531 str. 2 d.). Taigi apeliantė be pagrindo nurodo, jog reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo nagrinėjamoje byloje turi būti reiškiamas UAB „Lichua“, kad apygardos teismui šio asmens neįtraukus į bylą, yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d.; 37 str., 45 str.). Tai, kad atsakovė I. K. nuo 2004 m. gegužės 11 d. buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą ginčo patalpose ar nurodė gyvenusi tik dalyje šių patalpų, nepaneigia, o iš esmės patvirtina teismo sprendimo išvadų dėl ieškovo reikalavimo, pareikšto atsakovei ieškinyje nurodytu pagrindu, pagrįstumo.

Nepagrįsti ir apeliantės argumentai, kad ieškovas patikėjimo teise valdė tik 407 kv. m. ginčo patalpų, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jos nuostolius, paskaičiuotus už visą, t. y. 643,90 kv. m., pastato plotą. Nors 1995 m. birželio 21 d. Negyvenamųjų pastatų, statinių, patalpų nuomos sutartyje Nr. 756 nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto apskaitos skyrius išnuomojo UAB „Saulėtekis“ (kurios akcininkės buvo atsakovės L. M. ir R. P., prezidentė – apeliantė), 407 kv. m. bendro naudingo ploto negyvenamąsias patalpas (t. 1, b. l. 23-24), o 1999 m. gegužės 11 d. ieškovo perimamų valstybei nuosavybės teise priklausančių statinių sąraše nurodyta, kad ieškovas perima 407 kv. m. negyvenamąsias patalpas, esančias ginčo pastato adresu, tačiau iš 2000 m. balandžio 27 d. Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo bei kadastro registro duomenų matyti, kad 2000 m. kovo 29 d. bendras ginčo patalpų plotas buvo 643,9 kv. m., kurį sudarė 407 km. m. ploto du pastato aukštai ir 236,90 kv. m. ploto rūsys, neįskaičiuotas į naudingą pastato plotą (t. 1, b. l. 80-94, t. 4, b. l. 47-50). Be to, paminėtas 643,9 kv. m. ginčo pastato plotas nurodytas ir Privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutartyje (t. 2, b. l. 164-166). Taigi nurodyti duomenys patvirtina, kad ieškovas buvo patikėta valdyti 643,9 kv. m. ginčo patalpos, o apygardos teismas teisingai nustatė, jog buvo užimtas visas ginčo pastatas, į kurį ieškovas neturėjo galimybės patekti ir jo valdyti (išnuomoti) ginčo laikotarpiu; ši aplinkybė taip pat patvirtina teismo nustatyto ieškovo nuostolių dydžio apskaičiavimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos aplinkos ir finansų ministrų 2002 m. kovo 1 d. įsakymas Nr. 87/59 „Dėl nuompinigių už valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo tvarkos patvirtinimo“). Todėl, pritaikęs sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį, teismas turėjo pagrindo priteisti ieškovui atlyginimą nuostolių, padarytų neteisėtomis atsakovės veikomis laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 1 d. iki 2006 m. balandžio 11 d., t. y. 269 957,53 Lt.

Dėl pasakyto nėra pagrindo atsakovės I. K. apeliacinio skundo argumentais panaikinti apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 – 330 str.).

Dėl ieškovo VĮ „Valstybės turto fondas“ apeliacinio skundo

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, netinkamai taikydamas civilinio proceso taisykles (CPK 12, 176, 178, 185 str.), neįvertino reikšmingų bylos aplinkybių ir suklydo, nurodydamas, jog tik atsakovė I. K., ginčo laikotarpiu faktiškai užėmusi ginčo pastatą, yra atsakinga dėl ieškovo patirtų nuostolių, dėl ko netinkamai pritaikęs įstatymą, nepagrįstai ir neteisėtai atmetė ieškinį atsakovų L. M., R. M., R. P. ir E. P. atžvilgiu, todėl negalima palikti galioti teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinys, pareikštas nurodytiems atsakovams (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Minėta, jog byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad visi atsakovai ginčo laikotarpiu faktiškai valdė ginčo pastatą, neperduodami minėtų patalpų ieškovui, pastarojo teisėtu reikalavimu. Nurodytas aplinkybes patvirtina aukščiau paminėtų ieškovo raginimų atsakovams, jų rašytinių paaiškinimų, įsiteisėjusio Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. spalio 21 d. sprendimo už akių, antstolio A. Bublio 2006 m. vasario 20 d. pažymos duomenys, kuriuose nurodytos aplinkybės, susijusios su tuo, kad atsakovai buvo užėmę ginčo patalpas laikotarpiu nuo 2002 m. liepos 2 d. iki 2006 m. balandžio 11 d. Nors sprendimas už akių ir neturi prejudicinės galios (CPK 182 str. 2 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 28 d. civilinė byla Nr. 3K-3-558/2005), tačiau jame nustatytas aplinkybes iš esmės patvirtina aukščiau nurodyti ir kiti bylos duomenys. Beje, įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimas, kuriuo iš ginčo patalpų buvo iškeldinti visi atsakovai, patvirtina, kad iki paminėto teismo sprendimo priėmimo dienos atsakovai buvo užėmę ginčo patalpas (t. 1, b. l. 12-13, 22, 194-197, t. 2, b. l. 137-146).

Be to, iš byloje esančių atsakovų procesinių dokumentų (atsiliepimo į ieškinį, tripliko, atsakovų rašytinio paaiškinimo) taip pat matyti, kad atsakovai L. M., R. M., R. P. bei E. P. neneigė, jog ginčo laikotarpiu buvo užėmę ginčo patalpas, nurodydami, kad jie buvo sąžiningi ginčo patalpų valdytojai, kad juos su ieškovu bei BUAB „Saulėtekis“ iki ieškovo kreipimosi į teismą dėl atsakovų iškeldinimo iš ginčo patalpų siejo nuomos santykiai, kurių pagrindu atsakovai naudojosi išnuomotomis ginčo patalpomis, kad atsakovų pareiga atlaisvinti ginčo patalpas galėjo atsirasti tik 2004 m. spalio 20 d., t. y. įsiteisėjus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. spalio 21 d. sprendimui už akių, kad bankroto administratorius atsakovams nereiškė pretenzijų dėl jų užimamų ginčo pastato patalpų (t. 1, b. l. 56-58, 100, 125-126).

Pažymėtina, kad pagal byloje esančius atsakovų kitose civilinėse bylose pateiktus procesinius dokumentus, kurie grindžiami asmeniniu jų naudojimusi ginčo patalpomis, be to, ir jų nepilnamečių vaikų interesų užtikrinimu dėl gyvenamosios vietos suteikimo, taip pat yra pagrindo teigti, jog atsakovai ieškovo nurodomu laikotarpiu buvo užėmę ginčo patalpas (t. 3, b. l. 14-15, 17-18, 20-21). Taigi tai taip pat patvirtina aukščiau nurodytas aplinkybes, kad ieškovas dėl visų atsakovų neteisėtų veikų teismo nustatytu laikotarpiu negalėjo naudotis ir valdyti (išnuomoti) patalpų, kurios jam buvo patikėtos valdyti (CPK 185 str.). Juolab kad, bylos duomenimis, atsakovai siekė privatizuoti ginčo patalpas, kurias, atsakovų teigimu, jie pagerino savo asmeninėmis lėšomis, buvo įsipareigoję prižiūrėti pastatą ir užtikrinti jo apsaugą (t. 1, b. l. 187-188, 207-208, t. 2, b. l. 137-146).

Nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės apygardos teismo nuoroda ir atsakovų L. M., R. M., R. P. bei E. P. atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą argumentai, jog atsakovai savo gyvenamąją vietą buvo deklaravę kitu adresu ir negyveno ginčo laikotarpiu valstybei priklausančiame ginčo pastate bei negalėjo sukelti nuostolių ieškovui, kadangi ieškinys jiems pareikštas ne dėl patalpų nuomos mokesčio priteisimo, o dėl ieškovo nuostolių (negautų pajamų), patirtų atsakovams neteisėtai neatlaisvinus jų užimto ginčo pastato ir tokiu būdu atėmus galimybę ieškovui ginčo laikotarpiu jį valdyti (išnuomoti) bei gauti teismo nustatytas pajamas (CK 6.249 str. 1 d.). Juolab kad ginčo patalpos buvo negyvenamosios, o paminėti BUAB „Saulėtekis“ bankroto administratoriaus, ieškovo, antstolio dokumentų, teismo sprendimų bei kiti bylos duomenys patvirtina, jog apygardos teismas turėjo pagrindo teigti, kad atsakovė I. K. ir kiti atsakovai buvo užėmę visas ginčo patalpas, kurių neatlaisvino ne tik ginčo laikotarpiu, bet ir vėliau iki įvykdymo teismo sprendimo dėl jų iškeldinimo.

Taigi nagrinėjamu atveju nustatytos visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246 – 6.249 str.), o nustačius, kad ieškovo patirti nuostoliai padaryti bendrais visų atsakovų neteisėtais veiksmais, konstatuotina solidari jų atsakomybė (CK 6.279 str. 1 d.).

Dėl pasakyto patenkintinas ieškovo apeliacinis skundas ir pakeistinas teismo sprendimas, iš atsakovų ieškovo naudai solidariai priteisiant apygardos teismo nustatytą 269 957,53 Lt nuostolių sumą (CK 1. 125 str. 8 d., 6.246 – 6.249 str., 6.263 str., 6.279 str., CPK 263 str., 329 str., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, bei priteisus iš atsakovų solidariai ieškovo patirtus nuostolius, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių atleistas ieškovas, priteistinos iš atsakovų valstybei lygiomis dalimis, t. y. po 1 279,83 Lt žyminio mokesčio bei po 53,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 4 d., 96 str.), o ieškovui po 20,27 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu (CPK 93 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi apeliantei I. K. buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo, todėl, nepatenkinus apeliantės skundo, iš jos valstybei priteistina nesumokėta 1 512,55 Lt žyminio mokesčio dalis (CP 93 str. 1 d.), ir 26 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (t. 4, b. l. 104, 209, t. 5, b. l. 12; CPK 92 str., 93 str., 96 str., 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies trečiuoju punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo VĮ „Valstybės turto fondas“ ieškinys atsakovams L. M., R. M., R. P. ir E. P. dėl neteisėta veika padarytos žalos (nuostolių) atlyginimo. Pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovės I. K. atsakovui VĮ „Valstybės turto fondas“ 269 957,53 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo civilinės bylos iškėlimo 2006 m. kovo 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 101,34 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu, o valstybei 6 399,15 Lt žyminio mokesčio ir 267,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

„Patenkinti iš dalies ieškinį.

Priteisti solidariai iš atsakovų I. K., a. k. (duomenys neskelbtini) L. M., a. k. (duomenys neskelbtini) R. M., a. k. (duomenys neskelbtini) R. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir E. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo VĮ „Valstybės turto fondas“, į. k. 110073154, naudai 269 957,53 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo 2006 m. kovo 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis po 20,27 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu.

Priteisti iš atsakovų I. K., L. M., R. M., R. P. ir E. P. valstybei po 1 279,83 Lt žyminio mokesčio ir po 53,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.“

Palikti nepakeistą kitą teismo sprendimo dalį.

Priteisti iš atsakovės I. K. valstybei 1 512,55 Lt žyminio mokesčio ir 26 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.