- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-06-06
- Bylos Nr.
- 2A-548-560/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-00615-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Laima Gerasičkinienė, Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- A. G., V. G.
- Trečiasis asmuo
- V. S., A. S., VĮ Registrų centrui, notarams D
- Atsakovas
- A. V., E. V., R. L.
- Kategorijos
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Laimos Gerasičkinienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. G. ir V. G. bei trečiųjų asmenų V. S. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. G. ir V. G. ieškinį atsakovams A. V., E. V., R. L., tretiesiems asmenims A. S., V. S., VĮ Registrų centrui, notarams D. J., D. Š., R. T., AB SEB bankui, Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM dėl pirkimo-pardavimo sutarties ir nuosavybės teisės liudijimo nuginčijimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai A. G. ir V. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančiais: 1994-05-25 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. IDJ-3065, sudarytą tarp R. L. ir R. V., atsakovėms A. V. ir E. V. išduotą 2008-10-13 nuosavybės teisės liudijimą bei 2008-10-13 išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Nurodė, kad 2007-05-08 ieškovai su trečiaisiais asmenimis A. S. ir V. S. sudarė žemės sklypo ir sodo pastato pirkimo-pardavimo sutartį, kurią įregistravo VĮ Registrų centre. Šį žemės sklypą su statiniais ieškovai įkeitė AB SEB bankui pagal 2007-05-09 kredito sutartį. Po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ieškovai įsikūrė pastate, atliko statinio remonto darbus, sutvarkė kiemą. Norėdami atlikti sklypo kadastrinius matavimus, kreipėsi į UAB „Nigranda“, kuris nurodė, kad žemės sklypo savininkės yra ir atsakovės A. V. ir E. V.. Šiuo žemės sklypu ir statiniais atsakovės niekada nesinaudojo. Nurodė, kad tas pats žemės sklypas VĮ Registrų centre įregistruotas dviem skirtingais registro numeriais, nors tai tas pats nekilnojamojo turto objektas. Pažymėjo, kad R. V. statinių pirkimo-pardavimo sutarties nepateikė inventorizavimo biurui, todėl nuosavybės teisė į statinius nebuvo įregistruota. Mano, kad R. V. netinkamai įregistravo žemės sklypą. Daro išvadą, kad duomenys iš Valstybinio žemės kadastro į Nekilnojamojo turto registrą neturėjo būti perkelti. Laiko, kad sandoris yra niekinis ir negaliojantis, todėl ir nuosavybės teisės liudijimas bei paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas pripažintini negaliojančiais.
Atsiliepimas
Atsakovės A. V. ir E. V. pateikė atsiliepimą, kuriuo su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad mirus sutuoktiniui ir tėvui 2008-10-13 paveldėjo turtą, tarp kurių buvo ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Kilus įtarimui, kad dokumentai gali būti klastojami, kreipėsi į prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo.
Atsakovas R. L. atsiliepimo į ieškovų A. G. ir V. G. ieškinį nepateikė.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad nuosavybės teisė į tą patį žemės sklypą buvo įregistruota, nes R. L. turėjo dvi skirtingas žemės sklypo įsigijimo sutartis, nebuvo atlikti sklypo geodeziniai matavimai. R. V. neįregistravo nuosavybės teisių į žemės sklype esančius statinius. Mano, kad ši situacija kilo dėl atsakovo R. L. nesąžiningumo, kai žinodamas, kad nuosavybės teisę jau yra perleidęs, pakartotinai perleido nuosavybės teisę kitiems asmenims. Nurodo, kad ieškovai klaidingai aiškina registrų įrašo pirmumą.
Trečiasis asmuo AB SEB bankas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu visiškai sutinka. Nurodė, kad turtą pagal sandorį ieškovai tinkamai įsigijo, už jį atsiskaitė, nuosavybės teises į turtą įregistravo. AB SEB bankas, patikrinęs teisių įregistravimą, jokių neatitikimų nerado.
Kiti tretieji asmenys atsiliepimų į ieškovų A. G. ir V. G. ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-06-05 sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo V. S., sudarydama atsakovo R. L. vardu pirkimo-pardavimo sutartį (kuria žemės sklypas su statiniais perleistas trečiajam asmeniui A. S.), jokių pinigų atsakovui neperdavė, ir V. S. veiksmus, kuriais notarui ir vėliau kitiems įgijėjams nebuvo atskleistos žinios apie sklypo perleidimą, taip pat disponuota ne jai nuosavybės teise priklausančiu sklypu (t.y. veikimą ne įgaliotojo naudai, nors pagal įstatymą sandoris turėjo būti sudaromas ne įgaliotinio, bet R. L. vardu ir naudai), bei pareigos 2003 m. sutartimi prisiėmimą atlyginti nuostolius (žalą), jeigu jie kils dėl visapusiškos informacijos neatskleidimo, įvertino kaip nesąžiningus. Pažymėjo, kad nustačius, jog antroji sutartis (2003 m.) dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą perleidimo atlikta pažeidžiant sąžiningo elgesio normas, bylos išnagrinėjimui neturi įtakos ta aplinkybė, kad ieškovai naudojosi žemės sklypu ir statiniais kaip savais. Teismas nurodė, kad priešingai nei ieškinyje teigia ieškovai, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis (1994 m. sudaryta tarp R. V. ir R. L.) buvo įregistruota tinkamai, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, į ieškovų teisėtų interesų apsaugą, teismas ex officio nesprendžia dėl 2003 m. ir vėlesnių žemės sklypo su statiniais pirkimo-pardavimo sutarčių teisėtumo, palikdamas šalims diskrecijos teisę kreiptis į teismą. Nurodė, kad nenustačius atsakovių A. V. ir E. V. (ar mirusio R. V.) veiksmuose nusikaltimo ar teisės aktų pažeidimo, nėra pagrindo žemės sklypo sutartį pripažinti negaliojančia. Teismas nenustatė jokių sutarties negaliojimo pagrindų, pagal kuriuos aukščiau nurodyta sutartis turėtų būti pripažinta niekine ar negaliojančia (CK 1 knygos IV skyrius), todėl ieškovų ieškinį šioje dalyje atmetė. Nurodė, kad reikalavimas pripažinti negaliojančiais nuosavybės teisės liudijimą ir paveldėjimo teisės liudijimą šioje byloje yra išvestinio pobūdžio, t.y. neatsiejamai susiję su reikalavimu pripažinti negaliojančia žemės pirkimo-pardavimo sutartį, todėl atmetus pagrindinius reikalavimus, t.y. nepripažinus sutarties negaliojančia, reikalavimas dėl nuosavybės teisės ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais netenkintinas ir dėl jo, kaip išvestinio reikalavimo, atskirai nepasisakė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Ieškovai A. G. ir V. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą – apeliantų A. G. ir V. G. ieškinį tenkinti bei apeliantų naudai priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles ir nepilnai ištyrė bei neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus. Nurodė, kad teismas neteisingai įvertino trečiojo asmens V. S. veiksmus. Pažymėjo, kad 1994-05-25 pirkimo-pardavimo sutarties galiojimas buvo siejamas su šios sutarties privaloma registracija abejose institucijose – Vilniaus TVIPIP biure „Valda“ ir Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnyboje, todėl neatlikus sutarties registracijos bent vienoje iš aukščiau minėtų institucijų, tai sąlygojo visos sutarties negaliojimą. Teismas neįvertino VĮ Registrų centro duomenų, paneigiančių registracijos fakto buvimą, t.y. to, kad žemės sklypo kadastro ir registro dokumentų byloje saugomoje minėtos sutarties kopijoje, patvirtintoje Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus specialistės O. Ž., spaudo, kuriame būtų nurodytas registracijos numeris ir kitokie rekvizitai, patvirtinantys sutarties įregistravimą, nėra. Nurodė, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, jog pats R. V., kreipdamasis į teismą dėl praleisto termino pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti atstatymo, suprato ir pripažino, kad praleido įstatyme nustatytą terminą privalomai sandorio registracijai Turto registracijos įstaigose. Taip pat teismas neįvertino VĮ Registrų centras veiksmų, dėl kurių buvo įregistruoti duomenys netikrinant jų teisėtumo. Atsižvelgdami į tai mano, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Tretieji asmenys V. S. ir A. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-05 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl trečiųjų asmenų motyvų, VĮ Registrų centro ir AB SEB banko atsiliepimo, taip pat dėl pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp R. L. ir R. V., jos sudarymo ir įteisinimo aplinkybių. Nurodė, kad teismas, nagrinėdamas trečiojo asmens – V. S. – sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kurios šalys neginčijo, išėjo už ieškinio reikalavimo ribų. Mano, kad teismas, pasisakydamas dėl V. S. nesąžiningų veiksmų, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Nurodo, kad lieka neaišku, kokia konkrečia teisės norma remiantis ieškinys yra atmestas.
Atsiliepimas
Atsakovės A. V. ir E. V. pateikė atsiliepimą į ieškovų ir trečiųjų asmenų apeliacinius skundus, kuriame nurodė, kad nesutinka su pateiktas apeliaciniais skundais, dėl to atsiliepime išdėstytais motyvais prašė apeliacinių skundų netekinti. Nurodė, kad trečiųjų asmenų V. S. ir A. S. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas, vertindamas 2003-10-10 trečiųjų asmenų sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, išėjo iš pareikšto reikalavimo ribų, nes ši sutartis yra viena iš faktinių bylos aplinkybių, todėl teismas pagrįstai pasisakė dėl šios sutarties esmės. Be to, teismo sprendimas šios sutarties galiojimui teisinių pasekmių nesukėlė. Nurodė, kad teismas pagrįstai pasisakė dėl trečiojo asmens V. S. veiksmų, tačiau šie teismo teiginiai jokiu būdu neužtraukia asmeniui baudžiamosios atsakomybės. Pažymėjo, kad V. S. neginčijo 1994-05-25 sutarties, todėl jos aiškinimai, jog šios sutarties šalimi faktiškai buvo ji, o ne sutartyje nurodytas R. V., neturi įstatyminio pagrindo. Nurodė, kad ieškovų apeliacinio skundo teiginys apie tai, kad V. S. nesąžiningas elgesys neva neįrodytas, yra nepagrįstas. Argumentai dėl sutarties dalies neįregistravimo bei statinių pirmesnės registracijos kitų, ne R. V., vardu, neturi esminės reikšmės ginčo išsprendimui, nes ne įrašai nekilnojamojo turto registre sukuria nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, o įstatymų nustatyta tvarka sudaryti sandoriai. Taip pat nepriklausomai nuo to, jog R. V. ir nebuvo įregistravęs pirkimo-pardavimo sutarties dalyje dėl statinių įsigijimo, tačiau nuosavybės teisę į šiuos nekilnojamuosius daiktus po naujojo kodekso įsigaliojimo jis buvo įgijęs pagal įstatymą – CK 4.40 str. 1 d. pagrindu, kuris nurodo, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise be kita ko priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai. Tokiu būdu visi sandoriai po 1994-05-25 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo savo esme yra niekiniai, nes buvo disponuojama turtu, kuris priklausė R. V., ir jų teisines pasekmes bei niekinio sandorio faktą teismas galėtų konstatuoti ex officio. Pažymėjo, kad ieškovai prašo taikyti restituciją, tačiau nenurodo jos būdo, todėl ieškinys ir dėl šios priežasties negalėjo būti tenkinamas.
Atsakovas R. L. atsiliepimo į ieškovų ir trečiųjų asmenų apeliacinius skundus nepateikė.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą į ieškovų A. G. ir V. G. apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė motyvuotas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas galioti, o apeliacinis skundas atmestinas. Nurodė, kad ieškovų prašyta pripažinti negaliojančia 1994-05-25 sutartis teisės aktų nustatyta tvarka įregistruota Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnyboje, o vėliau šie duomenys perrašyti į Nekilnojamojo turto registrą, todėl ieškovų argumentas, kad neįregistravus sutarties viename iš registrų, tai daro sutartį negaliojančia, yra nepagrįstas. Nurodo, kad aplinkybė, jog VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikta 1994-05-25 sutarties kopija be kitoje sutarties pusėje padarytos žymos apie šios sutarties įregistravimą Vilniaus rajono valdybos žemėtvarkos tarnyboje, nepaneigia nei pačios sutarties įregistravimo, nei duomenų buvusiame Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre įrašymo šios sutarties pagrindu. Nurodo, kad nesutinka su apeliantų argumentu, jog teismas sprendime turėjo pasisakyti dėl su byla nesusijusių aplinkybių, t.y. VĮ Registrų centras veiksmų perrašant duomenis iš buvusių registrų. Sutiko su teismo argumentais dėl trečiojo asmens V. S. nesąžiningumo. Mano, kad teismo sprendime pagrįstai konstatuota, jog įgijėjo sąžiningumas dar nereiškia, kad daiktą jis valdo teisėtai.
Kiti tretieji asmenys atsiliepimų į ieškovų A. G. ir V. G. bei trečiųjų asmenų V. S. ir A. S. apeliacinius skundus nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovų A. G. ir V. G. bei trečiųjų asmenų V. S. ir A. S. apeliaciniai skundai tenkintini.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-05 sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovų A. G. ir V. G. ieškinys tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių 2012-06-05 teismo sprendimo negaliojimo priežasčių, nurodytų CPK 329 str., nenustatė, tačiau išnagrinėjęs apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir šiuo klausimu susiklosčiusią teisminę praktiką, dėl ko padarė neteisingas išvadas, kas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Dėl šių priežasčių toks teismo sprendimas dėl žemiau išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų naikintinas CPK 330 str. pagrindu.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 1994-05-25 tarp atsakovo R. L. ir R. V. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. IDJ-3065, kurios pagrindu R. V. buvo perleista nuosavybės teisė į žemės sklypą ir sodo namą, esančius (duomenys neskelbtini). Minėtoje pirkimo-pardavimo sutartyje numatyta, kad sutartis per tris mėnesius turi būti įregistruota Vilniaus TVIPIP biure „Valda“ ir per vieną mėnesį Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnyboje. R. V. įvykdė įsipareigojimą įregistruoti sutartį Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnyboje, tačiau neįvykdė įsipareigojimo sutartį įregistruoti Vilniaus TVIPIP biure „Valda“. Atsižvelgdamas į tai, R. V. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su prašymu atstatyti praleistą terminą pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995-06-29 nutartimi R. V. pareiškimas paliktas nenagrinėtas.
2000-10-13 atsakovas R. L. išdavė trečiajam asmeniui V. S. (buv. V. M.) įgaliojimą, kurio pagrindu V. S. 2003-10-10 pirkimo-pardavimo sutartimi perleido A. S. aukščiau minėtą žemės sklypą su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Tretieji asmenys A. S. ir V. S. 2007-05-08 su ieškovais A. G. ir V. G. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu sklypas su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise perėjo ieškovams. Ieškovų nuosavybės teisė į šį sklypą ir statinius įregistruota 2007-05-09. Mirus R. V., jam priklausiusio to paties žemės sklypo su statiniais nuosavybės teisė 2008-10-20 įregistruota atsakovių A. V. ir E. V. vardu.
2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 1 d. nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai. Taigi šioje byloje ieškovų prašomai pripažinti negaliojančia 1994-05-25 pirkimo-pardavimo sutarčiai, sudarytai tarp atsakovo R. L. ir R. V., taikytinos sandorių formą reglamentavusios 1964 m. priimto (1994-05-25 galiojusios redakcijos) CK normos. 1964 m. CK (1994-05-17 redakcija) 255 str. buvo numatyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Iš teismui pateiktos 1994-05-25 pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad šalys sutartyje taip pat numatė įsipareigojimą per tris mėnesius šią sutartį įregistruoti Vilniaus TVIPIP biure „Valda“ ir per vieną mėnesį – Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnyboje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dėl galiojant 1964 m. CK pasirašytos sutarties teisinės registracijos nesilaikymo padarinių yra išaiškinta, kad 1964 m. CK 255 str. 1 d. buvo nustatyti imperatyvinio pobūdžio termino padariniai, kurių nei teismas, nei šalys savo susitarimu pakeisti negalėjo. Tai reiškia, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atveju sandorio šalis privalėjo atlikti aktyvų veiksmą – sutartį pateikti turto registravimo įstaigai įregistravimo veiksmui atlikti, nes tik tokiu atveju sutartis sukels civilinius teisinius padarinius, t. y. nuo sutarties įregistravimo momento turto įgijėjui pagal sutartį atsiranda nuosavybės teisė į įsigytą turtą (1964 m. CK 149 str. 2 d. numatyta, kad jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu). 1964 m. CK 255 str. 2 d. numatyta, kad privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. Tačiau pažymėtina, kad šiame įstatyme nustatytas trijų mėnesių terminas nėra naikinamasis, t.y. dėl svarbių priežasčių šį praleistą terminą teismas gali atstatyti (CK 255 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-02-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2000; 2006-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2006; 2012-10-05 nutartis civilinėje byloje 3K-3-404/2012). Šiuo atveju, minėta, iš bylos medžiagos matyti, kad R. V. pirkimo-pardavimo sutartį per vieną mėnesį Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnyboje įregistravo, tačiau per tris mėnesius neįregistravo sutarties Vilniaus TVIPIP biure „Valda“, t.y. neįvykdė 1964 m. CK 255 str. reikalavimo ir įsipareigojimo, prisiimto 1994-05-25 pirkimo-pardavimo sutartimi. Siekdamas ištaisyti esamą padėtį, R. V. kreipėsi į teismą dėl praleisto termino sutarčiai įregistruoti atstatymo, tačiau, minėta, terminas atstatytas nebuvo, ieškinys paliktas nenagrinėtas. Taigi šiuo atveju konstatuotina, kad pasibaigus galiojusio 1964 m. CK 225 str. nustatytam trijų mėnesių terminui nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties teisinei registracijai atlikti, o teismui šio termino neatnaujinus, vadovaujantis 1964 m. CK 225 str., tarp šalių pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis negalioja nuo jos sudarymo dienos, nes ji nesudaryta ta privaloma tvarka, kuri imperatyviai nustatyta įstatymo, galiojusio sutarties sudarymo momentu (1964 m. CK 225 str., Žemės įstatymo (1994-04-26 redakcija) 14 str., 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 3 d.), taip pat ta tvarka, kuri buvo numatyta tarp šalių pasirašytoje sutartyje. Įstatyme nustatytų imperatyviųjų reikalavimų sandorio formai nesilaikymas, kai šiame įstatyme nurodyta, kad dėl formos trūkumų sandoris bus laikomas negaliojančiu, reiškia, jog tokio turinčio esminių formos trūkumų sandorio sudarymas yra neužbaigtas, dėl to jis yra nesudarytas ir negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2012). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog, priešingai nei ieškinyje teigia ieškovai, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis (1994 m. sudaryta tarp R. V. ir R. L.) buvo įregistruota tinkamai, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tačiau šių savo argumentų teismas nepagrindė ir nenurodė jokių teisės aktų nuostatų, kuriomis remiantis galima būtų daryti minėtą išvadą. Todėl, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus ir remdamasi nurodytomis teisės aktų nuostatomis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tarp R. L. ir R. V. 1994-05-25 sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis nesilaikant imperatyvių įstatymo numatytų privalomų sutarties registracijos reikalavimų laikoma negaliojančia nuo jos sudarymo momento, todėl ieškovų ir trečiųjų asmenų apeliacinių skundų bei ieškovų ieškinio reikalavimai šioje dalyje yra tenkintini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas nepagrįstu, todėl naikintinas.
Pripažinus, kad tarp atsakovo R. L. ir R. V. 1994-05-25 sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis laikoma negaliojančia nuo jos sudarymo momento, ir vadovaujantis tuo, kad atsakovėms A. V. ir E. V. išduotas 2008-10-13 nuosavybės teisės liudijimas ir 2008-10-13 paveldėjimo teisės liudijimas, kurių pagrindu atsakovės įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą ir statinius, esančius (duomenys neskelbtini), yra neatsiejamai susiję pradine 1994-05-25 pirkimo-pardavimo sutartimi, darytina išvada, kad negalioja ir 2008-10-13 nuosavybės teisės liudijimo ir 2008-10-13 paveldėjimo teisės liudijimo dalys dėl atsakovių A. V. ir E. V. nuosavybės teisės į žemės sklypą ir statinius, esančius s(duomenys neskelbtini), įgijimo.
CK 1.80 str. 2 d. numatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Taip pat CK 6.145 str. 1 d. nurodyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Šiuo atveju iš 1994-05-25 pirkimo-pardavimo sutarties turinio matyti, kad pirkėjas R. V. pardavėjui R. L. už parduotą turtą prieš pasirašydamas sutartį sumokėjo 4 700 Lt sumą. Taigi šiuo atveju pripažinus minėtą sutartį negaliojančia, tarp sutarties šalių taikytina restitucija, t.y. šalys viena kitai privalo grąžinti visa, ką yra gavusios pagal pasirašytą sutartį. Šiuo atveju R. L., gavęs iš pirkėjo R. V. 4 700 Lt sumą, privalo ją grąžinti pirkėjui. Nustačius, kad pirkėjas R. V. yra miręs, o jo turto vienintelės paveldėtojos yra atsakovės žmona A. V. ir dukra E. V., bei, vadovaujantis tuo, kad minėtą žemės sklypą su statiniais šios R. V. paveldėtojos buvo priėmusios, dėl to minėtą pirkėjo pardavėjui sumokėtą 4 700 Lt sumą atsakovas R. V. privalo grąžinti atsakovėms A. V. ir E. V.. Pažymėtina ir tai, kad pritaikius restituciją ir pardavėjui grąžinus turto pirkimo-pardavimo sutartimi sulygtą pirkėjo sumokėtą sumą, pardavėjui turėtų grįžti nuosavybės teisė į perleistą turtą. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad vėlesnėmis sutartimis aukščiau minėtas turtas buvo perleistas kitiems asmenims, t.y. tretiesiems asmenims, o vėliau ieškovams, todėl šio turto nuosavybės teisės atsakovas R. L. nebeturi ir negali turėti. Pažymėtina, kad 2000-10-13 atsakovas R. L. laisva valia išdavė trečiajam asmeniui V. S. (buv. V. M.) įgaliojimą, kurio pagrindu minėtas turtas notariškai patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartimi 2003-10-10 buvo perleistas trečiajam asmeniui A. S.. Minėto įgaliojimo ir 2003-10-10 pirkimo-pardavimo sandorio teisėtumo apeliacinės instancijos teismas nevertina, nes tai nėra teismui pateiktų apeliacinių skundų ir ieškinio dalykas, todėl šiuo atveju sutarčių sudarymo metu notaro patvirtintos aplinkybės laikomos nustatytomis, kol yra nenuginčytos įstatymų nustatyta tvarka, t.y. konstatuotina, kad žemės sklypas su statiniais buvo perleistas trečiajam asmeniui A. S., o šiuo metu nuosavybės teise priklauso ieškovams A. G. ir V. G.. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisė į žemės sklypą ir statinius atsakovui R. L. nebepriklauso. Dėl kitų ieškovų ir trečiųjų asmenų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie, panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tampa nereikšmingi.
Taigi, nagrinėjamu atveju tenkinus ieškovų ir trečiųjų asmenų apeliacinius skundus ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai tarp šalių perskirstomos jų bei valstybės patirtos išlaidos, susijusios su vykusiu teisminiu procesu (CPK 93 str. 5 d.). Patenkinus ieškinį, ieškovams iš atsakovų A. V., E. V. ir R. L. lygiomis dalimis priteistinos visos ieškovų turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.) – 500 Lt žyminio mokesčio už ieškinį, 73,30 Lt už pažymas bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje, 1 000 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 112,20 Lt už pažymas bylos nagrinėjimui apeliacinėje instancijoje. Taip pat ieškovai prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka apmokėti. Ieškovai pateikė įrodymus, kad už atstovavimą teismo posėdžiuose pirmojoje instancijoje, ieškinio, apeliacinio skundo surašymą ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias paslaugas sumokėjo iš viso 8 276 Lt. Atsižvelgiant į bylos esmę bei į tai, kad ši suma viršija LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo rekomenduojamus maksimalius dydžius, priteisti visas prašomas ieškovų atstovavimo išlaidas nėra pagrindo, todėl jos mažintinos iki rekomenduojamo dydžio – 5 400 Lt (Rekomendacijų 8.2, 8.9, 8.18, 9 p.). Taigi iš viso iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovams priteistina 7 085,50 Lt, t.y. po 2 361,83 Lt iš kiekvieno. Taip pat valstybei iš atsakovų priteistina 267,28 Lt pašto išlaidų, t.y. po 89,10 Lt iš kiekvieno.
Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad tretieji asmenys V. S. ir A. S. pateikė teismui teisinių paslaugų susitarimą, kuriame nustatytas mokestis 400 Lt, tačiau byloje nėra įrodymų, kad šios išlaidos trečiųjų asmenų buvo sumokėtos, dėl to jos iš atsakovų nėra priteistinos.
Rezoliucinė dalis
nuspr endžia:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų A. G. ir V. G. ieškinį tenkinti.
Pripažinti negaliojančia 1994-05-25 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. IDJ-3065, sudarytą tarp R. L. ir R. V. dėl sodo namo, plane pažymėto (duomenys neskelbtini), ūkio (duomenys neskelbtini), kiemo įrenginių bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini);
Pripažinti negaliojančiomis 2008-10-13 paveldėjimo teisės liudijimo ir 2008-10-13 nuosavybės teisės liudijimo dalis dėl atsakovių A. V. ir E. V. nuosavybės teisės į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), turinčio 0,0654 ha bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini), įgijimo.
Priteisti ieškovams A. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) solidariai iš atsakovų A. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)), E. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir R. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 7 085,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, t.y. iš kiekvieno atsakovo priteisti po 2 361,83 Lt.
Priteisti valstybei iš atsakovų A. V., E. V. ir R. L. lygiomis dalimis 267,28 Lt pašto išlaidų, t.y. iš kiekvieno priteisti po 89,10 Lt.