Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažinta kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 1 d., ir nubausta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Iš M. D. išieškota G. J. naudai 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimui bei 1 000 Lt išlaidų advokato paslaugoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. buvo teisiama pagal G. J. kaltinimą už tai, kad 2011 m. spalio 27 d. keturiasdešimt septyniems adresatams išsiuntinėjo „Laišką valdybos nariams, sekretorėms“, kuriame pateikė aiškiai tikrovės neatitinkančią ir šmeižikišką informaciją apie G. J.. Laiške buvo rašoma: <...tai, kad G. J. elgiasi netinkamai, stengiasi įvairiais būdais nepripažinti savo klaidų, klastoja dokumentus, meluoja, galiu įrodyti oficialiais dokumentais, kuriuos pateikiu prisegtuose failuose...Dėl šio įvykio kreipiausi į teismą, ko pasekoje jai yra iškelta baudžiamoji byla (jai yra iškeltos trys baudžiamosios ir dvi civilinės bylos)...> Nukentėjusiosios G. J. teigimu, tokiais teiginiais M. D. viešai ir melagingai apkaltino ją dokumentų klastojimu ir melagingai pareiškė, kad asmeniškai G. J. yra iškeltos trys baudžiamosios bylos. Tai M. D. padarė jau žinodama apie Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. spalio 3 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų klastojimo, kuriame pažymėta, kad <...M. D. tik subjektyviais samprotavimais mano, kad pateiktuose teismui žiniaraščiuose nurodyta informacija neatitinka tikrovės, tačiau prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas, o ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl veikos, kuri neturi nusikalstamos veikos požymių, turi būti nutrauktas...>.

Apeliaciniu skundu nuteistoji M. D. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir bylą nutraukti. Skunde nuteistoji nurodo, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį apylinkės teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimus. Iš nuosprendžio turinio nėra aišku už kokių konkrečių žinių, kokiu laiku ir kokiu būdu paskleidimą ji yra nuteista ir ar šios žinios sukėlė privalomus atsakomybei kilti padarinius. Pirmos instancijos teismas aiškiai nenurodė kokie M. D. išsakyti teiginiai laikytini šmeižikiškais, o kokie ne. Taip pat nedetalizavo kokia teismo neva pripažinta šmeižikiška informacija sukėlė privalomus atsakomybei kilti padarinius. Todėl, pasak apeliantės, vien dėl nuosprendžio turinio ydingumo jo negalima pripažinti teisėtu.

Apeliantės teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuoroda į 3 iškeltas baudžiamąsias bylas jau žemina nukentėjusiąją. Elektroninio laiško rašymo momentui nukentėjusioji jau buvo atiduota teisiamajam posėdžiui, o vėliau ir nuteista Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu, todėl esminės reikšmės padariniams negali turėti netikslus iškeltų baudžiamųjų bylų skaičius. Svarbu šiuo atveju yra tai, kad G. J. buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn , o vėliau nuteista.

Apeliantė nurodo, kad apylinkės teismas taip pat neatsižvelgė ir į tai, kad nurodydama tiek baudžiamųjų, tiek civilinių bylų skaičių, nuteistoji, neturėdama teisinio išsilavinimo, kažkuria prasme sutapatino G. J., kuri yra asmeniškai atsakinga už Raudonojo kryžiaus draugijos veikla, su tyrimu dėl juridinio asmens veiklos. Apeliantė pažymi, kad ta aplinkybė, jog šiuo metu galiojančiame baudžiamojo proceso įstatyme nėra sąvokos “iškelti baudžiamąją bylą“ taip pat įrodo, kad nurodytas bylų skaičius buvo tik jos nuomonės išreiškimas, kurią ji pateikė, norėdama atkreipti dėmesį į Draugijos ir pačios G. J. veiklos negeroves ir trūkumus. Tokiu būdu teismo išvada, kad ši nuomonė sukėlė neigiamas pasekmes G. J. yra nepagrįsta.

M. D. pažymi, kad iš apylinkės instancijos teismo turinio yra neaišku ar jos teiginys kad „G. J. meluoja“ pripažintas šmeižikišku ar ne, tačiau bet kuriuo atveju minėtas teiginys negali būti pripažintas šmeižikišku, kadangi tokią išvadą paneigia įsiteisėjęs 2012-02-01 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendis. Pastaruoju konstatuota, kad G. J. paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias apie M. D., vadinasi veikdama tiesiogine tyčia ji melavo.

Pasak apeliantės, pirmos instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad sąvoka „klastoja dokumentus“ gali būti suprantama tik kaip užtraukianti baudžiamąją atsakomybę. Lietuvių kalbos žodynas sąvoką „klastoti“ aiškina kaip a) perdirbinėti, falsifikuoti; b)apgaudinėti, klaidinti. Taigi, ši sąvoka nebūtinai užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 str. 1 d. Be to apeliantė nurodo, kad sakydama, jog nukentėjusioji klastojo dokumentus, ji vadovavosi Draugijos Kauno skyriaus internetiniame puslapyje paskelbta informacija, kuria ji neturėjo pagrindo abejoti ir kuri jos žiniomis iki šiol nėra paneigta, bei ikiteisminių tyrimų medžiagomis. Tuo tarpu žinomos informacijos perteikimas negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliantė pažymi, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 10-2-00167-11 G. J. prisipažino pakeitusi Raudonojo kryžiaus draugijos įstatus po jų priėmimo. Taigi, bendrine prasme juos suklastojo. Šią išvadą patvirtina ir byloje esanti Lietuvių klabos specialisto išvada Nr. E-11-07, kurios apylinkės teismas nevertino, o pasirėmė grynai formaliu motyvu, kad bylos nagrinėjimo dienai minėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Tačiau šiai dienai LR Generalinės prokuratūros prokurorė panaikino nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir ikiteisminį tyrimą Nr. 10-2-00167-11 atnaujino.

M. D. nurodo, kad vadovaujantis Raudonojo kryžiaus draugijos įstatų 6.1. punkto 3 papunkčiu bei LR Visuomenės informavimo įstatymo 1 str. 73 d., G. J., einanti draugijos generalinio sekretoriaus pareigas, yra viešas asmuo. Dėl pastarosios priežasties jai yra keliami didesni viešumo reikalavimai, susiję pirmiausiai su jos veikla, o iš kitos pusės suteikiantys teisę kitiems asmenims išsakyti savo nuomonę dėl viešojo asmens vykdomos veiklos. Pasak apeliantės, pirmos instancijos teismo išvada, kad nuomonės pareiškimas dėl viešojo asmens veiklos yra šmeižikiškos informacijos pateikimas, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai. Pasak apeliantės, tyčios jos veiksmuose nebuvimą įrodo tas faktas, kad savo nuomonę ji išreiškė tik Draugijai vadovaujantiems asmenims bei aktyviems jos nariams.

Apeliantės teigimu, nepagrįsta yra ir apylinkės teismo išvada, jog laiško rašymo momentui ikiteisminiai tyrimai dviejose bylose buvo nutraukti ir kad ta aplinkybė įrodo jos tyčią paskleisti šmeižikiškas žinias. M. D. pažymi, kad nutarimai nutraukti ikiteisminį tyrimą įsiteisėjo tik 2012-02-02 bei 2012-01-19 Vilniaus apygardos teismui išnagrinėjus atitinkamus skundus. Tokia padėtis suteikė pagrindą manyti, kad procesas dar nėra pasibaigęs ir dokumentų klastojimo faktai yra tiriami.

Kartu apeliantė nurodo, kad net sutinkant su teismo išvada, kad ji paskleidė šmeižikišką informaciją, negalima pripažinti, kad teismas jai paskyrė tinkamą bausmę. Pasak jos, paskirta bausmė nėra adekvati nei jo padarytai veikai nei jos turtinei padėčiai. Jos šeimoje yra tik du darbingi asmenys bei trys išlaikytiniai. Tuo tarpu nepamatuotai didelės prievolės neatitinka bausmės tikslų ir paskirties, prieštarauja proporcingumo ir teisingumo principams.

Teismo posėdžio metu apeliantė M. D. ir jos gynėjas S. L. prašė skundą patenkinti, nukentėjusioji G. J. bei jos atstovas – advokatas R.Drakšas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK normas, reglamentuojančias apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles. Pagal BPK 305 str.1d.1p., apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas turi išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes (padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės). Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nurodė nukentėjusiosios G. J. kaltinimus M. D., o savo išvados apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes aiškiai neišdėstė, nors kaip matyti iš nuosprendžio, teismas sutiko ne su visais nurodytais kaltinimais.

Pirmos instancijos teismo nuosprendžio analizė rodo, kad M. D. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2011 m. spalio 27 d. keturiasdešimt septyniems adresatams išsiuntinėjo „Laišką valdybos nariams, sekretorėms“, kuriame pateikė aiškiai tikrovės neatitinkančią ir šmeižikišką informaciją apie G. J., t.y. tyčia paskleidė apie G. J. tikrovės neatitinkančią informaciją, jog jos atžvilgiu yra iškeltos dvi baudžiamosios bylos ir kad ji meluoja, bei klastoja dokumentus.

Pirmos instancijos teismas nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes grindė teismo posėdžių metų ištirtais įrodymais, t.y. nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais. Teismas nurodė, kad M. D. laiške išsakė konstatuojamojo pobūdžio teiginius, o ne nuomonę, todėl privalėjo patikrinti informacijos teisingumą. Neturėdama jokiais realiais faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą, suvokė, kad paskleistos žinios pažemins G. J. kaip asmenį ir kaip Draugijos vadovę. M. D. tai padarė suvokdama, kad paskleista informacija gali pakirsti pasitikėjimą nukentėjusiąja, neigiamai paveikti jos tolimesnę veiklą ir to siekė. Teismo manymu paskleisdama informaciją, kad G. J. klastojo dokumentus (darbo sutartį ir žiniaraščius) M. D. žinojo, kad ikiteisminis tyrimas pagal jos pareiškimą yra nutrauktas nes tai patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 12-1-00647-11 esantis jos skundas. Paskleisdama informaciją, kad G. J. klastojo Draugijos įstatus, ji nesistengė patikrinti informacijos tikrumo, vildamasi, kad tai tiesa. Paskleisdama žodžius „melavo“, „nesistengia pripažinti savo klaidų“, M. D. vertino G. J. asmenybę vartodama visuomenėje neigiamą vertinimą turinčius žodžius, kurie paėmus viso Laiško kontekstą, tik papildė šmeižikiškus kaltinimus.

Teisėjų kolegija mano, kad byloje esantys duomenys nepagrindžia pirmos instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Priešingai – teisėjų kolegijos nuomone M. D. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl išteisintina.

Pirmos instancijos teismas nurodė, kad M. D. išsakytus teiginius, tokius, kaip <... elgiasi netinkamai, stengiasi įvairiais būdais nepripažinti savo klaidų ... meluoja.... >, nepripažįsta šmeižikiškais, kadangi šie bendrojo pobūdžio teiginiai negali būti objektyviai patikrinti ir nesukelia tokių neigiamų pasekmių. Teismas nurodė, jog „ analizuojant išsakytų žodžių kontekstą, matyti, kad M. D. siekė sukurti neigiamą nukentėjusiosios vertinimą, tačiau šie teiginiai nelaikytini šmeižikiškais“. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmos instancijos teismo išvada dėl nurodytų teiginių vertinimo ir plačiau dėl jų nepasisako.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, tačiau įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Kartu Konvencija gina asmenį, paskleidusį kad ir ne visai tikslią informaciją, jeigu jis tai padarė sąžiningai klysdamas. Tiek Konvencijoje, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant tam tikrų tikslų – apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, kuria siekiama apginti kitas dėl tokio įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus. Vienas aktualiausių saviraiškos laisvės apribojimo aspektų – asmens garbės bei orumo gynimas, kai kuriais atvejais kartu ginant ir kitas vertybes. Iš esmės, kiekvieną kartą ginant vieną šių vertybių (saviraiškos laisvę bei asmens garbę ir orumą), neišvengiamai apribojama kita, todėl, nagrinėdamas bylą, teismas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, bet atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas A. A. prieš Portugaliją). Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamoji teisė yra ultima ratio, t. y. paskutinė priemonė apginti savo pažeistas teises ir interesus, išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones.

Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į byloje analizuojamo Laiško sukūrimo aplinkybes, jo platinimo ratą ir nurodytų teiginių paskleidimą, atsiradusias pasekmes, nuteistosios tyčios turinį, darytina vienareikšmė išvadą , kad baudžiamoji atsakomybė negali būti pripažinta proporcinga priemone, t.y. M. D. veika negali būti pripažinta nusikalstama.

Pažymėtina, kad laiškas buvo sukurtas ir išplatintas tarp 47 Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos narių. Būtent šioje organizacijoje anksčiau dirbo laiško autorė M. D.. Laiško turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad šiuo laišku buvo siekiama ne paniekinti ir pažeminti nukentėjusiąją, bet laiško autorės manymu paviešinti tam tikras nukentėjusiosios G. J. savybes bei veiklos faktus dėl kurių ji negali vadovauti organizacijai.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apie kitą žmogų paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Šmeižimo objektas, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame teismo nuosprendyje, yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės.

Taigi baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam LR BK 154 straipsnyje nurodyto pobūdžio žinias. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam tikrovės neatitinkančią informaciją, t.y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, kurių egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais.

Teisėjų kolegijos nuomone paskleista žinia, kad „G. J. atžvilgiu yra iškeltos dvi baudžiamosios bylos ir kad ji meluoja bei klastoja dokumentus“, kaip kad nurodo nustatęs pirmos instancijos teismas, atsižvelgiant į šias žinias patvirtinančius duomenis bei informacijos šaltinius, negali būti vertinama kaip šmeižimas. Šiuo atveju nepakanka vien nukentėjusiosios suvokimo, bet būtina nurodyti ir objektyvius duomenis, patvirtinančius nuteistosios tyčios turinį. Teisės doktrinoje laikoma, kad paskleista informacija, jog žmogus padarė nusikalstamas veikas, klastojo dokumentus ir pan., yra konkreti, o jos turiniu turi būti faktai, kuriuos galima patikrinti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje yra duomenų, kad apeliantė nurodė ne melagingą informaciją, o rėmėsi tam tikra informacija. Apeliacinės instancijos teismo nuomone pirmos instancijos teismas plečiamai interpretavo būtinybę preciziškai tiksliai nurodyti tam tikras aplinkybes. Šiuo atveju šmeižtu buvo pripažinta tai, kad netiksliai buvo nurodytas „iškeltų bylų skaičius“.

Kaip kad nurodė nuteistoji M. D. rašydama Laišką ji rėmėsi viešai prieinama informacija, kurią rado įėjusi į Draugijos Kauno skyriaus internetinį tinklapį www.kaunoskyrius.lt. Šiame internetiniame puslapyje ji rado ir atsisiuntė penkis dokumentus, kuriais rėmėsi rašydama minėtą Laišką. Pirmas buvo 2011 m. sausio 26 d. sudarytas dokumentas, kuriame parašytas trijų asmenų skundas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai dėl G. J. dokumentų klastojimo. Šiame dokumente pareiškėjai rašo, jog G. J. suklastojo įstatus, kuriuos priėmė suvažiavimas 2010 m. kovo 5 d. Antrasis dokumentas buvo sudarytas 2011 m. vasario 22 d. Jame parašytas 2011 m. sausio 26 d. dokumento patikslinimas, kuriame išvardintas tikslus įstatų klastojimo atvejis, nurodyti tikslūs žodžiai, sakiniai, buvo pridėtas prokuroro A. M. dokumentas. Taip pat internetiniame puslapyje buvo pateiktas 2011 m. vasario 24 d. sudarytas dokumentas, kuriame Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pareiškėjų prašo patikslinti skundą dėl galimo įstatų klastojimo. Be to, internetiniame puslapyje buvo pateiktas 2011 m. kovo 3 d. sudarytas dokumentas, kuriame Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra praneša, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl dokumentų klastojimo. Penktas dokumentas, kurį rado internetiniame puslapyje www.kaunoskyrius.lt, buvo 2011 m. gegužės 12 d. Draugijos Kauno skyriaus pranešimas apie Draugijos esamą situaciją, kuriame parašyti visi šie aukščiau paminėti teiginiai. Visa tai, M. D. nuomone, rodė, kad G. J. klastojo dokumentus. Visi šie dokumentai yra šioje byloje ir buvo analizuoti, pirmos instancijos teismui padarant išvadą, kad Laiško rašymo dienai M. D. pateikdama informaciją apie „dokumentų klastojimą“ šios informacijos nepatikrino, todėl teismo manymu nuteistoji paskleidė tikrovės neatitinkančią šmeižikišką informaciją.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės nuomone, kad sąvoka „klastoja dokumentus“ negali būti suprantama ir vertinama vien kaip baudžiamąją atsakomybę sukeliantis neigiamas veiksmas. Pateikti dokumentai leidžia kalbėti apie platesnį šios sąvokos kontekstą. Netgi ir kalbant apie dokumentų klastojimą „baudžiamosios teisės prasme“ paminėtinas šios bylos faktas , kad 2012 05 04 nutarimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė panaikino nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir dėl galimo Draugijos įstatų klastojimo atnaujino ikiteisminį tyrimą. Apeliacinio bylos nagrinėjimo proceso metu nuteistoji pateikė 2011 06 13 internetinio leidinio ekonomika.lt publikaciją „Neskaidrus Raudonojo Kryžiaus dosnumas“, kurioje taip pat nurodoma apie tai, kad Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai iškeltos dvi baudžiamosios bylos ir dvi civilinės bylos. Anot nuteistosios jos Laiško, dėl kurio ji ir buvo nuteista, turinį lėmė ir šios publikacijos informacija. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismui nagrinėjant bylą bei priimant nuosprendį, paminėto Generalinės prokuratūros prokurorės dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo nebuvo, kaip teismui nebuvo pateikta ir paminėta publikacija, tačiau tai neužkerta kelio šiuos dokumentus vertinti apeliacinės instancijos teismui.

Šie ir kiti paminėti duomenys apeliacinės instancijos teismo vertinami kaip įrodymai, patvirtinantys, jog M. D. nepadarė nusikalstamos veikos. M. D. paminėtame laiške nurodė ne tikrovės neatitinkančią bet netikslią informaciją, ir jos veika negali būti laikoma nusikalstama, nes kaip jau buvo minėta šmeižimas – tai tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas.

Šios bylos kontekste paminėtina ir kita aplinkybė. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją. Šmeižimas – tai ne tik paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos bet ta informacija galimai turi paniekinti ar pažeminti asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo. Šioje byloje išvada, kad Laiške paskleista informacija galėjo paniekinti ar pažeminti G. J. ar pakirsti pasitikėjimą ja, faktiškai buvo pagrįsta pačios nukentėjusiosios parodymais ir loginiu manymu apie tokios galimybės egzistavimą. Tuo tarpu nuteistoji nuosekliai aiškino, kad jos tikslas buvo atkreipti Draugijos narių dėmesį į G. J. veiklos negeroves ir trūkumus. Kiti bylos duomenys tai ir patvirtina. Taip byloje apklausti liudytojai N. Č., R.K. D., R. V. ir kt. nurodė, kad ir po šio laiško nuomonės apie G. J. nepakeitė ir charakterizavo ją tik teigiamai. Dar daugiau, draugijos pirmininkas R.K. D. nurodė, kad ir kiti darbuotojai, pažinodami G. J. šio laiško nesureikšmino. Tokiu būdu laiško išplatinimas tik G. J. pažįstantiems asmenims, žinantiems apie vykstančius konfliktus Draugijoje, negalėjo nei paniekinti ar pažeminti G. J. , nei pakirsti pasitikėjimą ja, tad ir šia prasme nusikalstamos veikos – šmeižimo – sudėtis pilnai realizuota nebuvo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. D. kalta įvykdžius LR BK 154 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką – šmeižimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 04 26 nuosprendis, M. D. pripažinta kalta ir nuteista pagal LR BK 154 str. 1 d., naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo M. D. išteisintina, kadangi ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Nuteistosios M. D. apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 04 26 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

M. D. pagal LR BK 154 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.