Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2014-04-08 · Administracinė byla Nr. I-1648-394/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-08
Bylos Nr.
I-1648-394/2014
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01121-2014-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
Z. R.
Kategorijos
  • 63.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1648-394/2014Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01121-2014-8Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.3.; 73. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. balandžio 8 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Jarūnė Sedalienė, susipažinusi su gautu pareiškėjo Z. R. skundu dėl įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. balandžio 7 d. Z. R. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašo įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių išmokėti Z. R. 16942,48 Lt valstybinio socialinio draudimo pensijos nepriemokos už 2010-04 – 2011-12 laikotarpį, priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo Z. R. skundas atsisakytinas priimti, nes pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai nustatytos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Nagrinėjamu atveju iš esmės pareiškėjas kelia ginčą dėl reikalavimo įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinį skyrių išmokėti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. Pažymėtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, kėlė tik reikalavimą įpareigoti Fondo valdybos Šiaulių skyrių išmokėti 16942,48 Lt neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. Pareiškėjas neginčija Fondo valdybos ar jos teritorinio skyriaus sprendimų.

Iš skundo ir prie jo pridėtos medžiagos matyti, jog pareiškėjui nebuvo išmokėta valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis už 2010–2011 metus dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo. Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Prie skundo pridėti dokumentai įrodo, jog Šiaulių skyrius 2014 m. vasario 18 d. raštu Nr. (10.1) S-8079 „Dėl 2014-02-10 prašymo persiuntimo“, informavo pareiškėją, kad jo prašymas dėl 2010-01-01–2011-11-31 laikotarpiu sumažintos pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijos dalies išmokėjimo persiųstas nagrinėti pagal kompetenciją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kuri yra išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka institucija. Fondo valdyba 2014 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2435 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 10 d. prašymą, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų terminą.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Oficialioje konstitucinėje justicijoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisė į teismą, pagrįsta teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principais, laiduojama ir tarptautiniuose teisės aktuose: 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje bei 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio trečioje dalyje. Tačiau teismas pabrėžia, jog, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-520-789/2013).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su skundu kreipėsi į administracinį teismą ir kėlė administracinio pobūdžio ginčą dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo.

Administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas iš esmės yra kilęs dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo, t. y. pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Fondo valdybos Šiaulių skyrių išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. Pažymėtina, jog pagal Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalį valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad neprašo panaikinti nei Šiaulių skyriaus, nei Fondo valdybos sprendimų, tačiau, atsižvelgus į administracinių teismų kompetenciją, Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, įvertinus pareiškėjo skundo turinį, darytina išvada, jog pareiškėjas iš esmės (pagal ginčo esmę ir turinį) ginčija atitinkamą Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimą dėl valstybinio socialinio draudimo pensijos nemokėjimo. Be to, pareiškėjas skunde nurodo, jog atsakovo priimtą sprendimą vertina kaip atsisakymą tenkinti jo prašymą grąžinti neteisėtai sumažintą senatvės pensijos dalį.

Teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas) maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-191/2010). ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti priimti skundą (prašymą) nagrinėti administraciniame teisme yra susijęs su tuo, jog pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Šioje įstatymo normoje nustatytu pagrindu gali būti atsisakoma priimti skundą tik tuo atveju, kai atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, nepasinaudojo įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-583/2012).

Pažymėtina, jog institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarka reglamentuota Pensijų įstatymo 45 straipsnyje. Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.)valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (1 dalis). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 dalis). Pagal naujos redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnį (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal minėto straipsnio 4 dalį Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Įvertinus pirmiau įvardytas Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, konstatuotina, jog jos neabejotinai patvirtina, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-11-13 nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).

Pažymėtina, jog būtent taip minėtos įstatymų nuostatos yra aiškinamos naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013, kt.). Be to, tokį šių normų aiškinimą patvirtina ir ankstesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje buvo aiškinamos minėtos normos, reguliavusios ginčo teisinius santykius iki 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 (įsigaliojusio nuo 2013 m. sausio 1 d.) priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-200/2006, 2007 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-518/2007, 2008 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS39-325/2008, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-29/2011, 2011 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-168/2011, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-289/2011, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-806/2011).

Atsižvelgus į pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus pareiškėjo skundo turinį, konstatuotina, jog pareiškėjo keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėjas turėjo laikytis. Pareiškėjui nesuteikta teisė rinktis alternatyvią instituciją (teismą), kurioje būtų nagrinėjamas jo keliamas ginčas. Darytina išvada, jog pareiškėjo skundo argumentas, kad šiuo atveju jam nebūtina laikytis bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, t. y. nebūtina prašyti panaikinti teritorinio skyriaus ar Fondo valdybos sprendimų, nepagrįstas.

Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad nėra būtina prašyti panaikinti Šiaulių skyriaus ar Fondo valdybos sprendimų, tačiau, kaip matyti iš Fondo valdybos 2014 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2435, juo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 10 d. skundą, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų terminą, t. y. nebuvo iš esmės išnagrinėtas klausimas dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų) teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog Fondo valdybos sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, kuriame nustatyta, kad, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Fondo valdybos 2014 m. kovo 17 d. sprendime Nr. (6.5)I-2435 yra aiškiai įvardyta šio akto apskundimo tvarka, taip pat nurodyta, kad iki 2014 m. balandžio 10 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, kad yra apskundęs Fondo valdybos sprendimą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą ar kad Fondo valdyba išnagrinėjo pareiškėjo prašymą iš esmės ir dėl jo priėmė sprendimą.

Kaip jau buvo minėta, Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos suponuoja būtinybę prieš kreipiantis į teismą Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimus apskųsti Fondo valdybai, kuri pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Nagrinėjamu atveju nėra tokio Fondo valdybos sprendimo, kuriuo ginčas būtų išspręstas iš esmės, t. y. būtų patenkintas ar atmestas pareiškėjo prašymas dėl pensijos dalies išmokėjimo.

Be to, pažymėtina, jog Fondo valdybos 2014 m. kovo 17 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2435 pareiškėjui sukelia tiesiogines teisines pasekmes. Šiuo sprendimu buvo pareiškėjui nurodyta, kad jis praleido Fondo valdybos Šiaulių skyriaus sprendimo nuo 2010 m. balandžio mėnesio mokėti jam pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskundimo terminą, t. y. praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų terminą. Jeigu pareiškėjas nesutinka su šiuo Fondo valdybos sprendimu, jame konstatuota aplinkybe, kad pareiškėjas praleido minėtą terminą, ar mano, kad Fondo valdyba priėmė sprendimą pažeisdama teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas šį sprendimą turi skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-717/2013).

Įvertinęs visa tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Pažymėtina, jog analogiškas aiškinimas pateikiamas ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-2232/2013, 2013 m. lapkričio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui išaiškintina, kad jis turi teisę paduoti Fondo valdybai prašymą atnaujinti skundo dėl Šiaulių skyriaus sprendimo mokėti jam sumažintą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos padavimo terminą; nesutikdamas su Fondo valdybos sprendimu ar Fondo valdybai atsisakius atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjas turi teisę apskųsti minėtą sprendimą ar atsisakymą atnaujinti terminą skundui paduoti Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui; Fondo valdybai atnaujinus skundo padavimo terminą bei išnagrinėjus pareiškėjo skundą iš esmės arba Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui panaikinus Fondo valdybos sprendimą ar atsisakymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir šiai institucijai išnagrinėjus pareiškėjo skundą iš esmės, pareiškėjas įgis reikalavimo teisę kreiptis į Šiaulių apygardos administracinį teismą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 25 str. 1 d., 37 str. 2 d. 3 p., 105-106 str.,

nutaria:

Z. R. skundą atsisakyti priimti, nes pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai nustatytos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Nutarčiai įsiteisėjus, skundą ir prie jo esančius dokumentus grąžinti pareiškėjui.

Nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per šį teismą, paduodant atskirąjį skundą.

Teisėja Jarūnė Sedalienė