Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2008-04-25 · Administracinė byla Nr. A-756-690-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2008-04-25
Bylos Nr.
A-756-690-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Vaida Urmonaitė (pran.)
Pareiškėjas
J. A. P.
Atsakovas
Priešgaisrinės apsaugos
Advokatai
Edvinas Sergaitis
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
AA. P. dministracinė byla Nr. A756-690/2008
Procesinio sprendimo kategorija 16.6.(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,dalyvaujant pareiškėjai J. A. P.,pareiškėjos atstovui advokatui Edvinui Sergaičiui,atsakovo atstovei Julijai Portnovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. A. P. skundą dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja J. A. P. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. TE-154 „Dėl vidaus tarnybos vyresniosios leitenantės J. A. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“. Pareiškėja nurodė, kad Departamento direktoriaus 2006 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. TE-102 ji nuo 2006 m. kovo 21 d. buvo atleista iš Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos inspektorės pareigų vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, tai yra dėl pareigūno vardo pažeminimo. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A4-232/2007 panaikino Departamento direktoriaus 2006 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. TE-102 ir įpareigojo Departamentą per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos išspręsti klausimą dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos kitu pagrindu. Skundžiamu Departamento direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. TE-154 pareiškėja atleista iš vidaus tarnybos nuo 2006 m. kovo 21 d. vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu (dėl laikino nedarbingumo neatvykus į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės). Pareiškėjos nuomone, šis Departamento direktoriaus įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnyje nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Todėl, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2007 m. kovo 5 d. sprendimu panaikinus Departamento direktoriaus 2006 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. TE-102, buvo atkurtas pareiškėjos, kaip vidaus tarnybos pareigūnės, statusas. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad skundžiamas 2007 m. kovo 27 d. įsakymas Nr. TE-154, kuriuo pareiškėja atleista iš tarnybos atbuline data, prieštarauja minėtam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimui. Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodytu pagrindu pareigūnas gali būti atleistas iš vidaus tarnybos dviem atvejais: 1) jei dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės; 2) jei dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių. Pareiškėjos nuomone, ji negalėjo būti atleista iš tarnybos šiuo pagrindu, nes iki skundžiamo įsakymo priėmimo dienos ji nebuvo nedarbinga daugiau kaip 120 dienų iš eilės ir per paskutinius 12 mėnesių iki skundžiamo įsakymo priėmimo dienos nebuvo nedarbinga daugiau kaip 140 dienų. Skundžiamo įsakymo priėmimo dieną pareiškėja buvo pilnai darbinga, o į tarnybą nevyko ne dėl nedarbingumo, o dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos. Be to, pareiškėja nebuvo įspėta apie atleidimą iš tarnybos, kaip to reikalauja Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 3 dalis.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-232/2007. Pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu, nes pareiškėja buvo nepertraukiamai nedarbinga nuo 2005 m. lapkričio 2 d. ir dėl laikino nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime pasisakė tik dėl pareiškėjos atleidimo kitu pagrindu, tačiau nesprendė pareiškėjos statuso, atleidimo datos pakeitimo bei išmokų klausimų. Todėl laikytina, kad tarnybos santykiai su pareiškėja buvo nutrūkę 2006 m. kovo 21 d. Be to, Departamentas 2006 m. sausio 9 d. gavo Kauno m. apylinkės teismo 2006 m. sausio 9 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-109-05, kuria pareiškėja pagal Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnį buvo nušalinta nuo pareigų 6 mėnesių laikotarpiui. Nušalinimas pareiškėjos atžvilgiu teismo nutarimu buvo panaikintas 2006 m. balandžio 19 d., atsižvelgus į pranešimą dėl jos atleidimo iš vidaus tarnybos. Dėl visų aukščiau nurodytų priežasčių negalėjo būti patenkintas pareiškėjos 2007 m. kovo 15 d. prašymas dėl jos grąžinimo į ankstesnes arba lygiavertes pareigas ir 2007 m. balandžio 3 d. pareiškimas dėl atleidimo datos perkėlimo bei turtinės žalos atlyginimo.

Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime tretysis suinteresuotas asmuo nurodė analogiškus argumentus, kaip ir atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjos skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino: panaikino Departamento direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. TE-154, grąžino pareiškėją į Kauno miesto valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos inspektoriaus pareigas ir priteisė iš atsakovo pareiškėjos naudai 28 840,04 Lt už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 21 d. iki 2007 m. liepos 5 d. Teismas sprendime nurodė, kad skundžiamu Departamento direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. TE-154 pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu. Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnas šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodytu pagrindu atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą darbo dieną, kai sueina šiame punkte nurodyti terminai, ir prieš 30 kalendorinių dienų iki šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodyto termino suėjimo pareigūną jo laikinojo nedarbingumo metu raštu įspėjus apie galimą atleidimą. Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 3 dalies nuostata yra imperatyvi ir jokių išlygų nenumato. Todėl atsakovas, nors ir vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimu, turėjo laikytis atleidimo iš tarnybos procedūrų ir įspėti pareiškėją raštu prieš 30 kalendorinių dienų apie galimą atleidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 5 d. sprendimu įpareigojo Departamentą per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos (t. y. iki 2007 m. balandžio 5 d.) išspręsti klausimą dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos kitu pagrindu. Departamentas, priimdamas skundžiamą 2007 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. TE-154, atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos kitą dieną po 2006 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. TE-102 priėmimo – 2006 m. kovo 21 d., t.y. atgaline data. Atleidimas iš tarnybos atgaline data prieštarauja bendriesiems teisėms principams ir minėtam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimui. Pareiškėja 2007 m. kovo 27 d. buvo darbinga ir siekė grįžti į anksčiau eitas pareigas (tai patvirtina jos 2007 m. kovo 15 d. prašymas grąžinti ją į ankstesnes arba lygiavertes pareigas). Atsakovas buvo įpareigotas pareiškėją atleisti iš tarnybos jos pageidaujamu pagrindu. Nors nagrinėjant bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme pareiškėja nepageidavo būti grąžinta į pareigas, tačiau vėliau ji siekė būti sugrąžinta į eitas pareigas. Todėl, panaikinus 2006 m. kovo 20 d. įsakymą, kuriuo pareiškėjai buvo skirta nuobauda, pareiškėja turėjo būti sugrąžinta į tarnybą. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjos paaiškinimų matyti, kad ji siekia grįžti į tarnybą – į anksčiau eitas pareigas ir teigia, kad šiuo metu yra visiškai darbinga ir gali atlikti eitas pareigas. Iš teismui pateiktos darbingumo lygio pažymos matyti, kad pareiškėjai nuo 2006 m. vasario 27 d. iki 2007 m. vasario 27 d. buvo nustatytas 50 procentų darbingumo lygis (b. l. 55). Todėl teismas padarė išvadą, kad nuo 2007 m. vasario 27 d. pareiškėja yra pilnai darbinga. Atsakovas nepateikė tai paneigiančių įrodymų. Atsakovo 2007 m. birželio 14 d. raštas Nr. 13-732, kuriuo pareiškėja buvo kviečiama atvykti dėl jos siuntimo į CMEK (b. l. 58), nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu, kad pareiškėja šiuo metu yra nedarbinga. Be to sprendimas, kurį priims CMEK, nagrinėjamam ginčui dėl skundžiamo įsakymo teisėtumo neturi esminės reikšmės. Atsakovas patvirtino, kad šiuo metu pareiškėjos pareigybė yra laisva (b. l. 56). Todėl teismas padarė išvadą, kad Departamento direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymas Nr. TE-154 naikintinas kaip neteisėtas, pareiškėja grąžintina į ankstesnes pareigas ir, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalimi, jai priteistinas atlyginimas už visą priverstinės pravaikštos laiką. Atsižvelgiant į atsakovo 2007 m. gegužės 10 d. pažymoje Nr. 13-599 pateiktus duomenis (b. l. 16), pareiškėjai priteistina 28 840,04 Lt (15 mėn. x 1849,80 Lt + 13 d.d. x 84,08 Lt).

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas Departamentas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Departamento direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. TE-154. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja skundu prašė tik panaikinti Departamento direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. TE-154. Jokių kitų reikalavimų pareiškėja nebuvo pareiškusi. Todėl teismas nepagrįstai nusprendė grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą ir priteisti jai iš atsakovo 28 840,04 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Atsakovas taip pat nurodo, kad atleisdamas iš tarnybos pareiškėją pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-232/2007. Šiuo sprendimu Departamentas buvo įpareigotas išspręsti klausimą dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos kitu pagrindu. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesprendė klausimų dėl pareiškėjos statuso, atleidimo datos pakeitimo ir galimų išmokų. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad Departamentas turėjo atsižvelgti į vėliau pareiškėjos pateiktą prašymą grąžinti ją į tarnybą, neteisingai vertina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtą sprendimą. Pareiškėja, skųsdama Departamento direktoriaus 2006 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. TE-102, pageidavo būti atleista būtent pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Todėl Departamentas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti vėliau pateiktus (2007 m. kovo 15 d. ir 2007 m. balandžio 3 d.) pareiškėjos prašymus dėl jos grąžinimo į ankstesnes arba lygiavertes pareigas. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju jis, neįspėdamas pareiškėjos apie atleidimą pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą, padarė tik formalų pažeidimą. Priimdamas sprendimą grąžinti pareiškėją į eitas pareigas, teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal teisės aktų reikalavimus, priimamiems ir grąžinamiems į vidaus tarnybą pareigūnams yra privalomas sveikatos tikrinimas Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM Centrinėje medicininės ekspertizės komisijoje (CMEK), kuri ir turėtų nustatyti pareiškėjos sveikatos būklę ir galimybę tarnauti vidaus reikalų sistemoje. Priteisdamas atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką, teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 9 d. nutartimi pareiškėja buvo nušalinta nuo pareigų. Pagal Vidaus tarnybos statuto nuostatas, nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareigūnui darbo užmokestis ir ligos pašalpa nemokami. Dėl to Kauno miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba su pareiškėja atsiskaitė iki 2006 m. sausio 9 d. Pareiškėjos nušalinimas buvo panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutarimu tik atsižvelgus į informaciją dėl jos atleidimo iš vidaus tarnybos. Procesas baudžiamojoje byloje dėl pareiškėjos dar nepasibaigė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėja J. A. P. prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą pareiškėja grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jos skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog atsakovo teiginys, kad jis davė pareiškėjai siuntimą į CMEK, neatitinka tikrovės. Pareiškėja 2006 m. sausio 30 d., 2006 m. vasario 07 d., 2006 m. vasario 21 d., 2006 m. vasario 23 d. ir 2006 m. vasario 27 d. pati kreipėsi į atsakovą dėl siuntimo į CMEK. Tačiau atsakovas ignoravo visus pareiškėjos prašymus. Todėl pareiškėja kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovą duoti jai siuntimą į CMEK. Tačiau galutinis sprendimas šioje byloje dar nėra priimtas. Pareiškėja prašymus atleisti ją iš pareigų dėl sveikatos būklės teikė tuo metu, kai jos sveikatos būklė tikrai buvo bloga. Šiuos prašymus atsakovas ignoruodavo. Šiuo metu pareiškėjos sveikatos būklė yra pagerėjusi, ji gali toliau eiti pareigas. Todėl atsakovas, spręsdamas tolimesnės pareiškėjos tarnybos klausimą, turėjo vadovautis faktine padėtimi. Pareiškėja taip pat nurodo, jog vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, ta aplinkybė, kad jos atžvilgiu yra pradėtas baudžiamasis procesas, nėra pagrindas tenkinti atsakovo apeliaciniame skunde pareikštus reikalavimus.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Kauno miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Departamento direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. TE-154. Tretysis suinteresuotas asmuo sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 5 d. sprendimu, išnagrinėjęs pareiškėjos iškeltą ginčą dėl atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento 2006 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. TE-102, kuriuo ji 2006 m. kovo 21 d. buvo atleista iš tarnybos už poelgį, pažeminusį pareigūno vardą (Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 7 p.), neteisėtumo, šį įsakymą panaikino ir, iš dalies tenkindamas pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui bei apeliacinio skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą atleisti ją iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodytu pagrindu (dėl laikino nedarbingumo neatvykus į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės), įpareigojo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą per vieną mėnesį nuo minėto sprendimo įsiteisėjimo dienos išspręsti dėl J. A. P. atleidimo iš tarnybos kitu pagrindu (b. l. 5-8). Vykdydamas šį teismo sprendimą atsakovas 2007 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. TE-154 pareiškėją iš vidaus tarnybos 2006 m. kovo 21 d. atleido pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą (b. l. 15).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja ginčija Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento 2007 m. kovo 27 d. įsakymą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su administracinės bylos medžiaga, sprendžia, kad pagal savo prigimtį tai iš esmės yra ginčas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje A4-232/2007 tinkamo ar netinkamo įvykdymo. Pastarojoje byloje pirminiu skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėja prašė įpareigoti atsakovą atleisti ją iš vidaus tarnybos būtent pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Išsprendus ginčą Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendime konstatuota: ,,Kadangi terminas skirti nuobaudą pasibaigęs, t.y. nuo nusižengimo padarymo dienos (2005 m. balandžio 11-15 d.) praėjo daugiau kaip vieneri metai, todėl tarnybinės nuobaudos skyrimas dėl apeliantės (J. A. P.) padarytos veikos negalimas (Vidaus tarnybos statuto 26 str. 3 d.). Panaikinus įsakymą skirti nuobaudą, apeliantė turi būti sugrąžinta į tarnybą, tačiau iš skundo teismui ir apeliacinio skundo akivaizdu, kad ji nenori grįžti į tarnybą dėl sveikatos ir prašo įpareigoti atsakovą atleisti ją iš tarnybos kitu pagrindu – pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą (dėl laikino nedarbingumo neatvykus į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės). Tokio prašymo teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti, nes byloje nėra pakankamai duomenų, įrodančių, kad pareiškėja tikrai tokį laikotarpį buvo nedarbinga. Šias aplinkybes turi įvertinti darbdavys. Byloje nustatyta, kad darbdavys netyrė ir nevertino šių aplinkybių, nes tuo metu turėjo pagrindą netenkinti tokio pareiškėjos prašymo, atsižvelgdamas į pradėtų procedūrų pirmumą, t.y. tarnybinio patikrinimo dėl apeliantės veikos procedūra buvo pirmesnė, todėl pirmumas taikytas ir dėl jo (patikrinimo) rezultato atsiradusiam atleidimo iš tarnybos pagrindui. Kadangi šis pagrindas šiuo metu išnyko, atsakovas turi svarstyti apeliantės atleidimo iš tarnybos kitu (jos pageidaujamu) pagrindu galimybę.“

Iš Vyriausiojo administracinio teismo kolegijos sprendimo akivaizdu, kad teisėjų kolegija klausimo dėl pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu neišsprendė tik todėl, kad byloje nebuvo pakankamai duomenų, patvirtinančių pareiškėjos laikinojo nedarbingumo laikotarpį.

Byloje esančios pareiškėjai išduotų Nedarbingumo pažymėjimų kopijos (b. l. 22-31) neginčijamai patvirtina, kad pareiškėja buvo nedarbinga nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iki 2006 m. gegužės 5 d., tad aplinkybė, jog J. A. P. jos atleidimo iš vidaus tarnybos metu, t.y. 2006 m. kovo 21 d., tikrai buvo nedarbinga daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės laikytina nustatyta. Tai sudarė pagrindą pareiškėją atleisti pagal Vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnas šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą darbo dieną, kai sueina šiame punkte nurodyti terminai, ir prieš 30 kalendorinių dienų iki šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodyto termino suėjimo pareigūną jo laikinojo nedarbingumo metu raštu įspėjus apie galimą atleidimą. Šioje normoje numatyto įspėjimo apie asmens galimą atleidimą iš tarnybos paskirtis yra suteikti galimybę iš anksto žinoti apie galimas ilgalaikio neatvykimo į tarnybą dėl laikinojo nedarbingumo pasekmes bei pasirinkti asmenį tenkinantį elgesio variantą. Ginčo atveju akivaizdu, kad nagrinėjamoje situacijoje Vidaus tarnybos statute numatytas įspėjimas tokio vaidmens, kokį jam siekė suteikti įstatymų leidėjas, neatliktų. Pareiškėjai atleidimas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu nebuvo joks netikėtumas ar staigmena, kadangi ji pati buvo išreiškusi pageidavimą būti atleista iš tarnybos būtent šiuo pagrindu, toks reikalavimas buvo suformuluotas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A4-232/2007. Pripažinimas ginčijamo įsakymo neteisėtu vien dėl formalaus pažeidimo, iš esmės neįtakojusio asmens teisės būti informuotam apie galimą tarnybos santykių nutrūkimą ateityje, prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Šiuolaikinės teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teisėjų kolegijos nuomone, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu gali būti formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai, konkrečioms faktinėms aplinkybėms teisės normas taikant ne tik pagal jų turinį, bet ir pagal jomis siekiamus tikslus. Todėl pareiškėjos argumentas, kad atsakovas pažeidė jos teises, nes apie galimą atleidimą minėtu pagrindu neįspėjo prieš 30 kalendorinių dienų, kaip to reikalauja Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 3 dalies nuostatos, atmestinas.

Pareiškėja teigia, kad ji ginčijamu įsakymu negalėjo būti atleista iš tarnybos atbuline data, t.y. nuo 2006 m. kovo 21 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vyriausiajam administraciniam teismui 2007 m. kovo 5 d. sprendimu panaikinus atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento 2006 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. TE-102, kuriuo pareiškėja 2006 m. kovo 21 d. buvo atleista iš tarnybos už poelgį, pažeminusį pareigūno vardą, ir įpareigojus Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą per vieną mėnesį nuo minėto sprendimo įsiteisėjimo dienos išspręsti dėl J. A. P. atleidimo iš tarnybos kitu pagrindu, sprendžiant dėl pareiškėjos atleidimo vertintina 2006 m. kovo 20 d. buvusi situacija ir tuo metu egzistavę pagrindai atleisti pareiškėją iš tarnybos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nustatytų reikšmingų tarnybos santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinis vertinimas pagal teisės taikymo taisykles reiškia nuoseklų veiksmų (įvykių) kvalifikavimą pagal jų padarymo (vykimo) laiką. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai dėl anksčiau (laiko prasme) vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms pasekmėms kilti – atleisti pareigūną iš tarnybos, kitų, tai yra, vėlesnių įvykių teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas (2005 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-481/2005; 2006 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-1678/2006; 2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-263/2007). Atsakovas, vykdydamas teismo sprendimą, ginčijamame įsakyme teisingai nurodė, kad ji atleistina nuo 2006 m. kovo 21 d. Vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą ir vertinant, ar 2006 m. kovo 20 d. buvo Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte numatytas pagrindas pareiškėją atleisti iš tarnybos, jos sveikatos būklė ar jos darbingumas buvę 2007 m. kovo 27 d. atleidimui iš tarnybos negalėjo turėti jokios įtakos.

Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, pareiškėja nuosekliai reiškė reikalavimą įpareigoti atsakovą ją atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Teisinės elgsenos pasirinkimas pirmoje bylos nagrinėjimo stadijoje paprastai sąlygoja procesinių sprendimų priėmimą ir paskesnėse bylos nagrinėjimo stadijose. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovas ginčijamu 2007 m. kovo 27 d. sprendimu iš esmės teigiamai išsprendė pareiškėjos keltą reikalavimą dėl jos atleidimo iš tarnybos minėtu pagrindu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta proceso šalies pareiga savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Sąžiningai naudotis teisėmis reiškia nepiktnaudžiauti jomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja iš pradžių keldama reikalavimą teismui įpareigoti atsakovą atleisti ją iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą, ir tik po Vyriausiojo administracinio teismo priimto galutinio sprendimo dėl tarnybinio ginčo pradėjusi keisti savo teisinę poziciją – reikalauti ją grąžinti į tarnybą, piktnaudžiavo savo teisėmis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens, kuris piktnaudžiauja savo teisėmis ir savo nesąžiningais veiksmais daro žalą kitiems asmenims, teisė negina ir negali ginti (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2000 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2000).

Kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo teisės normų aiškinimo ir taikymo pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimant naują – pareiškėjos skundą dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2007 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. TE-154 „Dėl vidaus tarnybos vyresniosios leitenantės J. A. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ panaikinimo atmetant.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. A. P. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusVaida Urmonaitė