- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-19
- Bylos Nr.
- I-901-815/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, ir Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas: panaikinti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir atsakovas) 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 5-S-3763 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 5-S-3763) bei priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
Pareiškėjas skundą iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, skunde, be kita ko, nurodo, kad pareiškėjas eina Departamento (duomenys neskelbtini) pareigas (A lygis 11 kategorija) nuo (duomenys neskelbtini); nuo (duomenys neskelbtini). iki (duomenys neskelbtini) ėjo Departamento (duomenys neskelbtini) pareigas (A lygis 11 kategorija).
Atsiliepimas
2. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8-12). Taip pat pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad kol nėra nustatyto teisinio reglamentavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo, Departamentas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, todėl mano, kad pagrįstai ginčijamu raštu atsisakė spręsti darbo užmokesčio dalies išmokėjimo klausimą. Paaiškino, kad pareiškėjo reikalavimo teisė bus realizuojama įstatymų leidėjui nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį (apskaičiavimo lentelės, b. l. 23-24). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.
Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėjas dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016.
Remiantis tais pačiais argumentais, taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl Departamento 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 5-S-3763 panaikinimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.