- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-12
- Bylos Nr.
- 2-1334/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- V. J., J. J., V. G. B., A. B., uždarajai akcinei bendrovei „Tiki Max“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Tiki Max“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Plusta“ ieškinį atsakovams V. J. , J. J. , V. G. B., A. B. ir uždarajai akcinei bendrovei „Tiki Max“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. P. .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Plusta“ (toliau – ir bendrovė), atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašė: 1) pripažinti negaliojančiais bendrovei priklausiusio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo sandorius: 2009 m. balandžio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp bendrovės (pardavėjo) ir atsakovės J. J. (pirkėjos), 2009 m. gegužės 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų J. J. , V. J. (pardavėjų) ir atsakovės A. B. (pirkėjos), bei 2009 m. gruodžio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. B. , V. G. B. (pardavėjų) ir atsakovo UAB „Tiki Max“ (pirkėjo); 2) taikyti restituciją, grąžinant pastatą bendrovei, o nesant galimybės jį grąžinti, – priteisiant bendrovei solidariai iš atsakovų skirtumą tarp pastato perleidimo sumos ir nustatytos jo vertės – 129 000 Lt. Reikalavimų teisiniu pagrindu ieškovas nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnį (actio Pauliana).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. liepos 21 d. nutartimi ieškovo prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo pastatą, uždraudžiant jį išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį, taip pat įkeisti, o pastato nesant natūra, – ne didesnės nei 479 000 Lt (pastato rinkos vertė) vertės atsakovų J. J. , A. B. ir UAB „Tiki Max“ turtą. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo patikslintos 2011 m. liepos 28 d. ir 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartimis.
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nors teismas konstatavo, kad, bendrovei, vadovaujamai trečiojo asmens R. P. , perleidžiant pastatą atsakovei J. J. bei iš gautų lėšų atsiskaitant su dalimi kreditorių, buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, trečiasis asmuo elgėsi nesąžiningai, šio sandorio sudarymas nebuvo privalomas, tačiau nenustatė, jog, sudarant sandorius, atsakovai J. J. , A. B. ir UAB „Tiki Max“ būtų nesąžiningi, taip pat sprendė, kad praleistas ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad, jam įsiteisėjus, panaikinamas 2011 m. liepos 21 d. nutartimi pastatui pritaikytas areštas.
Trečiasis asmuo R. P. teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą apskundė. Trečiasis asmuo prašo: 1) pripažinti, kad teismas, būdamas šališkas, priimdamas ieškinį nesant civilinės atsakomybės pagrindų, piktnaudžiavo teise, siekė įteisinti J. J. , A. B. ir ieškovą atstovaujančio bankroto administratoriaus nusikalstamus veiksmus; 2) panaikinti teismo sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 3) kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl J. J. , A. B. ir ieškovą atstovaujančio bankroto administratoriaus veiksmų įvertinimo; 4) kreiptis į generalinį prokurorą dėl skundžiamą sprendimą priėmusios Šiaulių apygardos teismo teisėjos, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko veiksmų toleruojant ir skatinant nurodytų asmenų nusikalstamą veiką, šališkumo, kategoriško atsisakymo nustatyti tiesą, atskleisti bylos esmę įvertinimo. Skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad teismas atsisakė atskleisti bylos esmę ir nustatyti tiesą, nepaisė įstatymų reikalavimų, buvo šališkas, tikėtinai vykdė užsakomąjį teisingumą, sprendimu įteisino nurodytų asmenų nusikalstamų veikų požymių turinčius veiksmus, nesiėmė būtinų priemonių, kad šie veiksmai būti ištirti baudžiamojo proceso tvarka, toleravo ir skatino nusikaltimus, o priimtas sprendimas yra nusikalstamas, juo išreiškiama nepagarba piliečiams, griaunamas pasitikėjimas valdžia, įstatymais ir teismais.
Atsakovas UAB „Tiki Max“ pateikė prašymą panaikinti teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones arba jas pakeisti ir taikyti vieną laikinąją apsaugos priemonę – vieninteliam UAB „Tiki Max“ akcininkui A. B. priklausančio buto areštą. Atsakovo teigimu, pastato areštas blogina jo turtinę padėtį, daro žalą. Pastate yra laisvų patalpų, kurias atsakovas pageidauja išnuomoti, tačiau dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių to negali padaryti. Be to, atsakovo veiklai plėsti reikalinga paskola, tačiau jos dėl pastato arešto bankas taip pat neduoda. Atsakovams palankų teismo sprendimą apskundė tik trečiasis asmuo, kuris nėra pareiškęs savarankiškų reikalavimų. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovas sumažino reikalavimą iki 129 000 Lt, todėl areštuoto turto vertė yra gerokai už jį didesnė, o tai prieštarauja ekonomiškumo principui ir pažeidžia atsakovo teises ir teisėtus interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi atsakovo UAB „Tiki Max“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba pakeitimo atmetė.
Teismas sprendė, kad panaikinti laikinąsias apsaugos priemones dėl to, jog jau priimtas sprendimas, nėra pagrindo, nes dėl trečiojo asmens pateikto apeliacinio skundo sprendimas nėra įsiteisėjęs. Teismo nuomone, pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones negalima. Ieškiniu prašoma taikyti restituciją natūrą, o tik nesant galimybės ją taikyti, – priteisti pinigus. Taigi, neareštavus pastato ir suteikus atsakovui teisę juo laisvai disponuoti, restitucija natūra gali pasunkėti arba tapti neįmanoma. Nors atsakovas nepateikė įrodymų, kad ketina išnuomoti pastatą arba imti paskolą, tačiau jo noras būtent toks. Jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad ieškinys turi būti tenkinamas, teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti – bankroto administratorius turėtų nutraukinėti nuomos sutartis, ginčyti atsakovo sudarytų kredito sutarčių pasekmes (pvz., pastato įkeitimą bankui). Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas turi teisę reikalauti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiradusių nuostolių atlyginimo, jei ieškinys bus atmestas. Tačiau šis klausimas gali būti sprendžiamas tik įsiteisėjus sprendimui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas UAB „Tiki Max“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba pakeitimo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas neteisingai išaiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą laikinųjų apsaugos priemonių ekonomiškumo principą. Ieškovas sumažino reikalavimą iki 129 000 Lt, todėl areštuoto turto vertė yra gerokai už jį didesnė, o tai prieštarauja ekonomiškumo principui ir pažeidžia apelianto teises ir teisėtus interesus.
2. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais. Teismo teiginys, kad apeliantas turės teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, kritikuotinas; teismas nenurodė, kas šiuos nuostolius turėtų atlyginti. Teismas neįvertino svarbios aplinkybės, kad priimtas sprendimas yra palankus atsakovams, ieškovas, kurio prašymu ir buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, jo neskundė ir neprieštaravo, kad šios priemonės būtų panaikintos. Teismo sprendimą apskundė tik trečiasis asmuo R. P. , šioje byloje nepareiškęs savarankiškų reikalavimų. Nors trečiasis asmuo prašo panaikinti sprendimą, tačiau nenurodo, ką daryti su ieškiniu. Apeliacinės instancijos teismas negali peržengti skundo ribų, taip pat keisti skundą pasibaigus jo padavimo terminui negalima. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto prašymas yra pagrįstas ir turėjo būti patenkintas. Nesutiktina su teismo išvada, kad, neareštavus pastato, restitucija natūra gali pasunkėti arba tapti neįmanoma.
Ieškovo BUAB „Plusta“ nuomone, būtų tikslinga panaikinti pastato areštą ir areštuoti apelianto akcininkui priklausantį butą. Atskirojo skundo argumentai yra pagrįsti, tačiau, bylai nepasibaigus, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones būtų netikslinga, nes tai apribotų trečiojo asmens reikalavimus apeliaciniame procese.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo R. P. prašo atmesti atskirąjį skundą. Trečiojo asmens manymu, apeliantas savo prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba pakeitimo, taip pat atskiruoju skundu siekia užkirsti kelią tiesos nustatymui, iki apeliacinės instancijos teismas patikrins skundžiamo sprendimo teisėtumą paslėpti įvykdytų tyčinių nusikaltimų pėdsakus, dar kartą perparduodant areštuotą pastatą su nusikalstama grupe nesusijusiam asmeniui, arba, įkeitus pastatą bankui, užvaldyti gautą paskolą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neabejotinai varžo asmens, kurio atžvilgiu jos nukreiptos, teises. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės ne tik turi būti taikomos tik esant pagrįstoms prielaidoms dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, tačiau turi būti parenkamos tokios konkrečios priemonės, kurios yra būtinos ir pakankamos joms įstatymu numatytam tikslui pasiekti (CPK 145 str. 2 d.). Bet kuriuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi iškreipti proceso šalių teisių ir interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad nurodytomis principinėmis nuostatomis turi būti vadovaujamasi nagrinėjant ir kitus su laikinosiomis apsaugos priemonėmis susijusius klausimus, pavyzdžiui, kaip yra šiuo atveju, sprendžiant apie vienų priemonių pakeitimą kitomis (CPK 148 str.).
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, tačiau dėl trečiojo asmens paduoto apeliacinio skundo toks sprendimas nėra įsiteisėjęs. Teisėjų kolegija, preliminariai įvertinusi aukščiau nurodytus teismo sprendimo ir apeliacinio skundo argumentus, sutinka su apeliantu, kad tolimesnis pradinių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iškreipia šalių interesų santykį ir yra neprotingas.
Visiškai panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, kaip iš esmės teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo, nes tai galėtų pažeisti trečiojo asmens, padavusio apeliacinį skundą, interesus, taip pat apsunkinti šiam asmeniui galbūt palankaus apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymą. Tačiau laikinosios apsaugos priemonės gali būti pakeistos taip, kad susiklosčiusioje situacijoje būtų išlaikytas teisingumas.
Pirminis ir pagrindinis ieškinio reikalavimas yra priteisti pastatą natūrą. Dėl šios priežasties kito turto areštas neužtikrina tokio reikalavimo įgyvendinimo, tuo labiau, kad nagrinėjamu atveju prašoma areštuoti net ne byloje dalyvaujančio asmens turtą (T. 4, b. l. 15). Teisėjų kolegijos vertinimu, kelią pastato perleidimui užkirstų, o kartu leistų apeliantui įgyvendinti kitas disponavimo teisės šiuo turtu turinį sudarančias teises (pavyzdžiui, pastatą išnuomoti), įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės į pastatą perleidimo draudimo (CPK 145 str. 1 d. 2 p.). Nors tokia laikinoji apsaugos priemonė suteikia apeliantui ir galimybę pastatą įkeisti, ir, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismui tenkinus ieškinį, tokio sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti, minėtas preliminarus teismo sprendimo ir trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentų vertinimas pateisina tokios rizikos egzistavimą.
Kaip matyti iš Šiaulių apygardos teismo 2011m. liepos 21 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones (T. 1, b. l. 26-27), pritaikytos priemonės buvo alternatyvios: arba pastato, arba, pastato nesant, kito atsakovų turto areštas (T. 1, b. l. 26-27). Pastatas natūroje egzistuoja, o pagal byloje esančius duomenis (T. 1, b. l. 40-41, 59-61) laikinosios apsaugos priemonės taikomos tiek pastatui, tiek kitam atsakovų turtui. Tai neatitinka minėtų šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo ir ekonomiškumo principų, todėl, keičiant laikinąsias apsaugos priemones, kitam atsakovų turtui taikomas areštas naikintinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartį.
Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartimi pritaikytas ir 2011 m. liepos 28 d. bei 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartimis patikslintas laikinąsias apsaugos priemones – vietoj taikyto turto arešto (turto arešto akto Nr. 0511003607) padaryti įrašą viešame registre apie draudimą perleisti uždarajai akcinei bendrovei „Tiki Max“ (į. k. 302342856) nuosavybės teisę į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
Nutartį siųsti Turto arešto aktų ir Nekilnojamojo turto registrams.