Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Simonos Dementavičienės ir Tomo Ridiko, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dolteka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dolteka“ ieškinį atsakovui A. J. (A. J.) dėl atleidimo iš darbo teisėtumo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Dolteka“ (toliau – ieškovė, darbdavys) prašė teismo pripažinti atsakovo A. J. (toliau – atsakovas, darbuotojas) atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 1 dalį teisėtu, konstatuojant, kad darbo sutartis nutraukta 2024 m. sausio 8 d., pripažinti, jog atsakovas dėl atleidimo iš darbo nepatyrė neturtinės žalos, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškovė nurodė, kad tarp šalių 2021 m spalio 8 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 778 (toliau – darbo sutartis), kurios pagrindu atsakovas ėjo vairuotojo–kurjerio pareigas. Atsakovo darbo metu ieškovė sulaukė daugybės nusiskundimų dėl atsakovo netinkamai suteiktų paslaugų, neetiško elgesio, tačiau ieškovė apsiribojo žodinio pobūdžio įspėjimais, tikėdamasi, kad atsakovo elgesys pasitaisys. 2023 m. gruodžio 27 d. po atsakovo darbo dienos ieškovės patalpose įvyko pokalbis, kurio metu atsakovo buvo paprašyta darbo sutartimi sutartas funkcijas vykdyti ieškovės kuruojamame Lietuvos pašto projekte. Atsakovui buvo išaiškinta, kad darbo pobūdis nesikeis, darbo sutarties sąlygos, darbo vieta, apmokėjimo tvarka, kitos būtinosios ir papildomos darbo sąlygos išliks tokios pačios, tiesiog atsakovui reikės dėvėti kitaip pažymėtą aprangą, vairuoti kitomis spalvomis pažymėtą transporto priemonę. Atsakovas atsisakė vykdyti ieškovės pavestas funkcijas, nenurodė tokio sprendimo priežasčių. Ieškovė, atsižvelgusi į atsakovo poziciją, nurodė, kad jis lieka dirbti tame pačiame DPD Lietuva projekte. Kitą dieną (2023 m. gruodžio 28 d.) atsakovas dėl ieškovei nežinomų priežasčių nepasirodė darbe ir neatliko darbo funkcijų. Susisiekus su atsakovu telefonu paaiškėjo, kad atsakovas galvojo, jog yra atleistas, jam buvo liepta nebeateiti į darbą ir rašyti prašymą dėl išėjimo iš darbo savo noru. Ieškovė 2023 m. gruodžio 28 d. telefoninio pokalbio metu nurodė, kad atsakovas nėra atleistas, privalo atvykti į darbą, atsakovui bus sudaromos sąlygos dirbti tame pačiame DPD Lietuva projekte. Ieškovė atsakovui nežymėjo pravaikštos 2023 m. gruodžio 28 d., tikėjosi, kad po pokalbių telefonu atsakovas suprato susidariusią situaciją ir darbe pasirodys. 2023 m. gruodžio 29 d. atsakovas vėl nepasirodė darbe, neatliko darbo funkcijų. Atsakovui antrą dieną iš eilės neatvykus į darbą, ieškovė buvo priversta pažymėti pravaikštą, išsiuntė atsakovui reikalavimą pasiaiškinti dėl darbo pareigų pažeidimo. 2024 m. sausio 2 d. atsakovas elektroniniu paštu pateikė paaiškinimą, kad 2023 m. gruodžio 27 d. buvo atleistas iš darbo, aprangą grąžino 2023 m. gruodžio 28 d. Atsakovas nuo 2023 m. gruodžio 28 d. iki 2024 m. sausio 8 d. nepasirodė darbo vietoje ir neatliko darbo funkcijų, todėl ieškovė nuo 2023 m. gruodžio 29 d. žymėjo pravaikštas, o 2024 m. sausio 8 d. nutraukė darbo sutartį DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

3. Atsakovas nesutiko su ieškiniu, atsiliepime prašė atmesti ieškinį, darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, atsakovo į darbą negrąžinti, pripažinti, kad darbo sutartis tarp šalių nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisti iš ieškovės atsakovui po 68,47 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, 1 431,02 Eur kompensaciją už kiekvienus dvejus darbo santykių metus, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Baigiamųjų kalbų metu atsakovas papildomai prašė priteisti jam iš ieškovės 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo teigimu, jis 2023 m. gruodžio 15 d. informavo darbdavį apie operaciją, kuri numatyta 2024 m. vasario 8 d. Po nedarbingumo grįžus į darbą (2023 m. gruodžio 27 d.) atsakovas buvo informuotas, kad surastas kitas darbuotojas į jo vietą, atsakovui liepta išplauti ir grąžinti darbo drabužius. Jam taip pat buvo pasakyta parašyti prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo iniciatyva, tačiau atsakovas nesutiko to daryti. 2023 m. gruodžio 28 d. iš ryto atsakovas pristatė darbo darbužius, laukė skambučio dėl atleidimo įforminimo. 2023 m. gruodžio 29 d. atsakovui nesulaukus skambučio, jis pats paskambino darbdaviui. Atsakovui buvo pasakyta, kad jis padare? pravaikštą ir buvo pateiktas reikalavimas pateikti pasiaiškinimą. 2024 m. sausio 2 d. atsakovas pateikė paaiškinimą. Nesulaukęs atleidimo dokumento, atsakovas 2024 m. sausio 2 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją (toliau – DGK) ir apie tai informavo darbdavį. 2024 m. sausio 8 d. atsakovas gavo pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą. Atsakovas nesiekė nutraukti darbo sutarties, dirbo pavyzdingai, visada klausė darbdavio. Ieškovė nepateikė jokių duomenų apie transporto naudojimą asmeniniams tikslams, taip pat atsakovas negavo nei vieno kliento nusiskundimo. Ieškovė neteisingai nurodė, kad atsakovui buvo pasiūlyta dirbti Lietuvos pašto projekte, kadangi atsakovas negavo nurodyto pasiūlymo, ieškovė nepateikia įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. liepos 16 d. sprendimu atmetė ieškinį, atsakovo reikalavimus tenkino iš dalies ir pripažino neteisėtu atsakovo atleidimą iš darbo 2024 m. sausio 8 d. pagal DK 58 straipsnio 1 dalį, panaikino ieškovės direktoriaus 2024 m. sausio 8 d. įsakymą dėl atsakovo atleidimo iš darbo, pripažino, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisė atsakovui iš ieškovės 4 293,06 Eur darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką (į sumą įskaičiuoti visi darbuotojo privalomi mokėti mokesčiai ir neįskaičiuoti darbdavio privalomi mokėti mokesčiai), 1 431,02 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, atmetė kitus šalių reikalavimus, nustatė, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos 2024 m. vasario 21 d. sprendimo darbo byloje Nr. APS-131-246/2024 dalis, kuria išspręstas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, įsiteisėjo 2024 m. kovo 21 d., kita dalis neįsiteisėjo, ir, įsiteisėjus teismo sprendimui, neteks galios.

5. Apylinkės teismo vertinimu, šiuo atveju aktualūs yra liudytojo vyr. kurjerio R. K. parodymai, duoti DGK, kurie patvirtina, kad ieškovė 2023 m. gruodžio 27 d. nusprendė pakeisti atsakovo darbo sąlygas (liudytojas nurodė, jog į atsakovo vietą buvo priimtas kitas darbuotojas, todėl atsakovas privalėjo dirbti kitame projekte), su kuo atsakovas nesutiko ir byloje nėra duomenų, kad ieškovė realiai būtų pakeitusi savo poziciją bei siūliusi atsakovui toliau dirbti įprastą darbą. R. K. nagrinėjant bylą teisme duotus kitokio turinio parodymus teismas įvertino kaip nenuoseklius, prieštaringus. Teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo teisę atsisakyti dirbti pakeistomis darbo sąlygomis ir neatvykti į darbą, tikėtis atleidimo iš darbo įforminimo DK 57 straipsnio nustatyta tvarka, tačiau ieškovė, netinkamai kvalifikavusi atsakovo elgesį, nepagrįstai fiksavo pravaikštas. Ieškovė, gavusi darbuotojo 2024 m. sausio 2 d. pasiaiškinimą, būdama stipresnioji darbo santykių šalis, netinkamai vykdė jai priskirtas darbuotojo informavimo pareigas, aptartas DK 25 straipsnio 2 dalyje, t. y. netinkamai informavusi apie darbo sąlygų pakeitimą, darbuotojui neišaiškino jo teisių ir garantijų. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų vertinusi kitų savo darbuotojų veiksmų teisėtumą ir kitas svarbias aplinkybes, susijusias su atsakovo apsisprendimu neatvykti į darbą. Ieškovė neanalizavo komunikacijos tarp atsakovo ir vyr. kurjerio R. K., projektų vadovo M. U. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl darbuotojo šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo turi būti nustatoma ir darbuotojo padaryta žala darbdaviui. Teismas kaip neįrodytus vertino ieškovės argumentus, kad atsakovo neatvykimas į darbą galėjo lemti jos verslo sutarties su UAB DPD Lietuva nutraukimą, akcentuodamas, jog viešais duomenimis 2023 m. gruodžio 28 d. – 2024 m. sausio 8 d. ieškovė buvo įdarbinusi virš 180 darbuotojų, todėl vieno darbuotojo neatvykimas į darbą negalėjo niekaip įtakoti ieškovės verslo rezultatų, be to, ieškovės atstovai 2023 m. gruodžio 17 d. nematė poreikio ar būtinybės atsakovui dirbti, nes sprendė, kad yra pakankamai darbuotojų. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo neatvykimas į darbą 2023 m. gruodžio 28 d. – 2024 m. sausio 8 d. buvo nulemtas netinkamų ieškovės komunikacijos turinio ir formos, todėl dėl susiklosčiusios situacijos negali būti kaltinamas vien tik darbuotojas, o neaiškumai turi būti vertinami darbuotojo naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis). Teismas konstatavo, kad atsakovas už šiurkštų darbuotojo darbo pareigų pažeidimą iš darbo buvo atleistas neteisėtai ir nepagrįstai (DK 58 straipsnio 1–3 dalys). Teismas sprendė, kad nėra pagrindo atsakovo grąžinti į darbą, nes dėl tarp šalių susiklosčiusio nesusikalbėjimo darbo santykiai negalės būti racionalūs ir atsakovui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

6. Konstatavęs, kad atsakovas atleistas iš darbo neteisėtai, nusprendęs atsakovo negrąžinti į darbą, teismas taikė DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas nustatė, kad atsakovo vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis buvo 1 431,02 Eur. Teismo vertinimu, vidutinis darbo užmokestis už visus metus sudarytų 17 172,24 Eur ir būtų pernelyg didelė suma, neatitiktų priteistinos sumos socialinės paskirties, šalių interesų pusiausvyros principo, todėl atsakovui priteistiną išmoką už priverstinės pravaikštos laiką sumažino iki trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (4 293,06 Eur (neatskaičius mokesčių)). Nustatęs, kad atsakovo nepertraukiamasis darbo stažas skaičiuotinas nuo 2021 m. spalio 11 d. iki 2024 m. sausio 8 d., t. y. atsakovo nepertraukimas darbo stažas yra daugiau kaip 2 metai, tačiau mažiau nei 4 metai, teismas nusprendė, jog atsakovas turi teisę į vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių kompensaciją – 1 431,02 Eur.

7. Teismas atmetė atsakovo baigiamųjų kalbų metu pareikštą reikalavimą priteisti iš ieškovės 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėto atleidimo iš darbo, nes šį atsakovo reikalavimą jau buvo išsprendusi DGK, atsakovas reikalavimo teisme tinkamai nepareiškė, be to, atsakovas neįrodė, kad būtent dėl atleidimo iš darbo jis patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą, kitus nepatogumus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 1 dalį teisėtu, konstatuojant, kad darbo sutartis nutraukta nuo 2024 m. sausio 8 d., priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismas klaidingai įvertino, kad ieškovė vienašališkai, apie tai raštu neinformavusi atsakovo, pakeitė esmines darbo sąlygas. Ieškovė nepakeitė darbo sąlygų atsakovui, šalims nesusitarus dėl atsakovo darbo kitame ieškovės kuruojamame projekte aiškiai nurodė, kad darbuotojas privalo vykti į darbą ir vykdyti jam darbo sutartimi pavestas funkcijas.

1.2. Net jei būtų nustatyta, kad atsakovas buvo perkeltas dirbti kitame ieškovės kuruojamame projekte (su tuo ieškovė nesutinka), nėra pagrindo teigti, jog tokiu būdu buvo pakeistos atsakovo darbo sąlygos. Teismo išvada, kad ieškovė pakeitė darbo funkcijas, t. y. perkėlė darbuotoją dirbti į kitą darbo vietą, buvo padaryta vadovaujantis R. K. parodymais, kuriuos nepatikimais pripažino pats teismas, taip pat M. U. teiktais parodymais, kurių dalį teismas ignoravo. Byloje nustatyta, kad tarp šalių sudaryta darbo sutartis neapibrėžė darbo vietos geografiniu rodmeniu (adresu). Iš liudytojų apklausos ir atsakovo teiktų paaiškinimų matyti, kad darbą atsakovas pradėdavo iš namų, t. y. jam suteikta transporto priemone atsakovas važiuodavo namo ir iš namų, surinkdavo siuntas ir jas išvežiodavo Vilniaus miesto ir rajono teritorijoje. Atsakovas dirbo kurjeriu, kas pripažintina kilnojamuoju darbu. Vien aplinkybė, kad atsakovas būtų perkeltas iš DPD Lietuva projekto į Lietuvos pašto projektą, negali būti pripažįstama darbuotojo darbo sąlygų keitimu, kadangi asmuo abiem atvejais atlieka identiškas funkcijas, išlaiko identišką darbo pobūdį.

1.3. Teismas plečiamai aiškino DK 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, nepagrįstai šią taisyklę pritaikė byloje nustatinėjamoms aplinkybėms, nepaisant to, kad byloje nėra ginčo dėl darbo sutarties sąlygų aiškinimo. DK 6 straipsnio 2 dalies nuostata yra taikoma tik ginčams, kylantiems dėl neaiškių ir dviprasmiškų sutarties sąlygų, esant ginčui dėl jų turinio ir prasmės, tačiau ne dėl byloje nustatinėjamų aplinkybių. Nepaisant to, kad darbo bylose įrodinėjimas turi savitą specifiką, tai nereiškia, jog bet kokie neaiškumai, kylantys darbo ginčo eigoje, privalo būti vertinami darbuotojo naudai, kadangi toks vertinimas pažeistų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Nagrinėjamu atveju nesuprantama, kokie neaiškumai privalo būti vertinami darbuotojo naudai, kadangi iš faktinių aplinkybių visumos matyti, kad darbuotojas 10 dienų tiesiog nesirodė darbe.

1.4. Teismo pateiktas vertinamas, kad sprendžiant dėl darbuotojo atleidimo iš darbo privalo būti nustatoma ir darbuotojo padaryta žala darbdaviui, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotiems kriterijams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra įtvirtinamas žalos fakto nustatymo kriterijus, kuris galėtų apspręsti darbuotojo atleidimo iš darbo pagrįstumą ar proporcingumą, praktikoje įtvirtinti kiti objektyvūs kriterijai: požiūris į padarytą pažeidimą; kaltės pripažinimas; kritiškas savo elgesio vertinimas. Byloje nėra įrodymų, kad darbuotojas pripažino padaręs pažeidimą, dėl neatvykimo į darbą 10 dienų paeiliui kaltino ieškovę, savo aplaidaus elgesio nevertino kritiškai.

1.5. Teismas nepagrįstai, nenurodydamas pagrindo ar priežasties, atsisakė vadovautis reikšminga liudytojų parodymų dalimi, selektyviai įvertino liudytojų parodymus. Teismas nenustatė, kad liudytojų apklausos metu buvo pažeisti CPK 192 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, todėl nėra pagrindo nesivadovauti liudytojų parodymais. Susipažinus su liudytojų apklausos 2024 m. birželio 19 d. teismo posėdyje garso įrašu nenustatyta viena kitai prieštaraujančių aplinkybių, neatitikimų tarp parodymų, prieštaravimų byloje esantiems rašytiniams įrodymams, be to, matyti, kad atsakovas siekė nutraukti darbo santykius su ieškove ir gauti išeitines išmokas, kurios darbuotojui nepriklauso. Teismas nepagrįstai nesivadovavo M. U. parodymų dalimi, kuri atskleidžia visą komunikacijos su atsakovu eigą ir leidžia teigti, kad darbuotojui buvo paaiškinta, jog jis nėra atleistas ir privalo toliau tęsti savo darbo funkcijų vykdymą ieškovės kuruojamame DPD Lietuva projekte. Teismas ieškovės reikalavimus atmetė vadovaudamasis byloje nustatytų aplinkybių interpretacija, o ne faktais, tokiu būdu formuodamas ydingą praktiką, kuomet nesąžiningam darbuotojui, turinčiam norą nutraukti darbo santykius, yra sudaromos galimybės nevykti į darbą, pateikus realybės neatitinkančius teiginius.

9. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Ieškovė deklaratyviais teiginiais kritikuoja teismo išvadas. Pati ieškovė atsisakė pateikti dalį įrodymų. Į bylą surinktų įrodymų ieškovė nekritikuoja, tik pateikia dėl jų kitokią nuomonę. Didžiąją apeliacinio skundo dalį sudaro ieškovės liudytojų, kurie yra pavaldūs ieškovei, paaiškinimų vertinimas.

2.2. Teismas vertino ieškovės darbuotojo parodymus, duotus DGK posėdžio metu, kadangi šioje stadijoje R. K. nurodė tiesą ir neiškraipė savo paaiškinimų. Ieškovė nurodė, kad atsakovas buvo raginimas atvykti į darbą, tačiau tie patys liudytojai, teikdami paaiškinimus DGK posėdyje, neužsiminė apie šias aplinkybes, o ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovas kokiu nors būdu buvo ragintas atvykti į darbą. Ieškovė neginčija R. K. paaiškinimų, duotų DGK posėdyje. Nei vieno pokalbio metu atsakovui nebuvo nurodyta, kad jis nebuvo atleistas, jam nuolat buvo nurodoma, jog su juo susieks, tačiau jokių nurodymų nebuvo pateikta, todėl labiau tikėtina, kad atleidus darbuotoją ir į jo vietą įdarbinus kitą darbuotoją, atsakovas buvo spaudžiamas pasirašyti prašymą išeiti iš darbo, to jam nepadarius, atsakovas suprato, kad jis buvo atleistas. Atsakovo veiksmuose nebuvo valios nutraukti darbo sutartį, jis nerašė prašymo, atsakovui buvo liepta palikti darbo drabužius, todėl jokios pravaikštos nebuvo.

2.3. Ieškinyje ieškovė atsakovą kaltino pravaikštomis, tačiau jos net nebuvo paminėtos apeliaciniame skunde. Ieškovės tikslas buvo atleisti darbuotoją. Bylos medžiaga nepatvirtina, kad atsakovui buvo pateiktas pasiūlymas dėl darbo sąlygų pakeitimo. Atsakovas niekada nėra pareiškęs, kad nenori dirbti DPD Lietuva projekte, o ieškovė neįrodė tokių teiginių.

2.4. Pati ieškovė nurodė, kad Lietuvos pašto projektas turi skirtingą darbo vietą, aprangą ir kitas sąlygas, todėl, net ir tikint ieškovės teiginiais, dėl Lietuvos pašto projekto turėjo būti keičiamos darbo sąlygos, ką įvertino teismas DK 25 straipsnio kontekste.

2.5. Ieškovės teiginiai dėl kilnojamojo darbo pirmą kartą nurodomi apeliaciniame skunde, todėl jų vertinimas nėra galimas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2021 m. spalio 8 d. darbo sutarties pagrindu atsakovas dirbo vairuotoju – kurjeriu, sutartis nutraukta 2024 m. sausio 8 d. vadovaujantis DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. už pravaikštas – neatvykimą į darbą laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 29 d. iki 2024 m. sausio 8 d. Inicijuodamas darbo ginčą darbuotojas reiškė du savarankiškus reikalavimus – dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusių pasekmių taikymo bei dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pirmasis reikalavimas buvo patenkintas iš dalies, antrasis atmestas. Nors ieškovė apeliaciniu skundu nurodo prašanti panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, skunde nieko nepasisakoma dėl ieškovei palankios sprendimo dalies, kuria buvo atmestas atsakovo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo, todėl šios sprendimo dalies vertinimas nepatenka į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

12. Kaip teisingai nurodoma skundžiamame sprendime, darbuotojui ginčijant jo atleidimo iš darbo teisėtumą, vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti tiek aplinkybę, kad egzistavo pakankamas pagrindas inicijuoti darbo santykių nutraukimą, tiek ir faktą, jog buvo tinkamai įgyvendinta įstatyme numatyta darbo sutarties nutraukimo procedūra.

13. Nagrinėjamu atveju darbdavys laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 29 d. iki 2024 m. sausio 8 d. fiksavo darbuotojui pravaikštas ir jas vertino kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktas), už kurį atleido atsakovą iš darbo (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pabrėžtina, kad atsakovas nei inicijuodamas darbo ginčą, nei bylos nagrinėjimo metu neginčijo darbo funkcijų nevykdymo minėtu laikotarpiu fakto, tačiau akcentavo, jog tam buvo svarbios priežastys, paneigiančios darbdavio teisę inicijuoti darbo sutarties nutraukimą.

14. Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo, atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui priemonė. Darbo pareigų pažeidimas savaime nereiškia, kad vien dėl jo darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo. Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį.

15. Nagrinėjamu atveju vertinant atsakovo darbo funkcijų nevykdymo (neatvykimo į darbą) priežastis svarbiomis pripažintinos šios aplinkybės:

6.1. Kaip įrodytą teisėjų kolegija vertina atsakovo nurodytą aplinkybę, kad ieškovė nenorėjo tęsti darbo santykių su atsakovu tokia pačia tvarka ir tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip tai buvo daroma iki tol. Ieškovė su ieškiniu teikė duomenis apie darbo santykių eigoje atsakovo atžvilgiu gautus skundus, kartu pripažindama, kad skunduose minimų atsakovo veiksmų nevertino kaip darbo pareigų pažeidimų, tačiau tuo pačiu nurodė, jog 2023 m. gruodžio 27 d. atsakovui buvo pateiktas pasiūlymas pereiti dirbti į kitą ieškovės kuruojamą projektą. Pabrėžtina, kad atsakovo ieškovei teiktas pasiaiškinimas rašytas 2023 m. vasario mėn., vienas iš skundų atsakovo atžvilgiu pateiktas 2023 m. liepos mėn., o kito skundo datos ieškovė nenurodė, todėl spręsti, jog egzistuoja koks nors ryšys tarp ieškovės iniciatyvos keisti atsakovo darbo sąlygas ir minėtų skundų, nėra jokio pagrindo. Kita vertus, atsakovas pateikė į bylą duomenis, kad jis iki 2023 m. gruodžio 27 d. buvo kurį laiką nedarbingas. Be to, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, teikdamas parodymus DGK posėdžio metu už ieškovo darbo organizavimą atsakingas liudytojas R. K. patvirtino, jog į atsakovo darbo vietą buvo priimtas kitas asmuo. Pozicijos keitimas duodant parodymus teisme, įvertinus liudytoją su ieškove siejančius darbo santykius, taip pat faktą, kad DGK duoti liudytojo parodymai tapo vienu iš pagrindų priimti darbdaviui nepalankų sprendimą, leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai abejoti pasikeitusios liudytojo pozicijos objektyvumu. Nors pats savaime faktas, kad pokytį inicijuoti darbdavys ėmėsi iš karto pasibaigus darbuotojo nedarbingumui, negali būti vertinamas kaip patvirtinantis atsakovo iškeltą prielaidą, jog būtent jo sveikatos būklė buvo pagrindas darbdaviui inicijuoti darbo santykių nutraukimą, darbdavys neįrodė savo veiksmų inicijuojant pokyčius darbo santykiuose su atsakovu objektyvumo.

6.2. Tik subjektyviais ieškovės paaiškinimais ir jai pavaldžių liudytojų parodymais grindžiami ir argumentai, kad atsakovui buvo siūloma tęsti darbo santykius kitame projekte (vietoj DPD Lietuva projekto dirbti Lietuvos pašto projekte). Ieškovė tokio pasiūlymo niekaip neįformino, nepateikė duomenų, kad darbuotojui buvo išaiškintas siūlomų pokyčių pobūdis ir apimtys, o taip pat ir atsisakymo sutikti su pakeitimais pasekmės. Nors ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nebuvo keičiamos atsakovo darbo sąlygos, kurioms būtų reikalingas jo sutikimas, ji tuo pačiu neįrodinėja nei to, jog darbo sąlygos buvo pakeistos vienašališkai, nei aplinkybės, jog darbo sąlygos nebuvo keičiamos ir darbuotojo nebuvo prašoma, bet jam buvo duotas nurodymas toliau dirbti Lietuvos pašto projekte, o darbuotojas nepagrįstai tokio nurodymo nevykdė. Priešingai, ieškovė ieškinyje išreiškė poziciją, kad, atsakovui atsisakius dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, ieškovė ieškojo galimybių palikti jį dirbti DPD Lietuva projekte, taip netiesiogiai pripažindama, kad atsakovo sutikimas su ieškovės inicijuojamais pokyčiais, pačios ieškovės vertinimu, buvo reikalingas.

6.3. Toks nenuoseklus ieškovės elgesys, kurio detaliai įvertinti nėra galimybių ir dėl to, kad, kaip minėta, darbdavio iniciatyva ir visos su ja susijusios pasekmės nebuvo niekaip įformintos, galėjo pagrįstai suformuoti darbuotojo lūkestį, jog, jam atsisakius darbdavio siūlymo, nesant galimybės tęsti darbo santykių esamomis sąlygomis, darbo sutartis su juo bus nutraukta. Šiuo aspektu reikšminga pripažintina ir ieškovės neginčijama aplinkybė, kad kitą dieną po atsakovo ir atsakingų ieškovės darbuotojų pokalbio dėl darbo santykių tąsos (2023 m. gruodžio 28 d.) atsakovas buvo atvykęs į darbovietę, tačiau darbo funkcijų nevykdė, o grąžino jam darbo funkcijoms vykdyti išduotus darbo drabužius. Ši aplinkybė, kartu su faktu, kad į atsakovo darbo vietą buvo priimtas kitas darbuotojas, leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, jog ieškovė neįrodė siūliusi atsakovui tęsti darbo santykius nepakeistomis sąlygomis DPD Lietuva projekte. Reikalaudamas, kad darbuotojas grąžintų darbo funkcijoms vykdyti būtinas darbo priemones, o vėliau jas iš darbuotojo priimdamas darbdavys leido darbuotojui suprasti, jog darbo santykiai tomis pačiomis sąlygomis nėra tęsiami. Kartu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, darbdavys nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad darbuotojui buvo išaiškinta, kokiomis sąlygomis jis privalo tęsti darbo santykius.

6.4. Nors darbdavys 2023 m. gruodžio 29 d. išsiuntė darbuotojui reikalavimą pasiaiškinti dėl galimo darbo pareigų pažeidimo – pravaikštos, t. y. neatvykimo į darbą 2023 m. gruodžio 29 d., kaip matyti iš paties darbdavio su ieškiniu pateikto darbuotojo 2024 m. sausio 2 d. elektroninio laiško, atsakovas tą dieną jau buvo kreipęsis į DGK dėl neteisėto darbdavio elgesio siekiant darbuotoju atsikratyti, aiškiai nurodė darbdaviui neatvykimo į darbą priežastį – atsakingo darbuotojo atsakovui išsakytą poziciją, kad jam darbas nebebus suteikiamas, nes į jo vietą yra priimtas kitas asmuo. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad darbdavys savo elgesiu sukūrė situaciją, leidusią darbuotojui pagrįstai manyti, jog jis neprivalo atvykti į darbą, nes darbo funkcijos jam nebus suteiktos.

6.5. Toliau fiksuodamas atsakovui pravaikštas ir jas vertindamas kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą darbdavys kartu akcentuoja, kad gavęs reikalavimą pasiaiškinti ir supratęs, jog darbo santykiai nėra nutraukti, o jam fiksuojamos pravaikštos, darbuotojas toliau piktybiškai neatvyko į darbą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiai pozicijai pagrįsti ieškovė taip pat nepateikė pakankamų įrodymų. Atsakovas bylos nagrinėjimo eigoje laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jam buvo siūloma nutraukti darbo sutartį darbuotojo prašymu, su kuo atsakovas nesutiko, kartu aiškinant, jog darbas, kurį dirbo iki tol, atsakovui nebus suteiktas. Nors į bylą ieškovė teikė duomenis apie atsakingų darbuotojų telefoninius pokalbius su atsakovu, išvadai, kad tų pokalbių metu atsakovui buvo teikiama būtent tokia informacija, kokią ieškinyje ir bylos nagrinėjimo eigoje nurodė ieškovė, nepakanka įrodymų. Atsakovui tokią ieškovės poziciją neigiant, nesant objektyviai patikrinamų duomenų (pvz., rašto ar elektroninio laiško, kuriuo, atsakant į atsakovo 2024 m. sausio 2 d. rašte išdėstytą poziciją, būtų aiškiai įvardinta, kaip susiklosčiusią situaciją vertina darbdavys ir ko reikalauja iš darbuotojo), spręsti, kad darbuotojas aiškiai suprato savo pareigas ir jas ignoravo, nėra jokio pagrindo.

6.6. Bylos nagrinėjimo eigoje darbdavys taip pat pateikė jo sudarytos komisijos 2024 m. sausio 5 d. surašytą aktą, dėl kurio autentiškumo, t. y. surašymo datos ir aplinkybių, kilo abejonių. Ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina darbdavio elgesio formalumą bei veiklos organizavimą tokiu būdu, kad nebūtų įmanoma objektyviai nustatyti darbo santykių raidos. Vien tai, kad tokią ydingą praktiką darbdavys naudojo savo veikloje ir kitais atvejais, nepaneigia išvados dėl jo elgesio subjektyvumo ir formalumo. Vietoj to, kad nedelsdamas po elektroninio laiško gavimo 2024 m. sausio 2 d. informuotų darbuotoją apie tai, jog šis klaidingai suprato darbdavio ketinimus, privalo nedelsdamas atvykti į darbą ir vykdyti darbo funkcijas, darbdavys 2024 m. sausio 5 d. (praėjus trims darbo dienoms) data parengė abejotino autentiškumo dokumentą bei vėliau sekusią darbo dieną (2024 m. sausio 8 d.), pasinaudodamas susiklosčiusia situacija, nutraukė darbo santykius su atsakovu.

16. Nurodytų aplinkybių visuma, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tapo pakankamu pagrindu darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Konstatavęs atleidimo neteisėtumą pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, atsakovo į darbą negrąžino, darbo santykius pripažino pasibaigusiais teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisė atsakovui iš ieškovės kompensaciją už darbo stažą ir išmoką už priverstinės pravaikštos laiką. Pabrėžtina, kad apeliaciniame skunde jokių argumentų dėl šių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių nėra pateikta, kas leidžia spręsti, jog nesutikimas su jomis iš esmės yra ginčijamas tuo pagrindu, kad pats darbo santykių nutraukimas turėjo būti pripažintas teisėtu. Šį apeliacinio skundo motyvą atmetus, nėra pagrindo naikinti ar keisti ir skundžiamo sprendimo dalį dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo.

17. Skundą atmetus, netenkinamas ir ieškovės prašymas priteisti jai iš atsakovo apeliaciniame procese turėtų išlaidų atlyginimą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.