Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu laiduotoju prašantis būti J. V. parodė, kad jis palaiko prašymą dėl laidavimo, supranta laidavimo institutą. Nurodė, kad jis su Č. susipažino gal prieš (duomenys neskelbtini) metų, jų santykiai yra labai geri, draugiški, dažnai susitinka. Apie šį įvykį jis sužinojo po savaitės ar pusantros savaitės po šuns nušovimo. Apie šuns ligas buvo girdėjęs ir anksčiau iš Č.. Č. apgailestavo dėl to, kas padaryta. Jo manymu, Č. pasielgė netinkamai. Laiduotojas nurodė, kad jis anksčiau neteistas, šiuo metu vykdo individualią veiklą paslaugų sektoriuje, teikia (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdžio metu liudytojas M. R. parodė, kad jis nepažįsta kaltinamųjų Č. G. ir D. B.. Liudytojas dirba veterinarijos gydytoju. Teismui pagarsinus liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. t. 1, b. l. 129), jis patvirtino, jog šis išrašas patvirtinta, kad Č. G. buvo atėjęs. Vasario 27 d. buvo išoriškai apžiūrėtas gyvūnas, buvo atliktas ultragarsinis tyrimas. Kovo 1 d. jis atvedė šunį eutanazijai, kadangi problema nebuvo išgydoma, nebuvo galima pasiūlyti efektyvaus ir racionalaus gydymo. Nebuvo klausimų, kas atlieka eutanaziją ir kokia tai procedūra. Č. G. buvo apsilankęs tik du kartus. Tai yra penkių metų informacija. Visi klientai yra registruojami, vedama kortelė. Nurodė, kad nuo 2020 m. kovo 15 d., t. y. pirmojo karantino metu pas juos paslaugų spektras nepasikeitė. Karantinas nesutrukdė jų veiklos, jie turėjo daugiau darbo nei įprastai. Pažymėjo, kad preliminariai Vilniuje yra nuo 50 iki 90 veterinarijos klinikų. Nurodė, kad įprastai yra paaiškinama, jog yra leidžiami raminamieji vaistai, tačiau tai atliekama šeimininko sutikimu, kai yra beviltiškas atvejis. Gyvūno be apžiūros niekas nemigdo. Eutanazijos paslaugos laukti nereikia, ypač, kai tai yra skubus atvejis, priimama ir be registracijos. Tai yra 10 minučių procedūra. Tai nėra operacija, kurią reikia planuoti. Nėra buvę atvejų, kuomet eutanaziją reikėtų atidėti kitai dienai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu liudytoja G. K. parodė, kad ji pažįsta kaltinamąjį Č. G., jis yra jos kaimynas, ji gyvena priešais jo namą, jų santykiai blogi, su juo nepalaiko jokių ryšių. Kol buvo jo žmona, buvo visai gerai. Kito kaltinamojo D. B. ji nepažįsta. Pamena, kad Č. G. turėjo šunį. Prieš kelis metus Č. G. turėjo ir vilkšunį. Pirmąjį šunį, žiemos metu, kaimynas taip pat vilko į mišką, tai jai pasakojo kaimynė. Po to atsirado antras šuo. Antras šuo visada staugdavo. Gegužės mėnesį liudytoja negalėdavo miegoti. Šuo priešais jų namą nuolat staugdavo, o ne lodavo. Ji dėl to yra kvietusi policiją ne vieną kartą. Vieną kartą policija atvažiavo, užfiksavo įvykį. Ji bendravo su policijos pareigūnais, kurie sakė, kad kaukimas tikrai stiprus. Šuo staugdavo ir dieną, kadangi jis būdavo vienas, o kai grįždavo šeimininkas, tai džiaugdavosi. Negirdėjo, kad šuo iš skausmo būtų inkštęs. Po paskutinio karto, kuomet ji iškvietė policiją, kaimynas pririšo šunį prie seno šuns būdos, nes iki to laiko šuo būdavo palaidas. Jis tada nekaukė, jis ten buvo gal dvi savaites. Birželio 1 d. kaimynė D. V. paskambino ir pasakė jai, kad Č. G. šunį nutįsė į mišką ir ji girdėjo penkis šūvius, po to dar du šūvius. Liudytoja pati nematė, kaip tempė šunį į mišką, nes dirbo. Kaimynė jai neminėjo, ar buvo daugiau žmonių. Kaimynė buvo labai susijaudinusi, kai liudytoja paklausė kaimynės, kodėl ji nekvietė policijos, ji jai pasakė, kad ji bijojo.

Teismo posėdžio metu specialistas V. M. parodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) vedėjas. Jo specialybė – veterinarijos gydytojas-patologas. Jis nepažįsta kaltinamųjų Č. G. ir D. B.. Patvirtino duomenis, kurie nurodyti jo pasirašytame akte. Pačio tyrimo nepamena, tačiau nurodė, jog šautinės žaizdos yra trys viršutinėje dalyje. Yra kiti pažeidimai. Tiesiog buvo šūvis į galvą ir visos pasekmės, kai šratai įeina į gyvą organizmą. Pažymėjo, jog sunku pasakyti, ar buvo vienas šūvis, gal buvo ne vienas šūvis. Negali atsakyti, kiek tiksliai šūvių buvo. Kulkos diametras yra didesnis, tai galėjo būti ir išeinantis šūvis, negali pasakyti tiksliai. Negali atsakyti, kodėl šūvis buvo nemirtinas. Teismui pagarsinus specialisto paaiškinimus duotus ikiteisminio tyrimo metu (b. t. 1, b. l. 73), specialistas parodė, kad jis matė, jog šuniui buvo navikiniai dariniai, jei būtų kraujuojantys, tai jie vadintųsi piktybiniais. Šuns traukuliai galėjo atsirasti nuo trauminio šūvio. Po sužalojimo šuo galėjo dar kažkurį laiką būti gyvas. Traukuliai prasideda nuo traumos. Šautuvas galėjo būti medžioklinis. Kadangi šratų gaišenoje nerado, tikriausiai sulindo į žemę. Svetimkūnių gaišenoje nerasta. Pagal aprašymą, panašu, jog buvo du šūviai. Trečia žaizda atsirado nuo šratų išsiskleidimo. Šuo buvo dalinėje autolizėje, buvo prasidėję natūralūs įrimo procesai. Sprendžiant apie hematomas, šuo buvo gyvas, nes šaudant į negyvą šunį, nebūtų kraujuota aplink žaizdas. Negyvame kūne, kraujas necirkuliuoja, todėl nebūna kraujo.

Teismo posėdžio metu liudytojas D. G. parodė, kad jis yra kaltinamojo Č. G. sūnus. Jis nelabai pažįsta D. B., su juo nebendrauja, jis tėvo draugas. Žino, kas atsitiko su šunimi. Šuns amžius 10-11 metų. Tėvas paprašė, jog jis padėtų palaidoti šunį. Šuo buvo ligotas, sunkiai vaikščiojo, auglys vis didėjo. Miške buvo jis, jo tėtis, tėčio brolis S. ir D., kuris ir šovė į šunį. Nepamena, kiek buvo šūvių. Šūvių buvo daugiau nei vienas, jų buvo du ar trys. Negirdėjo, jog šuo leistų kažkokius garsus, šūvio nematė. Po šūvių praėjus 5-10 min. nusprendė prieiti prie šuns. Priėjus, matė, jog šuo buvo miręs. Vėliau šuo buvo palaidotas. Šis šuo visada buvo darbe, (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), kur jis taip pat dirbo. Šuo buvo senojo šeimininko, kuris paliko šunį. Šuo pradėjo sirgti, pilve buvo didelis auglys, jis kankinosi. Pas tėvą šuo atsirado, nes jis pradėjo sirgti ir jis pasiėmė jį namo. Šuo visada buvo prižiūrėtas. Šuo nebuvo pririštas, jis buvo paleistas kieme. Šuo nesijautė gerai, nes pas jį buvo didelis auglys prie pilvo, kuris kraujavo. Tėvas vežė šunį pas veterinarus, tačiau nežino, kada. Jis nežino, ką veterinarai sakė. Žino, kad pasielgė negerai, bet jie šuns nekankino, vežė jį gydyti iš pradžių. Nurodė, kad jis pažįsta J. V., jis tėvo draugas. Tėtis bendrauja su juo dažnai, gal kas antrą dieną.

Teismo posėdžio metu liudytojas A. B. parodė, kad jis kaltinamųjų Č. G. ir D. B. nepažįsta. Jis yra (duomenys neskelbtini), dirba (duomenys neskelbtini). Nežino, ar į kliniką buvo atvykę žmonės, kurie yra teismo salėje. Nepamena, kaip atrodė žmogus, kuris atvežė šunį. Šuo buvo atvežtas apžiūrai, jam buvo auglys. Šuo buvo apžiūrėtas lauke per atstumą, kadangi buvo karantinas šalyje, buvo rekomenduota užmigdyti šunį, kadangi jie operacijos neatlieka. Jie savo klinikoje eutanazijos nedaro. Šuo nebuvo jaunas, jam buvo didelis auglys pilvo apačioje. Tokių atvejų nebūna daug, ateina tik sergantys. Tokių didelių auglių, kaip pas šį šunį buvo, beveik jokios klinikos neoperuoja. Auglys nebuvo kraujuojantis, jis buvo tik didelis. Augliai negydomi auga, gali įtrūkti, ypač, jei auglys auga greitai. Sunku pasakyti, kiek šuo gali būti gyvas pratrūkus augliui. Tai priklauso nuo užkrėtimų, kraujavo ir panašiai. Šuns šeimininkas prašė apžiūrėti šunį, klausė, ar galima operuoti, ar ne. Jam buvo pasakyta, jog per didelis auglys operacijai. Kitos veterinarijos klinikos pandemijos metu dirbo, paslaugas teikė. Jie taip pat teikė paslaugas. Šis vizitas nebuvo registruotas. Kai apžiūra būna lauke, jie tokių vizitų neregistruoja. Antrą kartą šis žmogus nebuvo atėjęs į jų kliniką. Liudytojas šuns šeimininkui sakė, kad šuns nekankintų ir važiuotų jį užmigdyti ir pasakė arčiausiai esančią kliniką (duomenys neskelbtini), kuri teikia visas paslaugas.

Teismo posėdžio metu liudytojas S. G. parodė, kad jis pažįsta kaltinamąjį Č. G., jis jo brolis. Jis taip pat pažįsta kaltinamąjį D. B., jis jo kaimynas. Pamena įvykį su šunimi. Liudytojas buvo darbe su D., jam paskambino brolis, prašė D. telefono numerio. Jis nežinojo, kodėl jis prašo D. numerio. Davė Č. G. telefono numerį ir jie susiskambino. Brolis atvažiavo į (duomenys neskelbtini), pasiėmė jį (liudytoją) ir D., jie kartu nuvažiavo pas brolį į namus. D. šiek tiek sakė, kodėl važiuoja pas brolį, jog dėl sergančio šuns. Č. G. parodė sergantį šunį, šuo nepaėjo prisegtas prie pavadėlio, nes pilve buvo žaizda, kuri kraujavo. Brolis sakė, jog reikia šunį nušauti. Kai atvažiavo, šuo gulėjo, buvo ligotas, bėgto kraujas, negalėjo pajudėti. Brolis uždėjo šuniui pavadėlį. Tačiau šunį reikėjo nešti. Kartu buvo dar Č. sūnus D.. Jie visi keturi ėjo link miško. Č. G. nunešė šunį į viršų. Šuo neleido jokių garsų, kai brolis jį nešė. D. ėjo kartu su juo, o po to grįžo į apačią. Kalno apačioje buvo liudytojas, D. ir D.. Liudytojas nėjo kartu, nes negalėjo žiūrėti. Girdėjo 2-3 šūvius. Šūviai buvo kas 5 sekundes. Girdėjo, kaip šuo išleido kažkokį garsą, panašų į cypimą. Po šuns cypimo vėl buvo šūviai. Po antro šūvio negirdėjo nieko, po trečio taip pat negirdėjo jokio garso. Liudytojas nepadėjo palaidoti šuns. Nematė šuns po jo nušovimo. Liudytojas nuėjo su D. į parduotuvę, ten laukė brolio. Po to privažiavo Č. G. ir parvežė į (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad jis jo santykiai su broliu yra artimi, lankosi vienas pas kitą, būna kompanijose. Liudytojas nepažįsta J. V.. Jis nežino, su kuo jo brolis bendrauja.

2020 m. birželio 17 d., 2020 m. spalio 28 d., 2021 m. sausio 26 d., 2021 m. vasario 1 d., 2021 m. vasario 12 d. ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis D. B. parodė, kad 2020 m. birželio 1 d., valandos tiksliai nepamena, tačiau galėjo būti popietė, Č. G. paskambino savo broliui S. G., kuris yra jo kaimynas, ir paprašė susisiekti su juo, kad jis nušautų pastarojo šunį. S. G. žinojo, kad jis turi ginklą, kadangi ankščiau yra dirbęs (duomenys neskelbtini). S. G. jam paskambino ir paprašė nušauti šunį. S. G. paskambinęs nurodė, kad pas brolį Č. G. susirgo šuo, o Č. G. kelis kartus skambino į veterinarijos kliniką ir norėjo šunį užmigdyti, bet negalėjo prisiskambinti. Buvo paprašytas padėti nušauti šunį, kad pastarasis nesikankintų. Sutiko. 2020 m. gegužės 31 d., apie 13.30 val., paskambinus Č. G., susitarė susitikti (duomenys neskelbtini), prie S. G. namų. Iki jų su S. G. atvažiavo šuns šeimininkas Č. G., kuris juos nuvežė į savo gyvenamąją vietą. Nuvyko prie Č. G. gyvenamosios vietoje esančio namo. Č. G. šuo buvo pririštas prie būdos. Tada Č. G. paėmė šunį ant rankų ir nunešė šunį į iš anksto suplanuotą ir numatytą laidojimui vietą. Duobę iškasė šuns šeimininkas Č. G.. Miško masyve Č. G. pririšo savo šunį prie medžio, po ko, Č. G., jo sūnus D. G. bei S. G. nuėjo šalin. Likęs vienas su šunimi, priėjo prie šuns kažkur pusės metrų atstumu ir šovė šuniui į ausį. Savo ginklu į šunį šovė tris kartus. Šovė į šunį tris kartus, kad pastarasis nesikankintų. Po šūvių, šuo nukrito ant žemės ir pradėjo drebėti, kratytis, po ko dar du kartus šovė į ant žemės gulintį šunį. Taikėsi į šuns galvą. Po visų atliktų šūvių, šuo jau nebejudėjo. Tada priėjo prie Č. G., kuriam pasakė, kad šuo negyvas, ir Č. G. liepė jam eiti su S. G. žemyn. Išėjo ir su S. G. priėjo prekybos centro „N.“ aikštelę. Č. G. kartu su sūnumi D. G. užkasė šunį. Po penkių minučių į prekybos centro „N.“ aikštelę atvažiavo Č. G., kuris jį su S. G. nuvežė namo į (duomenys neskelbtini). Jokio atlygio už tai, kad nušovė šunį, negavo. Buvo matyti, kad šuo sergantis, kadangi pastarasis turėjo didelę kraujuojančią išvaržą, esančią prie galinių kojų. Pats šuo negalėjo vaikščioti. Turi leidimą ginklui. Niekada nebūtų atėmęs gyvybės gyvūnui, jei nebūtų jo paprašę ir, jeigu nežinotų, kad gyvūnas yra ligotas (b. t. 2, b. l. 157-159, 161-163, 171-174, 178-179, 188-189).

Žemesnės instancijos teismas

2021 m. vasario 3 d. ikiteisminio tyrimo kaltinamasis D. B. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją (b. t. 2, b. l. 182-184).

2020 m. birželio 10 d., 2020 m. spalio 30 d., 2021 m. sausio 28 d., 2021 m. vasario 10 d., 2021 m. vasario 12 d. ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis Č. G. parodė, jog paskambino savo broliui S. G. ir paprašė, kad pastarasis padėtų susisiekti su D. B.. Tuo metu D. B. stovėjo šalia ir, kaip suprato, S. G., perdavė telefono ragelį. Su D. B. sutarė, kad pastarasis nušaus jo šunį. 2020 m. gegužės 31 d. 13.28 val., skambindamas D. B., paprašė nušauti šunį, kad pastarasis nesikankintų, tuo pačiu susitarė pastarąjį paimti iš namų. 2020 m. birželio 1 d. ryte, nuėjęs į miško masyvą, iškasė duobę. Taip pat paskambino savo sūnui D. G. ir prašė, kad pastarasis padėtų palaidoti šunį, kadangi turi problemų su stuburu. 2020 m. birželio 1 d. kartu su savo sūnumi D. G., D. B. bei broliu S. G. ėjo link miško masyvo, kuris yra netoliese jo gyvenamosios vietos, kur jau buvo suplanavęs ir paprašęs D. B., kad pastarasis nušautų jo šunį. Jo šuo jau sunkiai ėjo, todėl pastarąjį tempė link miško masyvo, kuriame ketino šunį nušauti. D. B. yra senas pažįstamas, kuris yra buvęs (duomenys neskelbtini), todėl žinojo, kad pastarasis turi ginklą. Kiek jam žinoma, D. B. ginklą turi legaliai. Kiek šūvių D. B. paleido į jo šunį, nežino, pasakyti negali, kadangi pats stovėjo kiek tolėliau. Jo sūnus D. G. stovėjo šalia jo, o kur tuo metu stovėjo brolis S. G., pasakyti negali, kadangi neprisimena. Į miško masyvą ėjo keturiese, kadangi sūnaus D. G. paprašė padėti užkasti šunį. Savo brolį S. G. ir D. B. atvežė pats, nuosavu automobiliu, kadangi pastarieji gyvena vienas šalia kito ir yra geri pažįstami. Šaunamasis ginklas, kurį turėjo D. B., buvo pistoletas, tačiau nežino, kokios kategorijos. Ginklas atrodė įprastai. Miško masyve užtruko apie 20 minučių, o duobė šuniui jau buvo iškasta iš anksto. Prieš maždaug 2 – 2,5 savaites, kreipėsi į veterinarijos kliniką, galimai esančią (duomenys neskelbtini), kur veterinarijos gydytojai konstatavo, kad šuo nebegyvens, kadangi turi 9 auglius ir, kad operuoti šuns negali dėl karantino. Po ko, šuniui pablogėjo, kadangi šuo kankinosi, todėl nusprendė pastarąjį nušauti ir paprašė, kad tai padarytų D. B., kuris turi legalų ginklą. Šuo buvo neveislinis, mišrūnas, baltas su rudom dėmėmis, turėjo ir pilkos spalvos, svėrė apie 25 kilogramus, buvo apie 12 metų amžiaus. Šunį palaidojo jis ir sūnus D. G. (b. t. 2, b. l. 95-97, 99-101, 112-115, 122-124, 128-129).

2020 m. birželio 5 d., 2020 m. rugpjūčio 21 d. ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. V. parodė, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini). Šalia jos gyvena kaimynas Č. G.. Č. G. namuose augino juodą vilkšunį, kuriam mirus, neužilgo pas kaimyną Č. G. kieme pastebėjo kitą – baltai – rudos spalvos šunį mišrūną. 2020 m. birželio 1 d., apie 11 val., jai būnant virtuvėje, pro langą pastebėjo, kaip kaimynas Č. G. kartu su savo sūnumi D. G., laikydami rankose po buitinį kastuvą bei vienas iš jų rankose laikė sodo žirkles, leidosi nuo kalno iš miško eidami link namų. Po 12 val., tikslaus laiko nurodyti negali, kadangi nefiksavo, dirbo savo namo kieme, kur rinko vėjo nulaužtas šakas, kai tuo metu pastebėjo, kaip iš kaimyno Č. G. kiemo išėjo du jai nepažįstami vyrai, kurių vienas rankose nešėsi buitinį kastuvą, o kitas iš vyrų rankose laikė polietileninį maišą ir nuėjo į mišką ant kalno. Dar vėliau po kokių 5 – 10 minučių pastebėjo kaimyną Č. G., kuris nuo savo namų jau buvo užkopęs į miško kalno viršūnę. Kaimynas Č. G. rankose už antkaklio laikė savo šunį ir pastarąjį tempė link miško, o kitoje pusėje po pažastimi laikė, kaip jai pasirodė, sulankstytas kartonines dėžes. Šuo tempimo metu priešinosi. Iš karto pagalvojo, kad kaimynas Č. G. kažką šuniui padarys ir nuėjo pas savo vyrą A. V.. Vėliau, 5 – 10 minučių bėgyje, būdama su vyru A. V. namo kieme išgirdo penkis šūvius, kurie buvo paleisti vienas po kito. Tada po mažo laiko tarpo vėl išgirdo dar tris šūvius. Po šūvių paleidimo jokio šuns cypimo ar kažkokių kitų garsų negirdėjo, galimai dėl to, kad buvo labai vėjuota. Dar praėjus kokioms penkioms minutėms vėl išgirdo tris šūvius, po ko šūviai baigėsi. Vėliau, pusvalandžio bėgyje, pastebėjo nuo kalno iš miško nusileidžiantį kaimyną Č. G., kuris grįžo be šuns. Vėliau pastebėjo, kad kaimynas Č. G. jau kartu su savo sūnumi D. G. leidžiasi nuo kalniuko link namų. Pas vieną iš vyrų, pas kurį, nepamena, rankose buvo baltos spalvos plastikinis maišelis, kuriame galimai buvo kažkas įdėta, nes maišelis, jos požiūriu, neatrodė tuščias. Po įvykio paskambino kaimynei G. K. ir papasakojo apie situaciją (b. t. 1, b. l. 28-29, 31-33).

2020 m. birželio 8 d. ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G. K. parodė, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini). Pažįsta greta gyvenančius kaimynus. Kaimyną Č. G. pažįsta maždaug (duomenys neskelbtini) metų. 2020 m. gegužės 11 – 19 d. kreipėsi į policijos pareigūnus dėl kaimyno Č. G. šuns lojimo (kaukimo) nakties metu. Dėl šio įvykio Č. G. buvo surašytas administracinis nusižengimo protokolas ir paskirta administracinė nuobauda. Po nuobaudos paskyrimo Č. G. šunį pririšdavo namo sklypo pakraštyje, todėl šuns lojimas ir kaukimas jai nebetrukdė. Č. G. minėtą šunį turi nuo 2020 m. sausio mėn. 2020 m. birželio 1 d. važiuodama iš darbo autobusu namo sulaukė kaimynės D. V. skambučio, kuri buvo labai susijaudinusi, kadangi įtarė, kad Č. G. nuvedęs į mišką nušovė savo šunį. D. V. pasakojo, kad matė, kaip Č. G. pavadžiu nuvedė šunį į netoliese esantį mišką. Vėliau D. V. girdėjo šūvius, galimai iš medžioklinio ginklo. Prieš tai nei ji, nei kaimynė D. V. nėra mačiusios, kad Č. G. turėtų šaunamųjų ginklų. Kaimynė D. V. pasakojo, kad į mišką ėjo Č. G., Č. G. sūnus D. G. ir dar du nepažįstami vyrai, kurie su savimi turėjo celofaninių maišų. Č. G. grįžus iš miško šuns su pastaruoju nebebuvo. Nuo to laiko šuns niekas nebematė (b. t. 1, b. l. 36-37).

2020 m. gruodžio 30 d. ikiteisminio tyrimo metus liudytojas A. B. parodė, kad jis yra veterinarijos klinikos, esančios (duomenys neskelbtini), gydytojas. Jų klinikoje dar dirba V. P., kuris yra klinikos direktorius, vairuotojas – sanitaras K. U.. Pamena, kad pirmojo karantino metu buvo apsilankęs vyriškis, kuris atsivedė savo augintinį – šunį, kuris buvo margas, mišrūnas. Kiek pamena, tai buvo karantino pradžioje, galimai, kovo – balandžio mėnesį, bet tiksliai pasakyti negali. Ant šuns net per atstumą buvo matyti augliai. Jų veterinarijos klinikoje nėra atliekama eutanazija, todėl klientui buvo pasiūlyta nuvykti į (duomenys neskelbtini), esančią veterinarijos kliniką. Po jų rekomendacijų vyriškis su šuniu išvyko. Asmeniškai to asmens nepažįsta, tiesiog tai buvo klientas, kuris galimai buvo atvykęs pirmą kartą. Kiek pamena, šuns apžiūra nebuvo atlikta, kadangi vos tik klientui atvykus, pastarasis pats nupasakojo situaciją ir pastarajam pasakė, kad eutanazijos neatlieka, o didelių auglių operuoti nėra tikslinga. Veterinarijos klinikoje atlikus klinikinius tyrimus, visa tai yra užregistruojama pacientų registracijos žurnale. Jei šuo buvo apžiūrėtas tik vaizdžiai, jokių duomenų suvedinėta nebuvo. Jo žiniomis, karantino metu visos veterinarijos klinikos dirbo įprastai, atlikdamos savo funkcijas, tai yra vykdydamos operacijas ir panašiai. Ką šuns šeimininkas darė su šunimi, pasakyti negali, nes nežino, tačiau pastarasis buvo nukreiptas į kitą kliniką, kuri būtų teisiškai atlikusi eutanaziją (b. t. 1, b. l. 39-41).

2021 m. sausio 20 d. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas M. R. parodė, kad jis yra UAB „Ž.“ gydytojas, dirbantis (duomenys neskelbtini). Klinikoje dirba apie (duomenys neskelbtini) metų. Pamena, kad pirmojo karantino metu buvo apsilankęs vyriškis, kuris atsivedė savo augintinį – šunį. Atvykus vyrui su šunimi matėsi, kad šuo yra su dideliu pilvu, matėsi, kad pastarasis yra sergantis. Vyras atėjo pirmą kartą ir pradėjo aiškinti, kad yra atsiųstas iš (duomenys neskelbtini) klinikos. Sutarė šunį apžiūrėti, padarė pilvo echoskopiją. Apžiūrėjus šunį, nustatė auglį. Vyrui paaiškino, kad šuns situacija bloga, reikia skirti gydymą arba eutanaziją. Šuns šeimininkas išėjo iš klinikos, tačiau po dviejų dienų vėl apsilankė klinikoje. Vyrui pasiūlė šuns gydymui skirti vaistų. Šuns šeimininkas atsakė, kad pastarajam reikia pagalvoti ir išėjo iš klinikos, ir daugiau klinikoje nepasirodė. Šiuo atveju vaistai nebūtų išgydę šuns, o tik palengvintų simptomus. Eutanazijos tvarka yra tokia, kad gyvūną apžiūri veterinaras, kuris pateikia išvadą, kad gyvūnas kankinasi ir su šeimininko leidimu – sprendimu gyvūnas gali būti eutanazuojamas. Pirmojo karantino metu visos veterinarijos klinikos dirbo įprastai, atlikdamos savo funkcijas, tai yra vykdydamos operacijas ir panašiai (b. t. 1 , b. l. 130-131).

2020 m. birželio 17 d., 2020 m. spalio 27 d., 2021 m. vasario 3 d. įtariamuoju apklaustas D. G. parodė, kad 2020 m. birželio 1 d., galimai pietų metu, jo tėvas Č. G. paskambino jam ir paprašė atvykti pas pastarąjį į namus ir padėti palaidoti šunį. Atvykus šuo dar buvo gyvas. Jo tėvas Č. G. kartu su broliu S. G. bei pastarojo draugu, kurio vardo ir pavardės nežino, iškart pradėjo eiti link miško masyvo, kuris yra netoliese jo tėvo Č. G. gyvenamosios vietos. Asmenis pasivijo. Tuo metu šuo buvo kartu. Tėvas Č. G. vedė šunį už pavadėlio, kartais pavesdavo šunį už petnešų, kadangi šuo sunkiai ėjo – turėjo didelį auglį, kuris buvo šuns pilvo apačioje. Auglys buvo ganėtinai didelis. Visi nuėjo į miško masyvą, kur duobė jau buvo iškasta. Į miško masyvą ėjo keturiese. Jis asmenis pasivijo. Jis į įvykio vietą nieko nesinešė. Duobę prieš tai jau buvo iškasęs tėvas Č. G.. Nuėjus į nurodytą vietą su tėvu Č. G. paliko šunį su tėčio brolio S. G. draugu, kurio vardo nežino, o jis kartu su tėvu Č. G. bei dėde S. G. atsistojo apačioje, arčiau takelio. Nenorėjo žiūrėti, kaip bus šaunama į tėvo Č. G. šunį. Nuo įvykio vietos buvo penkiolikos metrų atstumu. Kokį pistoletą turėjo vyriškis, nepastebėjo, tik žino, jog pistoletas buvo su leidimu. Tiksliai, kiek šūvių buvo paleista į šunį, pasakyti negali, bet galimai girdėjo 2 – 3 šūvius, po kurių tas asmuo, kuris nušovė šunį, atėjo prie jų ir pasakė, kad jau viskas. Tada jie su tėvu Č. G. nuėjo į tą vietą, kurioje buvo pašautas šuo, ir šunį tenai palaidojo. Šunį palaidojo be pavadėlio, tik su petnešėlėmis. Po visko dėdė S. G. laukė jų prie takelio su savo draugu, kuris turėjo ginklą. Atėjus, su tėvu Č. G. atsisveikino ir pasuko skirtingais keliais. Nušautą šunį galėtų apibūdinti taip: patelė, šuniui galimai buvo 11 – 12 metų, šuo svėrė apie 30 kilogramų, buvo maišytų spalvų – pilkos, rudos, baltos spalvos, mišrūnas. Šuo anksčiau gyveno darbe, (duomenys neskelbtini), buvo kaip sarginis šuo. Kiek jam žinoma, tėvas Č. G. šunį namo parvedė maždaug prieš 1 – 2 mėnesius, kadangi šuo blogai vaikščiojo, buvo ligotas (b. t. 1, b. l. 154-156, 158-160, 167-168).

2020 m. birželio 18 d., 2020 m. spalio 30 d., 2021 m. vasario 2 d. įtariamuoju apklaustas S. G. parodė, kad 2020 m. gegužės 30 – 31 d., jam paskambino brolis Č. G.ir pasakė, kad ruošiasi nušauti savo šunį. Brolis Č. G. minėjo, kad negali prisiskambinti kaimynui D. B., kuris turi ginklą. Bandė skambinti D. B., tačiau neprisiskambino ir apie tai informavo brolį Č. G.. D. B. klausė, ar pastarojo numerį gali duoti savo broliui Č. G.. Savo broliui Č. G. perdavė kaimyno D. B. numerį. Č. G. jam neminėjo, dėl kokios priežasties pastarajam yra reikalingas D. B. numeris. Su D. B. apie šunį nekalbėjo. 2020 m. birželio 1 d., apie 17 val., grįžęs iš darbo savo brolį Č. G. bei kaimyną D. B. sutiko šalia savo namų, automobilių stovėjimo aikštelėje. Po ko visi sėdo į automobilį ir nuvyko link jo brolio Č. G. namų. Numanė, kas bus daroma su šuniu, kadangi savaitgalį jam skambino brolis Č. G.ir pasakė, ką ketina daryti. Atvažiavus į kiemą, brolis Č. G. pasakė, kad eitų kartu su D. B. į mišką. Į mišką iš kiemo veda nedideli varteliai, o tuo tarpu brolis Č. G. su savo sūnumi D. G. nuėjo atvesti šuns. Su D. B. nuėjo į miško masyvą, ten palaukė apie dešimt minučių. Pačios iškastos duobės nematė, apie iškastą duobę jam yra minėjęs brolis Č. G., kad pastaroji buvo paruošta. Atėjus broliui Č. G. su sūnumi D. G. ir šuniu, ėjo takeliu toliau link parduotuvės, o D. B. pasiliko su jais. Numanė, kad važiuojant link jo brolio Č. G. namų, ginklą jau paruošęs turėjo D. B., tačiau ginklo vizualiai nematė. Pamačius žaizdotą, kraujuojantį šunį, jam pasidarė gaila, dėl to į pačią įvykio vietą jis nėjo. Eidamas link parduotuvės girdėjo apie tris šūvius. Ėjo iki prekybos centro „N.“ aikštelės ir maždaug po 10 – 15 minučių prie jo priėjo D. B.. Kur tuo metu buvo jo brolis Č. G. kartu su sūnėnu D. G., nežino, nematė. Po dar kokių 5 – 10 minučių prie jo su D. B. privažiavo brolis Č. G., kuris buvo vienas. Atvažiavęs į prekybos centro aikštelę, brolis Č. G. jį su D. B. parvežė namo į (duomenys neskelbtini) (b. t. 2, b. l. 21-23, 25-27, 31-32).

2020 m. birželio 5 d. D. V. pareiškime užfiksuota, jog kaimynas Č. G. galimai kažką negero padarė savo augintiniui – šuniui. 2020 m. birželio 1 d., po pietų, pastebėjo, kaip kaimynas Č. G. tempė į mišką šunį. Po to išgirdo šūvius, o dar vėliau pamatė Č. G. grįžtantį iš miško, tačiau be šuns. Įvykyje galimai dalyvavo Č. G. sūnus D. G. (b. t. 1, b. l. 5).

2020 m. birželio 9 d. Įvyko vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog apžiūrėta, aprašyta, fotografuota įvykio vieta, esanti miško masyve – (duomenys neskelbtini), kurioje kaltinamieji D. B., Č. G. nušovė šunį. Įvykio vietoje rastas šuns lavonas su šautinėmis žaizdomis, 9 mm., šovinio tūtelė „S.“. Viskas užfiksuota fotonuotraukose (b. t. 1, b. l. 14-15, 16-20).

2021 m. sausio 26 d. Daiktų apžiūros protokole užfiksuota, jog apžiūrėtas, aprašytas ir fotografuotas 2020 m. birželio 9 d. kratos kaltinamojo Č. G. gyvenamojoje vietoje metu paimtas kastuvas. Viskas užfiksuota fotonuotraukose (b. t. 1, b. l. 21-22, 23-24).

2020 m. birželio 9 d. Kratos protokole užfiksuota, jog kratos metu kaltinamojo Č. G. gyvenamojoje vietoje metu buvo paimtas kastuvas. Viskas užfiksuota fotonuotraukose (b. t. 1, b. l. 47-50, 51-61).

2020 m. birželio 11 d. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos instituto gaišenos patologinio anatominio tyrimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog gyvūno duomenys: amžius apie 6 metus, margos spalvos, 28 kg., svorio, ir padaryti sužalojimai: trys įeinančios šautinės žaizdos nosies viršutinėje dalyje, šautinių žaizdų srityje nosikaulio kiauryminiai šautiniai pažeidimai su aplinkiniais minkštųjų audinių sužalojimais, daugybiniai – kiauryminiai – šautiniai – plėštiniai liežuvio minkštųjų audinių sužalojimai, apatinio žandikaulio daugybiniai skeveldriniai lūžiai, daugybinės šautinės žaizdos dešinėje kaklo srityje už ausies ir – dvi dešinėje kaklo apatinėje dalyje, šautinė žaizda kairėje pusėje apatinio žandikaulio pabaigoje, šautinių pažeidimų srityse masyvios hematomos minkštuosiuose audiniuose (b. t. 1, b. l. 66).

2020 m. rugpjūčio 27 d. Specialisto V. M. paaiškinimuose užfiksuota, jog šūviai padaryti gyvūnui esant gyvam. Neaišku, kur buvo šauta gyvūnui pirmojo šūvio metu. Dešinėje pusėje už ausies maždaug nuo 1,3 iki 1 cm., diametro buvo rastos daugybinės šautinės žaizdos, taip pat viena šautinė žaizda kairėje pusėje. Jei šuniui buvo šauta ne į smegenis, tuomet šuo bet kokiu atveju jautė dideles kančias. Padarytos daugybinės šautinės žaizdos, todėl pirmas šūvis buvo ne mirtinas, kadangi žaizdų padaryta daugybė. Nustatytas navikas vizualiai buvo piktybinis. Pašalinus navikinius darinius operaciniu būdu įprastai šuns gyvenimo trukmė pailgėja (b. t. 1, b. l. 73-76).

2020 m. birželio 17 d. Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, jog kaltinamasis D. B. pateikė daiktus, turinčius reikšmės baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini), tyrimui: ginklo pažymėjimą, leidimą laikyti ir nešiotis ginklus, pistoletą „Browning“ „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) (b. t. 1, b. l. 77-78).

2020 m. liepos 24 d. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje konstatuota, jog tirti pateikta tūtelė šauta tirti pateiktame 9 mm kalibro pistolete „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) (b. t. 1, b. l. 83-86).

2021 m. sausio 6 d., UAB „Ž.“ pranešime užfiksuota, jog kaltinamasis Č. G. 2020 m. vasario – kovo mėn. lankėsi veterinarijos klinikoje, pristatydamas vokiečių aviganį (b. t. 1, b. l. 128-129).

BK 310 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ši nusikalstama veika gali pasireikšti dviem objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais: 1) žiauriu elgesiu su gyvūnu arba 2) gyvūno kankinimu, kurie yra alternatyvūs ir atsakomybei kilti pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Abi šios veikos yra materialiosios, t. y. baudžiamoji atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnu arba gyvūno kankinimą atsiranda tik kilus minėto BK straipsnio dispozicijoje nurodytiems padariniams – kai dėl kaltininko žiauraus elgesio ar kankinimo gyvūnas žūsta arba būna suluošintas. Tarp kaltininko veiksmų, pasireiškusių žiauriu elgesiu su gyvūnu ar gyvūno kankinimu, ir gyvūno žūties arba suluošinimo turi būti nustatytas priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226-511/2018, Nr. 2K-197-489/2019). Pažymėtina ir tai, kad BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog žiauriai elgiasi su gyvūnu, jį kankina, numato, kad dėl to gyvūnas gali žūti ar būti suluošintas, ir šių padarinių nori, arba kad ir jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad kaltinamųjų D. B. ir Č. G. kaltė padarius BK 24 straipsnio 3 dalyje, 310 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta. Tokią išvadą teismas daro sugretinęs byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, juo palyginęs tarpusavyje.

Nagrinėjamoje byloje D. B. ir Č. G. inkriminuotas žiauraus elgesio su gyvūnu, kai dėl to gyvūnas žuvo, požymis. Pažymėtina, kad BK nėra tiesiogiai nurodyta, kokie veiksmai laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnu ar jo kankinimu, dėl to sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tačiau atsižvelgdamas ir į tai, kokie veiksmai pripažįstami žiauriu elgesiu su gyvūnu pagal Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje išvardinti veiksmai, kurie laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu, tarp tokių veiksmų, be kita ko, nurodyti ir veiksmai, sukeliantys gyvūnų žūtį, skausmą, kančią, pavojų gyvūnų sveikatai ar gyvybei, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus. To paties įstatymo 5 straipsnyje išvardinti veiksmai, kurie žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu nelaikomi.

Apklausiami teisme kaltinamieji D. B. ir Č. G. savo kaltę pripažino visiškai, nurodė, kad Č. G. prašymu, D. B. 2020 m. birželio 1 d. miške, esančiame netoli kaltinamojo Č. G. gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), pistoletu nušovė šunį, kurį Č. G. palaidojo iš anksto jo paties iškastoje duobėje. Šiuos kaltinamųjų parodymus patvirtina ir byloje surinkti duomenys – liudytojų S. G., D. G., D. V. parodymai teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, 2020 m. birželio 9 d. Įvyko vietos apžiūros protokolas, 2020 m. birželio 11 d. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos instituto gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini), specialisto V. M. paaiškinimai teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, 2020 m. liepos 24 d. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada. Iš bylos duomenų nustatyta, kad į šunį D. B. šovė šiam esant gyvam, po pirmojo šūvio šuo iš karto nežuvo, cypė, jį ištiko traukuliai, dėl ko D. B. į šunį šovė dar kelis kartus. Kaltinamajame akte nėra nurodytas konkretus D. B. į šunį paleistų šūvių skaičius, nurodyta, jog į šunį buvo šauta daugybę kartų. Iš D. B. parodymų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad jis teigė, jog į šunį šovė tris kartus. Liudytojai S. G. ir D. G. nurodė girdėję du ar tris šūvius, liudytoja D. V. teigė girdėjusi penkis, o vėliau dar tris šūvius, teisme apklaustas specialistas V. M. tikslaus šūvių skaičiaus nurodyti negalėjo. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis principu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), teismas sprendžia, kad pareikštas kaltinimas yra tikslintinas nurodant, kad D. B. į šunį šovė ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį kartų, tačiau ne mažiau kaip tris kartus. Teismas, remdamasis pirmiau aptartais įrodymais sprendžia, kad jų visiškai pakanka išvadai, kad kaltinamieji D. B. ir Č. G. žiauriai elgėsi su gyvūnu, tai yra, nušaudami jį nužudė. Iš byloje surinktų duomenų akivaizdu, kad kaltinamieji veikė tiesiogine tyčia, tai yra jie suprato pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl D. B. šūvių šuniui į galvą, gyvūnas žus ir to norėjo.

Sprendžiant klausimą dėl to, ar objektyviai D. B. ir Č. G. veiksmai yra tokie pavojingi, kad jie užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, pažymėtina, kad teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai asmuo šaunamuoju ginklu nušauna šunis, nenustačius Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 5 straipsnyje 1 dalyje numatytų sąlygų, konstatuojama, kad toks elgesys yra žiaurus elgesys su gyvūnu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-578-222/2015, Nr. 2K-10-696/2015). Kaltinamieji, taip pat liudytojai S. G. ir D. G. teisme akcentavo, kad šuo labai sirgo, todėl D. B., Č. G. prašymu šunį nušovė iš gailesčio, kad šuo nesikankintų. Iš specialisto V. M. paaiškinimų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad šuniui buvo nustatyti navikai, kurie vizualiai atrodė piktybiniai. Kaltinamieji bei liudytojas S. G. teisme nurodė, kad įvykio dieną šuo buvo ligotas, kraujavo, jį reikėjo nešti. Tuo tarpu liudytoja D. V. paaiškino, kad į mišką Č. G. šunį vilko, šis neatrodė nusilpęs, buvo įsirėžęs ir priešinosi. Teismo vertinimu, net ir darant prielaidą, kad šuo sunkiai sirgo, kaltinamųjų veiksmų šiuo atveju nėra pagrindo vertinti kaip gyvūno nužudymo neatidėliotinu atveju, kai būtina nutraukti gyvūno kančias. Iš bylos duomenų yra akivaizdu, kad Č. G. ir D. B. veiksmai nebuvo spontaniški, nulemti netikėtos gyvūno negalios ar kančios, dėl šuns nužudymo jie susitarė iš anksto (dieną prieš nušaunant šunį), Č. G. atliko tam tikrus pasirengimo veiksmus. Per šį laiką Č. G. nebuvo jokių kliūčių dėl šuns nugaišinimo kreiptis į Vilniuje veikusias ir įvykio metu dirbusias veterinarijos klinikas. Nors Č. G. teisme akcentavo karantino įtaką veterinarijos klinikų darbui, būtinybę nugaišinimo paslaugai registruotis iš anksto, teisme apklausti veterinarijos gydytojai liudytojai A. B. ir M. R. nurodė, kad veterinarijos klinikos karantino metu dirbo, paslaugas teikė, be to liudytojas M. R. pažymėjo, jog Vilniuje yra nuo 50 iki 90 veterinarijos klinikų, gyvūno nugaišinimas yra nesudėtinga dešimt minučių trunkanti procedūra, todėl šios paslaugos laukti nereikia, o, kai yra skubus atvejis, priimama be registracijos.

Pasisakant dėl baigiamųjų kalbų metu išsakyto argumento dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo, pažymėtina, kad taikant BK 310 straipsnio nuostatas svarbu tinkamai įvertinti ne tik veikos neteisėtumą, tačiau ir neteisėtos veikos padarinius, nes būtent jie lemia, kokios rūšies teisinė atsakomybė turi būti pritaikyta asmeniui. Atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais ir jų kankinimą nustato tiek BK 310 straipsnis, tiek Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 346 straipsnis. Pagal šį ANK straipsnį administracinėn atsakomybėn traukiamas tas, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, kankino gyvūną (ANK 346 straipsnio 16 dalis), arba tas, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, kankino gyvūną, kai dėl to gyvūnams gresia žūtis ar suluošinimas (ANK 346 straipsnio 18 dalis). Taigi, kaip matyti, baudžiamoji atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnais nuo administracinės atsakomybės atribojama pagal padarinius, taigi veiksmai, nesukėlę BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių, gali būti vertinami kaip administracinis nusižengimas. Kaip minėta baudžiamoji atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnu arba gyvūno kankinimą atsiranda tik kilus minėto BK straipsnio dispozicijoje nurodytiems padariniams – kai dėl kaltininko žiauraus elgesio ar kankinimo gyvūnas žūsta arba būna suluošintas. Šiuo atveju dėl D. B. ir Č. G. žiauraus elgesio su gyvūnu jis žuvo, todėl kaltinamųjų veika pagrįstai kvalifikuota ne pagal ANK 346 straipsnio 18 dalį, kuri neapima sunkiausių žiauraus elgesio padarinių (gyvūno žūties), o pagal BK 310 straipsnio 1 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ir byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad yra pagrindo konstatuoti, kad D. B. ir Č. G. nurodytą veiką padarė veikdami tiesiogine tyčia ir jų padaryta nusikalstama veika ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuota kaip nusikalstama veika, numatyta BK 24 straipsnio 3 dalyje, 310 straipsnio 1 dalyje.