Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu septyniolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta – laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, R. G. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Priteista iš R. G. nukentėjusiajai J. Z. 2000 Lt turtinei žalai ir 18000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad itin žiauriai nužudė kitą žmogų, o būtent:

R. G. 2008 m. rugpjūčio 6 d, laikotarpiu nuo 14 val. iki 17 val., Kauno marių regioniniame parke, apie 1000 metrų atstumu nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, iš pykčio dėl nesugrąžintų pinigų, tyčia suspausdamas B. Z. kaklą lynu, padarė šiam poodinę kraujosruvą kakle, tyčia mažiausiai šešis kartus duriančiu - pjaunančiu įrankiu smogdamas B. Z. į kairę ranką, padarė šiam durtines - pjautines žaizdas kairiame žaste ir kairiame dilbyje, tyčia suspausdamas krūtinę ir taip padarydamas masyvią krūtinės ląstos deformaciją sagitaline kryptimi bei suduodamas B. Z. rankomis, kojomis, metaliniu laužtuvu, gumine lazda mažiausiai šešiasdešimt devynis smūgius į galvą, krūtinę, nugarą, rankas, kojas, padarė šiam odos nubrozdinimą dešinėje šlaunyje, plėštines žaizdas kairės girnelės srityje; kraujo susikaupimą po dešinio inksto kapsule; galvos smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimus po voratinkliniu galvos smegenų dangalu abiejose kaktinėse skiltyse bei smegenėlėse subtentorialiai, nosies kaulų lūžį, galvos ir veido minkštųjų audinių ir smilkininių raumenų kraujosruvas, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, nosies nugarėlėje, kaktoje, viršugalvyje, smilkinių srityse abipus, smakro srityje, plėštinę kiaurinę žaizdą kairės ausies kaušelyje, muštines žaizdas viršugalvyje, kraujosruvą po apatinės lūpos gleivine, odos nubrozdinimą dešinės ausies kaušelyje, žaizdas kaktoje, dešinio antakio srityje, viršugalvyje, viršutinėje lūpoje; kairio žastikaulio diafizę, dešinio žastikaulio dializės įstrižinius bei abiejų kairio dilbio kaulų skeveldrinius lūžius, plėštines žaizdas dešiniame žaste alkūnės srityje, poodines kraujosruvas dešiniame žaste, dešiniame dilbyje pereinant į plaštaką, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimus dešiniame žaste; odos nubrozdinimą dešinėje šlaunyje, plėštinę žaizdą kairės girnelės srityje, krūtinkaulio lūžį, kairių III-VII ir XI šonkaulių viengubus, VIII-X šonkaulių dvigubus lūžius, dešinių III, VII šonkaulių viengubus, IV, V, VI, VII, IX, X, XI, XII šonkaulių dvigubus bei VIII šonkaulio trigubus lūžius, abiejų plaučių apatinių skilčių plyšimus, pasieninės ir visceralinės pleuros pažeidimus, kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse, odos nubrozdinimus krūtinėje, abiejuose šonuose, nugaroje, poodines kraujosruvas dešiniame šone, nugaroje, ko pasėkoje dėl krūtinės ir abiejų rankų traumos, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu į abi krūtinplėvės ertmes, kraujo susikaupimu krūtinplėvės ertmėse abipus, oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, šoku, B. Z. 2008 m. rugpjūčio 6 d., 22 val., (duomenys neskelbtini) klinikose mirė.

Apeliantui kelia abejonių ir kitų tyrimo veiksmų, kuriuos atliekant dalyvavo liudytojos T. K. ir S. J., gautų duomenų patikimumas. Vienas iš tokių būtų parodymų patikrinimo vietoje metu gauti duomenys. Apeliantas nesupranta, kaip liudytoja S. J. galėjo parodyti, kaip buvo padarytas nusikaltimas, kai ji, 2008 m. rugsėjo 22 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, aiškino, jog nieko neatsimena, negali nurodyti jokių aplinkybių ir įvykio vietos. Be to, ji, kaip ir liudytoja T. K., jau prisiminė tokias aplinkybes, apie kurias anksčiau net nebuvo užsiminusios (dėl mušimo laužtuvu ir bananu).

Taip pat apeliantas tvirtina, kad liudytojų K. Z., R. G. duoti parodymai nuosprendyje yra užrašyti neteisingai ir netiksliai. Liudytojas K. Z. neparodė, jog jis (apeliantas) šiam skambino ir prašė atnešti pinigus, kaip yra nurodyta nuosprendyje, o liudytoja R. G. taip tikrų aplinkybių duodama parodymus nenurodė (apie tai, ką kalbėjo telefonu su S. J.), nes jai grasino tyrėja A. G., jog ši bus traukiama atsakomybėn už melagingų parodymų davimą. Apelianto teigimu, kaip liudytoja apklausta A. G., nors šias aplinkybes neigė, tvirtino, kad R. G. nesakė apie pokalbį su S. J., tačiau jis gavo iš R. G. laišką ir sužinojo, jog pastarajai skambino S. J. Jis kreipėsi į prokurorą ir prašė jo, siekiant tiksliai išsiaiškinti, apie ką S. J. ir R. G. kalbėjosi, išreikalauti išklotines, ir prokuroras tai pažadėjo padaryti. Tačiau nepadarė, nors tuo metu, kai jis kreipėsi, išklotinės dar buvo (puse metų nebuvo praėję). Visa tai, apelianto teigimu, rodo, kad liudytoja A. G. meluoja apie R. G. parodymų davimo aplinkybes.

Be to, apeliantas yra įsitikinęs, kad yra melagingi ir liudytojos A. G. duoti parodymai apie liudytojų A. J. ir A. T. vykusią apklausą ir parodymų davimą. Liudytojas A. J. yra nukentėjusiojo draugas ir nežinojo nusikaltimo padarymo aplinkybių, todėl negalėjo taip parodyti kaip yra užrašyta apklausos protokole. Apeliantas yra įsitikinęs, kad liudytojas pasirašė protokolą, patvirtindamas duotus parodymus, jų neskaitęs, pasitikėdamas tyrėja. Pats teisme apklaustas liudytojas A. J. nurodė, kad šis nesakė, jog jis (apeliantas) sulaužė nukentėjusįjį. Liudytojas nurodė, jog girdėjo, kad tai padarė merginos. Liudytojas A. T. teisme taip pat nurodė, kad taip, kaip tyrėja užrašė jo parodymus, jis nesakė. Apelianto įsitikinimu, abu liudytojai yra nukentėjusiojo draugai ir jie nėra suinteresuoti duoti parodymus, kurie yra jam naudingi. Liudytojai jį pamatė pirmą kartą tik teisme.

Apeliantas taip pat yra įsitikinęs, kad padėtų byloje nustatyti tiesą ir liudytojas V. Č., jeigu šis būtų apklaustas. Tačiau policija pastarojo specialiai neieško, nors, jeigu norėtų surasti, tikrai surastų. Jis yra žinomas narkotikų prekeivis, gyvenantis kažkur Panemunėje. Pastarojo adresas turi būti žinomas ir Kauno pataisos inspekcijai, nes šis buvo paleistas lygtinai. Apeliantas tvirtina, kad liudytojas V. Č., apklaustas 2008 m. rugsėjo 19 d., jį aiškiai apkalbėjo ir davė parodymus, kokių reikėjo tyrėjai. Be to, apelianto nuomone, neatmetama galimybė, kad liudytojas buvo priverstas duoti jį kaltinančius parodymus, siekdamas pats išvengti atsakomybės dėl narkotikų prekybos bei vartojimo. Tokią išvadą, apelianto įsitikinimu, leidžia daryti prierašas apklausos protokole, jog liudytojas išvyksta į Angliją ten gyventi, dirbti ir teisme negalės dalyvauti, ir tai, kad žinant šį faktą, liudytojas nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (BPK 184 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Visa tai leidžia manyti, jog taip buvo elgiamasi sąmoningai, iš anksto siekiant, jog liudytojas nebūtų apklaustas teisme ir neduotų parodymų, kurie nėra naudingi kaltinimui.

Apelianto nuomone, byloje taip pat buvo būtina paskirti ekspertizę ir patikrinti, ar S. J. užsikrėtė ŽIV nuo nukentėjusiojo, kai šį mušė. Tai, apelianto įsitikinimu, taip pat padėtų nustatyti tikruosius kaltinimus. Prokuroro paaiškinimas, kad negalima nustatyti nuo ko užsikrėtė S. J., neatitinka tikrovės. Jis, parašęs užklausimą į ŽIV centrą, išsiaiškino, kad tai padaryti galima. Taip pat byloje buvo būtina ištirti ir liudytojų T. K. ir S. J. drabužius, kuriuos pastarosios paliko pas jo sugyventinę. Tačiau policija nuvažiavusi pas jo sugyventinę paėmė tik jo drabužius, o liudytojų T. K. ir S. J. drabužių nepaėmė. Toks pareigūnų elgesys, apelianto nuomone, dar kartą patvirtina jo daromas išvadas, kad byloje buvo nenorima nustatyti tiesos.

Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat ginčija ir jo veikos kvalifikaciją ir teismo padarytą išvadą dėl tyčios rūšies. Tvirtina, kad tikslo nužudyti B. Z. nebuvo, tik buvo norima šį pamokyti, ir tai patvirtina tokios aplinkybės – skambinimas greitajai medicinos pagalbai, nukentėjusiojo draugui, sesei, siekiant, kad greičiau būtų suteikta nukentėjusiajam medicininė pagalba; nukentėjusysis mirė daug vėliau, ne po sumušimo; B. Z. buvo mušamas per šonus ir kojas, o šios kūno vietos nėra gyvybiškai svarbios; padarant sužalojimus, taip pat ir įpjovimus, įdūrimus, buvo panaudoti tie patys įrankiai; B. Z., mušamas neparodė, jog jaučia dideles kančias, pats skambino sesei, kalbėjo, aiškino, kur padėjo pinigus; išvažiavus iš įvykio vietos B. Z. taip pat normaliai judėjo, kalbėjo, neparodė, kad kenčia. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į šias jo paminėtas aplinkybes, turėjo būti daroma išvada, jog nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia ir kvalifikuotas kaip paprastas nužudymas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Apeliantas skunde ginčija ir teismo išvadas, jog jis buvo nusikaltimo iniciatorius, ieškojo B. Z., šį vežė mušti į nuošalią vietą ir tik jis žinojo, kur yra nusikaltimo įrankiai, ir juos sunaikino. Tvirtina, kad jis narkotikų nevartoja. Narkotikus vartoja ir šių reikėjo liudytojoms T. K. ir S. J., o ne jam. B. Z. niekur nebuvo pasislėpęs ir jis jo neieškojo. B. Z. pats atėjo iki automobilio, kur pastarojo buvo laukta, o į nuošalią vietą važiavo, nes ten turėjo būti atnešti S. J. narkotikai. Be to, tiek S. J., tiek T. K. žinojo, kur yra padėti automobilyje įrankiai, kuriais buvo suduota B. Z., nes ne vieną kartą tvarkė jo automobilį ir matė, kokie daiktai ir kur yra padėti automobilyje. Jis nusikaltimo įkalčių (įrankių) specialiai nenaikino. Maišą su daiktais, kurį į jo automobilio bagažinę padėjo T. K., išmetė, nes neprivalėjo pastarojo saugoti.

Apeliantas taip pat tvirtina, kad teismas nepagrįstai iš jo priteisė nukentėjusiajai J. Z. 2000 Lt turtinei žalai ir 18000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nes nukentėjusiosios ieškinys aiškiai nepagrįstas. Nukentėjusioji nepateikė jokių įrodymų, kiek ji išleido laidotuvėms. Taip pat nebuvo atvykusi į teismą ir neprašė atlyginti žalos, jeigu ši tokia jai buvo padaryta. Nukentėjusioji taip pat nesirūpino B. Z., kuris puse savo gyvenimo praleido kalėjimuose, o būdamas laisvėje vartojo narkotikus, niekur nedirbo. Jo ir motinos santykiai tikrai nebuvo tokie, kokie turėtų būti tarp motinos ir sūnaus. Jie gyveno atskirai, kiekvienas savo gyvenimą. Apeliantas mano, kad nukentėjusioji, kadangi nedalyvavo teisme ir nepateikė jokių įrodymų dėl jai padarytos žalos, turi savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo reikšti civilinio proceso nustatyta tvarka, o teismo nuosprendžio dalis, kuria jai priteista turtinė ir neturtinė žala, panaikintina.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėja prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, patikrino ir išanalizavo byloje surinktus įrodymus (nuteistojo R. G., liudytojų S. J., T. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, liudytojų I. B., R. T., K. Z., A. G., A. T., A. J., R. G., A. G. parodymus, specialistų išvadas, ikiteisminio tyrimo veiksmų (įvykio vietos, R. G. automobilio ,,Audi 80“ apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje) protokolus, pranešimus, išrašus iš greitosios medicininės pagalbos kortelių, jų visumos pagrindu padarė pagrįstas bei teisingas išvadas, kad R. G. itin žiauriai nužudė B. Z. tarpusavio konflikto metu iš pykčio dėl nesugrąžintų pinigų.

Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, nurodyti motyvai, kuriais paneigta nuteistojo R. G. pozicija, jog jis B. Z. nemušė, jį sumušė T. K. ir S. J. už tai, kad B. Z. pasisavino jų pinigus, nuosprendyje išdėstyti išsamiai ir visiškai susieti su kitais bylos duomenimis, kurių pagrįstumas nekelia abejonių.

Teismas grindė nuosprendį liudytojos S. J. parodymais 2008 m. rugsėjo 22 d. ir 2009 m. gegužės 7 d. duotais ikiteisminio tyrimo teisėjams (t. 4, b. l. 180-181, 189-190), liudytojos S. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolu (t. 4, b. l. 192-194). Visų apklausų metu jos parodyta, kad apart R. G. niekas prieš nukentėjusįjį fizinio smurto nevartojo. Pirmoje apklausoje ji parodė, kad R. G. mušė B. Z. rankomis ir policininko gumine lazda (t. 4, b. l. 180-181). Antroje apklausoje parodė, kad mušė kumščiais, policininko gumine lazda ir metaliniu laužtuvu (t. 4, b. l. 189-191). Ji taip pat parodė, kad pirmiau teisme sakė netiesą, nes buvo išsigandusi R. G. (t. 4, b. l. 90). Parodymų patikrinimo vietoje metu ji parodė vietą, kur buvo nuvežtas nukentėjusysis B. Z. ir patvirtino, kad R. G. nukentėjusįjį mušė, panaudodamas guminę lazdą, metalinį laužtuvą. Liudytoja T. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad nukentėjusįjį mušė R. G. rankomis, kojomis, gumine lazda, kažką darė iš automobilio bagažinės paimtu lynu (t. 5, b. l. 7-9, 26-30). Parodymų patikrinimo vietoje metu ji parodė vietą, kur buvo nuvežtas nukentėjusysis B. Z. ir patvirtino, kad R. G. mušė, tam tikslui panaudojo guminę lazdą, metalinį laužtuvą, smūgių sudavimo metu ant B. Z. buvo atsisėdęs (t. 5, b. l. 22-24). Nėra jokio pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto teiginius, kad S. J. bei T. K. parodymai iš esmės prieštaringi. Jų parodymai iš tikrųjų buvo papildomi, ne visai nuoseklūs tik dėl neesminių bylos aplinkybių. Tačiau dėl esminių aplinkybių jų parodymai buvo nuoseklūs ir sutapo. Jos vienodai parodė, kad B. Z. apgavus nuteistąjį R. G. šis automobiliu jas ir B. Z. nusivežė į atokią vietą prie Kauno marių esantį regioninį parką ir ten jis sumušė ir paliko nukentėjusįjį, pats su jomis pasišalino iš įvykio vietos, prieš pasišalinant iš įvykio vietos R. G. telefonu įspėjo nukentėjusiojo artimuosius bei į įvykio vietą iškvietė greitosios medicinos pagalbos darbuotojus.

Nesant galimybės iškviesti šių liudytojų į teismą, teismas jų parodymus perskaitė BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta tvarka ir jais grindė nuosprendį.

Teismų praktikoje laikoma, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nagrinėjamoje byloje S. J. ir T. K. parodymai yra duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos. Antra vertus, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priėmusio šį nuosprendį, prerogatyva. Nors nuteistasis nesutinka su nuosprendyje išdėstytais įrodymų vertinimo motyvais, teisėjų kolegija pažymi, kad jo išsakyta nuomonė dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma. S. J. ir T. K. parodymai kaip įrodymai buvo įvertinti kitų surinktų bylos duomenų – specialistų išvadų ir liudytojų parodymų kontekste. S. J. ir T. K. paaiškinimų papildymai dėl smūgių skaičiaus, įrankių negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti minėtų liudytojų parodymus. Galiausiai, jos buvo nuoseklios visų apklausų metu, kad apart S. G. niekas B. Z. nemušė. Iš liudytojos S. J. 2009 m. gegužės 7 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo žinoma, kad įvykio vietoje iš mašinos ji buvo išlipusi kai rūkė, T. K. taip pat buvo išlipusi išleisti B. Z. iš mašinos. 2008 m. spalio 17 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro pranešime Nr. 140-S2-2056 nurodyta, kad biologinio pėdsako, paimto įvykio vietoje (nuorūka) genotipas sutapo su S. J. genotipu (t. 1, b. l. 118). Teismo biologijos specialisto išvadoje Nr. 140-18034)-ISI-8216 nurodyta, kad ant tirti pateiktos cigaretės nuorūkos, paimtos įvykio vietos apžiūros metu, rastų moters biologinių pėdsakų genotipas sutampa su S. J. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų S. J. lokusų genotipui, yra ne didesnė nei 0,000000000006 proc. (t. 1, b. l. 128-131). Teismo kriminalistikos trasologijos specialisto išvadoje Nr. 20-4-ISI-41 nurodyta, kad dalinis avalynės pado pėdsakas, kurio išlieja padaryta įvykio vietoje, yra paliktas tos pačios rūšies, kaip ir T. K. ,,Nike“ sportine avalyne (t. 1, b. l. 109-110).

Tačiau šie duomenys nepaneigia nuteistojo kaltės ir nepatvirtina jo pozicijos, kad neva S. J. ir T. K. yra kaltos dėl B. Z. nužudymo. Iš S. J. parodymų matyti, kad jos buvo išlipusios iš automobilio, S. J. rūkė. Avalynės pėdsakas taip pat patvirtino, kad jos buvo išlipusios ir stovėjo prie R. G. automobilio. Visuma šių duomenų patvirtina, kad jos buvo įvykio vietoje, matė aplinkybes ir apie jas galėjo duoti parodymus.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į liudytojų A. J., A. T. bei V. Č. parodymus, pats juos įvertindamas kaip patvirtinančius jo nekaltumą. Matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino liudytojų A. J. ir A. T. parodymų vertinimo taisykles. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad vertinant jų parodymus buvo pažeistos BPK nuostatos. Teisiamajame posėdyje liudytojai A. J. ir A. T. aiškino, kad pokalbio telefonu su R. G. metu jis neva minėjęs, kad B. Z. sumušė merginos, tačiau, kaip teisingai teismas nustatė, jų parodymai šiuo aspektu prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu A. T. teigė, kad su R. G. kalbėjo A. J. ir šis po pokalbio jam (T.) pasakė, kad B. Z. pavogė 3000 litų, todėl pastarąjį ,,sulaužė“, B. Z. guli prie ,,J“ (t. 4, b. l. 104-109). Liudytojas A. J. parodė, kad jam buvo parodyta, jog B. Z. guli prie ,,J“, pavogė iš jo 3000 litų, todėl jį ,,sulaužėme“ (t. 4, b. l. 129-130). Teismas atmetė A. J. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, kuriuose jis akcentavo, jog po nusikaltimo padarymo jam R. G. pasakojo, jog B. Z. sužalojo merginos. Teismas nurodė, kad jis nepaaiškino logiškai parodymų kaitos priežasties, o ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja kategoriškai patvirtino, kad parodymai protokole buvo fiksuojami pažodžiui, cituojant jo paaiškinimus. Kita vertus, dėl tos pačios priežasties atmesti liudytojos R. G. parodymai. Tyrėja A. G., apklausta kaip liudytoja dėl T. K. ir S. J., R. G. apklausos protokolų, patvirtino jų tikrumą. Iš jos parodymų teismas nustatė, kad liudytojos R. G. apklausos buvo fiksuojamos pažodžiui, jokių interpretacijų nenaudota. R. G., apklausta keletą kartų, niekada nepasakė kad B. Z. mušė kitos. Tyrėja A. G. niekada nesakė, kad negali apklausti jos, nes neturi bylos. Viskas, kas buvo susiję su byla, buvo užfiksuota apklausų protokoluose. Bylos duomenys nepatvirtina apelianto teiginių šiuo aspektu. Apeliantas nurodo, kad liudytojų K. Z. ir R. G. duoti parodymai nuosprendyje yra užrašyti neteisingai ir netiksliai. Liudytojas K. Z. neparodė, kad jis (apeliantas) skambino šiam ir prašė atnešti pinigus, kaip nurodyta nuosprendyje. Tikrinant šį apeliacinio skundo argumentą, lyginant nuosprendyje išdėstytus liudytojo K. Z. parodymus su teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotais jo parodymais matyti, kad jie atitinka protokole užrašytus parodymus (t. 7, b. l. 27, t. 8 b. l. 71). A. G. parodymai, užfiksuoti teisiamojo posėdžio protokole, taip pat atitinka išdėstytus nuosprendyje (t. 7, b. l. 116, 117, t. 8 b. l. 72). 2010 m. gegužės 24 d. nutartyje, kuria buvo atmestos nuteistojo R. G. pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo, nurodyta, kad teismo posėdžio metu išklausius nuteistojo ginčijamus teismo posėdžio protokolus, kuriuose užfiksuoti paties nuteistojo aiškinimai, liudytojų K. Z., A. T., R. G., A. J., A. G. parodymai, R. G. paaiškino, kad teisiamojo posėdžio protokole viskas užrašyta teisingai, susipažįstant su protokolu jis gal ne taip suprato užrašytą tekstą ir todėl pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo atšaukia. Pažymėta, kad nuteistasis negalėjo sukonkretinti, kuris teisiamojo posėdžio protokole užrašytas tekstas neatitinka tikrovės ar yra iškraipytas. Nuteistojo gynėja minėtame posėdyje patvirtino, kad teisiamojo posėdžio protokolas ir jame užrašyti nuteistojo, visų liudytojų parodymai atitinka jos užrašuose užfiksuotas aplinkybes ir jokių pastabų dėl protokolo neturi (t. 8, b. l. 106).

Iš Z. B., apklaustos kaip liudytoja, parodymų, duotų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje, ir jos pateiktų duomenų matyti, kad nėra ir nebuvo jokios galimybės apklausti R. Z. teisme. Ji yra neįgali nuo vaikystės, 80 procentų nedarbinga, valdo tik rankas, kojų nevaldo. Ji negali dalyvauti teismo posėdyje dėl sveikatos būklės. Ji buvo atvežta į apygardos teismą. Šiuo metu ji jau neturi galimybės atvežti ją į posėdį. Ji pateikė tris laiškus, kuriuos gavo R. Z.. Liudytojos Z. B. parodymus apie R. Z. neįgalumą patvirtina R. Z. darbingumo lygio pažymos kopija (t. 8, b. l. 151). Liudytoja kartu pateikė pažymą apie nukentėjusiosios R. Z. (motinos) J. Z. neįgalumą, kuris reikalauja nuolatinės slaugos (t. 8, b. l. 150). Liudytoja parodė, kad nuteistasis R. G. R. Z. daro poveikį laiškais ir telefonu. R. G. patvirtino, kad rašė liudytojai R. Z. laiškus savo ir svetimo asmens vardu dėl šios bylos, kad ji, anot jo, pasakytų teisybę. Laiškuose dėstė faktus, ką ji turi sakyti (t. 8, b. l. 158). Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas nuteistojo R. G. prašymas dėl liudytojos S. J. apklausos teisme (t. 8, b. l. 145). Teismo posėdyje nuteistasis R. G. patvirtino, kad rašė šį prašymą S. J. apklausti teisme, tačiau tik po to, kai bus jam suteikta galimybė ją telefonu išprovokuoti pasakyti tiesą apie bylos esmę. (t. 8, b. l. 159). Iš šių duomenų matyti, kad ne pareigūnai, o nuteistasis visokiais neteisėtais būdais nori išgauti iš liudytojų jam palankius parodymus.

Liudytojo V. Č. parodymais pirmosios instancijos teismas negrindė nuosprendžio. Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą buvo gautas pranešimas, kad V. Č. atvesdinti nėra galimybės (t. 8, b. l. 174). Iš perskaitytų jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnams matyti, kad jis apie B. Z. nužudymą nežino, įvykio vietoje nebuvo (t. 2, b. l. 164-165).

Apelianto argumentai dėl ikiteisminio tyrimo neišsamumo (neištirta ar S. J. užsikrėtė ŽIV nuo nukentėjusiojo kai šį mušė, nepaimti ir neištirti T. K. ir S. J. drabužiai), nepripažįstami pagrįstais. Teismas neturėjo jokio pagrindo iškviesti ir apklausti teismo medicinos ekspertą, kad, kaip teigiama skunde, būtų išsiaiškinta, kas sako tiesą: ar jis ar liudytojos. Kolegija pažymi, kad ekspertas tokių klausimų nesprendžia. Nuteistojo nurodytu atveju būtų neteisėtai reikalaujama viršyti eksperto kompetencijos ribas.

Nors apeliantas nesutinka su teismo sprendimu dėl jo padaryto nusikaltimo prieš B. Z. kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir teigia, kad jo veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija laiko, kad teismo sprendimas šioje dalyje yra teisingas. R. G., pasirinkęs skausmingą būdą, padarė nukentėjusiajam labai didelį skaičių kūno sužalojimų, tai padarė ne tik rankomis, kojomis, bet ir panaudodamas įvairius įrankius (guminę lazdą, metalinį laužtuvą, lyną), jais buvo suduodami smūgiai, duriama, pjaunama smaugiama. Jis suvokė, kad ilgalaikiu intensyviu mušimu, daugybės sužalojimų padarymu sukelia nukentėjusiajam dideles fizines kančias, skausmą, itin žiauriai nužudė B. Z. Pagal teismų praktiką nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punktas).

Jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Nors apeliantas nesutinka su tokia teismo išvada ir teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog jis suteikė nukentėjusiajam pagalbą, nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos nukentėjusiojo provokuojantis ir rizikingas elgesys (neatidavė pinigų ir nepardavė narkotikų) teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, numatytomis BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 6 punkte. Teisėjų kolegija laiko, kad nuosprendis šiuo aspektu teisingas ir pagrįstas.

Pirmos aplinkybės buvimui konstatuoti būtini aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų, arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Vien formali kaltininko pagalba nėra laikoma lengvinančia. Iš bylos duomenų matyti, kad nors nuteistasis ir iškvietė greitąją medicininę pagalbą ir informavo artimuosius, tačiau pats prie to visiškai neprisidėjo, nesuteikė pagalbos, nenuvežė į ligoninę, nors pats turėjo visas sąlygas tai padaryti, tačiau pats pasišalino iš įvykio vietos. Pagal liudytojos I. B. parodymus, nukentėjusysis buvo sunkai surandamas, jį pavyko rasti tik kurį laiką paieškojus. Jis buvo labai sužalotas, labai sunkios būklės, subadytas net nebuvo kur statyti lašelinės, į įvykio vietą važiavo keletas greitosios pagalbos ekipažų, kol surado nukentėjusįjį (t. 7, b. l. 25-26). Liudytojas R. T. taip pat patvirtino, kad medikams buvo apsunkintas nukentėjusiojo suradimas (t. 7, b. l. 27-28).

Dėl antros atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos apelianto skunde, kolegija pažymi, kad jos nėra štai dėl ko. Atsakomybę lengvinančios yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos ir nuteistojo pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Šioje byloje pats nuteistasis veikė neteisėtai, siekdamas įgyti narkotinių medžiagų, todėl vėliau kilusias pasekmes (pinigų praradimą), kad ir dėl nukentėjusiųjų kaltės, negalima laikyti R. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Analizuojant turtinės žalos (laidojimo išlaidų) atlyginimo klausimą pažymima, kad paprastai teismo priteistas atlyginimas turi būti išreikštas visiškai įrodyto dokumentais ir jų pagrindu apskaičiuotos žalos dydžiu. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji J. Z. nepateikė dokumentų, tačiau jos prašyme (t. 4, b. l. 76) nurodyta pinigų suma 2000 Lt, nėra aiškiai per didelė ir pakankamai reali, todėl teismo sprendimas priteisti reikalaujamą sumą iš R. G. nėra nepagrįstas.

Teismas, priteisdamas nukentėjusiajai J. Z. 18 000 Lt dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti taip pat neprasilenkė su teismų praktika. Tokį sprendimą motyvavo ir nurodė kriterijus, kuriais remdamasis tenkina J. Z. prašymą.

Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą paskirta sankcijoje numatyta bausmė. Skirdamas ją teismas vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), kitomis baudžiamajame įstatyme nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis, taip pat esminėmis susiformavusiomis teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose nuostatomis.

Teismas R. G. pripažino pavojingu recidyvistu vadovaudamasis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Pagal šį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo, turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padarė naują labai sunkų nusikaltimą. R. G. padarė naują labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, turėdamas neišnykusį teistumą už savo brolio R. A. G. tyčinį nužudymą, t. y. už labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 104 straipsnyje (t. 5, b. l. 99-103, 125-135, 137-187). Byloje surinkti duomenys duoda pagrindą daryti išvadą, kad teismas tinkamai pritaikė BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Turėdamas teistumą už tyčinį nužudymą R. G. vis padarydavo naujus nusikaltimus ir teistumo išnykimo eiga už tyčinį nužudymą nutrūkdavo (BK 97 straipsnio 8 dalis).

Šioje baudžiamojoje byloje, kolegijos nuomone, nėra duomenų, kad bylą išnagrinėję pirmosios instancijos teismo teisėjai buvo šališki. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad nušalinimų teisėjams nėra. Šių aplinkybių visuma rodo, kad teisėjų šališkumą R. G. įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados vertinant įrodymus. To akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teisėjai buvo šališki. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai (kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009).

Tačiau keistina nuosprendžio dalis, kuria nenurodant prieš tai jokių motyvų aprašomojoje nuosprendžio dalyje, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, 17 metų laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 20 metų.

BK 63 straipsnio 9 dalyje pasakyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, ko po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Nusikaltimą, už kurį R. G. nuteistas 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu, padarė 2008 m. rugpjūčio 6 d., tai yra iki 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžio priėmimo. Šiuo nuosprendžiu jis nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 307 straipsnio 2 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, ir priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsni 4 dalis). Naujuoju 2010 m. balandžio 22 dienos nuosprendžiu R. G. nuteistas už nusikalstamą veiką, kuri pagal BK 11 straipsnio 6 dalį priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte pasakyta: kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo sunkumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius teismas taiko bausmių apėmimo būdą. Netinkamas BK 63 straipsnio pritaikymas paveikė ir neteisingos bausmės paskyrimą. Nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytais pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, 331 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, bausme, paskirta šiuo nuosprendžiu pagal 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, apimti bausmę, paskirtą 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu, ir galutinę subendrintą bausmę R. G. paskirti laisvės atėmimą 17 (septyniolikai) metų. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.