- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2006-06-16
- Bylos Nr.
- A-502-902-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Stasys Gudynas, Gintaras Kryževičius, Nijolė Piškinaitė
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Jonas Masiokas
- Kategorijos
- 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjo), Stasio Gudyno, Romano Klišausko (kolegijos pirmininko), Gintaro Kryževičiaus ir Nijolės Piškinaitės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. B. skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2005-08-25 sprendimą Nr. S-396-(7-399/2005), kuriuo buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2005-06-29 sprendimas Nr. 68-252, patvirtinantis Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2005-04-25 sprendimo Nr. 17-2-65 dėl 2005-02-17 patikrinimo akto Nr. 35-04-10-60 tvirtinimo nurodymus R. B. sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuotus 546721 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 24835,28 Lt GPM delspinigių ir 28546 GPM baudą, taip pat prašė panaikinti paminėtus VMI 2005-06-29 sprendimą Nr. 68-252 ir Inspekcijos 2005-04-25 sprendimą Nr. 17-2-65.
Pareiškėjas nurodė, kad Komisija savo sprendime pažymėjo, jog jis, siekdamas ekonominės naudos, tęstiniu laikotarpiu (nuo 2003-02-05 iki 2003-12-31) nuolat pirko ir pardavinėjo nekilnojamąjį turtą, buvo sudaręs 10 Vilniuje esančių nekilnojamojo turto objektų pardavimo sandorių, nepripažino jo argumento, kad buvo sudaryti tik 4 sandoriai. Spręsdama, ar jis vertėsi individualia nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veikla, Komisija atkreipė dėmesį į tai, jog pajamos, gaunamos iš nekilnojamojo turto pardavimo sandorių, yra pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis. Komisija pažymėjo, kad žemės sklypus (duomenys neskelbtini) g. 9, 11 ir 13 jis įsigijo ne tik 1998-2000 metų laikotarpiu, kai planavo statyti (rekonstruoti) namų valdą, bet ir 2001, 2002, 2003 metais, kai buvo pradėtas eksploatuoti „(duomenys neskelbtini)“ pramogų kompleksas, todėl kritiškai vertino jo teiginius, kad nurodytų nekilnojamojo turto objektų pardavimo pajamos neturėtų būti priskirtos prie individualios veiklos pajamų. Be to, Komisija konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, dėl kurių būtų galima vienareikšmiškai teigti, jog jis turėjo tikslą ateityje naudoti įsigytą nekilnojamąjį turtą tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Be to, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 100 straipsnio 1 dalimi ir 141 straipsnio 1 dalimi, Komisija konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudos mokėjimo.
Pareiškėjo manymu, Komisijos sprendimas priimtas visapusiškai ir objektyviai neįvertinus visų mokestinio ginčo faktinių aplinkybių ir dalies pateiktų įrodymų bei netinkamai pritaikius teisės aktus. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (toliau – GPMĮ) individualią veiklą apibrėžia kaip savarankišką veiklą, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. GPMĮ nenumato, kad pagrindinio pragyvenimo šaltinio kriterijus yra individualios veiklos apibrėžimo elementas ir būtinas tokios veiklos požymis. Todėl Komisija, spręsdama dėl jo individualios veiklos vykdymo, negalėjo remtis pajamų iš nekilnojamojo turto pardavimo dalimi visose jo gaunamose pajamose. Komisija nevertino sandorių pobūdžio bei jų tikslo, taip pat neargumentavo sandorių skaičiaus. Komisijos teiginys, jog byloje nėra įrodymų, dėl kurių būtų galima vienareikšmiškai teigti buvus tikslą naudoti nekilnojamąjį turtą tik asmeniniams poreikiams, neleidžia daryti išvados, kad buvo vykdoma individuali veikla. Remiantis MAĮ 67 straipsniu, pirmiausia mokesčių administratorius turi surinkti neginčijamus įrodymus savo sprendimo teisėtumui patvirtinti. Nei mokesčių administratorių, nei Komisijos sprendimuose pateikti argumentai nėra pakankami išvadai, kad jis vykdė individualią veiklą. Pareiškėjo manymu, jo argumentai įrodo, kad 2003 metais jo vykdoma veikla negali būti priskirta individualiai veiklai. Sprendžiant, ar gyventojas verčiasi individualia veikla, jo veiksmai (sandoriai) ir veikla apskritai turi būti vertinami tik nuo 2003-01-01. Pagal bendruosius teisės principus negalima vertinti veiksmų, atliktų iki įsigaliojant teisės aktui, nustatančiam naują santykių reglamentavimą, remiantis tais kriterijais, kurie yra pagrindas vertinti naujai reglamentuojamą veiklą ir kurie nebuvo teisiškai reikšmingi veiksmų atlikimo metu. Todėl, pareiškėjo teigimu, sprendžiant, ar jis vykdė individualią veiklą 2003 m., turi būti vertinami jo sandoriai, sudaryti po 2003-01-01. Be to, vertinimas turi remtis ne vien sandorių sudarymo faktu, t. y. sandorių skaičiumi, bet ir jų sudarymo aplinkybėmis (tikslu, motyvais, sąlygomis ir kt.). Komisija tokio vertinimo neatliko. Tęstinis laikotarpis yra suprantamas kaip tapatūs veiksmai, atliekami per eilę mokestinių metų. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam veiklos tęstinumo kriterijus gali būti taikomas tik nuo 2003-01-01, t.y. nuo GPMĮ įsigaliojimo, ir gali būti sietinas su veiksmais, atliktais per tęstinį laikotarpį, t. y. nuo 2003-01-01 iki 2005-02-25. Pareiškėjas pažymėjo, kad per šį laikotarpį jis neatliko tapačių veiksmų, t. y. nei 2004, nei 2005 m. nesudarė jokių tapačių sandorių. Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisijos argumentai nepaneigia, jog jis 2003 metais realiai atliko tik 4 nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, t. y.: 1) negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) g. 1/(duomenys neskelbtini) g. 8, Vilniuje; 2) buto (su žeme) (duomenys neskelbtini) g. 6-5, Vilniuje; 3) gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) g. 10, Vilniuje; 4) žemės sklypų kaip vientiso komplekso (su namu ir butu), esančių (duomenys neskelbtini) g. 9, 11, 13, Vilniuje. Pareiškėjas pažymėjo, kad žemės sklypų (duomenys neskelbtini) g. 9, 11 ir 13, Vilniuje, ir su jais susijusių namo ir buto pardavimas buvo neišvengiamas dėl pasikeitusių esminių aplinkybių, todėl negali būti pripažintas jo individualia veikla. Pareiškėjas aiškino, kad įsigijo šiuos žemės sklypus 1998 ir 2000 metais, siekdamas suformuoti vientisą namų valdą ir pastatyti (rekonstruoti senąjį) asmeninį gyvenamąjį namą, kadangi pagal Vilniaus miesto valdybos 1997-01-16 sprendimą Nr. 77V „Dėl namų valdų (duomenys neskelbtini) g. 9, 11, 13 žemės sklypų plano tvirtinimo ir privačių namų valdų ((duomenys neskelbtini) g. 9 ir 13) ribų nustatymo (duomenys neskelbtini) seniūnijoje” šiuose sklypuose draudžiama statyti naujus pastatus ir leidžiama tik rekonstruoti esamus neviršijant jų ribojimo, t. y. minėti žemės sklypai yra nekomercinės paskirties ir negali būti panaudoti kitaip, negu namų valdai. Tačiau vientiso sklypo formavimas užsitęsė, nes nepavyko įsigyti visų sklypų vienu metu, nes sklypai buvo įsigyjami dalimis, o vienas sklypas buvo įsigytas iš valstybės. Be to, 2001 metų pabaigoje pasikeitė situacija, kadangi už keliolikos metrų nuo minėtų sklypų prasidėjo pramogų komplekso “ (duomenys neskelbtini) ” statybos darbai. 2002 m. pabaigoje buvo pradėtas eksploatuoti pramogų kompleksas “ (duomenys neskelbtini) ”, rekonstruotas (duomenys neskelbtini) prospektas bei numatyta statyti naują (duomenys neskelbtini) tiltą. Todėl sklypai pasidarė netinkami namų valdai, t. y. asmeninio gyvenamojo namo statybai. Minėtos aplinkybės jį privertė parduoti žemės sklypus (duomenys neskelbtini) g. 9, 11 ir 13, nes kitaip jais disponuoti nebebuvo prasmės. Visus sklypus pardavė UAB „Merko statyba”. Pareiškėjo manymu, tai, kad jis, siekdamas parduoti namų valdai skirtus žemės sklypus finansiškai naudingesnėmis sąlygomis, įsigijo kitus du sklypus, nereiškia individualios veiklos. Pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius turėjo vadovautis VMI 2003-01-15 raštu Nr. (06-06)-R-516 „Dėl kai kurių mokesčių administravimo įstatymo nuostatų taikymo”, kuriame yra remiamasi Finansų ministerijos 2003-01-10 raštu VMI „Dėl sankcijų taikymo už mokesčių įstatymų pažeidimus”, išdėstytu nurodymu atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių ir baudų, jeigu jis neteisingai suprato naują mokesčių įstatymą pradiniu jo įsigaliojimo laikotarpiu ir dėl to jam skaičiuojami delspinigiai ir (ar) skiriamos baudos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Inspekcija 2005-04-25 sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 17-2-65 konstatavo, jog negalima vienareikšmiškai teigti, kad pažeidimas padarytas tik dėl individualios veiklos nuostatų taikymo turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn aiškaus reglamentavimo nebuvimo. Tokiu būdu Inspekcija pripažino, kad neaiškumų yra. Pareiškėjas nurodė, kad būtent tokie atvejai, kai mokesčių mokėtojas neteisingai suprato mokesčių įstatymą, ir yra aptariami minėtuose VMI ir Finansų ministerijos raštuose. Tokie neaiškumai turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.
Šalies argumentai
Atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 15 d. sprendimu skundą atmetė.
Teismas iš patikrinimo akto, pirkimo - pardavimo sutarčių bei įrašų Nekilnojamojo turto registre nustatė, kad pareiškėjas 2003 metais pardavė tam tikrą nekilnojamąjį turtą. Nekilnojamąjį turtą iš pareiškėjo ir jo sutuoktinės pirko UAB „Eika”, UAB „Domus perfecta” ir UAB „Merko statyba”, kurios, vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi (kai turtas buvo įsigytas mažiau nei prieš trejus metus), išskaitė iš išmokamų už parduodamą turtą sumų ir sumokėjo į valstybės biudžetą 449 850 Lt GPM. Pareiškėjas 2003 m. metinėje gyventojų pajamų mokesčio deklaracijoje deklaravo bendrą jam ir jo sutuoktinei priklausiusio turto 6 969 999,99 Lt pardavimo pajamų sumą ir 261 258 Lt grąžintiną iš biudžeto gyventojų pajamų mokesčio permoką. Mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė minėtą turtą valdė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ir, kaip nurodyta turto pirkimo-pardavimo sutartyse, abu gavo pajamas, patikrinimo metu išskyrė atskirai kiekvienam sutuoktiniui tenkančias pajamų dalis ir, atsižvelgdamas į apmokestinimui gyventojų pajamų mokesčiu reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis GPMĮ 2 straipsnio 7 dalimi, 6, 16 straipsniais, 21 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi, 32 straipsniu, perskaičiavo pajamų mokestį. Tokiu būdu mokesčio administratorius nuo pareiškėjo 2003 metais gautos už parduotą nekilnojamąjį turtą pajamų dalies, t. y. 3 671 585,70 Lt, nuo kurios nekilnojamąjį turtą iš jo pirkusios bendrovės buvo sumokėjusios į biudžetą 258 916 Lt GPM, papildomai apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 546 721 Lt GPM, 24 835,28 Lt GPM delspinigių. Teismas nustatė, kad tretysis suinteresuotas asmuo 2005-04-25 sprendimu Nr. 17-2-65 patvirtindamas 2005-02-17 patikrinimo aktą, pareiškėjui dar skyrė ir 28 546 Lt GPM baudą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad ginčo esmė yra ta, ar pareiškėjo 2003 metais gautos pajamos, pardavus minėtą nekilnojamąjį turtą, gali būti priskirtos pajamoms iš individualios veiklos (GPMĮ 2 straipsnio 7 dalis). Pagal apmokestinamajam laikotarpiui aktualios GPMĮ redakcijos 2 straipsnio 7 dalį, individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Iš minėto teisinio reglamentavimo teismas nurodė, kad turi būti nustatyti veiklos požymiai: savarankiškumas, siekimas gauti ekonominę naudą, tęstinis laikotarpis, veiklos priskirtinumas kuriai nors iš GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1-4 punktuose numatytų veiklos rūšių.
Teismas konstatavo, kad Komisija, atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėjas vertėsi individualia veikla ir jo 2003 metų pajamos, gautos pardavus nekilnojamąjį turtą, priskirtinos pajamoms iš individualios veiklos. Teismo teigimu, nekilnojamojo turto pirkimas - pardavimas priskirtinas komercinei veiklai, t. y. atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytą veiklos rūšį. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nekilnojamojo turto pirkimu - pardavimu nuo 1998 metų užsiėmė nuolat, t. y. tiek iki 2003 metų, tiek ginčui aktualiais 2003 metais, tiek 2004-2005 metais. Todėl, teismo teigimu, minėta pareiškėjo veikla yra tęstinė, kuria pareiškėjas siekė gauti ekonominės naudos. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius teisingai nurodė, kad pareiškėjas 2003 metais sudarė 10 pirkimo-pardavimo sandorių (pagal du turtą nupirko, pagal aštuonis pardavė). Teismas atskirai nurodė, kad 2003 metais pareiškėjas pardavė stambiausius nekilnojamojo turto objektus (duomenys neskelbtini) g.11, (duomenys neskelbtini) g.13, Vilniuje, kuriuos įgijo į nuosavybę atitinkamomis dalimis iš skirtingų fizinių asmenų bei iš valstybės pagal 11 pirkimo-pardavimo sutarčių per tęstinį 1998-2003 metų laikotarpį. Teismo vertinimu, pareiškėjas, siekdamas ekonominės naudos, tęstiniais veiksmais suformavo vientisą komerciškai patrauklų nekilnojamojo turto objektą, kurį pardavė vienam pirkėjui – UAB „Merko statyba“. Pareiškėjo argumentus, kad jis nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) 9, 11, 13, Vilniuje, kurį buvo įsigijęs asmeninei namų valdai, 2003 metais pardavė dėl pasikeitusių aplinkybių, teismas atmetė, nurodydamas, kad juos paneigia pareiškėjo faktiniai veiksmai, kadangi 2003 metais pareiškėjas minėtoje vietoje nupirko dar kelis nekilnojamojo turto objektus. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas 2003 metais iš kitų šaltinių gavo 8052 Lt pajamų, o jo pajamos iš 2003 metais sudarytų nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorių sudarė 99,79 procentinę dalį visų jo 2003 metų pajamų. Teismo vertinimu, tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pajamos iš individualios veiklos buvo pagrindinis pareiškėjo pajamų šaltinis. GPMĮ 35 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčių administratorių centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka. Tačiau, kaip nustatė teismas, pareiškėjas nesilaikė minėtų reikalavimų. Kadangi teismas nustatė, kad pareiškėjo veikla perkant ir parduodant nekilnojamąjį turtą atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje nurodytus individualios veiklos požymius, konstatavo, kad mokesčio administratorius pagrįstai ir teisėtai apmokestino pareiškėjo 2003 metais iš šios veiklos gautas ir deklaruotas pajamas pajamų mokesčiu, apskaičiavo delspinigius ir skyrė baudą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo skundą tenkinti. Apeliantas pažymi, kad GPMĮ sąvokų apibrėžimas pateikiamas siekiant užtikrinti įstatymo aiškumą ir išvengti įvairaus traktavimo. Kadangi vertinant veiklą kaip individualią nėra numatyta atsižvelgti į pajamų dydį ir jų dalį visose pajamose, mokesčių administratorius, remdamasis šiomis aplinkybėmis, negali daryti išvados dėl pareiškėjo veiklos pobūdžio. Apelianto teigimu, individualios veiklos GPMĮ prasme konstatavimui būtina visų požymių sudėtis ir, nesant kurio nors vieno požymio, gyventojo veiklos negalima laikyti individualia veikla. Be to, apelianto manymu, turi būti nustatytas neginčijamas veiklos versliškumas (komerciškumas), kadangi atskirų požymių paprasta sudėtis negali būti pagrindas konstatuoti individualią veiklą. Patys individualią veiklą apibūdinantys požymiai negali būti aiškinami plečiamai. Apelianto teigimu, sprendžiant, ar gyventojas verčiasi individualia veikla, jo veiksmai (sandoriai), ir veikla apskritai turi būti vertinami tik nuo 2003-01-01, t. y. GPMĮ įsigaliojimo. Taigi konstatuojant, kad pareiškėjas 2003 m. vykdė individualią veiklą, turi būti vertinami tik po 2003-01-01 sudaryti sandoriai. Apelianto nuomone, 2003 m. jo veiklą kvalifikuojant remiantis iki 2003-01-01 sudarytais sandoriais, pažeidžiamas esminis teisės aktų negaliojimo atgal principas. Apeliantas kartoja, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) gatvėje, buvo parduotas dėl pasikeitusių esminių aplinkybių, kurių pareiškėjas, įsigydamas minėtą turtą, nenumatė ir negalėjo numatyti, todėl toks pardavimas negali būti siejamas su individualia veikla. 2003-02-05 sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis šios aplinkybės nepaneigia, nes šia sutartimi įsigyto papildomo žemės sklypo formavimas užtruko ir nuo 2001 metų. Apeliantas teigia, kad GPMĮ normų prasme, individuali veikla turi būti komerciška, o tai reiškia, kad veikla, šiuo mokesčių administratoriaus konstatuotu atveju – nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veikla, nuo pat jos vykdymo pradžios (t. y. jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą) turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Apelianto įsitikinimu, iš bylos medžiagos matyti, kad jis, įsigydamas nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini) g., tokių tikslų neturėjo. Teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjas atliko 10 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių, nepasisakė dėl aplinkybės, kad kai kurių nekilnojamojo turto objektų pardavimas buvo sąlygotas teisės aktuose nustatytų reikalavimų (Civilinio kodekso 6.394 straipsnio 2 dalis). Iš GPMĮ normų turinio analizės apeliantas daro išvadą, kad gyventojo, net ir vykdančio individualią veiklą (pvz., verčiantis nekilnojamojo turto prekyba), kiekvienas panašus ar tapatus sandoris gali būti ir nesusijęs su individualia veikla. Tokį sandorio pobūdį gali sąlygoti eilė aplinkybių (pvz., pardavimo tikslas, sąlygos), kurios lems, ar sandoris yra individualios veiklos (komercinės veiklos) dalis. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas visai nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su priskaičiuotų delspinigių ir baudų neteisėtumu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo, kad individualios veiklos sąvoka yra apibrėžta GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Iš apibrėžimo matyti, kad individuali veikla turi turėti keletą pagrindinių požymių – savarankiškumą, ekonominės naudos siekimą ir tęstinumą, kuris suprantamas kaip atsikartojamumas. Vadinasi, atsitiktiniai sandoriai (kaip asmeninio būsto, asmeninės transporto priemonės pardavimas) nelaikomi veiklos vykdymo požymiu, todėl tokie atsitiktiniai sandoriai nereiškia individualios veiklos vykdymo. Atskirais atvejais ir ne vieną analogišką sandorį per trumpą laiką sudaręs gyventojas nelaikomas vykdančiu individualią veiklą, jeigu jis per trumpą laiko tarpą parduoda keletą tapačių daiktų, tačiau įrodo, kad šis turto pardavimas susijęs su jo išvykimu nuolat gyventi į užsienį ir pan. Atsakovo teigimu, sprendžiant klausimą, ar gyventojas verčiasi individualia veikla, yra svarbios ir kitos aplinkybės, tokios kaip naudos dydis ir tai, kokią gyventojo pajamų dalį sudaro ši nauda. Atsižvelgus į visas šias aplinkybes galima konstatuoti, jog individualiai veiklai yra priskiriama komercinė veikla (įskaitant ir nekilnojamojo turto pirkimą-pardavimą) arba gamybinė veikla, išskyrus tas komercinės arba gamybinės veiklos sritis, kuriomis verstis įstatymai įsakmiai numato reikalavimą įsteigti juridinius asmenis. Atsakovo vertinimu, Inspekcija surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo veiklą, nes nuo 1998 metų iki patikrinimo datos nuolat pirko ir pardavinėjo nekilnojamąjį turtą ir iš šių sandorių gaunamos pajamos buvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis. Be to, iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenų matyti, kad 2004-2005 metais pareiškėjas taip pat sudarinėja nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo nuosavybėn sutartis. Atsakovas pažymi, kad GPM pareiškėjui apskaičiuotas tik už 2003 m. nuo tais metais sudarytų sandorių gautų pajamų, todėl pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad mokesčių administratorius netinkamai taikė GPMĮ. Pareiškėjas teigia, kad žemės sklypų (duomenys neskelbtini) g. įsigijimą jis vykdė 1998 - 2000 metais, siekdamas suformuoti namų valdą, tačiau dėl pasikeitusių aplinkybių jis buvo priverstas įsigytus žemės sklypus ir su jais susijusius pastatus parduoti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) g. pareiškėjas įsigijo ne tik 1998 - 2000 metų laikotarpiu, kai, pareiškėjo teigimu, jis planavo statyti (rekonstruoti) namų valdą, bet ir 2001, 2002 ir 2003 metų laikotarpiu, kai buvo pradėtas eksploatuoti (duomenys neskelbtini) pramogų kompleksas (2001 m.), todėl pareiškėjo teiginiai, kad nurodytų nekilnojamojo turto objektų pardavimo pajamos neturėtų būti priskirtos prie individualios veiklos pajamų, vertintini kritiškai. Atleidimą nuo priskaičiuotų delspinigių reglamentuoja MAĮ 100 straipsnis. Šiame straipsnyje, kartu su MAĮ 141 straipsnio l dalimi, yra nustatyti atleidimo nuo delspinigių pagrindai, o MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyti atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo pagrindai. Kadangi aplinkybių, nurodytų MAĮ 100 bei 141 straipsniuose šiuo atveju nėra, todėl nėra teisinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudų. Aplinkybė, kad nebuvo paskelbtas įstatymo komentaras, negali būti pagrindu atleisti nuo delspinigių ir baudų.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir apeliacinį skundą tenkinti, atsakovo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atstovai iš esmės naujų argumentų nenurodė.
Motyvuojamoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Vietos mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, nustatė, ir byloje dėl šių faktinių aplinkybių ginčo nėra, kad pareiškėjas, 2003 metais pardavęs vietos mokesčių administratoriaus patikrinimo akte išvardytus nekilnojamojo turto objektus, gavo 3 671 585,70 Lt nekilnojamojo turto pardavimo pajamų. 2003 metais gyventojų gautų pajamų apmokestinimą jau reglamentavo GPMĮ, kuris įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d., todėl nagrinėjamam mokestiniam ginčui taikytinas būtent šis įstatymas. Vietos mokesčių administratorius, taikydamas naująjį GPMĮ, minėtas pareiškėjo nekilnojamojo turto pardavimo pajamas įvertino kaip gautas iš individualios veiklos bei atitinkamai nuo jų papildomai apskaičiavo GPM. Pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo metu neginčijo vietos mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių ir aritmetinio GPM apskaičiavimo, tačiau nesutiko su 2003 metais gautų nekilnojamojo turto pardavimo pajamų priskyrimu prie individualios veiklos pajamų, kaip jos suprantamos GPMĮ. Taigi keliamo mokestinio ginčo esmė – ar vietos mokesčių administratorius pagal GPMĮ teisingai teisiškai kvalifikavo pareiškėjo 2003 metais gautas pajamas, pardavus nekilnojamąjį turtą, t. y. ar šios pajamos pagrįstai ir teisėtai priskirtos pajamoms iš individualios veiklos.
Individualios veiklos sąvoka apibrėžiama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal šį apibrėžimą individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims.
Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, vietos mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai pakankami konstatuoti, kad pareiškėjo 2003 metais gautos pajamos, pardavus patikrinimo akte nurodytus nekilnojamojo turto objektus (išskyrus objektus, esančius (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, dėl jų bus pasisakyta vėliau), laikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos.
Bendrine lietuvių kalbos prasme, veikla suprantama kaip veikimas, darbas. Iš vietos mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų (pirkimo-pardavimo sutarčių, Nekilnojamojo turto registro duomenų) matyti, kad pareiškėjas 2003 metais vykdė nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, sudarė ne vieną nekilnojamojo turto pardavimo sandorį. Parduotas nekilnojamasis turtas (išskyrus objektus, esančius (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje) pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu buvo įsigytas 2000 – 2002 metais. Pagal byloje surinktus įrodymus, ši veikla buvo savarankiška, nes buvo atliekama nepriklausomai nuo kokių nors kitų asmenų, parduotas nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklausė pačiam pareiškėjui ir jo sutuoktinei. Vietos mokesčių administratoriaus nustatytos pareiškėjo vykdomos veiklos aplinkybės, o būtent, nevienkartinis, nuolatinis sandorių su nekilnojamuoju turtu sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (atsikartojamumas), sudarė pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį. Pareiškėjas vietos mokesčių administratoriui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 2003 m. parduoti nekilnojamojo turto objektai (išskyrus objektus, esančius (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje) buvo įsigyti turint kitokį tikslą, nei gauti pajamų iš jų vėlesnio pardavimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo 2000 – 2002 metais įsigyti nekilnojamojo turto objektai, kurie buvo parduoti 2003 metais (išskyrus objektus, esančius (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje), savo funkcine paskirtimi ir buvimo vieta yra įvairūs (tiek gyvenamosios, tiek negyvenamosios patalpos, žemės sklypas). Todėl vietos mokesčių administratoriui, įvertinus visų minėtų aplinkybių visumą, o taip pat atsižvelgiant ir į nekilnojamojo turto pardavimo pajamų dalį visose pareiškėjo per 2003 metus gautose pajamose bei įrodymus apie iki ir po 2003 metų pareiškėjo vykdytą ir tebevykdomą nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo veiklą, buvo pakankamas pagrindas konstatuoti nekilnojamojo turto pardavimo veiklos 2003 metais versliškumo požymį ir jos tikslą – ekonominės naudos siekimą. Nekilnojamojo turto pardavimo veikla patenka į veiklos rūšis, kurios išvardytos GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte.
Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo 2003 metais gautos pajamos, pardavus nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, nelaikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos. Kaip minėta, vienas iš gyventojo individualios veiklos požymių yra jos versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios (nagrinėjamu atveju jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą) turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Pareiškėjas nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) g. įsigijo tiek pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, tiek dovanojimo sandorių pagrindu 1998 – 2003 m. Pareiškėjas dar 2005 m. vasario 2 d. paaiškinime vietos mokesčių administratoriui nurodė, kad 1998 metais jų šeima nusprendė savo reikmėms įsigyti namą, adresu (duomenys neskelbtini) g. 13, Vilniuje, ir būtent šiuo tikslu sudarė atitinkamus nekilnojamojo turto objektų pirkimo sandorius. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas iš tiesų pirmiausia įsigijo nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini) g. 13, Vilniuje: 1998 m. liepos – spalio mėn. iš skirtingų fizinių asmenų dalimis nupirko gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) g. 13, Vilniuje ir 1998 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. dalimis įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) g. 13, Vilniuje (unikalus numeris 0101-0032-0233) (paskutinę žemės sklypo dalį pirko iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos pagal 2001 m. balandžio 20 d. sutartį). Pareiškėjas, vietos mokesčių administratoriui pateikdamas pastabas dėl patikrinimo akto, kartu pateikė ir dokumentus, iš kurių matyti, kad 1998 metais minėto žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis buvo nustatyta namų valdai (Vilniaus miesto valdybos 1997 m. sausio 16 d. sprendimas Nr. 77V, Komisijos byla, b. l. 46) (ši žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis atsispindi ir pirkimo-pardavimo sutartyse), ir kad pareiškėjas 1998 m. rugsėjo mėn. buvo užsakęs gyvenamojo namo(duomenys neskelbtini) g. 13, Vilniuje techninį projektą (Projektinės dokumentacijos parengimo (perdavimo) sutartis Nr. 9803-s1, sudaryta tarp pareiškėjo ir UAB „INFO-TEC PROJEKTAS“, Komisijos byla, b. l. 48-49). Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas 2000 metais dovanojimo sandorių pagrindu įsigijo ir greta esančio gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) g. 11, Vilniuje, dalis. Šios aplinkybės patvirtina pareiškėjo teiginius, kad nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 11 ir 13, Vilniuje, pareiškėjas įsigijo siekdamas suformuoti vientisą namų valdą ir statyti (rekonstruoti) asmeninį gyvenamąjį namą. Pareiškėjo 2005 m. vasario 2 d. paaiškinime vietos mokesčių administratoriui nurodoma, kad nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje pardavimą lėmė tai, kad, greta pastačius sporto ir laisvalaikio centrą „(duomenys neskelbtini)“, tapo aišku, jog gyventi su šeima šioje vietoje jis negalės. Tiek vietos mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjęs centrinis mokesčių administratorius ir Komisija bei pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo paaiškinimus atmetė remdamiesi aplinkybėmis, kad nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, pareiškėjas įsigijo ne tik 1998-2000 metų laikotarpiu, bet ir 2001-2003 metais, kai buvo pradėtas eksploatuoti „(duomenys neskelbtini)“ pramogų kompleksas (2001 metais). Iš tiesų, patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pagal 2002 m. gegužės 10 d. sutartį nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 9-4, Vilniuje, pagal 2003 m. vasario 5 d. sutartį nupirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 13, Vilniuje (unikalus numeris 0101-0032-07054), pagal 2003 m. birželio 3 d. sutartį nupirko dalį namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) g. 11, Vilniuje. Tačiau aplinkybės, kad pareiškėjas, jau pradėjus veikti „(duomenys neskelbtini)“ pramogų kompleksui, greta turimo nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) g. 11 ir 13, Vilniuje, įsigijo ir minėtą nekilnojamąjį turtą, nepaneigia pareiškėjo teiginių, jog 1998 metais turtas, esantis (duomenys neskelbtini) g. 11 ir 13, Vilniuje, buvo įsigytas siekiant suformuoti vientisą namų valdą ir joje asmeniniams poreikiams statyti gyvenamąjį namą, t. y. ne komerciniais tikslais. Nėra pagrindo atmesti pareiškėjo teiginių, kad 2001-2003 metais papildomai greta įsigytas nekilnojamasis turtas buvo įsigytas pareiškėjui siekiant parduoti namų valdai skirtus žemės sklypus finansiškai naudingesnėmis sąlygomis, kaip vientisą kompleksą. Šiuos teiginius patvirtina ir ta aplinkybė, kad visas(duomenys neskelbtini) g. nekilnojamasis turtas, nors teisiškai ir nekonsoliduotas, buvo parduotas beveik tuo pat metu tai pačiai bendrovei.
Įvertinus visa tai, darytina išvada, kad nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, pardavimo pajamos vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų nepagrįstai buvo įvertintos kaip individualios veiklos pajamos. Pareiškėjas pateikė pakankamus įrodymus, kad šios pajamos neturi būtino versliškumo (komerciškumo) požymio. Todėl konstatuotina, kad šioje dalyje dėl netinkamo įrodymų įvertinimo mokestinis ginčas buvo išnagrinėtas neteisingai. Vietos mokesčių administratoriaus nurodymai pareiškėjui sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuotą GPM, jo delspinigius ir baudas, nuo 2003 metais gautų pajamų pardavus nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, naikintini. Panaikinus šiuos nurodymus, būtina atlikti papildomai apskaičiuoto GPM nuo pajamų, 2003 metais gautų pareiškėjui pardavus likusį nekilnojamąjį turtą, perskaičiavimą. Todėl pirmosios instancijos teismo, Komisijos ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendimai naikintini visa apimtimi ir mokestinio ginčo dalis dėl likusių vietos mokesčių administratoriaus nurodymų perduotina centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą iš dalies patenkinti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo R. B. skundą iš dalies patenkinti.
Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-08-25 sprendimą Nr. S-396-(7-399/2005), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005-06-29 sprendimą Nr. 68-252 panaikinti.
Panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005-04-25 sprendimo Nr. 17-2-65 dėl 2005-02-17 patikrinimo akto Nr. 35-04-10-60 tvirtinimo nurodymus R. B. sumokėti į biudžetą gyventojų pajamų mokestį, delspinigius ir baudas, papildomai apskaičiuotus nuo 2003 m. R. B. pajamų, gautų pardavus nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje.
Likusią mokestinio ginčo dalį perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.