Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės S. B. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1947-632/2013, iškeltoje pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovei S. B. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, ir ieškovės S. B. priešieškinį ieškovui V. A. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui ir įsiskolinimo priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. A. kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei S. B. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, prašydamas sūnaus N. A., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatyti kartu su juo, priteisti iš atsakovės sūnaus išlaikymui po 250,00 Lt kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės. Nurodė, kad sūnaus gyvenamoji vieta iki šio nebuvo nustatyta, šiuo metu sūnus gyvena su juo. Atsakovė vaiko priežiūra ir išlaikymu nesirūpina, jo neprižiūri, todėl nepilnamečio sūnaus N. A. gyvenamoji vieta nustatytina su ieškovui, kadangi jis turi visas sąlygas sūnui augti ir vystytis Pažymėjo, kad atsakovė yra jauno amžiaus, darbinga, o ieškovas sūnų šiuo metu išlaiko vienas.

Taip pat atsakovė kartu su priešieškiniu pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti nepilnamečio vaiko N. A., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su atsakove kol bus priimtas teismo sprendimas, nes nepilnamečio vaiko teisės pažeidžiamos būnant su ieškovu. Nurodė, kad ieškovas dirba ir gyvena Klaipėdoje, nurodytu ieškinyje adresu negyvena, o nepilnametis vaikas N. A. paliktas pas ieškovo tėvus J. ir T. A., kurie gyvena sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini)ir neturi tinkamų sąlygų vaikui gyventi. Atsakovės teigimu, ieškovas kaip tėvas nevykdo savo pareigų, o savo pareigas paveda kitiems asmenims. Pažymėjo, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nepilnamečio vaiko pažeistos teisės bus atstatytos. Atsakovė yra išsinuomojusi butą, adresu (duomenys neskelbtini), todėl N. A. toliau galės lankyti vaikų darželį, nebus sustabdytas ugdymo procesas ir vaiko poreikiai bus pilnai užtikrinti. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų pažeisti nepilnamečio vaiko interesai. Patikslintu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovė pateikė papildomą prašymą teismui įpareigoti ieškovą iš anksto suderinus laiką su atsakove, nuo nutarties priėmimo dienos ne vėliau kaip per 1 kalendorinę dieną perduoti nepilnametį vaiką N. A. motinai S. B., jos gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovui; nustatyti skubų nutarties vykdymą (9-10 b.l.). Nurodė, kad atvykus į vaikų darželį (duomenys neskelbtini) aplankyti sūnaus, jai nebuvo leista pasiimti savo vaiko, nors vaiko gyvenamoji vieta nenustatyta. Konflikto metu atsakovė buvo sužalota, dėl šio įvykio kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK Radviliškio policijos komisariatą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė nepilnamečio vaiko N. A. buities tyrimo akto kaip įrodymo taikant laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantės teigimu, teismui nebuvo pateiktas ieškovo gyvenamosios vietos, esančios Klaipėdos mieste, buities tyrimo aktas, tačiau teismas neturėdamas šių duomenų padarė nepagrįstas išvadas, kad nėra jokio pavojaus vaiko interesams.Apeliantės nuomone, teismas nepritaikydamas laikinųjų apsaugos priemonių, nestabilizavo susidariusios situacijos, o nustatydamas laikiną bendravimo tvarką neatsižvelgė į vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Priėmus skundžiamą nutartį iš esmės situacija nepasikeitė, o tik pablogėjo, nes vaikas liko su ieškovu. Ieškovas dirba ir gyvena Klaipėdos mieste, o teismas įpareigojo ieškovą kiekvienos savaitės trečiadienį ir šeštadienį, nuo 9 valandos, kad sūnus N. A. nurodytu laiku būtų nurodytoje vietoje, t.y. Radviliškio mieste. Tokiu atveju, nepilnametis sūnus išvykdamas kartu su ieškovu į Klaipėdą, nebegalės lankyti vaikų darželio, todėl bus nutrauktas ugdymo procesas. Be to, ieškovas dirba pamaininio pobūdžio darbą, todėl negalės nei tinkamai atlikti savo kaip tėvo pareigas, nei vykdyti nutartyje nustatytus įpareigojimus. Jei ieškovas išvyktų atgal į Klaipėdą be sūnaus, tada nepilnamečio vaiko teisės ir teisėti interesai būtų pažeisti, nes vaikas būtų paliktas be tėvo priežiūros, o tretiesiems asmenims - ieškovo seneliams.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovės pateikto papildomo prašymo motyvus ir nepagrįstai nepritaikė prašomos laikinos apsaugos priemonės, o vietoj to nustatė laikiną bendravimo tvarką su vaiku, kuri neatitinka vaiko ir šalių interesų. Apeliantė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindė rašytiniais įrodymais, be to parengiamojo teismo posėdžio metu buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kad nenustačius vaiko laikinosios gyvenamosios vietos bus pažeistos vaiko teises ir teisėti interesai, tačiau pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Kaip matyti iš apeliantės atskirojo skundo, byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas atsakovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyta ieškovo ir atsakovės bendravimo su vaiku tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas V. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nepilnamečio sūnaus N. A., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo iš atsakovės S. B. (1-2 b.l.). Atsakovė pateikė priešieškinį prašydama sūnaus N. A., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatyti su ja, priteisti iš ieškovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui, savo reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nustatyti nepilnamečio vaiko N. A. gyvenamąją vietą su motina kol bus priimtas teismo sprendimas (3-8 b.l.), įpareigoti ieškovą iš anksto suderinus laiką su atsakove, nuo nutarties priėmimo dienos ne vėliau kaip per 1 kalendorinę dieną perduoti nepilnametį vaiką atsakovei jos gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovui, teismo nutartį vykdyti skubiai (9-10 b.l.). Radviliškio rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies, nustatė ieškovo ir atsakovės bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią atsakovė S. B., gyv. (duomenys neskelbtini), turi teisę pasiimti iš ieškovo V. A., gyv. (duomenys neskelbtini), jo gyvenamojoje vietoje savo sūnų N. A., gim. (duomenys neskelbtini), kiekvienos savaitės trečiadienį ir šeštadienį, nuo 9 valandos, ir privalo grąžinti sūnų tą pačią dieną ne vėliau kaip 14 valandą tuo pačiu adresu, ieškovą V. A. įpareigojo užtikrinti, kad sūnus N. A. nurodytų laiku būtų nurodytoje vietoje.

Atsakovė su teismo priimta nutartimi nesutiko, pateikė atskirąjį skundą. Teismo nutarties nepagrįstumą atsakovė grindžia aplinkybėmis, jog ieškovas gyvena ir dirba Klaipėdos mieste, o nepilnametis vaikas yra paliktas ieškovo senelių priežiūrai, tai įrodo vaiko teisių pažeidimą, kad nepilnametis vaikas išvykdamas kartu su ieškovu į Klaipėdą nebegalės lankyti vaikų darželio, bus nutrauktas ugdymo procesas. Ieškovas negalės tinkamai atlikti savo kaip tėvo pareigas bei vykdyti skundžiamoje nutartyje nurodytus įpareigojimus, kadangi dirba pamaininio pobūdžio darbą. Pažymi, kad jos pateikti rašytiniai įrodymai ir faktinės aplinkybės įrodo, kad nenustačius vaiko laikinosios gyvenamosios vietos bus pažeistos vaiko teisės ir teisėti interesai. Ieškovas teigia priešingai, nurodo, kad vaiko faktinė gyvenamojo vieta negali būti keičiama, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas pažeidinėtų vaiko teises ar interesus. Būdamas kartu su tėvu vaikas yra prižiūrėtas, sveikas, jam sudarytos tinkamos sąlygos gyventi. Pažymėjo, kad ieškovė teikia prioritetą ne vaiko norams ar interesams, bet asmeninėms ambicijoms.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ši laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis neturėtų būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą, nes teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas taip pat tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Vadovaujantis LR CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktu, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos LR CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, gali būti taikomos ne tik santuokos nutraukimo bylose, bet ir bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (LR CK 3.170 straipsnis, 3.174 straipsnis). Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir spręsti ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Todėl skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros, būtų pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad esminiu kriterijumi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą laikytini vaiko gyvenamosios vietos tinkamumo ir įprastos gyvenamosios aplinkos keitimo būtinumo aspektai, atsižvelgiant išimtinai į vaiko interesus ir jų apsaugą.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę bei, kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinio interesai, tenka asmeniui prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones (LR CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

Iš Radviliškio rajono apylinkės teismo nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-91-632/2014 medžiagos matyti, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, pateikdamas atsiliepimą į ieškovo ieškinį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, nurodė, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius neturi duomenų apie tai, kad V. A. netinkamai vykdytų savo pareigas vaiko atžvilgiu, ieškovo šeima neįrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, todėl nepilnamečio vaiko N. A. gyvenamosios vietos nustatymas kartu su tėvu atitinka vaiko interesus (13 b.l. c.b. Nr. 2-91-632/2014). Iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. šeimos aplankymo akto matyti, kad minėtos institucijos atstovai aplankė V. A. ir S. S. šeimą, adresu (duomenys neskelbtini), su tikslu patikrinti V. A. ir N. A. gyvenimo ir ugdymo sąlygas, ar nėra pažeidžiamos vaiko teisės (51 b.l. c.b. Nr. 2-91-632/2014). Apsilankymo metu Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovai nustatė, kad V. A. buitinės gyvenimo sąlygos yra patenkinamos dėl vykdomo remonto, vaiko ugdymui, vystymuisi bei poilsiui kol kas nėra sudarytos tinkamos sąlygos, tačiau remontas vyksta į pabaigą ir yra pagrindo daryti išvadą, kas sąlygos pagerės (52 b.l. c.b. Nr. 2-91-632/2014). Iš atsakovės S. B. 2013 m. lapkričio 20 d. šeimos aplankymo akto matyti, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovai apsilankę atsakovės gyvenamoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), padarė išvadą, jog S. B. buitinės gyvenimo sąlygos yra tinkamos vaiko ugdymui, vystymuisi bei poilsiui (53 b.l. c.b. Nr. 2-91-632/2014). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs šalių pateiktus paaiškinimus, sprendė, kad procesinio sprendimo priėmimo metu nėra pagrindo spręsti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nepilnamečiam vaikui N. A. grėstų koks nors pavojus ir dėl šios priežasties būtų būtina keisti vaiko gyvenamąją vietą.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovai patikrinę šalių gyvenimo sąlygas, vertino šalių sūnaus galimybes gyventi pas tėvus ir darė išvadas, kad abu tėvai sudaro tinkamas sąlygas sūnui gyventi. Aplinkybė, jog ieškovo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovų patikrinimo metu buvo vykdomas namų remontas, nesuteikia pagrindo spręsti, jog ieškovas nesudaro tinkamų sąlygų nepilnamečio sūnaus vystymuisi, poilsiui, neužtikrina tinkamo nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimo. Remiantis bylos duomenimis nėra pagrindo vertinti, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu sūnui gyvenant pas ieškovą aplinka jam buvo nesaugi, gyvenimo sąlygos neatitiko reikalavimų sūnaus normaliam vystymuisi. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas iki teismo sprendimo priėmimo negali užtikrinti nepilnamečiui sūnui saugių, ramių sąlygų gyventi ir vystytis ar, kad vaiko gyvenimas su ieškovu dėl konkrečių aplinkybių neatitinka vaiko interesų, ar kelia jam socialinę ir fizinę grėsmę. Atsakovė nurodydama, kad nepilnamečiui vaikui gyvenant kartu su ieškovu, yra pažeidžiamos vaiko teisės ir teisėti interesai, šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, nors kaip jau minėta pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę bei, kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko interesai, tenka asmeniui prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismui nenustačius neginčijamų duomenų, jog ieškovas netinkamai rūpinasi šalių sūnumi, tenkinti atsakovės prašymą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kartu su ja, teismui nebuvo pakankamo pagrindo. Įvertinus laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatytą bendravimo tvarką, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pritaikius laikinąsias pasaugos priemones iš esmės šalių bendravimo tvarka su nepilnamečiu sūnumi N. A. nepasikeitė, kadangi bylos duomenimis nuo 2012 m. gruodžio mėnesio vaikas gyveno kartu ieškovu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo, nustatyta laikina bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka nepažeidžia nepilnamečio vaiko interesų, tuo pačiu nustatyta bendravimo tvarka užtikrina ir atsakovės teisę bendrauti su sūnumi, dalyvauti jo ugdyme, kartu leisti laisvalaikį. Be to paminėtina, kad dabartinėje proceso stadijoje yra sprendžiamas klausimas tik dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tai yra dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir teismo sprendimo priėmimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendė, kad iki bylos išnagrinėjimo gyvenamoji vaiko vieta atitinka vaiko interesus, nekelia jam grėsmės. Atkreiptinas dėmesys, kad kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė su ieškovu turi teisę nustatyti kitokią, jiems abiems priimtinesnę ir vaiko interesus atitinkančią bendravimo su vaiku tvarką bei kreiptis į teismą dėl jos patvirtinimo. Taip pat pažymėtina, kad pasikeitus aplinkybėms, pateikus papildomus argumentus bei medžiagą, tiek ieškovas, tiek atsakovė gali pakartotinai kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pakeitimo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, vadovaudamasis prioritetiniu vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas vaiko gyvenamosios vietos procesinio sprendimo priėmimo metu tinkamumą ir atitikimą vaiko interesams, įprastos aplinkos keitimo būtinumą, pagrįstai netenkino atsakovės prašymo nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą kartu su atsakove bei priėmė pagrįstą ir vaiko interesus atitinkantį sprendimą nustatydamas ieškovo ir atsakovės bendravimo su vaiku tvarką.

Pažymėtina, kad 2014 m. sausio 24 d. Šiaulių apygardos teisme gautas ieškovo atstovo advokato A. K. prašymas dėl atskirųjų skundų nagrinėjimo proceso organizavimo. Minėtame prašyme ieškovo atstovas nurodė, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo buvo informuotas apie tai, jog Šiaulių apygardos teismui buvo perduotas atsakovės S. B. atskirasis skundas dėl 2013 m. lapkričio 26 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo peržiūrėjimo bei ieškovo V. A. atskirasis skundas dėl 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo peržiūrėjimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad abi aukščiau minėtos nutartys buvo priimtos toje pačioje civilinėje byloje Nr.2-91-632/2014, kurioje ginčo dalykas yra ieškovo ir atsakovės mažamečio sūnaus N. A. gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų, o skundžiamomis nutartimis pirmosios instancijos teismas sprendė klausimą su kuo iš tėvų vaikas turėtų gyventi iki bylos išnagrinėjimo. Ieškovo atstovo manymu, siekiant maksimaliai apsaugoti mažamečio N. A. interesus bei teisingai išspręsti laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, būtų tikslinga abu atskiruosius skundus nagrinėji kartu. Atsižvelgiant į tai prašo atskiruosius skundu dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. ir 2013 m. gruodžio 12 d. nutarčių (civilinė byla Nr.2-91-632/2014) teisėtumo nagrinėti kartu.

Spręsdamas ieškovo atstovo pateikto prašymo pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis civilinė byla Nr. 2S-276-267/2014 dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo V. A. prašymas nustatyti laikiną mažamečio N. A. gyvenamąją vietą su ieškovu, paskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teisme 2014 m. kovo 10 d. Iš Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties turinio matyti, kad ieškovas taikyti laikinąsias apsaugos priemones prašė tuo pagrindu, kad atsakovė pažeidinėja 2013 m. lapkričio 26 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartimi nustatytą bendravimo su vaiku tvarka. Teismas ieškovo prašymą dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu atmetė tuo pagrindu, kad šiuo metu tarp šalių susiklostę santykiai laikinai išspręsti laikina bendravimo su vaiku tvarka, kuri yra aiški ir privalo būti vykdoma. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovo pateikto prašymo dalykas yra jau išspręstas 2013 m. lapkričio 26 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartimi, kuri yra apskųsta Šiaulių apygardos teismui, todėl pakartotinio analogiško prašymo sprendimas užbėgtų už akių būsimam neskundžiamam apeliacinės instancijos teismo sprendimui.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei ieškovo atstovo prašymo argumentus pažymi, kad nėra tikslinga tenkinti pateikto prašymo, kadangi Šiaulių apygardos teismui pateikti šalių atskirieji skundai gali būti išnagrinėti skyrium. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirųjų skundų nagrinėjimas atskirai nepažeis nepilnamečio vaiko interesų, kadangi ieškovo teigimu, dėl aplinkybių, kad galimai atsakovė pažeidinėja nustatytą bendravimo su vaiku tvarką, gali būti sprendžiama ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, t.y. ieškovui kreipiantis į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių. Apeliacinės instancijos teismas vadovaudamasis civilinio proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principais, atsižvelgdamas į numatyto skundo nagrinėjimo datą, taip pat į nepilnamečio interesus, daro išvadą, kad atsakovės ir ieškovo pateikti atskirieji skundai dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo priimtų nutarčių juos nagrinėjant kartu nebus greičiau ir teisingiau išnagrinėti, nes šalių reikalavimai gali būti išnagrinėti atskirai. Remiantis išdėstytu, ieškovo atstovo prašymas dėl atskirųjų skundų tikslingumo nagrinėti kartu, netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, vadovavosi vaiko teisių ir interesų apsaugos principu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.