- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-27
- Bylos Nr.
- 2A-11-260/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis (pirm.), Evaldas Burzdikas, Algirdas Remeika
- Ieškovas
- L. Č.
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijos, Lietuvos veterinarijos akademijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- S. B., M. B., Kauno miesto
- Advokatai
- Deividas Gagys
- Kategorijos
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovui L. Č. , ieškovo atstovui advokatui Deividui Gagiui, atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos atstovei Jurgitai Stasienei, atsakovo Lietuvos veterinarijos akademijos atstovui Virginijui Kliženčiui, tretiesiems asmenims S. B. ir M. B. ,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo L. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-0047-358/2006 pagal ieškovo L. Č. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos veterinarijos akademijai ir Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems asmenims Kauno miesto žemėtvarkos skyriui, J. J. , V. R. , O. J. , L. R. , N. B. , T. B. , P. Č. , J. G. , S. B. ir M. B. dėl valstybinės žemės panaudos sutarčių panaikinimo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo negaliojančiais, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu (I t. b. l.137-140, II t. b.l.3-4) prašė pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-05-14 nutarimą Nr.579 "Dėl žemės sklypo suteikimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo"; panaikinti valstybinės žemės panaudos sutarties Nr.52/2001, sudarytos tarp Kauno apskrities viršininko administracijos ir Lietuvos veterinarijos akademijos dalį, kuria suteikiamas naudotis 25,5 ha žemės sklypas J. J. įpėdiniams priklausančioje grąžinti žemėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kauno rajone; pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-03-08 nutarimą Nr.266 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr.1026 "Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo" dalinio pakeitimo" dalyje, kurioje buvo patvirtintas Lietuvos veterinarijos akademijos mokslo ir mokymo reikmėms naudojamas bendras 815 ha žemės plotas; panaikinti valstybinės žemės panaudos sutarties Nr.P52/99-0005, sudarytos tarp Kauno apskrities viršininko ir Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dalį, kuria suteikiamas naudotis 9,5 ha žemės sklypas J. J. įpėdiniams priklausančioje grąžinti žemėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kauno rajone.
Ieškovas nurodė, kad 1992 m. sausio 28 d. jis kreipėsi į Kauno rajono Užliedžių apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl jo seneliui J. J. priklausiusios žemės, esančios Kauno rajone, Užliedžių seniūnijoje, grąžinimo. Kauno rajono Užliedžių seniūnijos apylinkės agrarinės reformos tarnyba 1994 m. vasario 15 d. išdavė ieškovui pažymą, patvirtinančią, kad Kauno apskrityje, Lapių valsčiuje (šiuo metu – Užliedžių seniūnija), (duomenys neskelbtini) J. J. iki 1940 metų priklausė 81 ha žemės. Nuosavybės teisės į šią žemę iki šiol nėra atkurtos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 buvo patvirtintas Lietuvos veterinarijos akademijos mokslo ir mokymo reikmėms naudojamas bendras 815 ha žemės plotas, iš kurio 25,5 ha yra žemė, į kurią ieškovas ir tretieji asmenys pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra. 2001 m. birželio 18 d. Kauno apskrities viršininko administracija ir Lietuvos veterinarijos akademija sudarė valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. P52/2001. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 579 Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės suteiktas neterminuotai naudotis 32,4978 ha žemės sklypas, kurio dalis (9,5 ha) yra žemė, priklausiusi ieškovo seneliui J. J. į kurią ieškovas ir tretieji asmenys pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra. 1999 m. gegužės 14 d. Kauno apskrities viršininko administracija ir Lietuvos Respublikos ginklų fondas sudarė valstybinės žemės panaudos sutartį. Ieškovo teigimu, jo ginčijamos Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 579 ir 2001 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 266 dalys yra neteisėtos, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 2 dalies nuostatoms, pagal kurias ieškovas turi teisę atkurti nuosavybės teises į jo senelio valdytą žemę. Kadangi ieškovas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė dar 1992 m. sausio 28 d., tai ginčijami žemės sklypai jų perdavimo Lietuvos Respublikos ginklų fondui ir Lietuvos veterinarijos akademijai metu (atitinkamai 1999 m. gegužės 14 d. ir 2001 m. birželio 18 d.) nebuvo laisvi, todėl pirmiausia turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės J. J. įpėdiniams, o tik po to galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypų perdavimo kitiems asmenims. Ieškovas taip pat nurodė, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 65 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams“. Pagal šio nutarimo 3 punktą žemė, į kurią piliečiai yra padavę prašymus atkurti nuosavybės teises pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą grąžinant žemę natūra, visuomenės poreikiams paimama tik atkūrus į ją piliečių nuosavybės teises ir įregistravus Nekilnojamojo turto registre. Ieškovo teigimu, jo ginčijami valstybinės žemės panaudos sandoriai taip pat naikintini, nes jie sudaryti neteisėtų Vyriausybės nutarimų pagrindu (CK 1.80 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas laikė nustatytu, kad žemės savininkas J. J. iki 1940 - 07 - 22 turėjo 81 ha žemės, pagal dabartinį administracinį - teritorinį suskirstymą esančios (duomenys neskelbtini), Kauno rajone (I t. b. 1.32), į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises ieškovas. Ginčo dėl J. J. nuosavybės teise valdytos žemės kiekio iki nacionalizacijos - 81 ha - nėra. 2001 - 06 -18 tarp Kauno apskrities viršininko ir Lietuvos veterinarijos akademijos buvo sudarytos valstybinės žemės panaudos sutartys, suteikiant Lietuvos veterinarijos akademijai naudotis žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, pagal sutartį Nr.P 52/2001-0010 - 191,79 ha (II t. b.1.52), pagal sutartį Nr.P 52/2001-0011 - 6,55 ha žemės plotą (II t. b.1.53). 1999 - 06 - 10 tarp Kauno apskrities viršininko ir Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės buvo sudaryta valstybinės žemės panaudos sutartis Nr.P52/99-0005 (II t. b. 1.64) dėl 32,4978 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno rajone.
Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę žemę susigrąžinti natūra. Tačiau jei dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra galimybių grąžinti žemę natūra, buvusiam savininkui yra garantuota teisė pasirinkti nuosavybės teisės atkūrimo būdą įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. 2001 m. gegužės 10 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog ši nuostata išliko keičiant įstatymus, reglamentuojančius nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymais nustatant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatymą nustatyta tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį okupacinės valdžios nacionalizuotą turtą, kartu atsižvelgiant į socialinius - ekonominius ir kitus su nuosavybe susijusių santykių esminius pokyčius, įvykusius per laikotarpį, praėjusį nuo šio turto neteisėto nacionalizavimo. Dėl minėtų esminių pokyčių, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos valstybės realias galimybes, neįmanoma atkurti visų okupacinės valdžios pažeistų nuosavybės teisių, grąžinant natūra visą išlikusį nekilnojamąjį turtą (taip pat ir žemę). Įstatymo preambulėje konstatuojama, kad piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra - už jį teisingai atlyginama.Įstatymu nustatant atvejus, kai išlikęs nekilnojamasis turtas nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė atkuriama kitais įstatymu nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiais laikytini visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Visuomenės poreikiai - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būtų patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra. Žemė, kuri dėl jos būtinumo visuomenės poreikiams nėra savininkams grąžinama natūra, yra valstybės išperkama, o savininkams už ją atlyginama įstatyme nustatytais būdais ir tvarka. Vienas iš įstatymuose nustatytų atvejų, kai žemė gali būti savininkams negrąžinama natūra, yra jos suteikimas mokslo ir mokymo įstaigoms, užimta karinių dalinių ir skirta valstybės sienos apsaugai, užimta valstybinių įstaigų ir organizacijų. Akivaizdu, kad Lietuvos veterinarijos akademija ir Lietuvos Respublikos ginklų fondas, neturėdamos žemės, negalėtų vykdyti savo visuomeniškai reikšmingų funkcijų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr.540 "Dėl neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo" patvirtino Lietuvos veterinarijos akademijai skirtos 1000 ha neprivatizuojamos žemės statusą. Vėlesniais Lietuvos Vyriausybės nutarimais: 1992 m. vasario 27 d. Nr.134 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr.540 ir 1992 m. sausio 28 d. nutarimo Nr.59 dalinio pakeitimo",1998 m. rugpjūčio 13 d. Nr.1026 "Dėl žemės, suteiktos
mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo", 1998 m. gegužės 14 d. Nr.584 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr.540 "Dėl neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo" dalinio pakeitimo", 2001 m. kovo 8 d. Nr.266 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr.1026 "Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo" dalinio pakeitimo" Lietuvos veterinarijos akademijai kaip mokslo ir mokymo įstaigai buvo priskirtas valstybės išperkamas, neprivatizuojamas žemės plotas.
Kauno apskrities viršininkas, įgyvendindamas valstybės politiką švietimo, žemės naudojimo ir apsaugos srityse, organizuodamas žemės naudojimo valstybinį reguliavimą bei žemės naudojimo valstybinę kontrolę (1994 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo Nr.I-707 5 str. 1 p., 10 str. 3 p.), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais dėl neprivatizuojamų žemės sklypų suteikimo Lietuvos veterinarijos akademijai, teisėtai sudarė 2001 m. birželio 18 d. valstybinės žemės panaudos sutartis su Lietuvos veterinarijos akademija, suteikiant jai naudotis neprivatizuojamus žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, pagal sutartį Nr.P 52/2001-0010 - 191,79 ha (II t. b.1.52), pagal sutartį Nr.P 52/2001-0011 - 6,55 ha žemės plotą (II t. b.1.53). Taip pat teisėta laikytina ir 1999 m. birželio 10 d. valstybinės žemės panaudos sutartis Nr.P52/99-0005 (II t. b. 1.64) dėl 32,4978 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, sudaryta tarp Kauno apskrities viršininko ir Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nes suteikta Ginklų fondui žemės sklypo dalis buvo būtent atidalinta iš Lietuvos veterinarijos akademijai suteiktos ir jos naudojamos žemės. Aplinkybę, kad Ginklų fondui žemė buvo atidalinta iš Lietuvos veterinarijos akademijai skirtos žemės, patvirtino ir teismo posėdyje dalyvavusi Kauno apskrities viršininko administracijos atstovė.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė ieškovo paaiškinimus, kad žemė, į kurią jis yra padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra, visuomenės poreikiams gali būti paimama tik atkūrus į ją nuosavybės teises ir įregistravus Nekilnojamojo turto registre. Ieškovo paaiškinimai byloje , rašytiniai įrodymai (I t. b.1.138) patvirtina, kad ieškovas prašymą atkurti nuosavybės teise pateikė 1992 m. sausio 28 d., kai jau galiojo 1991 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr.540 "Dėl neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo", kuriuo Lietuvos veterinarijos akademijai buvo suteiktas 1000 ha žemės plotas. 2000 m. sausio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr.65, kuriuo patvirtinta "Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo bei nagrinėjimo ir su žemės paėmimu susijusių nuostolių atlyginimo tvarka", kurios 3 punkte numatyta, kad žemė, į kurią piliečiai yra padavę prašymus atkurti nuosavybės teises pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą grąžinant žemę natūra, visuomenės poreikiams paimama tik atkūrus į ją piliečių nuosavybės teises ir įregistravus Nekilnojamojo turto registre buvo priimtas daug vėliau, nei žemė, į kurią ieškovas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, priskirta valstybės išperkamai, todėl ginčo teisiniam santykiam toks norminis aktas negali būti taikomas.
Įvertinęs tokias aplinkybes, teismas konstatavo, kad tiek Lietuvos veterinarijos akademijai skirtai žemei, tiek vėliau iš jos atidalintai ir skirtai Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, buvo suteiktas valstybės išperkamos žemės statusas. Tokia žemė nėra grąžinama savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatyme nustatytais būdais. Natūra negrąžinamas turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Valstybė, vykdydama savo funkcijas mokslo ir mokymo, šalies saugumo srityje, aprūpinant krašto apsaugos ir vidaus reikalų sistemas, kitus juridinius asmenis ginklais, šaudmenimis ir kitomis priemonėmis, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti būtinus visuomenės poreikius, todėl darytina išvada, kad teisėtai ir pagrįstai žemė yra suteikta šioms įstaigoms. Be to teismas, atmetęs ieškovo ir jo atstovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą , ieškovo reikalavimus pripažinti Vyriausybės nutarimus iš dalies negaliojančiais atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l.31-36, t. 5) ieškovas prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2006-04-19 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį tenkinti. Apeliantas nurodo, kad Kauno rajono apylinkės teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines teisės normas, neteisingai vertino įrodymus ir pažeidė procesines teisės normas, kas turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui šioje civilinėje byloje. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuosavybės teisių atkūrimo natūra pirmenybę, tačiau nepagrįstai nevertino LR Vyriausybės 1995-10-24 nutarimo Nr. 1379 10 p. nuostatų, kad žemė, į kurią piliečiai yra padavę prašymus atkurti nuosavybės teises gali būti paimama visuomenės poreikiams tik atkūrus į ją piliečių nuosavybės teises ir įregistravus Nekilnojamojo turto registre. Ieškovo prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę buvo pateiktas 1992-02-17 ir tuo metu žemės sklypo statusas buvo - laisvas žemės sklypas, kadangi bylos nagrinėjimo metu jokių įrodymų patvirtinančių, jog būtent J. J. žemę naudojo Lietuvos veterinarijos akademija atsakovai nepateikė. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą apsiribojo tik teiginiais, jog žemės sklypą į kurį pretenduoja ieškovas ir kiti J. J. pretendentai, naudojo Lietuvos veterinarijos akademija pagal LR Vyriausybės 1991-12-09 nutarimą Nr. 540 "Dėl neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo patvirtinimo". Tačiau, tuo metu Lietuvos veterinarijos akademijos naudojamo žemės sklypo ribos nebuvo nustatytos. Minėtame LR Vyriausybės 1991-12-09 nutarime buvo tik nustatytas bendras žemės plotas, kuris turi būti skiriamas Lietuvos veterinarijos akademijai. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, kokio dydžio žemės plotą Lietuvos veterinarijos akademija faktiškai naudojo iki LR Vyriausybės 1991-12-09 nutarimo Nr.540 priėmimo. Iš vėlesnių LR Vyriausybės nutarimų, kuriais buvo sprendžiamas žemės skyrimo Lietuvos veterinarijos akademijai klausimas ir kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas (LR Vyriausybės 1992-02-27 nutarimas Nr.134, 1998-08-13 nutarimas Nr. 1026, 1999-05-14 nutarimas Nr. 584, 2001-03-08 nutarimas Nr. 266) matyti, jog žemės plotas skirtas Lietuvos veterinarijos akademijai buvo mažinamas. Be to, LR Vyriausybė 1992-02-27 nutarimu Nr. 134, įpareigojo Žemės ūkio ministeriją parengti žemėtvarkos projektą dėl žemės sklypo perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai, sutinkamai su LR Vyriausybės 1991-10-12 Nutarimu Nr. 423 nustatyta tvarka. Pastarojo nutarimo 2.6 punkte ir vėlesnėse šio nutarimo redakcijose buvo numatyta, kad rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus pirmenybė teikiama asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises natūra. Priimant minėtą 1992-02-27 LR Vyriausybės nutarimą Nr. 134 J. J. įpėdiniai jau buvo pateikę prašymus atkurti nuosavybės teisės į žemę natūra, todėl rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus jų prašymai turėjo būti įvertinti ir parengus žemės sklypo projektą ir Kauno apskrities viršininkui 1996-12-02 sakymu Nr. 05-5923 jį patvirtinus, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. J. valdytos žemės įpėdiniams. Prieš 1999-06-10 valstybinės žemės panaudos sutartimi Nr. 52/99-J005 perduodant sklypą LR Ginklų fondui prie LR Vyriausybės, vėlgi buvo būtina spręsti klausimą dėl žemės grąžinimo J. J. įpėdiniams, nes išnyko Lietuvos veterinarijos akademijos poreikis šiai žemei. Tačiau LR Vyriausybė tokio klausimo iš vis nesprendė. Žemės paėmimas visuomenės poreikiams šiuo atveju galėjo būti taikomas tik atkūrus nuosavybės teises natūra J. J. įpėdiniams į jam priklaususią 81 ha žemę. Rengiant sklypo ribų planą 1996 metais vadovaujantis minėtu LR Vyriausybės 1995-10-24 nutarimo Nr. 1379 "Dėl Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo bei nagrinėjimo ir nuostolių, o atsiradusių dėl žemės paėmimo, atlyginimo tvarkos patvirtinimo" 10 p. turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. J. įpėdiniams ir šios žemės išpirkimo visuomenės poreikiams, kadangi jau buvo pateikti prašymai atkurti nuosavybės teises arba projektuoti žemės sklypą Lietuvos veterinarijos akademijai iš laisvos žemės fondo. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir nesprendė ar žemes sklypo ribų planas buvo parengtas tinkamai. LR Vyriausybė, priimdama 1998-08-13 nutarimą Nr. 1026 "Dėl žemės suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo", privalėjo tikrinti ar Valstybinio Žemėtvarkos instituto parengtas planas dėl Lietuvos veterinarijos akademijos suteikto sklypo ribų patvirtinimo atitinka teisės aktų reikalavimus ir minėtą LR Vyriausybės 1991-10-12 Nutarimą Nr. 423, ar perduodama Lietuvos veterinarijos akademijai žemė laisva ar nėra piliečių prašymų atkurti nuosavybės teisių į perduodamą žemę. Tokia pareiga kyla iš teisėtumo principo, kuris reikalauja, kad ne tik viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, bet ir kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. LR Vyriausybė pagal savo kompetenciją priimdama minėtus nutarimus turėjo pirmiausia įgyvendinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje įtvirtintą nuostatą, kad piliečiams nekilnojamasis turtas visų pirma turi būti grąžinamas natūra, kad turi būti priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. LR Vyriausybė, perduodama žemę Lietuvos veterinarijos akademijai, pažeidė Žemės įstatymo 14 str., nes netikrino Valstybinio Žemėtvarkos instituto parengto plano dėl Lietuvos veterinarijos akademijos suteikto sklypo ribų patvirtinimo, teisėtumo, taip pat pažeidė savo 1995-10-24 nutarimą Nr. 1379 "Dėl Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo bei nagrinėjimo ir nuostolių, atsiradusių dėl žemės paėmimo, atlyginimo tvarkos patvirtinimo" su vėlesniais pakeitimais. LR Vyriausybė perdavė žemę Lietuvos veterinarijos akademijai 1991-12-09 nutarimu Nr. 540 nesant apkritai jokio perduodamo žemės sklypo plano ar schemos. Po 5 metų Kauno apskrities viršininkui 1996-12-02 įsakymu Nr. 05-5923 jį patvirtinus, buvo apribotos ieškovo ir kitų pretendentų teisės atsikurti nuosavybės teises natūra. J. J. įpėdiniams 1992-02-17 pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises natūra, valstybė privalėjo užtikrinti, kol nėra priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises prašomu būdu, kad žemė nebūtų paimama visuomenės poreikiams. Tokiu būdu akivaizdu, kad atsakovo neteisėtais veiksmais pažeista ieškovo ir kitų pretendentų pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2006-03-08 priėmė nutartį, kuria atsisakė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir atmetė ieškovo L. Č. prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Ši teismo nutartis negali būti skundžiama apeliacine tvarka, tačiau turi esminę reikšmę teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą kreiptis į LR Konstitucinį Teismą, tokiu būdu ignoruodamas šioje byloje priimtą Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005-06-13 nutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad kasatoriaus L. Č. teiginiai, kad ginčijamų valstybinės žemės panaudos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis klausimas yra tiesiogiai susijęs su sprendimu dėl Vyriausybės nutarimų teisėtumo. Kasacinės instancijos teismas perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo su vieninteliu tikslu - siekiant, kad būtų išspręstas ieškovo skundžiamų nutarimų teisėtumo klausimas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas formaliai atsisakydamas kreiptis į LR Konstitucinį Teismą užkirto kelią teisingam bylos išnagrinėjimui ir nepagrįstai suvaržė ieškovo teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę. Atsisakydamas kreiptis į LR Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą iš esmės, kadangi jam įstatymų leidėjas nesuteikia teisės spręsti LR Vyriausybės nutarimų atitikimą LR Konstitucijai. Efektyvus bylos išsprendimas ir teisėtumo atstatymas suponuoja valstybės institucijoms, tarp jų ir teismams, pareigą vadovautis valstybėje galiojančiais norminiais aktais ir imtis priemonių, kad būtų ginamos pažeistos suinteresuoto asmens teisės ir teisėti interesai. Bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo formalus atsisakymas ginti ieškovo pažeistas teises prieštarauja teisei į teisingą procesą. Pirmosios instancijos teismas suformulavo visiškai nepagrįstą ir teisiškai ydingą išvadą, kad žemės sklypo paėmimas visuomenės poreikiams galimas ignoruojant asmens prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tokiu būdu ieškovui buvo užkirstas kelias į teisingą procesą, kuris būtų paremtas teisės aktais, visuotinai pripažintais teisės principais bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatomis.
Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas LR CPK 263 str. reikalavimus, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas, pagrįstas, priėmė neteisėtą sprendimą, nes nevertino ieškovo skundžiamų LR Vyriausybės nutarimų prieštaravimo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, teisinės valstybės principui ir LR Konstitucijos 23 str., visiškai nevertino valstybinės žemės panaudos sutarčių teisėtumo ir tai sąlygojo procesinių bei materialinių teisės normų pažeidimą, kas įtakojo neteisėto sprendimo ir nutarties priėmimą (LR CPK 346 str. 2 d. l p.). Teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl ieškovo prašymu LR Vyriausybės kanceliarijos 2006-32-02 raštu Nr. 14-768 pateiktų dokumentų. Kreipdamasis į šį atsakovą ieškovas siekė gauti ir pateikti į bylą dokumentus, kurių pagrindu buvo priimtas 1991-12-09 LR Vyriausybės nutarimas Nr.540. Būtent šį nutarimą kaip išeitinį žemės suteikimo Lietuvos veterinarijos akademijai momentą nuolat minėjo atsakovai, o taip pat ir teismas skundžiamame sprendime. Tačiau nė vienas iš atsakovų ne tik nesugebėjo pateikti preliminariųjų planų (ar kitą grafinę medžiagą), kurių pagrindu ir 1991-12-09 LR Vyriausybės nutarimu Nr.540 Lietuvos veterinarijos akademijai buvo skirtas 1000 ha žemės sklypas, bet ir negalėjo paaiškinti, kodėl tepraėjus trims mėnesiams LR Vyriausybė 1992-02-27 nutarimu Nr.134 skirtą plotą sumažino jau iki 800 ha. Kadangi nė vienas iš atsakovų tokių įrodymų nepateikė, o ir iš minėto LR Vyriausybės kanceliarijos 2006-02-02 rašto Nr. 14-768 matyti, kad tokių įrodymų iš viso nėra, teismas atmesdamas ieškovo reikalavimus privalėjo skundžiamame sprendime paneigti ieškovo išsakytus teiginius apie tai, kad 1991-12-09 LR Vyriausybės nutarimu Nr.540 Lietuvos veterinarijos akademijai skirtas žemės sklypas realiai buvo suteiktas tik parengus žemės sklypo projektą ir Kauno apskrities viršininkui 1996-12-02 įsakymu Nr. 05-5923 jį patvirtinus. Todėl, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad 1991-12-09 LR Vyriausybės nutarimu Nr.540 patvirtino Lietuvos veterinarijos akademijai skirtos 1000 ha neprivatizuojamos žemės statusą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l.41-46, t.5) atsakovas Lietuvos veterinarijos akademija nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, Kauno rajono apylinkės teismo priimtą sprendimą palikti nepakeistą. Kauno rajono apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, negalima visiškai sutapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams. Lietuvos veterinarijos akademijos mokslo ir mokymo reikmėms naudojamas valstybinės žemės sklypas dar 1991 m. buvo priskiriamas valstybės išperkamai žemei. Todėl klaidingas ieškovo apeliacinio skundo motyvas, kad ši žemė pirmiau turėjo būti grąžinta ieškovui, o tik po to sprendžiamas jos paėmimas visuomenės poreikiams. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas šiuo klausimu administracinėje byloje Nr. A6-64-2002 (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teisimų praktika" Nr. 3, p. 165-184.), yra nurodęs, kad numatytas reikalavimas priimti sprendimą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams tik atkūrus į tą žemę nuosavybės teises ir įregistravus ją Nekilnojamojo turto registre, turi būti taikomas tik tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas numato žemės grąžinimą natūra, t.y. kai pagal šį įstatymą nėra pagrindo valstybei išpirkti žemės. Todėl neteisingas teiginys, kad pageidaujami natūra susigrąžinti žemės sklypai turi būti grąžinti natūra ir tik po to sprendžiamas tų sklypų paėmimo visuomenės poreikiams klausimas. Kaip sprendime nurodė Kauno rajono apylinkės teismas, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos, valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą (Konstitucinio Teismo 1998-06-18 nutarimas). Ieškovas vertindamas Vyriausybės nutarimų teisėtumą ir vadovaudamasis tuo, kad Lietuvos veterinarijos akademijai suteikto žemės sklypo plotas buvo keičiamas, daro išvadą, kad Lietuvos veterinarijos akademijos žemės poreikis buvo ginčijamas. Tačiau tai, kad Vyriausybės priimtais nutarimais žemės sklypo plotas buvo keičiamas, nereiškia, kad žemė nebuvo suteikta mokslo ir mokymo įstaigai visuomenės interesams tenkinti ar toks pagrindas išnyko. Visiškai nepagrįstas ieškovo teiginys, kad jei nebūtų pakankamo teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kasacinės instancijos teismas nebūtų nutaręs bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylą grąžino pirmosios instancijos teismui ne dėl to, kad konstatavo būtinybę kreiptis į Konstitucinį Teismą, bet nustatęs esminius proceso teisės normų pažeidimus (CPK 360 str.), nes teismai nutraukė bylą dalyje dėl ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančiais Vyriausybės nutarimus, iš esmės netirdami aplinkybių, susijusių su šiuo ieškovo reikalavimu ir nesvarstydami šio reikalavimo pagrįstumo. Todėl Kauno rajono apylinkės teismas priimdamas ieškovo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą suteikė ieškovui galimybę įgyvendinti savo procesinę teisę ir priimdamas 2006-03-08 nutartį, klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą išsprendė iš esmės. Kauno rajono apylinkės teismas 2006-03-08 nutartyje išsamiai išnagrinėjo ieškovo, atsakovų motyvus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir konstatavo, kad ieškovo pateikti argumentai dalinai komentuoja patį įstatymą dėl nuosavybės atkūrimo, kad kai kurie ieškovo pateikti argumentai prieštarauja jo paties prašymo esmei ir t.t. Tokiu būdu Kauno rajono apylinkės teismas 2006-03-08 nutartimi iš esmės nusprendė, kad ieškovo prašyme dėl kreipimosi į LR Konstitucinį Teismą pateikti argumentai nėra pakankami, kad įrodytų, jog pagal Konstitucijos 110 str. 2 dalį ir CPK 3 str. 3 dalį egzistuoja pagrindas manyti, jog Vyriausybės nutarimai neteisėti, t.y. prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Ieškovas apeliaciniame skunde dėstydamas motyvus dėl procesinių teisės normų pažeidimo - to fakto, kad dėl ieškovo prašymu LR Vyriausybės kanceliarijos 2006-02-02 raštu Nr. 14-768 pateiktų dokumentų nebuvo pasisakyta skundžiamame sprendime, neatkreipia dėmesio į tai, kad Vyriausybės pateikti dokumentai turėjo reikšmės sprendžiant klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, t.y. priimant 2006-03-08 nutartį, kuri yra neskundžiamą, o ne 2006-04-19 sprendimą. Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrindžia, kodėl, dėl jo manymu, nurodytų procesinių trūkumų galėjo būti neteisingai išspręsta byla, kad tai būtų pagrindas apeliacinės instancijos teismui skundžiamam sprendimui panaikinti (CPK 329 str. 1 d.).
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovas ir tretieji asmenys S. B. bei M. B. prašė apeliacinį skundą patenkinti, o atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos ir Lietuvos veterinarijos akademijos atstovai – apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliacinio skundo ribų, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 19 d. sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl šis teismo sprendimas nekeistinas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Tokias išvadas teisėjų kolegija daro dėl šių priežasčių.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl prašomų pripažinti negaliojančiais Vyriausybės nutarimų, tokiu būdu ignoruodamas šioje byloje priimtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-06-13 nutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą ir 2005 06 13 nutartimi grąžinęs ją iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pripažino, jog kasatoriaus (ieškovo) L. Č. teiginiai, kad ginčijamų valstybinės žemės panaudos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis klausimas tiesiogiai susijęs su sprendimu dėl Vyriausybės nutarimų teisėtumo, yra reikšmingi ir iš naujo nagrinėjant bylą turi būti išspręstas ieškovo skundžiamų nutarimų teisėtumo klausimas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas formaliai atsisakydamas kreiptis į LR Konstitucinį Teismą užkirto kelią teisingam bylos išnagrinėjimui ir nepagrįstai suvaržė ieškovo teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę.
Tačiau sutikdama su aptartu argumentu, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, jog dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą. Su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja bylai išspręsti reikšmingos įstatymų nuostatos bei ieškovo prašomi pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, 2006 m. liepos 5 d. nutartimi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kreipėsi Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą (b.l.66-75, t. 5). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 "Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo" (1992 m. vasario 27 d. redakcija) patvirtinto Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 1 straipsnio nuostatai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 "Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo" (1999 m. gegužės 14 d. redakcija) patvirtinto Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 579 "Dėl žemės sklypo suteikimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo" ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 266 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 "Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo" dalinio pakeitimo" atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatai“ pripažino:
1)kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ (1992 m. vasario 27 d. redakcija; Žin., 1992, Nr. 6-131; Lietuvos aidas, 1992 m. kovo 5 d.; Žin., 1992, Nr. 13-373) patvirtinto Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo nuostata, kad Lietuvos veterinarijos akademijai nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas yra 800 hektarų, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 1 straipsnio nuostatai „Nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra <...>“;
2)kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ (1999 m. gegužės 14 d. redakcija; Žin., 1992, Nr. 6-131; 1999, Nr. 43-1372) patvirtintas Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašas ta apimtimi, kuria Lietuvos veterinarijos akademijai priskirta žemė, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatai „tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama“;
3)kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 579 „Dėl žemės sklypo suteikimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo“ ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės priskirta žemė, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatai „tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama“;
4)kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimas Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 2001, Nr. 22-732) ta apimtimi, kuria Lietuvos veterinarijos akademijai priskirta žemė, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatai „tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama“ (b.l.81-91, t. 5).
Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pripažinus, kad ieškovo ginčijami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriais nutarta žemę priskirti atsakovams Lietuvos veterinarijos akademijai ir Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įvairioms nuostatoms, kolegijos nuomone, negali būti ieškovo reikalavimu jo nurodytais pagrindais, t.y. būtent dėl prieštaravimo Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įvairioms nuostatoms, pripažintos negaliojančiomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999m. gegužės 14 d. nutarimo Nr.579 "Dėl žemės sklypo suteikimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo" ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001m. kovo 8 d. nutarimą Nr.266 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr.1026 "Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo" dalinio pakeitimo" atitinkamos dalys.
Nenustačius, kad paminėtieji, ieškovo prašomi pripažinti iš dalies negaliojančiais, Vyriausybės nutarimai yra neteisėti, kad yra pagrindai juos pripažinti negaliojančiais, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiomis ir ieškovo ginčijamas žemės panaudos sutartis. 1999 m. birželio 10 d. valstybinės žemės panaudos sutartis Nr.P52/99-0005 (b.l.64, t.2) dėl 32,4978 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, sudaryta tarp Kauno apskrities viršininko ir Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir 2001 m. birželio 18 d. valstybinės žemės panaudos sutartis su Lietuvos veterinarijos akademija, suteikiant jai naudotis neprivatizuojamus žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, pagal sutartį Nr.P 52/2001-0010 - 191,79 ha (b.1.52, t. 2), pagal sutartį Nr.P 52/2001-0011 - 6,55 ha žemės plotą (b.1.53, t.2), kaip sudarytos galiojančių, teisėtų Vyriausybės nutarimų pagrindu, negali būti pripažįstamos negaliojančiomis, kaip pažeidžiančios ieškovo teises bei teisėtus interesus.
Ieškovas apeliaciniame skunde be to nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuosavybės teisių atkūrimo natūra pirmenybę, tačiau nepagrįstai nevertino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-10-24 nutarimo Nr. 1379 „Dėl Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo bei nagrinėjimo ir nuostolių, atsiradusių dėl žemės paėmimo, atlyginimo tvarkos patvirtinimo“ 10 p. nuostatų, kad žemė, į kurią piliečiai yra padavę prašymus atkurti nuosavybės teises gali būti paimama visuomenės poreikiams tik atkūrus į ją piliečių nuosavybės teises ir įregistravus Nekilnojamojo turto registre. Ieškovo prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę buvo pateiktas 1992-02-17 ir tuo metu žemės sklypo statusas buvo - laisvas žemės sklypas, kadangi bylos nagrinėjimo metu jokių įrodymų patvirtinančių, jog būtent J. J. žemę naudojo Lietuvos veterinarijos akademija atsakovai nepateikė. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog toks apelianto argumentas yra nepagrįstas. Žemę paskirti Lietuvos veterinarijos akademijai buvo nutarta dar 1991 metais, ta žeme šis atsakovas naudojosi tuo metu, taigi žemė buvo priskirta valstybės išperkamai, o ne grąžintina. Ieškovo nurodyto Vyriausybės nutarimo 10 p. reglamentavo tik grąžintinos žemės paėmimo procedūras.
Apeliantas taip pat teigia, kad prieš 1999-06-10 valstybinės žemės panaudos sutartimi Nr. 52/99-J005 perduodant sklypą Lietuvos respublikos Ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vėlgi buvo būtina spręsti klausimą dėl žemės grąžinimo J. J. įpėdiniams, nes išnyko Lietuvos veterinarijos akademijos poreikis šiai žemei, žemės paėmimas visuomenės poreikiams šiuo atveju galėjo būti taikomas tik atkūrus nuosavybės teises natūra J. J. įpėdiniams į jam priklaususią 81 ha žemę. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog sutikti su tokiu argumentu negalima, nes poreikis žemę naudoti valstybės reikmėms išliko, pasikeitė tik naudojantis žemę subjektas. Žemė liko valstybės išperkama, ji nebuvo grąžinta J. J. įpėdiniams, todėl jos išpirkimo iš jų klausimas neturėjo būti sprendžiamas.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo pareikštų reikalavimų pagrįstumo bei teisėtumo klausimus, teisėjų kolegijos nuomone, visiškai pagrįstai konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę žemę susigrąžinti natūra, tačiau jei dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra galimybių grąžinti žemę natūra, buvusiam savininkui yra garantuota teisė pasirinkti nuosavybės teisės atkūrimo būdą įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. 2001 m. gegužės 10 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog ši nuostata išliko keičiant įstatymus, reglamentuojančius nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymais nustatant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatymą nustatyta tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį okupacinės valdžios nacionalizuotą turtą, kartu atsižvelgiant į socialinius - ekonominius ir kitus su nuosavybe susijusių santykių esminius pokyčius, įvykusius per laikotarpį, praėjusį nuo šio turto neteisėto nacionalizavimo. Dėl minėtų esminių pokyčių, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos valstybės realias galimybes, neįmanoma atkurti visų okupacinės valdžios pažeistų nuosavybės teisių, grąžinant natūra visą išlikusį nekilnojamąjį turtą (taip pat ir žemę). Įstatymo preambulėje konstatuojama, kad piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra - už jį teisingai atlyginama. Įstatymu nustatant atvejus, kai išlikęs nekilnojamasis turtas nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė atkuriama kitais įstatymu nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiais laikytini visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Visuomenės poreikiai - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būtų patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra. Žemė, kuri dėl jos būtinumo visuomenės poreikiams nėra savininkams grąžinama natūra, yra valstybės išperkama, o savininkams už ją atlyginama įstatyme nustatytais būdais ir tvarka. Būtent remdamasis paminėtomis nuostatomis, pirmosios instancijos teismas ir pripažino, jog atsakovui Lietuvos veterinarijos akademijai kaip mokslo ir mokymo įstaigai teisėtai buvo priskirtas valstybės išperkamas, neprivatizuojamas žemės sklypas, kurį J. J. įpėdiniams, t.sk. ir ieškovui, grąžinti natūra negalima.Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmesti ieškovo reikalavimai, yra pagrįstas bei teisėtas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.