- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-28
- Bylos Nr.
- A-442-1808-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00968-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Alytaus rajono savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“
- Kategorijos
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P., atsakovo Alytaus rajono savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. prašymą atsakovui Alytaus rajono savivaldybei (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“) dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. P. (toliau – ir V. P., pareiškėjas), būdamas atsakovu administracinėje byloje Nr. I-496-406/2012, dėl 319,75 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, 2012 m. sausio 23 d. Kauno apygardos administraciniam teismui (toliau – ir pirmosios instancijos teismas, KAAT) pateikė prašymą ir patikslintą prašymą (t. I, b. l. 1-7, 155-165) dėl norminio administracinio akto – Alytaus rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir taryba, savivaldybė) 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtintų Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) teisėtumo ištyrimo.
Prašė pripažinti, jog Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumatytas vietinės rinkliavos priverstinio išieškojimo senaties terminas taip pat Nuostatų 28 punktas (2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtinta redakcija) ir 29, 30 punktai, (jais pakeista 28 p. numeracija vėlesnėmis, t. y. 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. K-291 bei 2011 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. K-204 patvirtintomis redakcijomis), prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) numatytam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas, VSĮ) 4 straipsnio 1 dalies 6 ir 12 punktams. Ištirti, ar Nuostatai neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) 2 straipsnio 4 daliai ir 4¹ straipsnio 1 daliai ta apimtimi, kuria trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, Bendrovė, trečiasis suinteresuotas asmuo) yra suteikti administraciniai įgalinimai. Teigė, jog šiuo aspektu trečiajam suinteresuotam asmeniui nuo 2011 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo VAĮ pakeitimai, viešojo administravimo įgalinimai eksploatuoti ir administruoti komunalinių atliekų tvarkymą bei rinkliavos surinkimą Alytaus rajono savivaldybėje negalėjo būti suteikti, nes uždarosios akcinės bendrovės nėra laikomos viešojo administravimo subjektais.
Žemesnės instancijos teismas
2012 m. kovo 6 d. Kauno apygardos administracinio teismo nutartimi prašymas ištirti norminio akto teisėtumą buvo priimtas, administracinė byla Nr. I-496-406/2012 dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo sustabdyta iki įsiteisės teismo sprendimas byloje dėl norminio akto teisėtumo tyrimo (t. I, b.l. 38-39).
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašyme nurodė, kad jis nesinaudoja bendra atliekų surinkimo ir šalinimo sistema, o pats rūšiuoja atliekas, perduoda jas perdirbimui ar degina, todėl sukaupia labai mažą atliekų kiekį, kuris yra neproporcingai apmokestinamas pagal nekilnojamojo turto plotą. Tokiu Nuostatuose numatytu ydingu teisiniu reguliavimu paneigta galimybė mokėti jam, kaip atliekų turėtojui, vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų atliekų kiekį. Teigė, kad Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų atliekų kiekį prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui bei Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas, ATĮ) 32 straipsnyje įtvirtintam „teršėjas moka“ principui. Nuostatuose taip pat nėra nustatytas senaties terminas dėl rinkliavos už komunalines atliekas išieškojimo, o nesant nustatyto senaties termino, negalimas rinkliavos išieškojimas, nes skolininkams nesuteikta galimybė pasiremti senaties termino praleidimu.
Atsiliepimas
Atsakovas Alytaus rajono savivaldybė prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą apskaičiavimo būdo parinkimas ir dydžio nustatymas yra konkrečios savivaldybės kompetencija. Alytaus rajono savivaldybėje rinkliavos dydis priklauso nuo pastato bendro tūrio ir tikslinės jo naudojimo paskirties, o proporcingumo principas nepažeidžiamas užtikrinant, jog rinkliava būtų kiek įmanoma socialiai teisingesnė. Tokia tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano (toliau – ir Strateginis atliekų tvarkymo planas, Planas) reikalavimams. Pasirinktas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas sudaro galimybę administruoti rinkliavą nedideliais kaštais, pakankamai tiksliai apskaičiuoti atliekų tvarkymo išlaidas, planuoti papildomų lėšų poreikį, prognozuoti pajamas, ir jų paskirstymą. Paaiškino, jog Nuostatų redakcijos ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų atliekų kiekį neprieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui bei ATĮ 32 straipsnyje įtvirtintam „teršėjas moka“ principui. Pasisakydamas dėl Nuostatuose nenumatyto senaties termino, dėl ko skolininkams tariamai nesuteikta galimybė pasiremti senaties termino praleidimu, atsakovas teigė, jog senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai, yra numatyti mokesčių teisiniuose santykiuose, o būtent Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas, MAĮ) 68 straipsnyje, kurio nuostatomis pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir apeliacinės instancijos teismas, LVAT) suformuotą praktiką ir reikia vadovautis. Bendrovei įgaliojimai eksploatuoti rajono komunalinių atliekų tvarkymo sistemą ir vykdyti atitinkamas funkcijas suteikti nepažeidžiant inter alia ATĮ 30 straipsnio 4 dalies nuostatų.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 27 d. sprendimu (t. III, b. l. 74-92) pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies – pripažino, kad Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui, kitą prašymo dalį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ginčijami nuostatai yra norminis administracinis aktas. Taip pat remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika – 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1480/2012, 2012 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir 2013 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 – ištyrė norminio administracinio akto – Nuostatų – teisėtumą.
Pažymėjo, jog Atliekų tvarkymo įstatymas expresis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Tačiau, remiantis tuo, jog Atliekų tvarkymo įstatymas yra skirtas užtikrinti ir Europos Sąjungos teisės aktų, inter alia 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva 2006/12/EB) taikymą (ATĮ 1 straipsnio 4 dalis), siekiant įvertinti paminėtų pareiškėjo argumentų pagrįstumą, nacionalinės teisės nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę. Kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai, tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus, kad būtų pasiektas šis rezultatas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. Didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Masquer (C-188/07), 80 p.). Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybėse narėse aiškintina vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 punktas, 1 straipsnio 1 dalies c punktas), savaime nedraudžia nustatyti tokią vietinę rinkliavą, kurios dydis būtų apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu – pagal turimą nekilnojamojo turto plotą. Ginčijami Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „teršėjas moka”.
Atliekų turėtojo mokamos kainos už atliekų tvarkymą susiejimas išskirtinai tik su faktiškai išvežamų atliekų kiekiu, negalėtų būti pritaikomas toms situacijoms, kai yra sudėtinga ir neproporcingai brangu nustatyti kiekvieno atliekų turėtojo faktiškai sukauptų ir išvežamų atliekų rūšį bei jų kiekius. Vis tik principas „teršėjas moka“ mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Pirmenybė turi būti teikiama atliekų turėtojo pareigai atlyginti atliekų surinkimo ir tvarkymo išlaidas pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų, o ne galinčių susidaryti komunalinių atliekų kiekį. Mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, esant objektyviai galimybei nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas apibendrino, kad Nuostatai prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui tiek, kiek juose nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, tačiau netyrė bei nenustatė Nuostatų ar konkrečių jų punktų neteisėtumo ar jų neatitikimo aukštesnės galios teisės aktams, todėl ši prašymo dalis buvo pripažinta nepagrįsta ir atmesta.
Pasisakydama dėl senaties termino Nuostatuose nebuvimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog MAĮ 13 straipsnyje pateiktas baigtinis sąrašas mokesčių, administruojamų pagal MAĮ. Taigi remiantis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas, RĮ) 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 16 straipsnio 2 dalies, MAĮ 2 straipsnio 24 dalies 13 straipsnio, 14 straipsnio nuostatomis, MAĮ įtvirtintas teisinis reglamentavimas vietinėms rinkliavoms tiesiogiai nėra taikomas, nes vietinės rinkliavos į šį sąrašą nepatenka. Tačiau remiantis minėtomis LVAT nutartimis, kuriose iš esmės konstatuota, jog nagrinėjant administracines bylas pagal skundus dėl vietinės rinkliavos priteisimo, taikytini MAĮ nustatyti senaties terminai, nėra pagrindo įžvelgti priimamų sprendimų teisėtumo principo pažeidimo (VSĮ 4 straipsnio 6 punktas).
Vertindamas įgaliojimų perdavimo Bendrovei teisėtumą, teismas sistemiškai analizavo VSĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 31 punkto, ATĮ 2 straipsnio 12, 14 ir 21 dalių, 25 straipsnio, 30 straipsnio 4 ir 5 dalių, VAĮ 3 straipsnio 1 punkto nuostatas ir nurodytą LVAT praktiką bei konstatavo, jog savivaldybės, organizuodamos komunalinių atliekų tvarkymo sistemas ir įvesdamos vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą, turėjo teisę savivaldybių įsteigtai bendrovei ar įstaigai pavesti kaip privalomą užduotį teikti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas konkrečiame regione, taip suteikiant atitinkamus administracinius įgalinimus. Taigi pripažįstant, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinti du savarankiški būdai, kaip savivaldybės gali organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, susiklosto tokia situacija, kad pagal nurodytą teisinį reguliavimą savivaldybėms buvo suteikiama speciali (išimtinė) teisė nevaržomai nuspręsti ir pasirinkti, kuris konkretus subjektas turi teisę atitinkamoje savivaldybėje (apskrityje) teikti komunalinių atliekų inter alia naudojimo ir (arba) šalinimo paslaugas. Taigi atsakovas neviršijo teisės aktų jam suteiktos kompetencijos bei nepažeidė Nuostatų priėmimo metu galiojusių ir byloje nagrinėjamus santykius reguliavusių VAĮ 2 straipsnio 4 dalies ir 4¹ straipsnio 1 dalies nuostatų. Vien ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjui 2010 m. gruodžio 23 d. Viešojo administravimo įstatyme padarius pakeitimus, numatytas teisinis reglamentavimas pakito, nelėmė tiriamų Nuostatų, kaip ankstesnio teisės akto, kuris priimtas nepažeidžiant jo priėmimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, neteisėtumo ir negaliojimo. Konstatavo, kad Nuostatai, nenustačius jo neteisėtumo kriterijų, laikytini teisėtu norminiu administraciniu aktu, todėl naikinti ar laikyti juos negaliojančiais teisinio pagrindo nėra.
III.
Alytaus rajono savivaldybė apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 102-107) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl pripažinimo, kad Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui, ir priimti naują sprendimą – V. P. prašymą atmesti.
Nurodo, kad KAAT nepagrįstai pripažino, jog nuostatai prieštarauja VAĮ įtvirtintam proporcingumo principui, nes faktinis surenkamų iš asmens ir tvarkomų atliekų kiekis neturi jokios reikšmės privalomam mokėti rinkliavos dydžiui. Pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl pirmenybė turi būti teikiama būtent atliekų turėtojo pareigai atlyginti atliekų surinkimo ir tvarkymo išlaidas pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų, o ne galinčių susidaryti komunalinių atliekų kiekį. Taip pat sprendime nėra argumentų, pagrindžiančių, kad Nuostatuose įtvirtintas rinkliavos dydis, priklausantis nuo pastato bendro ploto ir tikslinės jo naudojimo paskirties, yra akivaizdžiai neproporcingas galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Nei Europos Sąjungos teisės aktuose, nei ATĮ nėra tiesiogiai nustatyta, kad atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik už faktiškai sukauptų atliekų kiekį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2009 m. liepos 16 d. prejudiciniu sprendimu byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt., pareigą padengti išlaidas iš dalies susiejo ne su pačių atliekų susidarymu, bet su aplinkybe, kad atliekų gamintojas prisidėjo prie atliekų susidarymo ar taršos. Tai reiškia, kad reikalaujamas ne tikslus išlaidų apskaičiavimas, o narystė kolektyviai už aplinkos taršą atsakingoje grupėje. Taigi priimant Nuostatus, kuriuose numatytas vietinės rinkliavos dydžio nustatymo modelis pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, nepažeidė VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto proporcingumo principo. Rinkliavos administravimas pagal būsto dydį yra pats pigiausias. Tai patvirtina Bendrovės parengta studija – ataskaita „Atliekų apmokėjimo pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį įtaka tvarkymo kaštams Alytaus rajono savivaldybėje“ (toliau – ir Ataskaita). Atsakovas pateikė visus būtinus ir pakankamus įrodymus savo pozicijai pagrįsti, tačiau pirmosios instancijos teismas inter alia šios ataskaitos, kaip įrodymo, visapusiškai neištyrė. Teigė, kad siekiant įgyvendinti proporcingumo principą, rinkliavos dydis yra diferencijuotas pagal nekilnojamojo turto dydį, paskirtį ir sezoniškumą, naudojimo intensyvumą. Dėl to nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nelemia, jog tam tikri atliekų turėtojai turės padengti išlaidas, akivaizdžiai neproporcingas dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Nors Nuostatuose nėra tiesiogiai įtvirtinta galimybė mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį perduodamų tvarkyti atliekų kiekį, tačiau priemonėmis, leidžiančiomis diferencijuoti rinkliavos mokestį praktiškai pasiekiama tų pačių tikslų.
V. P. su Alytaus rajono savivaldybės apeliaciniu skundu nesutinka (t. III, b. l. 132-135).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu V. P. (t. III, b. l. 113-119) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą atitinkamose dalyse ir pripažinti, jog: 1) Nuostatai, ta apimtimi, kuria pripažinta, jog jie yra pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais nuo 2013 m. kovo 27 d. KAAT sprendimo įsiteisėjimo ir paskelbimo „Valstybės žiniose“ bei „Alytaus naujienose“; 2) Nuostatai prieštarauja ATĮ 32 straipsnyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“, ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Nustačius, jog Nuostatai yra neteisėti minėta apimtimi, prašo juos šia apimtimi negaliojančiais nuo jų priėmimo dienos; 3) Nuostatai, ta apimtimi, kuria nenumatytas vietinės rinkliavos priverstinio išieškojimo senaties terminas, taip pat Nuostatų 28, 29 bei 30 punktai prieštarauja Konstitucijoje nustatytam teisinės valstybės principui ir VSĮ 4 straipsnio 1 dalies 6 ir 12 punktams. Nustačius prieštaravimus, prašo apeliacinės instancijos teismo Nuostatus ir atitinkamus jų punktus pripažinti negaliojančiais nuo jų priėmimo dienos; 4) Nuostatų punktai, nurodyti pareiškėjo patikslinto prašymo III skyriaus 3 dalyje, prieštarauja VAĮ 2 straipsnio 4 dalies ir 4¹ straipsnio 1 dalies nuostatoms. Nustačius, jog minėti punktai yra neteisėti minėta apimtimi, prašo juos pripažinti negaliojančiais nuo 2011 m. gegužės 1 d., išskyrus Nuostatų 15, 17, 18, 19, 21(21), 22, 23(23), 25, 28, 29, 30, 31, 32, 34, 37(37), 39 ir 44 punktus, kuriuos prašo pripažinti negaliojančiais nuo jų priėmimo dienos.
Teigia, kad Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumatytas vietinės rinkliavos priverstinio išieškojimo senaties terminas taip pat Nuostatų 28 punktas ir 29, 30 punktai prieštarauja Konstitucijoje numatytam teisinės valstybės principui ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 ir 12 punktams, Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 daliai ir 4¹ straipsnio 1 daliai ta apimtimi, kuria UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra suteikti administraciniai įgalinimai. Teigė, jog šiuo aspektu trečiajam suinteresuotam asmeniui nuo 2011 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo Viešojo administravimo įstatymo pakeitimai, viešojo administravimo įgalinimai eksploatuoti ir administruoti komunalinių atliekų tvarkymą bei rinkliavos surinkimą Alytaus rajono savivaldybėje negalėjo būti suteikti, nes uždarosios akcinės bendrovės nėra laikomos viešojo administravimo subjektais. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas apeliuojamu sprendimu realiai netenkino nei vieno pareiškėjo reikalavimo, dėl daugumos pareiškėjo iškeltų reikalavimų iš viso nepasisakė arba nagrinėjo ne tokia apimtimi, kuria prašė pareiškėjas. Nustačius Nuostatų redakcijų neatitikimą proporcingumo ir „teršėjas moka“ principams, KAAT nepagrįstai nekonstatavo jų pripažinimo negaliojančiais nuo jų priėmimo momento. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl prašymas nustatyti nuo kurio momento Nuostatai prieštarauja atitinkamoms įstatymų redakcijoms ir konkrečioms pareiškėjo nurodytoms teisės normoms nebuvo tenkintas. Turi būti aiškiais argumentais atsakyta į klausimą, ar dėl pareiškėjo iškeltų reikalavimų ir aplinkybių Nuostatai turi būti pripažinti negaliojančiais nuo jų priėmimo dienos, o jeigu ne – tai kodėl. Netinkamai išspręstas klausimas dėl Nuostatų negaliojimo momento neleis tinkamai ir teisingai išspręsti sustabdytą administracinę bylą Nr. I-496-406/2012. KAAT neteisingai nusprendė, jog Nuostatai neprieštarauja principui „teršėjas moka“, nes mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų peržengiama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Taigi pareiškėjui turėjo ir turi būti sudaryta galimybė tvarkyti ir perduoti komunalines atliekas pagal faktiškai susidariusį atliekų kiekį, užtikrinant principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėsto poziciją, kad MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas yra netaikytinas vietinėms rinkliavoms, nes jos nėra nurodomos to paties įstatymo 13 straipsnyje pateiktame baigtiniame sąraše. Plečiamasis viešosios teisės normų aiškinimas ar analoginis taikymas nėra galimas, todėl MAĮ vietinių rinkliavų priverstinio išieškojimo senaties termino nenustato. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sudaryta sutartis nėra aktuali ginčo dalykui. Sutartis galią turi tik ją sudariusioms šalims, todėl jokių teisių ar pareigų pareiškėjui nesukelia. Atkreipia dėmesį, kad nuostatai yra parengti ne sutarties, o įstatymo pagrindu, todėl Nuostatų turiniui ar ginčo esmei, skirtingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, atsakovo sprendimo ar sutarties nuostatos įtakos neturi.
Alytaus rajono savivaldybė su V. P. apeliaciniu skundu nesutinka (t. III, b. l. 136-140).
Šalies argumentai
UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 125-127 su reversinėmis pusėmis) prašo panaikinti pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjo prašymas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti, o Nuostatus pripažinti teisėtais.
Nurodo, kad pagal ABTĮ 111 ir 116 straipsnio nuostatas, teismo sprendimas pripažinti Nuostatus negaliojančiais neturės jokios įtakos teismo sprendimui individualioje administracinėje byloje Nr. I-496-406/2012, nes šioje byloje ginčo laikotarpis, t. y. laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą iš pareiškėjo yra už laikotarpį, gerokai iki teismo sprendimo priėmimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagal ABTĮ 111 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatytą reguliavimą, teismas neteisingai apibrėžė tyrimo dalyką bei jo ribas, taip nukrypo nuo LVAt suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011). KAAT iš pradžių nustatė, kad bylos dalykas ir ribos – Nuostatų atitikimas įstatymui bus tiriamas ta apimtimi, kuri nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, o apeliuojamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad Nuostatai prieštarauja įstatymui ta apimtimi, kuri nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Taigi pirmosios instancijos teismas, priėmęs tokį sprendimą, pažeidė atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens teises teikti teismui įrodymus ir argumentus dėl kitokio tyrimo dalyko ir ribų, nei buvo pateikta pareiškėjo prašyme. Buvo nepagrįstai pasiremt Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, kadangi šioje byloje buvo analizuota situacija nuo šios bylos skiriasi savo ratio decidendi. Pažymi, kad remiantis Plano inter alia 96 punktu, Lietuvos valstybė teikia pirmenybę kaštų padengimo solidarumo principui prieš proporcingumo principą, taigi vieni atliekų turėtojai turi dotuoti kitus atliekų turėtojus ir solidariai dalintis bendrus kaštus. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nemotyvavo ir nepasisakė, kodėl atmeta atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentus dėl diferencijuotos rinkliavos nustatymo tvarkos, nenagrinėjo ir nepasisakė, kodėl ši tvarka neužtikrina principo „teršėjas moka“ bei neatitinka VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto proporcingumo principo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas su UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliaciniu skundu nesutinka (t. III, b. l. 141-145).
Atsiliepimas
Atsiliepime sistemiškai vertina ABTĮ 111 straipsnio 1 dalies ir 116 straipsnio 2 dalies nuostatas, bei formuluoja išvadą, kad 116 straipsnio 2 dalis papildo 111 straipsnio 1 dalį, nurodant, jog atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu teismas gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal naujausią LVAT praktiką identiškoje byloje teismas išaiškino, jog nuostatai netaikytini nuo jų priėmimo dienos, kadangi nebūtų prasmės vykdyti nuostatų teisėtumo tyrimą siejant su individualia byla (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-575-1199/2013). Teigia, kad norminio akto tyrimo dalykas ir ribos viso proceso metu nepakito ir nebuvo pažeistos, o trečiasis suinteresuotas asmuo netinkamai nurodo bei interpretuoja bylos procesinius dokumentus bei aplinkybes. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu taip pat nepagrindžia savo pozicijos dėl to, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktika nutartyse, kurių ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Toks vertinimas laikytinas paviršutinišku, nes padarytas neatsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų visumą. Atkreipia dėmesį, kad šioje byloje yra tiksliai suformuluota būtent Nuostatų, kaip norminio administracinio akto, teisėtumo tyrimo apimtis. Tirti kitų norminių ar individualių administracinių aktų, Teismas neturėjo pagrindo.
Alytaus rajono savivaldybės prašo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą tenkinti (t. III, b. l. 147-148).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintas teisės normas, reguliuojančias administracinių bylų teiseną pagal pareiškimus ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą (ABTĮ šešioliktasis skirsnis), bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008).
Ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami ABTĮ šešioliktajame skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą.
ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Pagal to paties įstatymo 111 straipsnio 1 dalį, minėti subjektai taip pat turi teisę prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011 (žr., biuletenį „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 22, 2011 m.) išaiškino, kad ABTĮ 111 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra numatyti specialūs reikalavimai, kurių turi būti laikomasi sprendžiant šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų konkrečioje byloje pareikšto prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą. ABTĮ 111 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimas yra išsprendžiamas teismo nutartimi, o kitos šio straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos suponuoja išvadą, jog tokia teismo nutartimi gali būti priimami dviejų rūšių procesiniai sprendimai: 1) atmesti prašymą; arba 2) pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Taigi įstatymas nenumato procesinio sprendimo rūšies – priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo. Prieš tai nurodyti įstatymo reikalavimai dėl teismo priimamų procesinių sprendimų rūšių bei prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimo nagrinėjimo apimties suponuoja dar vieną išvadą, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo pradėjimo atveju lemiamą procesinę reikšmę turi ne atitinkamas suinteresuoto asmens prašymas, o teismo nutartis pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Būtent teismo nutartyje pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą turi būti aiškiai apibrėžta, kokio norminio administracinio akto ar jo dalies teisėtumas bus tiriamas; turi būti konkrečiai nurodytos įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatos, kurioms galimai prieštarauja atitinkamas norminis administracinis aktas ar jo dalis; turi būti pateikta aiški teisinė motyvacija, kurią teismas priėmė domėn ir kuri sudaro pagrindą abejoti norminio administracinio akto ar jo dalies atitikimu tam tikroms įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatoms. Tokio pobūdžio teismo nutartis yra tas procesinis dokumentas, kuris apibrėžia iškeliamos norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalyką bei ribas ir pagal kurį ši byla turi būti nagrinėjama. Būtent teismas galutinai konstatuoja, kokios norminių aktų nuostatos taikytinos byloje ir kaip jos turi būti aiškinamos, todėl būtent teismas ir turi galutinai nuspręsti, ar jo nagrinėjamos bylos išsprendimui reikalinga pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, ir kokia apimtimi toks tyrimas būtinas.
Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas individualią administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui V. P. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo, 2012 m. kovo 6 d. nutartimi priėmė atsakovo V. P. prašymą ištirti norminio akto teisėtumą, o administracinę bylą Nr. I-496-406/2012 dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo sustabdė iki įsiteisės teismo sprendimas byloje dėl norminio akto teisėtumo tyrimo (t. I, b. l. 38-39). Iš šios nutarties turinio matyti, kad joje nebuvo suformuluotas įstatymo reikalaujamas procesinis sprendimas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, jame nebuvo išdėstyti teismo motyvai, pagrindžiantys įsitikinimą dėl konkrečių teisės akto nuostatų prieštaravimo atitinkamoms įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų normoms. Taigi ABTĮ reikalavimus atitinkantis procesinis dokumentas, kuriuo būtų pradėtas teismo kompetencijai priskirtas savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas, nagrinėjamu atveju nebuvo priimtas.
Be to, teisėjų kolegija, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo V. P. prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo išsprendė vadovaudamasis ABTĮ 111 straipsnio nuostatomis, nors V. P. pagal procesinę padėtį individualioje nagrinėjamojoje byloje nėra subjektas, numatytas ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje. Todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo atsakovo V. P. prašymą išspręsti bendrąja procesiniame įstatyme nustatyta tvarka.
Kadangi byla dėl norminio administracinio teisėtumo tyrimo buvo pradėta pagal subjekto, kuris nėra kompetentingas kreiptis į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto ištyrimo, prašymą, todėl tokia byla nėra priskirtina administracinių teismų kompetencijai.
Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimas naikintinas ir norminė administracinė byla nutrauktina vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu ir 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir norminę administracinę bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.