- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-14
- Bylos Nr.
- 2A-500/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Kazys Kailiūnas, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Ieškovas
- A. A.
- Kategorijos
- 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės,
atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. R. ,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1123-30/2008 pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovo naudai 34 461,50 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalai atlyginimo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas atsisakė reikalavimo dėl 24 900 Lt turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Nurodė, kad jis buvo kaltinamas pagal BK 22 straipsnį ir Kauno apygardos teismas 2005 m. balandžio 11 d. jį išteisino nepadarius veikos, turinčios šio jam inkriminuojamo nusikaltimo požymių. Nors Kauno apygardos prokuratūra apskundė šį teismo nuosprendį, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. vasario 1 d. nutartimi skundą atmetė ir paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį, nurodęs, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta duomenų, kurie patvirtintų kaltinimus A. A. , nes kaltinimas grindžiamas abejonėmis ir prielaidomis, atliekant tardymo veiksmus, buvo nesilaikoma BPK reikalavimų. Ieškovas nurodė, kad dėl nepagrįsto kaltinimo ir nepagrįstai ilgo proceso (neteisėto ikiteisminio tyrimo pratęsimo) jis patyrė turtinę žalą, kurį pasireiškė tuo, jog 2002 m. balandžio 4 d. ieškovas buvo priverstas sudaryti su UAB „Segeka“ automobilio saugojimo sutartį, pagal kurią 2004 m. balandžio 27 d. sumokėjo 8 761,50 Lt. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinėje instancijoje, jis turėjo 600 Lt išlaidų gynėjo pagalbai apmokėti. Be to, ieškovas taip pat per ilgą bylos nagrinėjimą dvasiškiai sunkiai išgyveno, kadangi buvo įsitikinęs, kad nepadarė jam inkriminuojamo nusikaltimo. Jam pateikus kaltinimus, ieškovas patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pajuto pažeminimą. Dėl atliekamo tyrimo pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, nes buvo suvaržytas bendravimas su šeima, artimaisiais, kolegomis, todėl neturtinės žalos dydį ieškovas vertino 100 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė A. A. naudai iš valstybės 2 000 Lt neturtinei žalai ir 600 Lt turtinei žalai atlyginti bei 1 000 Lt atstovavimo išlaidų, bylos dalį dėl 24 900 Lt turtinės žalos priteisimo nutraukė, likusią ieškinio dalį atmetė. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nurodė, kad iš prijungtos Kauno apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-86/04 nustatyta, jog šioje byloje ieškovas buvo kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad pasikėsino apgaule įgyti 31 962, 35 Lt draudimo išmoką, o būtent: jis 2001 m. rugsėjo 12 d. Kauno automobilių turgavietėje DB UAB „Liubartas ir partneriai“ atstovui R. P. pateikė apžiūrėti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą automobilį „Mersedes Benz 300 su uždėtu valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ko pasėkoje 2001 m. rugsėjo 12 d. buvo sudaryta transporto priemonės draudimo sutartis ir išduotas AB „Lietuvos draudimas“ draudimo liudijimas, o po to turėdamas tikslą gauti didelės vertės draudimo išmoką, 2001 m. gruodžio 27 d. veikdamas pagal 2001 m. lapkričio 22 d. sudarytą panaudos sutartį AB „Lietuvos draudimas“ pateikė prašymą dėl žalos už draudiminį įvykį – avariją, kuri tariamai įvyko 2001 m. gruodžio 23 d. kelyje Kaunas-Jurbarkas ir kurios metu buvo apgadintas nurodytas automobilis. Kauno apygardos teismas 2005 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu ieškovą išteisino nepadarius veikos, turinčios šio jam inkriminuojamo nusikaltimo požymių. Kauno apygardos prokuratūra apskundė šį teismo nuosprendį, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. vasario 1 d. nutartimi skundą atmetė ir paliko galioti Kauno apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Baudžiamoji byla, kurioje ieškovas A. A. buvo patrauktas kaltinamuoju bei teisiamas, buvo iškelta 2002 m. balandžio 4 d. Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato, o baigta 2006 m. vasario 2 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi. Teismo teigimu, šioje civilinėje byloje ieškinys pareikštas tuo pagrindu, kad atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo nesilaikoma BPK reikalavimų, nes jį nepagrįstai kaltino prielaidų pagrindu, taip pat ieškovas nurodė, kad ikiteisminis tyrimas tęsėsi pernelyg ilgai, terminas buvo tęsiamas be jokio pagrindo, prokuroras vilkino bylą teisme. Dėl per ilgo baudžiamosios bylos tyrimo jis patyrė tiek materialinės tiek moralinės žalos. Ieškovas teigė, kad jis nukentėjo dėl neefektyvaus ir ilgo proceso. Teismas nurodė, kad asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmai organizuojant baudžiamosios bylos tyrimą nelaikytini visiškai atitinkančiais valdžios institucijų pareigą imtis visų įmanomų priemonių daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo ir kad pareigūnai procese veikė atsakingai ir stropiai. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. vasario 1 d. nutartimi atmesdamas prokuroro skundą ir palikdamas galioti išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas tiesiog nesurinko duomenų, kurie patvirtintų kaltinimus A. A. , nes kaltinimas grindžiamas abejonėmis ir prielaidomis. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pažymėjo, kad teisme prokurorė pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus daiktinius įrodymus ir pateikė teismui 12 vokų su juose esančiais medžių tošies bei žievės ir stiklo pavyzdžiais, paimtais įvykio vietoje ir autoservise nuo ten saugoto automobilio „Mersedes Benz 300, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnė jų neužfiksavo protokoluose, t.y. nuslėpė ir nepaskyrė byloje jų ekspertizės, o tai rodo ikiteisminį tyrimą atlikusios pareigūnės neobjektyvumą šioje byloje ir kad ikiteisminio tyrimo metu vyravo tendencija surinkti tik A. A. apkaltinančius duomenis ir nebuvo imamasi priemonių išaiškinti ir jį teisinančias bylos aplinkybės, ir tai matyti iš prokuroro skundė nurodomų tyrėjos padarytų BPK reikalavimų. Teismas pasisakė ir dėl prokuroro skundo neatitikimo BPK reikalavimus, nes konstatavo, kad įrodinėjimo naštą bandoma perkelti pačiam buvusiam kaltinamajam A. A. . Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atliekant tardymo veiksmus, buvo nesilaikoma BPK reikalavimų, o kadangi jie užfiksuoti teismo nutartimi, tai yra prejudiciniai faktai, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Taip pat teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti ir tai konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje, kad kaltinimas A. A. buvo grindžiamas 2002 m. vasario 21 d. AB „Lietuvos draudimas“ eksperto autotechninės ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, kad automobilis „Mersedes Benz 300 buvo sugadintas ne A. A. nurodytomis aplinkybėmis 2001 m. gruodžio 23 d. autoavarijos metu kelyje Kaunas – Jurbarkas, o kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis. Teismo manymu, nurodytoms aplinkybėms patvirtinti arba paneigti ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo nedelsiant atlikti įvykio vietos apžiūrą, paimti ir tinkamai įforminti daiktinius įrodymus, patikrinti parodymus vietoje ir paskirti ekspertizę. Tačiau iškėlus baudžiamąją bylą 2002 m. balandžio 4 d. ir pateikus ieškovui kaltinimą 2002 m. balandžio 9 d., pagrindiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti praėjus dideliam laiko tarpui – ekspertizė buvo paskirta tik 2002 m. liepos 2 d., t. y. po 3- jų mėnesių, o parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas tik po 5 mėnesių, t. y. 2002 m. rugsėjo 26 d., kurių metu ir buvo paimti daiktiniai įrodymai tačiau neprijungti prie bylos. Teismo teigimu, šių įrodymų pateikimas tik teisme, neabejotinai užvilkino bylos nagrinėjimą, nes atsirado būtinybė skirti dar vieną ekspertizę. Tardymo eksperimentas buvo atliktas tik 2002 m. spalio 29 d., t. y. po 6 mėnesių (baudž. b. t. 2, b. l. 123, 130). Remdamasis nurodytais argumentais, teismas konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas buvo neefektyvus ir dėl to nepateisinimai ilgai byla nebuvo perduota teismui, o perdavus bylą į teismą prokuroras pateikė naujus įrodymus, kurie BPK nustatyta tvarka nebuvo prijungti prie bylos (baudž. b. t. 3, b. l. 143), ko pasėkoje užsitęsė ir bylos nagrinėjimas teisme, tuo buvo pažeista ieškovo teisė į neuždelstą procesą. Taip pat teismas nurodė, kad ilgą laiką būdamas kaltinamuoju, neabejotina, kad ieškovas išgyveno stresą, netikrumo dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties būseną, be to, ši procesinė padėtis nepateisinamai ilgai ribojo kitas jo teises: teisę laisvai judėti (rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos), turtines teises (turtas buvo areštuotas). Teismo teigimu, patirti materialinio ir nematerialinio pobūdžio suvaržymai negali būti pateisinami, jeigu jie atsirado dėl uždelsto ir neefektyvaus ikiteisminio tyrimo, todėl yra pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Vertindami neturtinę žalą pinigais, teismai privalo vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais neturtinės žalos piniginio įvertinimo bei kitais specifiniais, šiai bylų kategorijai būdingais kriterijais. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad valstybė žalą, atsiradusią dėl neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių paskyrimo, atlygina visiškai. Teismas konstatavo, kad įrodymų apie ieškovo nurodytas neigiamas pasekmes byloje nėra, todėl laikė, kad ieškovas neįvykdė įrodinėjimo pareigos, nustatytos 178 straipsnyje. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad prie proceso pailginimo prisidėjo ir pats ieškovas, kai neatvyko į teismo posėdžius 2004 m. liepos 27 d. ir 2004 m. rugsėjo 9 d. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad 2 000 Lt būtų laikoma teisinga pinigine satisfakcija, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Ieškovo reikalavimą priteisi 8 761,50 Lt už automobilio saugojimą, teismas atmetė, motyvuodamas tuo, jog tokio įsipareigojimo saugoti automobilį aikštelėje ieškovas neturėjo. Kadangi ieškovas teismo posėdžio metu atsisakė reikalavimo dėl turtinės žalos 24 900 Lt sumoje, teismas ieškovo atsisakymą priėmė ir byla šioje dalyje nutraukė (CPK 42 str. 2 d., 293 str. 4 p. ).
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų praktiką teismo proceso ilgumo pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir teismo praktikoje nustatytus kriterijus: konkrečiai į bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei valdžios institucijų elgesį nagrinėjant bylą. Baudžiamoji byla iškelta 2002 m. balandžio 4 d. dėl pasikėsinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą stambiu mastu. Ieškovui 2002 m. balandžio 9 d. pareikštas kaltinimas pagal BK 16 straipsnio 2 dalį, 274 straipsnio 3 dalį. 2003 m. rugpjūčio 4 d. buvo surašytas kalinamasis aktas ir byla perduota teismui. Taigi ikiteisminis tyrimas buvo atliktas per 16 mėnesių. Tačiau teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimus atlyginti žalą, skundžiamame sprendime nurodė, kad procesas nuo baudžiamosios bylos iškėlimo iki Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutarties, truko apie 4 metus. Teismas sprendime pripažindamas pagrindu žalai atlyginti pernelyg ilgą baudžiamąjį procesą, įskaitė ne tik ikiteisminio tyrimo 16 mėnesių laikotarpį, bet ir visą laikotarpį, daugiau kaip 3 metus, kai baudžiamoji byla buvo teismo žinioje.
2. Teismas, neanalizuodamas visų baudžiamojoje byloje atliktų procesinių veiksmų, nepagrįstai padarė išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo neefektyvus ir dėl to nepateisinamai ilgai byla nebuvo perduota teismui. Baudžiamoji byla buvo iškelta 2002 m. balandžio 4 d. pagal AB ,,Lietuvos draudimas“ 2002 m. kovo 18 d. pareiškimą, prie kurio buvo pridėtas 2002 m. vasario 21 d. ekspertizės aktas. Šiame akte buvo padarytos išvados, jog automobilis ,,Mersedes Benz“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sugadintas ne nurodytomis aplinkybėmis 2001 m. gruodžio 13 d. autoavarijos metu kelio Kaunas – Jurbarkas 17-ame kilometre, o kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis. Gavus tokį ekspertizės aktą ir nesurinkus baudžiamojoje byloje daugiau duomenų, ikiteisminio tyrimo pareigūnams nebuvo pagrindo abejoti ar netikėti pateiktomis specialisto išvadomis ir, kaip nepagrįstai nurodė teismas, ekspertizę skirti nedelsiant iškėlus baudžiamąją bylą. Baudžiamojo proceso įstatymais ikiteisminio tyrimo pareigūnai nėra įpareigoti nedelsiant, t. y. iki iškėlus baudžiamąją bylą, atlikti tardymo eksperimentą ir parodymų patikrinimą vietoje. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas byloje nuo jos iškėlimo buvo atliekamas nuosekliai. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai nuo 2002 m. balandžio 4 d. iki 2002 m. liepos 2 d. atliko 15 liudytojų apklausų, tikrino A. A. pateiktą versiją, užklausiant apie telefonų numerių abonentų priklausymą ir jų išklotines, užklausiant Interpolą dėl šio automobilio patekimo į autoįvykius Vokietijoje, procesiniai veiksmai buvo atliekami bei tiriamas nusikaltimas ir paskyrus ekspertizę. Pagal prokuroro 2002 m. liepos 2 d. nutarimą 2003 m. kovo 27 d. buvo baigta sudėtinga ir ilgai trunkanti autotechninė ekspertizė, pagal tyrėjos 2002 m. gegužės 14 d. ir 2002 m. rugsėjo 30 d. paklausimus Lietuvos Kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių tarnyba rinko bylai reikšmingus duomenis Vokietijoje, į kuriuos atsakymas buvo gautas tik 2002 m. lapkričio 6 d. Byloje buvo atliekami kiti procesiniai veiksmai. Ikiteisminis tyrimas nebuvo vilkinamas, nusikaltimas buvo nuosekliai tiriamas, baudžiamoji byla buvo didelės apimties ir sudėtinga, ir ją užbaigti anksčiau nebuvo galimybės.
3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad daiktinių įrodymų pateikimas tik jau bylą nagrinėjant teisme, užvilkino bylos nagrinėjimą, nes atsirado būtinybė skirti dar vieną ekspertizę. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad kompleksinė trasologinė medžiagų ir gaminių ekspertizė teismo nutartimi paskirta 2005 m. sausio 10 d., kuri buvo atlikta per 2 mėnesius, 2005 m. kovo 8 d. surašytas ekspertizės aktas Nr. 11-185. Be to, šis aktas esminės reikšmės teismui priimant išteisinamąjį nuosprendį ieškovui neturėjo. Ieškovas šios ekspertizės atlikimu, kuri ir buvo paskirta A. A. ir jo gynėjo prašymu, net neįrodinėjo proceso ilgumo. Šiomis aplinkybėmis proceso ilgumo negalima įrodinėti ir dėl to, kad ji buvo atlikta per 2 mėnesius, nors procesas truko 4 metus. Taigi teismas peržengė ieškinio ribas ir tokiu būdu pažeidė CPK 21 straipsnį, 265 straipsnio 2 dalies nuostatas.
4. Civilinėje byloje svarbu nustatyti ir įvertinti ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo, bet ir paties ieškovo veiksmus, nes vienas iš Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotų kriterijų terminui nustatyti yra ir įtariamojo elgesys. Iš bylos duomenų darytina išvada, kad ieškovas, duodamas nenuoseklius parodymus, iš dalies taip pat kliudė nustatyti byloje tiesą, dėl to užsitęsė bylos nagrinėjimas. Proceso ilgą trukmę sąlygojo taip pat ir ieškovo neteisėti veiksmai. Ieškovas pažeidė 2002 m. balandžio 5 d. nutarimu paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygas ir be teismo leidimo išvyko į užsienį. Kauno apygardos teismas 2004 m. spalio 12 d. nutartyje dėl kardomosios priemonės pakeitimo griežtesne nurodyta, kad A. A. 2004 m. kovo 3 d. išvyko iš Lietuvos, todėl jis nedalyvavo 2004 m. liepos 27 d. ir 2004 m. rugsėjo 9 d. teisiamuosiuose posėdžiuose. Pagal baudžiamosios bylos duomenis, ieškovas buvo suimtas Vokietijoje ir laikomas įkalinimo įstaigoje nuo 2004 m. balandžio 7 d. iki 2004 m. rugsėjo 9 d., todėl ieškovo Lietuvoje nebuvo beveik 7 mėnesius, kas turėjo įtakos proceso trukmei.
3. Civilinėje byloje nustačius neteisėtus pareigūnų veiksmus, ieškovas privalo dar įrodyti ir priežastinį ryšį atsiradusiai žalai. Tačiau ieškovas neįrodė, kokiais konkrečiais neteisėtais pareigūnų veiksmais jam buvo padaryta ir kokio dydžio žala. Nesant būtinų sąlygų – neteisėtų atsakovų veiksmų bei priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir žalos atsiradimo, civilinei atsakomybei atsirasti, ieškovo reikalavimai atlyginti jo nurodytą žalą negali būti tenkinami.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir motyvais.
Ieškovas A. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, o taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. Tos pačios taisyklės taikomos ir valstybei, kaip teisės subjektui, dalyvaujančiam civiliniuose teisiniuose santykiuose. Valstybės institucijos, pareigūnai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir laisves bei vykdydami jiems patikėtas funkcijas patys nepažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas inter alia suponuoja tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatymu nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės; tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio.
Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, konstatavęs esmines reikšmingas aplinkybes civilinėje byloje teismas gali padaryti priešingą išvadą negu padarytoji baudžiamojo ar administracinio proceso kontekste. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 7- 381/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga išnagrinėti klausimus, susijusius su asmeniui pareikštu kaltinimu, per įmanomai trumpiausią laiką. Konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Konvencijos 19, 32 str.). Asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Proceso delsimu gali būti apibūdinamas toks proceso laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga (EŽTT byla Girdauskas prieš Lietuvą). Bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką tikslas yra garantuoti, kad asmens, dėl kurio vyksta procesas, netikrumo dėl savo teisių ir pareigų būsena būtų kaip įmanoma greičiau nutraukiama išsprendžiant procese keliamus klausimus teismo procesiniu sprendimu, siekiant užtikrinti tiek paties asmens, tiek bendrąjį teisinio tikrumo interesą. Kompetentingos valstybės institucijos turi daryti viską, kad procesas vyktų be nereikalingo delsimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas procesą vertina kaip jo stadijų visumą, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo kaltinimo Konvencijos 6 straipsnio prasme pareiškimo asmeniui, kad jis padarė nusikalstamą veiką iki sprendimo procese priėmimo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Šleževičius prieš Lietuvą (Šleževičius v. Lithuania, no. 55479/00, judgment of 13 November, 2000).
Iš prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-86/2004 medžiagos matyti, kad Tardymo valdybos prie Kauno miesto VPK nutarimu baudžiamoji byla A. A. buvo iškelta 2002 m. balandžio 4 d. (baudž. b. t. 1, b. l. 1). A. A. buvo kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad pasikėsino apgaule užvaldyti svetimą turtą. Kauno apygardos teismas 2005 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu ieškovą išteisino nepadarius veikos, turinčios šio jam inkriminuojamo nusikaltimo požymių (baudž. byla t. 4, b. l. 13-24). Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. vasario 1 d. nutartimi paliko galioti Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 11 d. išteisinamąjį nuosprendį (baudž. byla t. 4, b. l. 65-77). Šie duomenys patvirtina, kad procesas baudžiamojoje byloje iki galutinio sprendimo priėmimo truko apie keturis metus.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudžiamojoje byloje, kurioje buvo kaltinamas ieškovas, buvo delsimo požymių. Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą; proceso reikšmė pareiškėjui.
Bylos duomenimis, Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. vasario 1 d. nutartyje konstatavo, jog baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas tiesiog nesurinko duomenų, kurie patvirtintų kaltinimus A. A. , pats kaltinimas grindžiamas abejonėmis ir prielaidomis. Minėtoje nutartyje teismas pripažino, kad 2002 m. balandžio 4 d. iškėlus baudžiamąją bylą, ekspertizė buvo paskirta tik 2002 m. liepos 2 d., t. y. ikiteisminis tyrimas užvilkino ekspertizės skyrimą. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pažymėjo, kad teisme prokurorė pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus daiktinius įrodymus ir pateikė teismui 12 vokų su juose esančiais medžių tošies bei žievės ir stiklo pavyzdžiais, paimtais įvykio vietoje ir autoservise nuo ten saugoto automobilio „Mersedes Benz 300“, nors byloje nebuvo jokių dokumentų, patvirtinančių pateiktų daiktų paėmimo faktus. Pateikus naujus įrodymus teismas paskyrė prokurorės pateiktų daiktų kompleksinę trasologinę medžiagų ir gaminių ekspertizę. Dar vienos ekspertizės skyrimas be abejonės užvilkino bylos nagrinėjimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. vasario 1 d. nutartyje nurodė, jog paimant medienos ir stiklo pavyzdžius ikiteisminio tyrimo metu buvo nesilaikoma BPK reikalavimų, ir nors nurodytus objektus pateikė ir paprašė juos pridėti prie bylos pati prokurorė, vėliau prokurorė prašė pateiktų objektų bei kaltinimui nepalankių ekspertizės išvadų nelaikyti įrodymais. Paimtų daiktų atliekant bylos tyrimą nuslėpimą, jų neužfiksavimą protokoluose ir atitinkamų ekspertizių nepaskyrimą, Lietuvos apeliacinis teismas vertino kaip ikiteisminio tyrimo metu vyravusios tendencijos surinkti tik A. A. apkaltinančius duomenis, nesiėmimą priemonių išsiaiškinti ir jį teisinančias bylos aplinkybes.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, matyti, kad bylos tyrimas galėjo būti atliktas sparčiau, o nepagrįstu delsimu bei neobjektyvumu valstybės pareigūnai nevykdė pareigos ypač stropiai organizuoti procesą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminis tyrimas buvo neefektyvus ir todėl nepateisinimai ilgai byla nebuvo perduota teismui, o perdavus bylą į teismą bei prokurorei pateikus naujus įrodymus, kurie BPK nustatyta tvarka nebuvo prijungti prie bylos, užsitęsė ir bylos nagrinėjimas teisme, tuo buvo pažeista ieškovo teisė į neuždelstą procesą.
Apeliacinio skundo argumentai, jog proceso ilgą trukmę sąlygojo ir ieškovo neteisėti veiksmai, nes ieškovas nedalyvavo 2004 m. liepos 27 d. ir 2004 m. rugsėjo 9 d. teisiamuosiuose posėdžiuose, nepaneigia ikiteisminio tyrimo pareigūnų neobjektyvumo ir nepagrįsto delsimo atliekant procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo metu.
Vertinant bylos sudėtingumą, reikšmingi visi jo aspektai, nes sudėtingumas gali būti susijęs tiek su fakto, tiek su teisės klausimais. Galima atsižvelgti ir į faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdį, galimą atliktų nusikalstamų veikų skaičių, įrodymų kiekį ir jų rinkimo sudėtingumą. Teisiniai bylos aspektai, kurie lemtų bylos sudėtingumą, taip pat gali būti įvairūs: teisės aktų pakeitimai, teisinių klausimų sudėtingumas, turintis reikšmės vertinant pareigūnų darbo byloje apimtį, proceso eigai turintis įtakos kelių bylų procesų tarpusavio ryšys, bylų sujungimas ir kita. Paprastai sudėtingomis laikomos bylos, kuriose tiriamos finansinio pobūdžio nusikalstamos veikos (EŽTT bylos Wejrup prieš Daniją, Meilus prieš Lietuvą ir kt.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ši byla iš pradžių nebuvo sudėtinga, tačiau dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų neefektyvumo bei delsimo atlikti veiksmus siekiant išsiaiškinti ne tik ieškovą apkaltinančius bet ir teisinančias bylos aplinkybes, byla tapo didelės apimties ir sudėtinga.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui buvo padaryta neturtinė žala ir jis turi teisę į žalos atlyginimą CK 6.250, 6.272 straipsnių pagrindu. Negalima paneigti, jog dėl nustatytų neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ieškovas patyrė nepatogumų, kurie pasireiškė tuo, jog ieškovas išgyveno stresą, netikrumo dėl baudžiamojo proceso baigties prieš jį būseną, reputacijos pablogėjimą. Išdėstytų aplinkybių pagrindu konstatuotinos visos civilinės atsakomybės sąlygos jai atsirasti: neteisėti veiksmai (ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekamų procesinių veiksmų byloje delsimas), neturtinė žala (patirti išgyvenimai, nepatogumai, reputacijos pablogėjimas ir pan.) ir priežastinis ryšys (neturtinė žala patirta dėl iškeltos baudžiamosios bylos ir joje atliktų procesinių veiksmų). Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Todėl įvertinusi nurodytą neturtinės žalos atlyginimo specifiką, taip pat byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, teisingai kompensuoja ieškovo patirtą neturtinę žalą bei kitus turtinio ir neturtinio pobūdžio praradimus.
Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvais neturi pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.