Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-11-06 · Administracinė byla Nr. A-556-1835-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-11-06
Bylos Nr.
A-556-1835-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Romanas Klišauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
J. V.
Atsakovas
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Raimondas Lignugaris
Kategorijos
  • 8.1.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556 – 1835/2008Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. lapkričio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Raimondui Lignugariui,atsakovo atstovui Petrui Ričardui Juodeikiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 16-17), kurį patikslino (b. l. 4-5), kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas) 2007 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. N 6-3.

Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nepagrįstai ginčijamu sprendimu atnaujino 2006 m. liepos 1 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto vykdymą. Frakfurto (prie Oderio) pirmosios instancijos teismo nutartimi pareiškėjas buvo išteisintas, todėl, jo nuomone, išieškojimas vykdomas nepagrįstai, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei Konstituciją. Frankfurto (prie Oderio) Vyriausioji muitinės tarnyba neinformavo pareiškėjo apie 2002 m. spalio 16 d. priimtą sprendimą ir tuo pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą bei Bendrijos muitinės kodekso nustatytą teisę per trejus metus pateikti prašymą. Atsakovas vykdo išieškojimą vadovaujantis Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi įstatymu, kuris įsigaliojo nuo įstojimo į Europos Sąjungą, t. y. atsakovas taiko įstatymą atgal, teisiniams santykiams atsiradusiems iki įstatymo priėmimo. Be to, atsakovas pradėjo išieškojimą pagal užsienio valstybės muitinės pareigūno, netgi ne pagal teismo, priimtą sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 42 – 43) prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. 2006 m. liepos 1 d. atsakovas priėmė sprendimą Nr. 14-19-23834 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. 14-21-26181 buvo sustabdytas sprendimo (jo dalies) išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto vykdymas. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2006 m. gruodžio 27 d. raštu atsakovas buvo informuotas, jog Vokietijos Federacinės Respublikos Hanoverio vyriausiosios finansų direkcijos Centrinės vykdomosios tarnybos Įteikimo skyrius pranešė, jog pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo mokestinės skolos atmestas ir kad pagal Vokietijos teisės aktus baudžiamasis procesas vykdomas atskirai nuo apmokestinimo procedūrų ir tolimesnių išieškojimo veiksmų ir prašo tęsti mokestinės skolos išieškojimo procedūrą. Todėl atsakovas pagrįstai ginčijamu sprendimu atnaujino sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto vykdymą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 94 – 95) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2006 m. liepos 1 d. atsakovas priėmė sprendimą Nr. 14-19-23834 išieškoti iš pareiškėjo mokestinę nepriemoką iš turto 183 220,55 Lt. 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. 14-21-26181 buvo sustabdytas sprendimo (jo dalies) išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto vykdymas. Sprendimas sustabdyti mokestinės nepriemokos iš turto vykdymą priimtas gavus pareiškėjo skundą dėl išieškojimo veiksmų pagal Vokietijos kompetentingos institucijos prašymą išieškoti mokestinę skolą iš pareiškėjo nutraukimo. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2006 m. gruodžio 27 d. raštu atsakovas buvo informuotas, jog Vokietijos Federacinės Respublikos Hanoverio vyriausiosios finansų direkcijos Centrinės vykdomosios tarnybos Įteikimo skyrius pranešė, jog pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo mokestinės skolos atmestas ir kad pagal Vokietijos teisės aktus baudžiamasis procesas vykdomas atskirai nuo apmokestinimo procedūrų ir tolimesnių išieškojimo veiksmų ir prašo tęsti pareiškėjo mokestinės skolos išieškojimo procedūrą. 2007 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. N 6-3 atsakovas atnaujino 2006 m. liepos 1 d. sustabdyto sprendimo Nr. 14-19-23834 vykdymą. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalimi, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-93 patvirtintomis Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas taisyklėmis, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2006 m. gruodžio 27 d. raštu atsakovas buvo informuotas, jog Vokietijos Federacinės Respublikos Hanoverio vyriausiosios finansų direkcijos Centrinės vykdomosios tarnybos Įteikimo skyrius pranešė, jog pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo mokestinės skolos atmestas ir kad pagal Vokietijos teisės aktus baudžiamasis procesas vykdomas atskirai nuo apmokestinimo procedūrų ir tolimesnių išieškojimo veiksmų ir prašo tęsti pareiškėjo mokestinės skolos išieškojimo procedūrą. Todėl atsakovas pagrįstai, gavęs minėtą raštą, ginčijamu sprendimu atnaujino sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto vykdymą. Galiojantys teisės aktai atsakovo neįpareigoja atnaujinant sustabdyto (bet įstatymų nustatyta tvarka nepanaikinto ir nepakeisto) sprendimo vykdymą tikrinti ir analizuoti atnaujinamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Sprendimo, kurio vykdymas sustabdytas, atnaujinimas yra procesinis veiksmas, kuris atliekamas pašalinus ar išnykus aplinkybėms, dėl kurių jis buvo sustabdytas. Ginčijamas sprendimas priimtas nepažeidžiant minėtuose teisės aktuose numatytų terminų, tvarkos ir sąlygų. Esant įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytam ir galiojančiam 2006 m. liepos 1 d. sprendimui Nr. 14-19-23834, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo į biudžetą 183 220,55 Lt mokestinę nepriemoką, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti 2007 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. N 6-3, kuriuo atnaujintas sustabdyto 2006 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 14-19-23834 vykdymas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 97 - 99) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi įstatymo (2003-10-16 Nr. IX-1781) atitikimo Konstitucijos 21, 30 straipsniams, 31 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas priimtas pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 87 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas ir materialinės teisės normas.

2. Pareiškėjo manymu, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. V-93 nebuvo priimtas.

3. Pareiškėjas vadovaujasi Konstitucijos 109 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio l dalimi, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsniu, 81 straipsniu.

4. Nagrinėjant pareiškėjo skundą tik dėl atsakovo 2007 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. N 6-3, kuriuo buvo atnaujintas 2006 m. liepos l d. sprendimo Nr. 14-19-23834 vykdymas, nebuvo atskleista ginčo esmė ir tuo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą. Nebuvo ištirtos visos bylai svarbios aplinkybes.

5. Apie Frankfurto (prie Oderio) Vyriausiosios muitinės tarnybos 2002 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. SOZ-1111-004987-10-2002-3750 pareiškėjas sužinojo tik 2006 metais, atsakovui pradėjus išieškojimo procedūrą.

6. Frankfurto (prie Oderio) Vyriausioji muitinės tarnyba, priimdama sprendimą, vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 236-242 straipsniais, kurio 221 straipsnio 3 dalis nustato, kad pranešimas skolininkui nebegali būti pateikiamas pasibaigus trejų metų laikotarpiui nuo skolos muitinei atsiradimo dienos, o 4 dalis, kad, jeigu priežastis, dėl kurios atsirado muitinės skola, buvo veiksmas, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, pranešimas apie skolos sumą skolininkui gali būti pateikiamas ir pasibaigus 3 dalyje nurodytam trejų metų laikotarpiui, laikantis galiojančių nuostatų. Frankfurto (prie Oderio) Vyriausioji muitinės tarnyba neinformuodama pareiškėjo apie 2002 m. spalio 16 d. priimtą sprendimą pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir Bendrijos muitinės kodekso nustatytą teisę per trejus metus pateikti prašymą.

7. Civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad netgi užsienio teismų sprendimus atsisakoma pripažinti, jeigu šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, nebuvo tinkamai pranešta apie civilinės bylos iškėlimą bei proceso metu nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės. Atsakovas pradėjo išieškojimą pagal užsienio valstybės muitinės pareigūno, netgi ne teismo, priimtą sprendimą, apie kurio priėmimą pareiškėjui nebuvo apskritai pranešta.

8. Atsakovas vykdo išieškojimą vadovaujantis Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi įstatymu (toliau – ir Įstatymas), kuris įsigaliojo nuo įstojimo į Europos Sąjungą, t. y. atsakovas taiko įstatymą atgal, teisiniams santykiams atsiradusiems iki įstatymo priėmimo.

9. Kadangi Įstatyme nėra nustatytos taikymo ribos, pareiškėjo manymu, nurodytas Įstatymas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus: 21 straipsnyje - lygybės, 30 straipsnyje - teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos, 31 straipsnio 1 dalyje - nekaltumo prezumpcijos, 109 straipsnyje - teisingumo vykdymo principus, bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio l dalį. Teismas sprendime nepasisakė dėl nurodytų aplinkybių.

10. Konstitucinis Teismas yra įsakmiai nurodęs, jog pagal Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikomo įstatymo atitikties Konstitucijai. Antra, jeigu kilus abejonėms dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai teismas nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris būtų teisingas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 105 – 106) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, jog Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija neprivalo suteikti pareiškėjui informaciją patenkinti reikalavimą bei pritaikyti išieškojimo užtikrinimo priemonę, jei pirminis prašymas yra susijęs su daugiau kaip penkerių metų senumo reikalavimais skaičiuojant nuo tos datos, kai pareiškėjo valstybėje priimamas sprendimas, leidžiantis išieškoti skolą, iki prašymo suteikti pagalbą pateikimo dienos. Kadangi pirminis prašymas buvo gautas 2006 metais, tai šis terminas nėra praleistas. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad atsakovas nesivadovavo Civilinio proceso kodekso 810 straipsnio nuostatomis, kurios reglamentuoja užsienio teismų (arbitražų) sprendimų pripažinimą civilinėse bylose ir jos negali būti taikomos mokestinių skolų išieškojimui. Įstatymo 7 straipsnyje yra nurodyta, kad Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pareiškėjo prašyme nurodytas pinigų sumas išieško pagal tokias pat jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, taikomas tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Nepagrįstas pareiškėjo motyvas, jog atsakovas minėtą Įstatymą taiko atgal, kadangi jis priimtas 2003 m. spalio 16 d., o pareiškėjo nusikalstami veiksmai Vokietijoje buvo nustatyti dar 1998 metais. Atsakovo atliekami veiksmai, išieškant pinigines skolas pagal Europos Sąjungos valstybių narių prašymus, yra reglamentuoti Mokesčių administravimo įstatymo 28 ir 29 straipsniuose, todėl atsakovas, išieškodamas piniginę skolą iš pareiškėjo, šio įstatymo teisės normų nepažeidė. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad teismas, nagrinėdamas šią bylą, privalėjo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar minėtas Įstatymas Nr. IX-1781 neprieštarauja Konstitucijos 21, 30 straipsniams, 31 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui. Tokio prašymo pareiškėjas nepateikė 2007 m. vasario 12 d. patikslintame skunde, rašytame Kauno apygardos administraciniam teismui. Tokį reikalavimą pareiškėjas teikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Vadovaujantis ABTĮ 130 straipsnio 5 dalies nuostata, pareiškėjas negali kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymi, kad sprendimo, kurio vykdymas sustabdytas, atnaujinimas yra procesinis veiksmas, kuris atliekamas pašalinus ar išnykus aplinkybėms, dėl kurių jis buvo sustabdytas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčui spręsti taikytina Mokesčių administravimo įstatymo redakcija galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu.

Atsižvelgiant į tai, kad teritoriniam mokesčių administratoriui buvo pateikta informacija apie pareiškėjo skundą dėl išieškojimo veiksmų pagal Vokietijos kompetentingos institucijos prašymą išieškoti mokestinę skolą iš pareiškėjo nutraukimo (b.l. 7), vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalimi (pagal Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio, apibrėžiančio mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymą, 1 dalį, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti), buvo priimtas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo (b.l. 20).

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, po mokestinės bylos sustabdymo, gavusi duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos apie tai, jog J. V. prašymas atleisti jį nuo mokestinės skolos atmestas, 2007 m. sausio 10 d. priėmė sprendimą atnaujinti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą pagal 2006 m. liepos 1 d. sprendimą „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ (b.l. 18-19). Toks viešojo administravimo sprendimas pripažintinas visiškai pagrįstu, nes išnyko faktinis pagrindas, suponavęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymą. Šiuo konkrečiu atveju, vertinant viešojo administravimo subjekto skundžiamą sprendimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pasisakytina tik tiek, kiek tai liečia mokesčių administratoriaus teisę stabdyti bei atnaujinti mokestinės nepriemokos išieškojimą, bei, kiek tai susiję su išnykimu pagrindo (ų), dėl kurio buvo sustabdytas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnį, egzistuojant tam tikroms aplinkybėms, mokesčių administratorius įstatymų leidėjo yra įpareigojamas stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, o atitinkamais atvejais, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Išnykus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymo pagrindui, laikantis Mokesčių administravimo įstatymo reikalavimų, paisant teisinio aiškumo principo, turi būti priimtas sprendimas ir dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūros atnaujinimo, kas ir buvo padaryta, todėl apeliacinio skundo tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo objektas – 2007 m. sausio 10 d. mokesčių administratoriaus sprendimas, o ne 2006 m. liepos 1 d. sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, todėl argumentai nukreipti į mokestinės nepriemokos išieškojimo terminus, nesavalaikį sužinojimą apie sprendimo priėmimą, kurio pagrindu pradėta priverstinio išieškojimo procedūra, nesusieti su šia byla ir yra atmestini. Akcentuotina, jog bylos nagrinėjimo ribas nusako konkretus pareiškėjo reikalavimas ir teismas nagrinėja bylą tik apibrėžto reikalavimo ribose (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 7 p.).

Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi įstatymas nėra taikytinas šioje byloje, todėl klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl pastarojo teisės akto atitikimo Konstitucijos atskiriems straipsniams nesvarstytinas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį į Konstitucinį Teismą kreipiamasi, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Nagrinėjamoje byloje kolegija teisės aktu, kurio konstitucingumą pareiškėjas prašo ištirti, nesivadovavo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėRomanas KlišauskasArūnas Sutkevičius