- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-08
- Bylos Nr.
- 2A-703-392/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-03533-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- BUAB „Baltic index“
- Atsakovas
- R. M.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo BUAB „Baltic index“ administratoriaus UAB „Atenergo“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Baltic index“ ieškinį atsakovui R. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Baltic index“ kreipėsi į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 425 straipsnio nustatyta tvarka ir prašė priteisti iš atsakovo 2 743,14 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovas pagal ieškovo 2008-05-31, 2008-06-30 išrašytas PVM sąskaitas-faktūras Nr. VK000013809 ir Nr. VK000014165 liko skolingas ieškovui 2 743,14 Lt.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 19 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo 2 743,14 Lt skolą pagal pateiktas PVM sąskaitas-faktūras Nr. VK000013809 ir Nr. VK000014165 (b.l.6,7).
Atsiliepimas
Atsakovas R. M. teismui pateikė prieštaravimus ir teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti, nes jis ieškovui nėra skolingas. PVM sąskaitose - faktūrose Nr. VK000013809 ir Nr. VK000014165 nėra duomenų kas jas išrašė, taip pat jos nėra atsakovo pasirašytos. Atsakovas nurodė, kad su ieškovu sutartį dėl krovinių pervežimo nutraukė nuo 2008-05-14, o pareiškimo surašymo dieną 2008-05-12 grąžino STATOIL kuro kortelę, telefoną. Ieškovas su atsakovu atsiskaitė pagal 2007-12-28 sutartį (b.l.22-29) 2008-06-06 (b.l.19-21). Nurodė, kad pagal kortelę buvo kuro limitas, kurio atsakovas negalėjo pereikvoti, todėl po keturių metų neaišku kieno išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu negalima reikalauti įvykdyti prievolę, kurios buvimas neįrodytas.
Ieškovas BUAB „Baltic index“ atsiliepimu į prieštaravimus prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 19 d. priėmė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Vilniaus mieto 1 apylinkės teismo priimtą 2012 m. kovo 19 d. preliminarų sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė, nes ieškovas neįrodė, kad atsakovas turi neįvykdytą prievolę ieškovui. Be to, pirmos instancijos teismas priteisė iš ieškovo BUAB „Baltic index“ atstovo UAB „Atenergo“ bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai 481 Lt.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Baltic index“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimą bei panaikinti priteistas ieškovo atstovui UAB „Atenergo“ bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovas su BUAB „Baltic index“ (buvusi UAB „Venipak“) buvo sudaręs siuntų vežimo sutartį Lietuvoje Nr. RM20071228. Ieškovas atsakovui R. M. buvo suteikęs STATIOL kuro kortelę, bei nuomos pagrindu mobiliojo ryšio SIM kortelę, kuriais atsakovas naudojosi. Atsakovas kuro sunaudojo daugiau negu atliko pervežimo darbų. Mobiliojo ryšio SIM kortelė nebuvo limituota, už mobiliojo ryšio paslaugas, pagal sutarties Nr. RM20071228, priedo Nr. 2, 5 punktą turėjo apmokėti atsakovas pagal ieškovo išrašytas PVM - sąskaitas faktūras. PVM sąskaitos - faktūros išrašytos po paslaugos suteikimo laikantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo 79 str., 80 str. PVM sąskaita - faktūra galioja ir be atsakovo parašo. Taip pat apelianto įsitikinimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovo atstovo UAB „Atenergo“ bylinėjimosi išlaidas valstybei už nepagrįstai pareikštą ieškinį, nepateikus įrodymų - žyminio mokesčio išlaidas 41 Lt ir atsakovui suteiktos valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas 440 Lt. Apeliantas tvirtina, kad jis dirba sąžiningai ir stengiasi kuo daugiau išieškoti iš įmonės skolininkų, kad būtų kuo didesne apimtimi patenkinti kreditoriniai reikalavimai, todėl kreipėsi į teismą dėl skolų priteisimo su turimais įrodymais, pagal turimus dokumentus, kurie buvo perimti iš įmonės vadovo.
Atsiliepimas
Atsakovas R. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, ieškovo reikalavimai yra nepagrįsti ir nepatvirtinti jokiais įrodymais. Pateiktos PVM sąskaitos - faktūros buvo išrašytos po to, kai buvo nutraukta sutartis tarp atsakovo ir UAB „Baltic index”. Atsakovo nuomone, kadangi ieškinys buvo nepagrįstas, nepateikti įrodymai, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas tinkamai įvertino ieškovo procesinį elgesį bei priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, ir jas priteisė iš ieškovo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama ieškovo BUAB „Baltic index“ apeliacinio skundo ribose. Pagal apeliacinio skundo, kuriuo kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus apeliaciniame skunde keliami įrodymų vertinimo, netinkamo procesinių ir materialinių teisės normų, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 2 743,14 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovas pagal ieškovo 2008-05-31, 2008-06-30 išrašytas PVM sąskaitas-faktūras Nr. VK000013809 ir Nr. VK000014165 liko skolingas ieškovui 2 743,14 Lt. Atsakovas tvirtina, kad ieškovo reikalavimai yra nepagrįsti ir nepatvirtinti jokiais įrodymais, nes PVM sąskaitose - faktūrose Nr. VK000013809 ir Nr. VK000014165 nėra duomenų kas jas išrašė, taip pat jos nėra pasirašytos jokio asmens.
Pažymėtina, kad kai šalys nėra sudariusios rašytinės sutarties dėl paslaugų teikimo, PVM sąskaitos - faktūros išrašymas ir pateikimas kitam asmeniui leidžia daryti prielaidą, kad PVM sąskaitoje - faktūroje nurodytos konkrečios paslaugos jam buvo suteiktos. Be abejo, tai tik prielaida, kuri sprendžiant šalių ginčą teisme, gali būti patvirtinta arba paneigta kitomis bylos aplinkybėmis ir surinktais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita - faktūra savaime nėra sutartis, ji vertintina tik kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Civilinėje byloje UAB „Medikona“ v. UAB „Lucerna vaistinės“ bylos Nr. 3K-3-15/2008, nutartis priimta 2008 m. sausio 28 d.). Taigi tą aplinkybę, kad buvo išrašyta PVM sąskaita – faktūra, reikia vertinti visų aplinkybių kontekste.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Šiuo atveju ieškovas teigia, jog atsakovas skolingas ieškovui, tačiau jokių teisiškai reikšmingų įrodymų į bylą nepateikė. Pažymėtina, kad PVM sąskaitą- faktūra išrašoma teisinių santykių rezultate, pati PVM sąskaita – faktūra teisinių santykių nesukuria, todėl ieškovas privalėjo įrodyti, kad tarp šalių buvo faktiniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovui atsirado pareiga apmokėti pateiktą sąskaitą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas su ieškovu sutartį dėl krovinių pervežimo nutraukė nuo 2008-05-14, o PVM sąskaitos - faktūros buvo išrašytos 2008-05-31 ir 2008-06-30, t.y. jau po to, kai tarp ieškovo ir atsakovo sutartiniai santykiai dėl krovinių pervežimo buvo nutraukti. PVM sąskaita – faktūra gali būti tik vienas iš įrodymų, kurių pagrindu būtų galima reikalauti, kad atsakovas apmokėtų skolą. Tačiau nagrinėjamu atveju pateiktos PVM sąskaitos - faktūros net neatitinka LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. piniginės apskaitos dokumentui keliamų reikalavimų PVM sąskaita - faktūra turi turėti būtinus rekvizitus ir būti pasirašyta bent ją išrašiusio asmens. Kaip matyti iš bylos medžiagos – b.l. 6-7, PVM sąskaitos – faktūros apskritai nėra pasirašytos, todėl jos negali būti vertintinos kaip tinkamas įrodymas, patvirtinantis tarp šalių buvus teisinius santykius.
Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011, 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju į bylą pateiktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog atsakovas nėra skolingas ieškovui. Taigi pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nustatytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro pagrindo laikyti ieškovo reikalavimus pagrįstais.
Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo priteisė iš ieškovo atstovo valstybei bylinėjimosi išlaidas. CPK 83 str. yra išvardinti atvejai, kada atsižvelgiant į civilinėje byloje vykstančio materialinio teisinio ginčo pobūdį, byloje dalyvaujančio asmens teisinį statusą ar materialinę padėtį, suinteresuoti asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo civilinėse bylose. Pažymėtina, kad pagal CPK 83 str. 1 d. 8. nuostatą, nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, arba vykdoma neteisminė bankroto procedūra, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartimi UAB “Baltic index” buvo iškelta bankroto byla (b.l. 4). Pagal CPK 96 str. 2 d., jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Nors nagrinėjamu atveju ieškovas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą yra atleistas, tačiau pirmos instancijos teismas remdamasis CPK 96 str. 5 d., įvertinęs bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis ir šalių procesinį elgesį, pasinaudojo savo diskrecijos teise ir nukrypo nuo šio straipsnio 2 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių. Pažymėtina, kad šalies procesinis elgesys laikytinas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atlieka procesines pareigas. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą 11 str., įmonės administratorius privalo užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, imtis priemonių skoloms išieškoti iš įmonės skolininkų, kad būtų kuo didesne apimtimi patenkinti kreditoriniai reikalavimai. Pagal turimus dokumentus, kurie buvo perimti iš įmonės vadovo, administratoriui buvo pagrindas manyti, kad atsakovas R. M. nesumokėjo įsiskolinimo ieškovui, todėl administratorius įmonės vardu pareiškė ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo. Nors ieškinys dėl įrodymų nepakankamumo ir buvo atmestas, tačiau apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia teisinio pagrindo konstatuoti, kad ieškovas kreipdamasis į teismą su ieškiniu akivaizdžiai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl remiantis CPK 96 str. 5 d. nėra teisinio pagrindo priteisti iš ieškovo atstovo sumokėti bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju administratorius pateikdamas ieškinį tiesiog įgyvendino CPK 5 str. 1 d. įtvirtintą bankrutuojančios įmonės, o ne savo, teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad bylinėjimosi išlaidos už antrinę teisinę pagalbą buvo priteistos remiantis Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus pažyma, kuri negalėjo būti laikoma juridiškai reikšmingu įrodymu apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes ji nėra pasirašyta ( b.l. 37).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus bei bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo atmetė ieškinį, tačiau nesutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo atstovo, kuris šioje byloje nebuvo net šalimi. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų priteisimą. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Ieškovo BUAB „Baltic index“ administratoriaus UAB „Atenergo“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovo BUAB „Baltic index“ atstovo UAB „Atenergo“ priteisti 481 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Kitoje dalyje apeliacinį skundą atmesti.