Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Stasio Kuprio apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. (V. V.) iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 294 str. 2 d., išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką.

Tuo pačiu nuosprendžiu baudžiamoji byla A. M. atžvilgiu nutraukta, kaltinamajam mirus. A. M. išteisintas iš kaltinimo pagal LR BK 25 str. 2 d., 180 str. 1 d., jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2009-08-31 apie 13.00 val. (duomenys neskelbtini), kartu su A. M. nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą teisę, priėjo prie nukentėjusiojo R. K. ir A. M. pareikalavo, kad šis grąžintų neva 100 Lt skolą, bet pastarajam atsisakius, A. M. dešine ranka suspaudė nukentėjusįjį už kaklo, o dešine koja spyrė į nugaros sritį, dėl ko šis nugriuvo ant žemės, atėmė galimybę priešintis ir po to, kai R. K. gulėjo uždengęs rankomis veidą, jis kartu su A. M. mušė jį rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. Po to, V. V. ieškodamas R. K. kišenėse pinigų, jų nerado, iš dešinės kelnių kišenės pagrobė R. K. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia“, 80 Lt vertės.

Pirmos instancijos teismas V. V. išteisino padaręs išvadą, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų patvirtinančių, kad išteisintasis nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė A. M. ginčijamą teisę į skolą ir prieš nukentėjusįjį R. K. naudojo fizinę prievartą atgaunant iš R. K. skolą. Todėl V. V. išteisino neįrodžius ,kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendį panaikinti, priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažinti V. V. kaltu pagal LR BK 25 str. 2 d., 294 str. 2 d. ir nuteisti jį 1 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d.. 9 d., paskirtą bausmę subendrinti su Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011-03-30 nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę V. V. paskirti – 2 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Kitoje dalyje dėl bylos nutraukimo kaltinamojo A. M. atžvilgiu nuosprendžio prokuroras neskundžia.

Skunde nurodo, kad teismo sprendimas išteisinti V. V. yra nepagrįstas, nes prieštarauja faktiniams ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu surinktiems duomenims. Nukentėjusysis R. K. parodė, kad fizinį smurtą jo atžvilgiu vartojo A. M. ir dar vienas asmuo, kurio nespėjo įsidėmėti, o V. V. matė, kai šis, išlipęs iš automobilio, nuėjo su ramentais. Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu R. K. atpažino antrą asmenį, kuris su A. M. jį užpuolė ir atėmė mobilaus ryšio telefoną. Jis neneigia buvęs skolingas A. M., bet dalį skolos buvo grąžinęs, o likusius 60 Lt atiduoti žadėjo vėliau. R. K. teisme buvo apklaustas du kartus ir nuosekliai bei išsamiai nurod,ė, kad asmuo, buvęs su A. M., buvo būtent V. V.. Pastarasis smūgiavo į pilvą, o A. M. per nugarą, pargriovė ir ieškojo kišenėse pinigų, o jų neradę, paėmė mobilaus ryšio telefoną. Teismas taip pat neatkreipė dėmesio, kad A. M. turėjo neįgalumo grupę, nes buvo aklas ir vienas pereiti per gatvę bei vartoti fizinę jėgą negalėjo. Apklausti liudytojai E. Ž., J. B., A. J. patvirtino tą faktą, kad iš automobilio išlipo A. M., V. V. ir V. V.. Teismo nagrinėjimo metu kaltinamasis V. V. neneigė priėjęs prie R. K. ir A. M. po incidento su R. K. įsodinęs į automobilį.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai V. V. išteisino, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad apylinkės teismas, išteisindamas V. V. iš kaltinimo pagal BK 25 str. 2 d., 294 str. 2 d., priėmė pagrįstą sprendimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teisme neigė, jog savavaldžiavo nukentėjusiojo R. K. atžvilgiu, ir tokie jo parodymai nėra paneigti byloje surinkta medžiaga. V. V. parodė, kad galimai kaltinamajame akte nurodytu laiku, t.y. 2009-08-31 buvo pas A. M.. Vėliau pastarasis paskambino E. Ž., kuris atvažiavo su drauge. Jis, A. M., J. B. įsėdo pas E. Ž. į automobilį ir važiavo link degalines, prie stoties įsėdo V. V.. Kaštonų gatvėje V. V. pamatė nukentėjusįjį R. K. ir apie tai pasakė A. M., kuris išlipo iš mašinos ir sudavė nukentėjusiajam kelis smūgius. V. V. teigimu, jis išlipo iš mašinos, paėmė A. M. ir įsodino į mašiną. Kitą dieną stotyje jis sutiko V. V., kuris paprašė parduoti telefoną. Apklaustas teisme A. M. parodė, kad minėto įvykio dieną iš automobilio išlipo kartu su V. V., tačiau kai jis sudavė R. K., V. V. jį atitraukė nuo nukentėjusiojo ir nutempė į mašiną. Pažymėtina, kad detaliau apklausti A. M. dėl V. V. veiksmų negalima, nes A. M. 2011-08-13 mirė ir byla jo atžvilgiu buvo nutraukta. Taip pat nebuvo galimybės apklausti ir kartu su A. M. bei V. V. minėto įvykio metu buvusio V. V., nes jis 2010-05-10 žuvo autoįvykio metu.

Kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo R. K. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kritiškai, nes jie buvo prieštaringi ir nenuoseklūs. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis kitą dieną po įvykio, t.y. 2009-09-01 parodė, kad jį sumušė 4-5 asmenys, iš mušusių asmenų prisimena tik A. M.. Jis parodė, kad gulėdamas prisidengė veidą rankomis, nes asmenys jį spardė kojomis į galvą, po to kažkas rausėsi jo kišenėse ir paėmė mobilųjį telefoną. Vėlesnės apklausos metu, 2009-09-23 nukentėjusysis parodė, kad jį užpuolė A. M. ir dar 2 asmenys, o 2010-06-18 jau atpažino V. V. kaip asmenį, kuris jį kartu su A. M. 2009-08-31 mušė. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, įvertinus tai, kad R. K. parodė, jog pažinojo V. V. iš matymo jau anksčiau, jis galėjo išteisintąjį atpažinti ir anksčiau, todėl jo parodymais remtis negalima.

Nors prokuratūros skunde nurodoma, kad apklausti liudytojai E. Ž., J. B., A. J. patvirtino tą faktą, kad iš automobilio išlipo A. M., V. V. ir V. V., kolegija pažymi, jog ši aplinkybė jokiu būdu nepatvirtina to, kad V. V. naudojo fizinę prievartą R. K. atžvilgiu atgaunant iš pastarojo A. M. skolą. Be to, kaip minėta aukščiau, tai, kad išlipo iš automobilio ir nutempė nuo nukentėjusiojo A. M. parodė pats išteisintasis. O tai, kad V. V. būtų naudojęs fizinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu neparodė nei vienas iš skunde minimų įvykio liudytojų.

Iš išdėstytų aplinkybių visumos akivaizdu, kad nėra pakankamų ir objektyvių V. V. kaltės, savavaldžiavus panaudojant fizinį smurtą R. K. atžvilgiu, įrodymų.

Kolegija pažymi, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti paremtas prielaidomis ar išvedžiojimais, o visi neaiškumai turi būti traktuojami kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), todėl V. V. iš kaltinimo pagal LR BK 25 str. 2 d., 294 str. 2 d. išteisintas pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Stasio Kuprio apeliacinį skundą atmesti.