Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja J. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2023 m. sausio 4 d. – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos; toliau – ir NŽT) 2022 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 49S-460-(14.49.3.) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui I. B.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl I. B. nuosavybės teisių į 1,0197 ha žemės, turėtos buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime (dabar – (duomenys neskelbtini) miestas), atkūrimo ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Pareiškėja taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad I. B., mirusio (duomenys neskelbtini), teisių ir pareigų perėmėja yra pareiškėja. I. B. nuo 1991 m. spalio 10 d. yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į savo, kaip buvusio savininko, 6,00 ha žemės iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Pagal buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų kartografavimą šio kaimo teritorija patenka į Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priklausiusią teritoriją ir į Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją. Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 01-1966 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. V.“ mirusio I. B. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 5,40 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) kaime, žemę grąžinant natūra. Tačiau šis sprendimas pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį, dalyje (0,25 ha ir 1,73 ha) buvo panaikintas, nes paaiškėjo, jog grąžinta žemė buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui. I. B. teisių perėmėjos (pareiškėja ir jos motina (buvusio savininko sutuoktinė) B. B., mirusi (duomenys neskelbtini)) dėl klaidų, padarytų nuosavybės teisių atkūrimo procese, kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT). EŽTT 2018 m. birželio 12 d. paskelbė sprendimą byloje (duomenys neskelbtini), kuriame išaiškino, kad nuosavybės teisių atkūrimo sprendimų panaikinimas savaime nepažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), kadangi Lietuvos valdžios institucijos turėjo teisę ištaisyti tam tikras klaidas, siekdamos apsaugoti valstybinės reikšmės miškus, tačiau pagal EŽTT dominuojančią praktiką, pareiškėjos, įgijusios nuosavybę gera valia, neturėjo patirti per didelės naštos dėl klaidų, už kurias buvo atsakingos vien tik valstybės institucijos. EŽTT, nustatęs Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimą, atkreipė dėmesį į ilgai užtrukusį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir akcentavo pakankamai ilgus valdžios institucijų neveiklumo laikotarpius. EŽTT vertino, jog panaikinusios nuosavybės teisių atkūrimo sprendimus, valstybės institucijos privalėjo veikti greitai, kadangi pareiškėjos jau buvo patyrusios ilgą nuosavybės teisių atkūrimo procesą (prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateikti dar 1991 m.) ir nuosavybę buvo praradusios vien dėl valstybės institucijų klaidų, tačiau pareiškėjų individuali situacija nebuvo įvertinta ir į ją nebuvo atsižvelgta.

3. Pareiškėjos teigimu, esant I. B. (jo teisių perėmėjų) išreikštai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, NŽT neturėjo teisinio pagrindo priimti ginčijamą sprendimą, todėl jis turėtų būti panaikintas, o NŽT įpareigota iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į 1,0197 ha žemės plotą atkūrimo. Šiuo atveju nuosavybės teisės turėtų būti atkurtos ne tik natūra, bet ir perduodant neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini) mieste. Toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo ir yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir jo įgyvendinimas yra galimas. Todėl pagrindo vertinti, jog I. B. netinkamai ir ne laiku pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nėra. Atitinkamai nebuvo sąlygų, numatytų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje, leidžiančių NŽT priimti sprendimą ir atkurti I. B. nuosavybės teises į likusį 1,0197 ha žemės plotą atlyginant pinigais.

4. Pareiškėjos tvirtinimu, NŽT ignoruojant I. B. teisių perėmėjų valią, jis nebuvo įtrauktas į Piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus Vilniaus mieste, eilę (toliau – ir Eilė), todėl jo teisių perėmėjos nebuvo kviečiamos atvykti į NŽT pasirinkti naują žemės sklypą statybai iš siūlomų naujų žemės sklypų ir dėl to neturėjo galimybės pasirinkti žemės sklypą. NŽT negalėjo nagrinėjamu atveju taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7 dalies bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) 38 punkto nuostatų, leidžiančių atkurti nuosavybės teises I. B. atlyginant pinigais dėl nepasirinkto naujo žemės sklypo arba neatvykimo pasirinkti tokį sklypą.

5. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad teisės aktų nustatyta tvarka neišsprendus klausimo dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus mieste I. B. ir neišsiaiškinus, koks žemės plotas dar galimas grąžinti natūra, t. y. nenustačius realios situacijos dėl galimybės tenkinti teisių perėmėjų išreikštą valią, sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais negalėjo būti priimtas. Paaiškėjus visoms aplinkybėms ir konkrečiam žemės likučiui, I. B. (jo teisių perėmėjai – pareiškėjai) turėjo būti pasiūlyta spręsti dėl būdo, kuriuo atlyginama už likusią žemę, pasirinkimo, bet ne institucijos nuožiūra pačiai parinkti šį atlyginimo būdą. Šiuo atveju buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

6. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas paaiškino, kad I. B. 1991 m. spalio 10 d. tuometei Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą išreikšdamas valią ,,gauti žemės tame pačiame ūkyje, bet nebūtinai toje pačioje vietoje“, kurio pagrindu buvo parengta Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 6 d. išvada „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 4“ (toliau – ir Išvada). Atkūrimo įstatymas nustatė terminus, per kuriuos piliečiai galėjo realizuoti savo teises atkuriant nuosavybės teises į žemę, taip pat terminus, per kuriuos piliečiai galėjo keisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. I. B. turto paveldėtoja B. B. 2003 m. kovo 28 d. pateikė prašymą, prašydama panaikinti Išvadą ir grąžinti žemę natūra (duomenys neskelbtini) kaime.

8. Atsakovas pažymėjo, jog pagal Tvarkos 40 punktą, nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1999 m. birželio 1 d. atkuriamos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jeigu nurodyta žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktas reglamentuoja, kad už valstybės išperkamą žemę piliečiams gali būti atlyginama perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė. Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus. Todėl vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsniu ir Tvarkos 40 punktu į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančią žemę ir žemę Vilniaus miesto teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d. nuosavybės teisės atkuriamos ją grąžinant natūra. Teisės aktai nenumato atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę Vilniaus miesto teritorijoje, priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d., gauti žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Lygiaverčiai nauji žemės sklypai individualiai statybai šioje teritorijoje neprojektuojami. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), siekdamas paspartinti nuosavybės teisių atkūrimą, pakeitė Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnius, kurių nuostatos įsigaliojo nuo 2014 m. lapkričio 1 d., įtvirtinant papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose ir įskaitant žemę priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., būdą – atlyginimas lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Apie tai pareiškėja ir B. B. buvo informuotos 2014 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2747. Po priimto 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimo ir 2010 m. balandžio 6 d. nutarties, B. B. ir J. K. pateikė 2012 m. rugpjūčio 23 d. pareiškimą, prašydamos, kad I. B. nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra (duomenys neskelbtini) kaime bei neatlygintinai perduoti žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Po 2012 m. rugpjūčio 23 d. pareiškimo pareiškėja NŽT nepateikė jokių naujų prašymų, nurodant kokį atlyginimo būdą už valstybės išperkamą mišką pasirenka už I. B. tenkančią 1,0197 ha žemės dalį, esančią Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d. NŽT 2018 m. lapkričio 14 d., 2020 m. balandžio 30 d., 2022 m. kovo 9 d. raštais informavo pareiškėją, prašydama nurodyti, kokį atlyginimo būdą pareiškėja pasirenka, tačiau pareiškėja nepateikė NŽT atsakymo.

9. Atsakovas akcentavo, jog pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 punktą, tuo atveju, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašomas panaikinti sprendimas yra priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų ir tinkamai įvertinus faktines aplinkybes.

II.

10. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjos J. K. skundą ir netenkino pareiškėjos prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

11.1 . I. B. Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 10 d. pateikė prašymą, jame išreikšdamas valią gauti žemės plotą tame pačiame ūkyje, bet nebūtinai toje pačioje vietoje, kurio pagrindu buvo parengta Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 6 d. išvada „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 4“.

11.2 . I. B. turto paveldėtoja B. B. 2003 m. kovo 28 d. pateikė prašymą Nr. 31/03/20-2880 NŽT Vilniaus miesto skyriui, prašydama panaikinti Išvadą ir grąžinti žemę natūra (duomenys neskelbtini) kaime. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003 m. gegužės 7 d. priėmė sprendimą Nr. 01-1966 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. B.“.

11.3 . Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-787-623/2009, panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 01-1966 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. B.“, o Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11.4 . Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 23 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-227 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo B. B. ir J. K., kad daugiau laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje Vilniaus miesto savivaldybei, nėra, todėl I. B. už likusį 1,98 ha žemės plotą gali būti atlyginama šiais būdais: 1. perduodant lygiavertį žemės, miško plotą; 2. vertybiniais popieriais; 3. įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienos; 4. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos); 5. pinigais.

11.5 . Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2012 m. rugpjūčio 28 d. gautas B. B. ir J. K. pareiškimas Nr. 49GF-5319 „Dėl 2012-07-24 rašto Nr. 49SF-(14.49.104.)-3391“, kuriame prašoma, kad I. B. nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra (duomenys neskelbtini) kaime bei neatlygintinai perduotas žemės sklypas individualiai statybai (duomenys neskelbtini) mieste.

11.6 . NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2747 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo, kad pareiškėja ir B. B. iki 2015 m. kovo 1 d. gali pateikti prašymą pakeisti savo valią ir už išperkamą žemę, valdytą (duomenys neskelbtini) mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėse.

11.7 . EŽTT 2018 m. birželio 12 d. paskelbė sprendimą bylose (duomenys neskelbtini), kuris įsigaliojo 2018 m. rugsėjo 12 d.

11.8 . NŽT Vilniaus miesto skyrius 2018 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 49SF-2756-(14.49.104.) „Dėl prašymo pateikimo“ informavo J. B., kad Vilniaus miesto skyriui pakartotinai išnagrinėjus 2012 m. rugpjūčio 21 d. pareiškimą, po teismų sprendimų ir atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini), teritorijoje priskirtoje Vilniaus m. po 1995 m. birželio 1 d. grąžinamos natūra žemės poreikis didesnis nei kaimo teritorijoje, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatomis už likusį neatkurtą 1,0197 ha plotą pareiškėjai gali būti atlyginta: 1. perduodant lygiavertį žemės, miško plotą kaimo teritorijoje; 2. pinigais. Pareiškėjos buvo prašoma iki 2018 m. gruodžio 4 d. informuoti NŽT Vilniaus miesto skyrių, nurodant kokį atlyginimo būdą už valstybės išperkamą mišką pasirenka už I. B. tenkančią 1,0197 ha žemės dalį, esančią (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybei, teritorijoje priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d.

11.9 . NŽT Vilniaus miesto skyrius 2020 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 49GF-458-(14.49.105.) „Dėl informacijos pateikimo“ pakartotinai informavo J. B. dėl galimybės vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatomis, už likusį neatkurtą 1,0197 ha plotą atlyginti perduodant lygiavertį žemės, miško plotą kaimo teritorijoje ar pinigais.

11.10. NŽT 2022 m. vasario 14 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Europos Žmogaus Teisių Teismo raštas Nr. (8.2.2E) 26R-44 „Dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo“, kuriame nurodoma, kad, jei pareiškėja nepatikslins valios, jai nuosavybės teisės bus atkurtos pinigais.

11.11. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2022 m. kovo 9 d. raštu Nr. 49SD-2776-(14.49.104) „Dėl prašymo pateikimo“ informavo J. B., kad (duomenys neskelbtini), teritorijoje priskirtoje Vilniaus m. po 1995 m. birželio 1 d. grąžinamos natūra žemės poreikis didesnis nei kaimo teritorijoje. Laisvos žemės plotas (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime sudaro 0,18 ha plotą, o vykdant žemės sklypų projektavimą, grąžinant natūra (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentams, susirinkimo, įvykusio 2021 m. lapkričio 11 d. metu (protokolas Nr. 49PRT-112-(14.49.101.), pareiškėjos įgaliotas asmuo žemės sklypų iš laisvo žemės fondo nepasirinko, todėl vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsniu, už likusį neatkurtą 1,0197 ha plotą gali būti atlyginta perduodant lygiavertį žemės, miško plotą kaimo teritorijoje arba pinigais. Pareiškėja buvo paprašyta iki 2022 m. balandžio 11 d. informuoti Vilniaus miesto skyrių, nurodant, kokį atlyginimo būdą už valstybės išperkamą mišką pasirenka į I. B. tenkančią 1,0197 ha ploto neatkurtą žemės dalį, esančią (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėja taip pat buvo informuota, kad nepranešus Vilniaus miesto skyriui savo sprendimo apie valios patikslinimą, bus priimtas sprendimas atlyginti pinigais.

11.12. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2022 m. gegužės 19 d. raštu Nr. 49SD-5233-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais“ informavo J. K., kad atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto skyrius iki nustatytos datos negavo pareiškėjos sprendimo apie valios patikslinimą, todėl buvo parengtas sprendimo projektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui I. B. į 1,0197 ha žemės plotą, atlyginant pinigais. Taip pat informavo apie įvyksiantį posėdį, kuriame bus svarstomas minėto Sprendimo priėmimo klausimas.

11.13. NŽT 2022 m. birželio 13 d. priėmė ginčijamą sprendimą, taip pat 2022 m. birželio 17 d. pažymą Nr. 49PAŽ1-38-(14.49.111.) „Dėl valstybės išperkamos žemės, miške, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“. Pareiškėjai minėti dokumentai buvo išsiųsti su NŽT 2022 m. birželio 20 d. raštu Nr. 49SD-6457-(14.49.104.) „Dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo originalo išsiuntimo“.

12. Teismas nustatęs, kad Vilniaus apskrities viršininko ir NŽT raštuose bei sprendimuose, kuriais pretendentui I. V. buvo teikiama informacija, ar atkurtos nuosavybės teisės, buvo nurodyta, kad buvusio savininko I. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėta žemė yra Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, kuri priskirta Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996 m. sausio 24 d. įstatymu Nr. I- 1304, nusprendė, kad sprendimai atkurti nuosavybės teises patvirtina, kad I. B. nuosavybės teisės už buvusio savininko I. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdytą žemę buvo atkuriamos ne miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, o Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, kurioje nuosavybės teisės atkuriamos vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Apie tai, kad išreikšta valia nebus tenkinama ir I. B. nebus suteikta teisė gauti naują žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini) mieste, teisių perėmėjos buvo informuotos ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1944 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame taip pat buvo nurodyta, kad prašymo išimties tvarka suteikti žemės sklypą individualiai statybai be eilės NŽT tenkinti negali, kadangi teritorija yra priskirta Vilniaus miestui po 1995 m. birelio 1 d. Šio rašto pretendentės neginčijo. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad I. B. nuosavybės teisės į buvusio savininko I. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę buvo atkuriamos Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Teikiant prašymą bei pageidaujant išimties tvarka gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, tokio atkūrimo būdo nenumatė ir šiuo metu nenumato Atkūrimo įstatymo 4 straipsnis, todėl šio atkūrimo būdo 2012 metais pretendentai negalėjo pasirinkti.

13. Teismas išaiškino, jog Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Tai reiškia, jog pagal aptartą teisinį reguliavimą, piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d. Nuo 2012 m. vasario 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis buvo pakeista ir joje buvo nustatyta, kad piliečiams, kurie nustatytais terminais nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

14. Teismas nustatė, jog I. B. turto paveldėtoja B. B. pasinaudojo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta tvarka ir 2003 m. kovo 28 d. pateikė prašymą panaikinti Išvadą ir grąžinti žemę natūra (duomenys neskelbtini) kaime. Vilniaus apskrities viršininko administracija priėmė 2003 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 01-1966 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. B.“. Vėliau teismai panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos minėtą sprendimą. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 23 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-227 „Dėl informacijos pateikimo“ B. B. ir J. K. (I. B. turto paveldėtojos) informavo, jog daugiau laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje Vilniaus miesto savivaldybei, nėra. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2012 m. rugpjūčio 28 d. buvo gautas minėtų paveldėtojų pareiškimas Nr. 49GF-5319 „Dėl 2012-07-24 rašto Nr. 49SF-(14.49.104.)-3391“, kuriuo pareiškėjos pakartotinai prašė, kad I. B. nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra (duomenys neskelbtini) kaime bei būtų neatlygintinai perduotas žemės sklypas individualiai statybai (duomenys neskelbtini) mieste. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2012 m. rugsėjo 21 d. rašte Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1944 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad prašymo išimties tvarka suteikti žemės sklypą individualiai statybai be eilės NŽT tenkinti negali, kadangi teritorija yra priskirta Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d.

15. Teismas pažymėjo, jog pagal Tvarkos 40 punktą, nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1999 m. birželio 1 d. atkuriamos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jeigu nurodyta žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Šio įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktas reglamentuoja, kad už valstybės išperkamą žemę piliečiams gali būti atlyginama perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė. Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus. Taigi, pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnį ir Tvarkos 40 punktą, į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančią žemę ir Vilniaus miesto teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., nuosavybės teisės atkuriamos ją grąžinant natūra. Teisės aktai nenumato atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę Vilniaus miesto teritorijoje, priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d., gauti žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, lygiaverčiai nauji žemės sklypai individualiai statybai šioje teritorijoje neprojektuojami. Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjos prašomu būdu – natūra (duomenys neskelbtini) kaime, nebuvo galimas, todėl pareiškėjai buvo siūlomi alternatyvūs nuosavybės teisių atkūrimo būdai, kaip numatyta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje. Teismas vertino, jog NŽT galėjo šiuo atveju taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį ir priimti sprendimą atkurti I. B. nuosavybės teises į likusį 1,0197 ha žemės plotą atlyginant pinigais.

16. Teismas akcentavo, jog pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą grąžinti nuosavybę natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. NŽT, kaip institucija nagrinėjanti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pagal minėtą teisės normą turėjo pasiūlyti visus nuosavybės atkūrimo būdus, taikytinus pareiškėjai. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 23 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-227 „Dėl informacijos pateikimo“ turto paveldėtojas informavo apie laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje trūkumą ir pasiūlė kitus alternatyvius nuosavybės teisių atlyginimo būdus. Į bylą yra pateikti atsakovo parengti 2018 m. lapkričio 14 d., 2020 m. balandžio 30 d. ir 2022 m. kovo 9 d. raštai patvirtina, kad atsakovas ir vėliau nuosekliai informavo pareiškėją, prašydamas nurodyti, kokį atlyginimo būdą pareiškėja pasirenka, tačiau pareiškėja nepateikė jokio atsakymo ir nepasirinko kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai buvo tinkamai pasiūlyti kiti galimi pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdai ir jos teisė pačiai pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą nebuvo pažeista. Atsakovas pareiškėją informavo apie tikėtiną sprendimą nuosavybės teises atkurti atlyginant pinigais, tuo atveju, jeigu pareiškėja nepasirinks kito alternatyvaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjai neatsakius į atsakovo raštus, pastarasis neturėjo kitos galimybės, kaip nuosavybės teisių atkūrimo būdą parinkti pats.

17. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, pripažino, kad ginčijamas NŽT sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Atmetęs pareiškėjos skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo NŽT atlikti veiksmus, t. y. spręsti iš naujo klausimą dėl I. B. nuosavybės teisių į 1,0197 ha žemės, turėtos buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime (dabar – (duomenys neskelbtini)), atkūrimo ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, atmetus pareiškėjos skundą, taip pat buvo atmestas.

III.

18. Pareiškėja J. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi mano, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, nepašalino visų neaiškumų, nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-589-1047/2024. Nors NŽT pateikė į bylą trūkstamus dokumentus, kuriuos nurodė apeliacinės instancijos teismas nurodytoje nutartyje, tačiau pirmosios instancijos teismas neištyrė esminės aplinkybės, ar Sprendimu nuosavybės teisių atkūrimas pretendentui pagrįstai buvo vykdomas kaip į kaimo vietovėje esančią žemę. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl aplinkybių, kurios buvo išsiaiškintos bylos nagrinėjimo metu teismo posėdyje ir nepateikė jų teisinio vertinimo.

20. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepasisakyta apie NŽT 2020 m. vasario 14 d. atliktą buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų ir ploto kartografavimą, kuris užfiksuotas 2020 m. vasario 14 d. Savininko (kaimo) turėtos žemės valdos ribų nustatymo akte Nr. 49KAR-2 (toliau – ir Aktas) ir kartografavimo schemoje. Akte nurodyta, jog dalis buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo patenka į Vilniaus miesto iki 1995 m. birželio 1 d. teritoriją, ji sudaro 57 ha. Kartografavimo schemoje raidėmis ,,A“ ir ,,B“ yra pažymėta, kurioje vietoje yra buvusios (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo dalis, patenkanti į Vilniaus miesto iki 1995 m. birželio 1 d. teritoriją, ir kurioje yra buvusios (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo dalis, patenkanti į Vilniaus miesto po 1995 m. birželio 1 d. teritoriją. NŽT rašytiniuose paaiškinimuose ir teismo posėdyje patvirtino, jog kartografavimas buvo atliktas, tačiau šiuo metu sprendžiamas klausimas dėl jo tikslinimo, sprendimas dar nėra priimtas. NŽT atstovė nenurodė, jog atlikus minėtą kartografavimo patikslinimą, susidarytų tokia situacija, jog buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo dalies, patenkančios į Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją, iš viso neliks. Kadangi ginčijamas NŽT sprendimas buvo priimtas tuo metu, kai buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų ir ploto kartografavimas jau buvo atliktas ir turėjo teisinę galią (tokią galią jis turi ir šiuo metu), pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, jog NŽT sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

21. Pareiškėja pažymi, kad teismo sprendime minėtų NŽT Vilniaus miesto skyriaus raštų teisinę reikšmę ginčijamam NŽT sprendimui priimti reikia vertinti atsižvelgiant į 2020 m. vasario 14 d. atliktą buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų ir ploto kartografavimą. Atlikus kartografavimą ir nustačius, jog buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo dalis patenka į Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją, NŽT privalėjo tenkinti pretendento I. B. (jo teisių perėmėjų) prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini) mieste, ir tokio prašymo netenkinimas negalėjo būti pateisintas tuo, kad NŽT informavo pareiškėją apie tai, kad jos prašymas nebus tenkinamas.

22. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovas, pakartodamas faktines bylos aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nurodo, kad NŽT 2012 m. liepos 24 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-3391, 2012 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1944, taip pat 2018 m. lapkričio 14 d., 2020 m. balandžio 30 d. ir 2022 m. kovo 9 d. ir kitais raštais informavo pareiškėją, kad prašymo suteikti žemės sklypą individualiai statybai be eilės negali tenkinti, kadangi teritorija yra priskirta Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d., bei pasiūlė kitus alternatyvius nuosavybės teisių atlyginimo būdus, prašydama nurodyti, kokį atlyginimo būdą pareiškėja pasirenka, tačiau pareiškėja šių raštų neskundė, į juos neatsakė, todėl NŽT neturėjo kitos galimybės, kaip tik nuosavybės teisių atkūrimo būdą parinkti savo nuožiūra.

24. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai ir B. B. 2012 m. rugpjūčio 21 d. teikiant prašymą bei pageidaujant išimties tvarka gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, tokio atkūrimo būdo nenumatė ir šiuo metu nenumato Atkūrimo įstatymo 4 straipsnis, reglamentuojantis nuosavybės teisių į žemę atkūrimą Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, todėl šio atkūrimo būdo 2012 m. I. B. turto paveldėtojai negalėjo pasirinkti. Be to, ši pareiškėjos valia buvo tenkinta NŽT 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 49S-558-(14.49.3.), kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1720 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypus.

25. Atsakovo teigimu, atliktas kartografavimas turi būti tikslinamas, kadangi nustatytas kaimo plotas 1,5 karto viršija buvusių savininkų nuosavybės teise turėtą žemės plotą ir konfigūracija gali kisti. Visi atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai ir faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo vykdoma pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnį ir Tvarkos 40 punktą, todėl 2020 m. vasario 14 d. atlikta iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografija bei surašytas Aktas nei pretendentų valios pakeitimui, nei nuosavybės teisių atkūrimo būdui nebuvo reikšmingi.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2022 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 49S-430-(14.49.3.) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui I. B.“, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į I. B. tenkančią 1,0197 ha žemės dalį atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl I. B. nuosavybės teisių į 1,0197 ha žemės, turėtos buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, atkūrimo ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą pagrįstumo.

27. Bylos duomenimis, vykdant I. B., mirusio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių į 6 ha žemės, turėtos buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, (duomenys neskelbtini), atkūrimo procedūrą, 2000-2018 m. I. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 4,9803 ha žemės valdos dalį. Nuosavybės teises į likusią I. B. tenkančią 1,0197 ha žemės dalį, neatkurtą teismo sprendimais panaikinus dalį administracinių aktų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, atsakovas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, ginčijamu Sprendimu atkūrė atlyginant pinigais (1179,39 Eur), įvertinęs, kad (1) I. B. teisių perėjai po teismo sprendimų, kuriais buvo panaikinta dalis administracinių aktų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, natūra grąžinamų žemės sklypų iš esamo laisvo žemės fondo žemės nepasirinko, (2) valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (natūra arba perduoti nuosavybėn naują žemės sklypą (duomenys neskelbtini) mieste)) nepakeitė.

28. Pareiškėja, I. B. teisių perėmėja nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje, savo skundą pirmosios instancijos teismui dėl ginčijamo Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo grindė argumentais, kad atsakovas, esant 2020 m. atlikto (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografavimo duomenims, pagal kuriuos dalis šio kaimo patenka į iki 1995 m. birželio 1 d. Vilniaus miestui priskirtą teritoriją, privalėjo tenkinti I. B. teisių perėmėjų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini) mieste.

29. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, atmetė pareiškėjos J. K. skundą, motyvuodamas tuo, kad: nuosavybės teisės į buvusio savininko I. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę buvo atkuriamos Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje; I. B. teisių perėmėjams teikiant prašymą bei pageidaujant išimties tvarka gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, tokio atkūrimo būdo nenumatė ir šiuo metu nenumato Atkūrimo įstatymo 4 straipsnis, todėl šio atkūrimo būdo 2012 metais pretendentai ir negalėjo pasirinkti; nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjos prašomu būdu – natūra (duomenys neskelbtini) kaime – nebuvo galimas, todėl pareiškėjai buvo siūlomi alternatyvūs nuosavybės atkūrimo būdai, kaip nustatyta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje. Priešingai nei skunde teigia pareiškėja, faktinė situacija leido NŽT taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį ir priimti sprendimą I. B. nuosavybės teises į likusį 1,0197 ha žemės plotą atkurti atlyginant pinigais.

30. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame, be kita ko, teigia teismą neįvertinus ir niekaip nepasisakius, kad ginčijamas NŽT sprendimas buvo priimtas po to, kai 2020 m. buvo atliktas ir turėjo teisinę galią buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų ir ploto kartografavimas, pagal kurio duomenis dalis buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo patenkanti į Vilniaus miesto iki 1995 m. birželio 1 d. teritoriją. NŽT atstovė nenurodė, jog atlikus minėtą kartografavimo patikslinimą, susidarytų tokia situacija, jog buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo dalies, patenkančios į Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją, iš viso neliks. Dėl to teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, jog NŽT sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

31. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nesutinka su teismo išvadomis: bylos duomenimis, iki 2020 m. nuosavybės teisių į žemę, patenkančią buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją, atkūrimas asmenims, iš jų – ir I. B. teisių perėmėjoms, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas („Nuosavybės teisės į Vilniaus <...> miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.“), buvo vykdomas Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka kaip į kaimo vietovėje esančią žemę, kadangi, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų tuo metu vykdyto (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų ir ploto kartografavimo, kuris yra būtinas vykdant nuosavybės teisių atkūrimą teritorijose, kur buvo likusi rėžių sistema, duomenų, šis kaimas pateko į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijose esančią žemę, šio miesto savivaldybės teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d.

32. Taigi, viena vertus, 2012 metais I. B. teisių perėmėjams teikiant prašymą išimties tvarka gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, tokio atkūrimo būdo nenumatė ir šiuo metu nenumato Atkūrimo įstatymo 4 straipsnis, todėl šio atkūrimo būdo 2012 metais pretendentai iš tiesų ir negalėjo pasirinkti. Tačiau kita vertus, iki 2020 m., kada pagal iš naujo atlikto buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų ir ploto kartografavimo duomenis dalis buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo jau pateko Vilniaus miesto iki 1995 m. birželio 1 d. teritoriją, administracinė procedūra dėl I. B., mirusio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių į žemės, turėtos buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, (duomenys neskelbtini), atkūrimo nebuvo baigta, t. y. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią neatkurtą 1,0197 ha žemės dalį nebuvo priimtas. Taigi, paaiškėjus, kad dalis (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pateko į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijose esančią žemę, šio miesto savivaldybės teritorijai priskirtą iki 1995 m. birželio 1 d., dėl ko nuosavybės teisės į šią žemės dalį, kaip ir nurodė atsakovas apeliacinės instancijos teismui, yra atkuriamos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nustatyta tvarka, taigi – ir perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui vieną naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.), pareiškėja, kuri, kaip matyti pateiktų dokumentų, buvo viena iš naujo (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribų ir ploto kartografavimo iniciatorių, kaip ir kiti pretendentai atkurti nuosavybės teisės į žemę šiame rėžiniame kaime, apeliacinės instancijos teismo vertinimu galėjo tai padaryti ir perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui vieną naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka.

33. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, kad į 2012 metais I. B. teisių perėmėjų pateiktą prašymą buvo atsakyta 2012 ir 2014 m. raštais, kurie nebuvo skundžiami, dėl ko jis (2012 m. prašymas) laikytinas išspręstu, nėra pagrįsti, kadangi pretendento valia atkurti nuosavybes į žemę konkrečiu būdu išsprendžiama ne raštais, o priimant sprendimus, kuriais išsprendžiami nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimai.

34. Kadangi byloje nėra pateikta duomenų, nei kad nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemės dalį, patenkančią į Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją (2025 m. gegužės 14 d. duomenimis – 13,50 ha), negali būti atkurtos natūra (savivaldybės administracijos duomenys apie tai, kad ši žemė, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei), nei kad nuosavybės teisės į tokią (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemės dalį (patenkančią į Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją), yra atkurtos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka yra atkurtos kitiems pretendentams, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, ginčijamas Sprendimas, priimtas vertinant, kad nuosavybės teisės į žemę natūra arba perduoti nuosavybėn naują žemės sklypą (duomenys neskelbtini) mieste negali būti atkurtos, dėl ko, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi („Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.“), atkurtos atlyginant pinigais (1179,39 Eur), negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.), dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas yra tenkinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p., 147 str.).

35. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį. Atsižvelgiant į tai, jog galutinis teismo sprendimas iš esmės priimtas pareiškėjos naudai, pareiškėja turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Kadangi pareiškėja iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo (ABTĮ 41 str. 1 d.), todėl pareiškėjos prašymas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos J. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2022 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 49S-430-(14.49.3.) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui I. B.“ ir įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl I. B. nuosavybės teisių į 1,0197 ha žemės, turėtos buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, atkūrimo.

Sprendimas neskundžiamas.