- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-01-22
- Bylos Nr.
- I-207-168/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Irena Paulauskienė, Nijolė Sušinskienė
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Dirvono, Irenos Paulauskienės ir Nijolės Sušinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui J. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 61–66), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Vidaus reikalų ministerija) 2013-05-23 sprendimą Nr. 1D-5157(11) ir priteisti iš Lietuvos valstybės 27 477 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos dalį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. liepos 31 d., taip pat įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją, po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti priteistą neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – Laikinasis įstatymas) nuo 2010-01-01 iki 2012-07-31 negavo paskirtos pensijos dalies. Pareiškėjas nesutinka su Vidaus reikalų ministerijos 2013-05-28 sprendimu Nr. 1D-5157(11) nenagrinėti jo prašymo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, nes nepraleido termino kreiptis dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Pareiškėjo nuomone, jo prašymas turėjo būti nagrinėjamas vadovaujantis ne Viešojo administravimo įstatymo, o pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiais teisės aktais. Nurodė, kad atsakovė, atsisakiusi nagrinėti pareiškėjo skundą, atsakymą privalėjo atsiųsti, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, per 5 darbo dienas, tačiau jį atsiuntė 2013-05-24, t. y. daugiau nei po 20 dienų. Be to, atsakovė neatsiuntė pareiškėjui prašomų pateikti dokumentų.
Pareiškėjas skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu ir teigė, kad paskirtos pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 2 priedą yra neteisėtas. Pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį neteisėtai buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo pensijų mokėjimo klausimus. Pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reglamentavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo jo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją, o tokio ribojimo tiesioginė pasekmė – 27 477 Lt valstybinės pensijos nepriemoka
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2013-12-04 teismui pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti dėl svarbių priežasčių (b. l. 99–100). Jame nurodė, kad terminą praleido dėl šių priežasčių: klausimą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo bandė išspręsti neteisminiu būdu, t. y. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri ne kartą pareiškėjui nurodė, kad pensijos nepriemokos bus išmokėtos ir nesikreipiant į teismą; 2013-12-12 apribojus Ūkio banko, kuriame buvo jo sąskaitos, veiklą, negalėjo tiksliai apskaičiuoti pensijos nepriemokos sumos ir laiku paruošti skundo. Pareiškėjas šias priežastis prašo pripažinti svarbiomis ir atnaujinti terminą kreiptis į teismą su skundu.
Atsiliepimas
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Vidaus reikalų ministerija, atstovaudama ir Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti arba bylą nutraukti (b. l. 76–78). Tenkinus pareiškėjo skundą, prašė pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014-02-01.
Atsiliepime paaiškino, kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Nurodė, kad nuo 2012-09-01 Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų nebetaiko, pensijų kompensavimo mechanizmas nenustatytas.
Šalies argumentai
Pažymėjo, kad pareiškėjas su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį į Ministeriją kreipėsi 2013-06-04, t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie pensijos nepriemoką dienos – 2012-09-21, ir, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, mano, kad pareiškėjo skundas turi būti paliktas nenagrinėtas. Kadangi jis su prašymu į Ministeriją kreipėsi 2013-04-29, t. y. po Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų (ar 6 mėnesių) termino, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. kovo mėnesį, kai gavo pirmąją sumažintą pensiją, todėl skundas turi būti atmestas arba byla nutraukta. Pareiškėjas neįrodė, kad Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ir šiuo metu galiojančius teisės aktus privalėjo veikti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. liepos mėnesio įskaitytinai mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo teisėtumo.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 2009-01-16 sprendimu Nr. 11SP-146 neterminuotai nuo 2009-01-01 buvo paskirta 1 420,37 Lt dydžio pensija už tarnybą (b. l. 72).
Pareiškėjas 2013-04-29 su prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. balandžio mėnesio dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo (b. l. 73).
Vidaus reikalų ministerija 2013-05-23 rašte Nr. 1D-5157-(11) „Dėl neišmokėtos pensijos dalies“ atsakė pareiškėjui į jo 2013-04-29 prašymą ir informavo, kad, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60-1945; 2006, Nr. 77-2975; 2011, Nr. 4-125) 23 straipsnio 6 dalimi, nenagrinės jo prašymo apskaičiuoti ir išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012-09-21 (b. l. 74).
Pareiškėjas nesutinka su šiuo atsakovės sprendimu ir prašo jį panaikinti. Atsakovė ginčijamame sprendime atsisakė nagrinėti jo skundą, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi. Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo, jis 2013-04-29 kreipėsi į atsakovę dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintą 3 metų terminą, kuris pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies prasme. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti. Taigi, minėtoje byloje suformuluota išvada, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalėjo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012-12-20 įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų nustatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. Taigi, nagrinėjamu atveju matyti, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą bei netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą.
Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo ir tai, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Taigi, šiuo atveju atsakovės teiginiai, kad pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją su skundu praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo – 2012-09-21, rodo, kad ji netinkamai taikė ir aiškino teisės normas. Svarbu ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 minėtoje nutartyje išaiškino, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Nurodė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Kad tarp šalių buvo kilęs ginčas, patvirtina tai, jog pareiškėjas 2013-04-29 kreipėsi į atsakovę, prašydamas išmokėti pensiją, o ši atsisakė nagrinėti jo skundą.
Šiuo atveju taikytinos ne Viešojo administravimo įstatymo, o pensijos mokėjimo metu galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijos nuostatos. Be to, skundžiamas sprendimas nėra grindžiamas jokiomis aplinkybėmis ir objektyviais įrodymais. Vidaus reikalų ministerijos ginčijamame sprendime nurodyti pagrindai yra nesusiję su Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatų taikymu. Kadangi Vidaus reikalų ministerija netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, jos sprendimas naikintinas remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
Pareiškėjas prašo priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. liepos 31 d. įskaitytinai neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.
Laikinojo įstatymo preambulėje nurodyta, kad jis buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, jame buvo nustatyta socialinių išmokų (taip pat ir pareigūnų bei karių valstybinių pensijų) perskaičiavimo tvarka, suponuojant, inter alia, paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Jei išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01, buvo įtvirtintas iš esmės analogiškas reguliavimas.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012-09-01 (2012-06-30 įstatymu Nr. XI-2195, Žin., 2012, Nr. 82-4274).
Pareiškėjo valstybinė pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 redakcija), 5 straipsnio 1 dalies (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) ir 5 straipsnio 2 dalies (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) nuostatas, konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009-12-09 redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012-09-21.
Atsižvelgus į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (pvz., administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55-04). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).
Kaip matyti iš skundo, pareiškėjas siekia, jog jam būtų išmokėta neišmokėta pensijos dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. liepos mėnesio įskaitytinai dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalėjo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Termino kreiptis į teismą eigos pradžia siejama su pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena. Pareiškėjui pirmoji sumažinta pensija, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, už 2010 m. sausio mėnesį buvo išmokėta 2010 m. kovo 1 d. (b. l. 12), o pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013-06-04 (išsiuntė teismui skundą), t. y. praleidęs 3 metų procesinį terminą kreiptis į teismą, todėl teismas 2013-11-15 nutartimi išaiškino pareiškėjui, kad pirmosios pensijos išmokėjimas pripažįstamas svarbia aplinkybe, sprendžiant termino eigos klausimą, ir pasiūlė pateikti teismui argumentuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti (b. l. 93–94).
Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 99–100). Paaiškino, kad klausimą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo bandė išspręsti neteisminiu būdu, t. y. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri ne kartą nurodė, jog pensijos nepriemokos bus išmokėtos ir nesikreipiant į teismą. Be to, 2013-12-12 apribojus Ūkio banko, kuriame buvo jo sąskaitos, veiklą, negalėjo tiksliai apskaičiuoti pensijos nepriemokos sumos ir laiku paruošti skundo.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.
Nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai. Šį faktą konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-519/2013 bei, atsižvelgdamas į tai, taikė įstatymo analogiją pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį. Teismas atsižvelgia į tą aplinkybę, jog įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų. Tai aptarta tik 2013-11-07 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Teismo nuomone, dėl šių veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkino suinteresuotų asmenų, t. y. ir pareiškėjo, pažeistų teisių gynybą. Jis tikėjosi, kad pensijos bus išmokėtos nesikreipiant į teismą. Nei pareiškėjui kreipiantis į teismą, nei šiuo metu pensijų kompensavimo tvarka nenustatyta. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo žadama, jog neišmokėta pensijos dalis bus išmokėta, todėl įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami ir kad tai bus atlikta teisėkūros subjektų nustatyta tvarka ir terminais. Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010-01-01 atsakovei nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Pareiškėjas nebuvo informuotas, kad savo teises dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo galėjo ginti per trejų metų terminą. Kad tokios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės nedaug praleido terminą skundui paduoti, t. y. šiek tiek daugiau nei tris mėnesius (kreipėsi į teismą 2013-06-04, o pirmąją sumažintą pensiją gavo 2010-03-01). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Ūkio banko nevertintinos, nes jam kreipiantis į teismą nebuvo būtinybės pateikti duomenų, kokio dydžio pensija buvo išmokėta, nes duomenis apie išmokėtą pensiją ir neišmokėtą pensijos dalį pateikė atsakovė, kurių teisingumo pareiškėjas neginčijo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl terminas skundui paduoti atnaujinamas.
Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013-07-03 pažymos Nr. 11PP(P)-4167 (b. l. 75) matyti, kad pareiškėjui paskirta pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį buvo ribota laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio įskaitytinai. Remiantis šia pažyma nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio skirta 1 420,37 Lt pensija buvo perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, todėl pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio įskaitytinai buvo neišmokėta 20 265,10 Lt, bet ne 27 477 Lt dydžio nepriemoka. Nors pareiškėjas suformulavo reikalavimą priteisti neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-07-31, tačiau, kaip matyti iš pažymos, pensija jam buvo ribojama ir 2012 m. rugpjūčio mėnesį, t. y. rugpjūčio mėnesį buvo neišmokėta 4,99 Lt. Teismo daro išvadą, kad nors pareiškėjas nesuformulavo reikalavimo priteisti neišmokėtą 2012 m. rugpjūčio mėnesio pensijos dalį, tačiau jo prašoma priteisti suma (27 477 Lt) neviršijo reikalavimo dydžio, todėl priteistina ir 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėta suma. Pažymėtina, kad nei pareiškėjas, nei atsakovė neginčijo pateiktoje pažymoje nurodytų sumų dydžio, todėl teismas neturi pagrindo abejoti pateiktų duomenų teisingumu. Negali būti tenkintas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovę mokėti visą paskirto dydžio pensiją, nes pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 2012, Nr. 155-7985) pensijų perskaičiavimas buvo pratęstas iki 2013-12-31.
Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų pareiškėjo turtinius interesus pažeidė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalis – 20 265,10 Lt – priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.
Atsakovė prašo, tenkinus pareiškėjo skundą, pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014-02-01, kadangi Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšų perskaičiuotoms pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms kompensuoti nėra skirta. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-1 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2013-12-14) nustatyta, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Pagal Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Aiškindamas šias nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ 13 p.). Pareiškėjui priteistina neišmokėtos pensijos dalies suma nėra itin didelė. Atsakovės nurodomos aplinkybės dėl lėšų neišmokėtoms pensijoms kompensuoti neskyrimo ar lėšų trūkumo nėra išskirtinės ar labai nepalankios. Be to, savo prašymo atsakovė nepagrindė jokiais įrodymais, kurie leistų analizuojamą situaciją vertinti kaip išimtinę ir sudarytų pagrindą teismo sprendimo vykdymą atidėti. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarime, kuriuo valstybinių pensijų sumažinimas iš dalies pripažintas neteisėtu, buvo jau įvertinta, kad valstybės finansinių įsipareigojimų asmenims, kuriems pagal Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas perskaičiuotos (sumažintos) paskirtos valstybinės pensijos, vykdymas yra susijęs su atitinkamu valstybės finansinių išteklių perskirstymu, todėl Konstitucinis Teismas minėto nutarimo paskelbimą atidėjo 2012-09-21. Nuo Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo iki šio ginčo išnagrinėjimo praėjo daugiau kaip pusantrų metų, tai laikytina pakankamu laiko tarpu tinkamam neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies kompensavimui pasirengti. Atidėjus sprendimo vykdymą bus neproporcingai pažeisti teisėti pareiškėjo interesai, todėl ginčijamu atveju netikslinga yra taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą. Toks analogiškos aptartai teisinės situacijos vertinimas ir aiškinimas ne kartą pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2013-09-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-673/2013). Be to, teismo sprendimo priėmimo metu ir terminas 2014-02-01, iki kurio atsakovė prašo atidėti sprendimo vykdymą, nebėra aktualus, nes sueis po savaitės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 127 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. S. skundą tenkinti iš dalies.
Atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėjui kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.
Panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013-05-23 sprendimą Nr. 1D-5157(11).
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, J. S. 20 265,10 Lt (dvidešimt tūkstančių du šimtus šešiasdešimt penkis litus 10 ct) dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio įskaitytinai.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.