Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. (P. M., toliau – P. M.) gynėjo advokato P. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2018 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 4 dalį ir nuteistas 30 (trisdešimties) MGL, t. y. 1500 (vieno tūkstančio penkių šimtų) eurų, dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

P. M. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu konfiskuotas 20 (dvidešimties) eurų banknotas (Nr. UE0061652015).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo P. M. gynėjo advokato P. J. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK ir BK nuostatų bei vieningai formuojamos teismų praktikos valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens papirkimo bylose, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas P. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl P. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant P. M. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu nepateikia jokių konkrečių duomenų, kokios bylos aplinkybės liko neišnagrinėtos, o remiasi bendro pobūdžio samprotavimais apie menamai netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikdamas savitą nagrinėjamo įvykio vertinimą, kritikuodamas objektyviais duomenimis nepaneigtus pareigūno V. E. parodymus, išskirtinę reikšmę suteikdamas savo ginamojo teisiamojo posėdžio metu išdėstytoms vertinamo įvykio faktinėms aplinkybėms. Tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2014).

9. Nors P. M. parodymus apie 20 eurų kupiūros atsiradimą tarp krovinio gabenimo dokumentų tam tikra dalimi patvirtino ir liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklausta A. L., parodydama, kad P. M., paimdamas Lenkijoje jos užsakytas prekes, turėjo grąžinti jai dalį pinigų, nes jai buvo pristatytos ne visos prekės, tačiau vien tik šios aplinkybės egzistavimas P. M. kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme nešalina. Darant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad, sprendžiant iš A. L. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, Lenkijoje ji užsakinėjo moteriškas palaidines pas dvi moteris, už prekes su jomis jau buvo atsiskaityta iki P. M. kelionės į Lenkiją, tačiau, nepranešus apie užsakytų prekių trūkumą, pardavėjui nesiėmus jokių veiksmų apie tai asmeniškai informuoti užsakovę, t. y. A. L. (kuri, sprendžiant iš jos parodymų visumos, užsiima prekyba), už jas A. L. buvo grąžinta lygiai 20 eurų suma. Nors prekės buvo užsakytos iš dviejų pardavėjų, tačiau kuri iš jų grąžino A. L. 20 eurų, ji nepaaiškino, kokia tiksliai pinigų suma buvo sumokėta už jos užsakytas prekes, ji nurodyti taip pat negalėjo, lakoniškai paaiškindama, jog vertinamu atveju trūko vienos rūšies palaidinių, už kurias ir buvo grąžinta 20 eurų suma. Šiame kontekste, atsižvelgiant į tai, kad prekių įsigijimo sąskaitose, pasak A. L., atsiskaitymo suma buvo nurodyta zlotais, tačiau, atsiskaitymą ji vykdė eurais, įvertinus zloto ir euro santykį, abejotina, jog įsigyjant tokį didelį kiekį moteriškų palaidinių (parvežė 30-40 vnt.), grąža, perduota A. L., galėjo būti vienoje kupiūroje ir atitikti lygiai 20 eurų. Juo labiau, jog ir pati A. L. negalėjo įvardinti, kokia tiksliai pinigų suma jai turėjo būti grąžinta, iš esmės pasikliaudama vien tik P. M. jai pateikta įvykių versija. Toks A. L. elgesys, nesidomint savo užsakytomis prekėmis, jų trūkumu bei jai negrąžintais pinigais, įvertinus tai, jog, liudytojos teigimu, prekyba ji užsiima apie 20 metų, teisėjų kolegijai kelia pagrįstų abejonių ir neleidžia vadovautis vien tik šios liudytojos parodymais patvirtinant P. M. keliamą versiją dėl pinigų tarp prekių įsigijimo dokumentų atsiradimo aplinkybių. Juo labiau, jog ikiteisminio tyrimo metu (šie P. M. parodymai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka) P. M. nurodė, kad už A. L. prekes jis mokėjo pats, kas šiuo atveju neatitinka nei A. L. aukščiau aptartų parodymų, nei P. M. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visumos.

10. Jokie kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu įvertinti objektyvūs įrodymai aukščiau aptartų P. M. parodymų nepatvirtina. 20 eurų perdavimo muitinės pareigūnui V. E. fakto nei vienas iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje liudytojais apklaustų asmenų nematė. Tuo tarpu remiantis V. E. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, tikrinant P. M. jam pateiktus krovinio gabenimo dokumentus (sudėti į įmautę, perlenkti), paprašius P. M. atidaryti automobilio krovininį skyrių ir einant link jo, bevartydamas pateiktus dokumentus, juose pamatė 20 eurų. Paklausė P. M., ar tie pinigai skirti jam (pareigūnui), P. M. patvirtino, kad jam. Paduodamas dokumentus, P. M., be kita ko, liepė juos vartyti atsargiai. Pasakius P. M., kad bus forminamas įvykis, šis, pasak V. E., jau teigė, jog pinigus dokumentuose pamiršo, jie ten atsidūrė atsitiktinai. Po šio incidento, P. M. buvo palydėtas prie netoliese stovėjusio kolegų automobilio, kuriame buvo L. L.. Priėjus prie šio automobilio, P. M., girdint L. L., buvo dar kartą paklausta, ar tie pinigai jam, tuomet P. M. pradėjo viską neigti.

11. Nors apeliaciniu skundu aptartais V. E. parodymais abejojama, tačiau, netikėti jais, įvertinus nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Analizuojamo įvykio metu V. E. vykdė savo tarnybines funkcijas, P. M. iki vertinamo įvykio nepažinojo, jo siekis melagingai apkalbėti nuteistąjį pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nustatytas nebuvo, jo suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį neįžvelgia ir teisėjų kolegija. Tokiu būdu, joks motyvas V. E. teikti melagingus parodymus P. M. atžvilgiu, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visuma, nenustatytas, todėl atmesti šio liudytojo parodymus kaip nepatikimus ir nesiremti jais sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog, priešingai nei P. M., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, V. E. buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kas visumoje neabejotinai sustiprina V. E. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų įrodomąją reikšmę.

12. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tam tikra dalimi (aplinkybes, vykusias V. E. ir P. M. jau būnant prie tarnybinio pareigūnų automobilio) teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja L. L.. Nors apeliaciniu skundu išskirtinis dėmesys skiriamas jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertinimui, tačiau šiuo aspektu vis tik pažymėtina, jog, sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio turinio bei teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų aplinkybių, L. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka perskaityti nebuvo, iš ko seka, kad jais nebuvo remiamasi ir P. M. atžvilgiu priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Ir vis tik, esminių prieštaravimų juose teisėjų kolegija neįžvelgia. Akivaizdu, jog apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas akcentuoja tik gynybai naudingus L. L. teiginius, visiškai ignoruodamas jų kontekstą, o tai neabejotinai neatitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, todėl remtis P. M. gynėjo apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais bei savitu V. E. ir L. L. parodymų vertinimu, šioje konkrečioje situacijoje nėra jokio objektyvaus pagrindo. Teisiamojo posėdžio metu L. L. patvirtino, jog V. E. su P. M. iki tarnybinio automobilio atėjo kartu, V. E. paaiškino, jog buvo duodamas kyšis, P. M. neigė, jog pinigai buvo duodami pareigūnui, kas iš esmės atitinka V. E. teisiamojo posėdžio metu pateiktą įvykių versiją. Tuo tarpu nenustačius jokio objektyvaus pagrindo abejoti V. E. parodymų patikimumu, pagrįstai abejojant P. M. versija dėl 20 eurų atsiradimo krovinių gabenimo dokumentuose, atmesti V. E. ar L. L. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus kaip nepatikimus, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

13. Atmetant nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus svarbu paminėti ir tai, kad motyvą papirkti muitinės pareigūną, siekiant išvengti išsamaus dokumentų patikrinimo, priešingai nei tai teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu, P. M. vis tik turėjo. Bylos duomenimis nustatyta, kad to paties įvykio metu P. M. savo vairuotame mikroautobuse, be kitų prekių, gabeno ir 360 vnt. vyriškų marškinių, kurių įsigijimą patvirtinančių dokumentų neturėjo. Už šiuos neteisėtus veiksmus Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 20018 m. gegužės 4 d. nutarimu P. M. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 214 straipsnio 3 dalį (b. l. 99-101), kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog vertinamu atveju P. M., neturėdamas prekių įsigijimą patvirtinančių dokumentų, žinodamas, kad jie bus tikrinami muitinės pareigūnų ir siekdamas išvengti detalios muitinės patikros, atliko jam inkriminuotus neteisėtus veiksmus, ką skundžiamu nuosprendžiu visiškai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo gynėjo teiginiai, jog prekių, kurias P. M. gabeno, savininkai, pasak nuteistojo, važiavo jam iš paskos. Ši aplinkybė nėra pagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis, todėl remtis ja sprendžiant P. M. kaltės klausimą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą pagal ANK 214 straipsnio 3 dalį P. M. savo kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo pripažino visiškai ir parodė, jog 2018 m. kovo 30 d. iš Lenkijos gabeno 360 vnt. vyriškų marški­nių, neturėdamas jų įsigijimo dokumentų, nes jų jam nepateikė šių prekių savininkės (LITEKO duomenys).

14. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pakeistos tam tikros P. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės, tačiau apie jų pakeitimą nei nuteistasis, nei jo gynėjas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu įspėti nebuvo, kas formaliai neatitinka baudžiamojo proceso kodekse keliamų reikalavimų. Ir vis tik, ištaisius šį pažeidimą bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį vien tik šiuo pagrindu, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau, jog motyvas, kurio savo neteisėtais veiksmais analizuojamu atveju siekė P. M., šiuo konkrečiu atveju pakito nežymiai – išvengti administracinio nusižengimo protokolo pagal ANK 214 straipsnį (numatančio atsakomybę už prekių (krovinio) gabenimą be dokumentų) surašymo (kaltinamajame akte), ar gabenamų prekių ir jų įsigijimą (gabenimą) patvirtinančių dokumentų detalaus patikrinimo (nuosprendyje). Esant šių aplinkybių visumai teigti, jog analizuojamu atveju buvo padaryti BPK pažeidimai, turėję esminę reikšmę neteisėto skundžiamo nuosprendžio priėmimui, kad kaltininko teisė gintis nuo jam pareikšto kaltinimo buvo suvaržyta iš esmės, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

15. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir tėra nuteistojo gynėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Tokiu būdu, apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad P. M. veiksmuose yra visi būtini BK 227 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde iškeltos versijos yra argumentuotai paneigtos tiek minėtais liudytojų parodymais, tiek ir kitais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais ir išsamiai aptartais įrodymais. Pripažindamas P. M. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl P. M. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 227 straipsnio 4 dalį.

16. Be nuteistojo P. M. veiksmų kvalifikavimo apeliaciniu skundu keliamas klausimas ir dėl jam paskirtos bausmės, teigiant, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra per griežta. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

16.1. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

17. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu P. M. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą pažymėtina, jog analizuojamu atveju jis padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą, jo duoto kyšio vertė yra ženkliai mažesnė nei 1 MGL, tokio pobūdžio nusikalstamą veiką nuteistasis padarė pirmą kartą, o jo neteisėti veiksmai jokių pasekmių iš esmės nesukėlė. Apylinkės teismas įvertino ir tai, kad praeityje P. M. teistas nebuvo, administracine tvarka baustas vos keletą kartų, nei jo atsakomybę lengvinančios, nei sunkinančios aplinkybės nustatytos nebuvo, ko visumoje, apylinkės teismas P. M. skyrė švelniausią BK 227 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatydamas ženkliai mažesnį nei BK 47 straipsnyje už baudžiamojo nusižengimo padarymą asmeniui galimą skirti baudos vidurkį, be kita ko, artimą ir šios bausmės minimaliam dydžiui.

18. Nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės tinkamam P. M. paskirtos bausmės individualizavimui, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti jo teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta. P. M. viso proceso metu savo kaltę neigė, keitė parodymus, jo padarytas baudžiamasis nusižengimas buvo įvykdytas iš esmės vengiant administracinės atsakomybės už savo neteisėtų veiksmų atlikimą, kas iš esmės nuteistąjį charakterizuoja labiau neigiamai ir neleidžia pritarti jo gynėjo skundo teiginiams dėl švelnesnės bausmės skyrimo. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apeliacinio skundo motyvai, susiję su P. M. atžvilgiu išnagrinėta administracinio nusižengimo byla pagal ANK 214 straipsnio 3 dalį, už ką nuteistajam buvo paskirta 1000 eurų bauda. Šiuo aspektu svarbu paminėti, kad administracinė nuobauda administracinio nusižengimo byloje P. M. buvo paskirta už visiškai kitokio pobūdžio veiksmų atlikimą – prekių (krovinio) gabenimą be dokumentų, todėl tapatinti baudžiamojoje byloje už papirkimą asmeniui paskirtą bausmę su administracinio nusižengimo byloje jam paskirta administracine nuobauda ir šiuo pagrindu švelninti P. M. teisinę padėtį, paskiriant jam švelnesnę bausmę, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Šie nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip deklaratyvūs ir neturintys jokios reikšmės P. M. teisinės padėties švelninimui. Kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima sumažinti P. M. paskirtą baudos dydį, teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia.

19. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. M. (P. M.) gynėjo advokato P. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.