Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-06-25 · Administracinė byla Nr. P-261-102-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-25
Bylos Nr.
P-261-102-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Dainius Raižys
Pareiškėjas
J. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P(261) – 102/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTIS2009 m. birželio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-202/2008 pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-6) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir atsakovas, Ūkio ministerija) yra valstybės įpareigota įstaiga vykdyti Taisyklių ir kitų norminių aktų apsaugai nuo elektros užtikrinti valstybinę priežiūrą; 2) įpareigoti Ūkio ministeriją ištirti, ar jo 2006 m. gruodžio 12 d. prašyme nurodyti klausimai nėra norminių aktų pažeidimai ir imtis įstatymų numatytų priemonių. Nagrinėjant bylą teisme pareiškėjas skundą ir jame išdėstytus motyvus palaikė, taip pat suformulavo reikalavimą panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2007 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 2007/03-4R-31.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 21-26) prašė bylą nutraukti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punkto pagrindu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu (b. l. 101-103) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad šios bylos dalyku yra Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2007 m. vasario 20 d. sprendimas Nr. 2007/03-4R-31. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimus grindė Taisyklėmis, kurių galiojimas buvo panaikintas ūkio ministro 2004 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 4-432. Minėtas įsakymas įsigaliojo nuo 2005 m. sausio 1 d. (įsakymo 3 p.). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 12 d. sprendime (administracinėje byloje Nr. I-3529-13/2006), kuris yra įsiteisėjęs, pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog ekspertų išvados gali būti gautos pagal 2004 m. galiojusias taisykles. Minėtų Taisyklių 13 punkte yra išdėstyta procesinio pobūdžio teisės norma, o tokio pobūdžio normos galioja tik to veiksmo, kuris aprašytas normoje, atlikimo metu. Pareiškėjas dėl Taisyklių 13 punkto taikymo kreipėsi į Ūkio ministeriją jau negaliojant procesinei normai, todėl ši norma negali būti taikoma. Kaip matyti iš pareiškėjo 2006 m. gruodžio 12 d. prašymu pateiktų klausimų Ūkio ministerijai, atsakovo buvo prašoma konkrečios situacijos vertinimo pagal tuo metu galiojusį norminį teisės aktą, t. y. ar pildant darbo elektros įrenginiuose nurodymą teisingai buvo vykdomos minimos taisyklės ir ar teisėtas Vilniaus elektros tinklų direktoriaus 2004 m. kovo 3 d. nurodymas Nr. 33. Bylos medžiaga tvirtina, kad minėtus klausimus pagal pareiškėjo ieškinį išnagrinėjo ir dėl jų pasisakė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas (b. l. 78-83). Todėl atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis tuo metu galiojusia Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostata, grąžino pareiškėjui jo 2006 m. gruodžio 12 d. prašymą ir iš esmės nenagrinėjo. Teismas konstatavo, kad Komisija tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 105-107) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Ūkio ministeriją išnagrinėti jo 2006 m. gruodžio 12 d. prašymą pagal Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 112-114) prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 7 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą paliko nepakeistą, o J. K. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė išvadą, kad reikalavimas pripažinti, jog atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija yra valstybės įpareigota įstaiga vykdyti Taisyklių ir kitų norminių aktų apsaugai nuo elektros užtikrinti valstybinę priežiūrą, yra ne ginčas dėl atitinkamo veikimo ar neveikimo administracinių – teisinių santykių srityje, o J. K. teiginys dėl Ūkio ministerijos kompetencijos, suinteresuoto asmens subjektyvus teisės aktų interpretavimas. Toks aiškinimas galimai būtų priimtinas domėn ne kaip savarankiškas reikalavimas, o kaip kito, atitinkančio Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio nuostatas, savarankiško reikalavimo argumentas. Teismas priimdamas sprendimą atitinkamo savarankiško reikalavimo atžvilgiu galėtų konstatuoti, kad Ūkio ministerija pagal įstatymų leidėjo priskirtą kompetenciją privalo atlikti tam tikrus veiksmus, bet šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo svarstyti pirmojo pareiškėjo reikalavimo, kaip savarankiško reikalavimo. Jis nepatenka į administracinių ginčų, nagrinėtinų administracinių teismų, ratą.

Teismas nurodė, kad atsakovas Ūkio ministerija 2007 m. sausio 11 d. raštu, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui grąžino jo 2006 m. gruodžio 12 d. prašymą iš esmės nesvarsčiusi. Dokumente taip pat buvo nurodyta, kad pareiškėjo 2006 m. gruodžio 12 d. prašyme išdėstytų klausimų atžvilgiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas yra priėmęs sprendimą. Susipažinus tiek su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu, tiek su Vilniaus apygardos teismo sprendimu, kuriuo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 15 d. sprendimas, tiek su pareiškėjo 2006 m. gruodžio 12 d. prašymu Ūkio ministerijai matyti, kad J. K. visur iš esmės kėlė tą pačią problemą – jam nebuvo aišku kokie teisės aktai pažeisti pildant nurodymus darbams elektros įrenginiuose atlikti. Teigia, kad kompetentingos institucijos neatsakė į jo iškeltus klausimus. Tačiau tokia pozicija nepagrįsta, nes bendrosios kompetencijos teismai pareiškėją dominančiais klausimais pasisakė išsamiai ir aiškiai. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 13 d. sprendime identifikuotas konfliktas, pažymint, jog ginčas kilęs dėl to, kaip J. K., kaip Tinklo eksploatavimo tarnybos inžinierius elektrikas, turi užpildyti nurodymus darbui elektros įrenginiuose. Tame pačiame bendrosios kompetencijos teismo baigiamajame teisės akte toliau pažymima, kad darbų saugą eksploatuojant elektros įrenginius reglamentavo Ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 40 patvirtintos Saugos taisyklės eksploatuojant elektros įrenginius DT 11 – 02. Atlikta šių Taisyklių analizė, įvardijant kokie reikalavimai, pagal minėtas Taisykles, keliami darbuotojui pildančiam nurodymus bei pažymėta, jog darbdavio patvarkymai dėl nurodymų pildymo Taisyklėms neprieštarauja. Teismas padarė išvadą, kad iš esmės buvo išspręsta pareiškėjo J. K. iškelta problema. Dar kartą svarstyti analogiško pobūdžio prašymo, nepriklausomai nuo suformuluotų klausimų kiekio, turint omenyje 2006 m. gruodžio 12 d. prašyme dėstomos problematikos kilmę, Ūkio ministerija neturėjo faktinio, o kartu ir teisinio pagrindo.

Teismas pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (redakcija galiojusi 2007 m. sausio 11 d. atsakymo pareiškėjui pateikimo metu) pagrindu administravimo procedūra gali būti pradėta tik tuo atveju, kai viešojo administravimo subjektas gauna asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Administracinės procedūra saistoma tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis, vienos iš kurių nebuvimas paneigia administracinės procedūros galimybę. Tokia procedūra negalima, jei nėra asmens skundo ar pranešimo apie asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimą padarytą viešojo administravimo subjekto, taip pat administracinė procedūra negalima, jei viešojo administravimo subjektui skundžiamasi dėl socialinio konflikto kilusio tarp darbuotojo ir darbdavio privačiame sektoriuje. Juk Viešojo administravimo įstatymo paskirtis sudaryti prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos būtent valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustatyti viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoti asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą (Viešojo administravimo įstatymo 1 str.). Taigi pastarasis teisės aktas nereglamentuoja klausimų, kylančių iš darbo teisinių santykių privačiame visuomeninio gyvenimo sektoriuje, nagrinėjimo tvarkos. Tuo tarpu ginčo klausimai kilo iš darbo teisinių santykių, susiklosčiusių tarp J. K. ir akcinės bendrovės „Rytų skirstomieji tinklai“, kurie akivaizdžiai nepriskirtini viešajai teisei. Tai savarankiškas 2006 m. gruodžio 12 d. pareiškėjo prašymo nenagrinėjimo pagrindas, kuris pakankamas pagrįsti atsakovo pozicijos teisingumą.

Teismas taip pat pažymėjo, jog Ūkio ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veikloje, atsakant pareiškėjui į jo prašymą, nepažeistas gero administravimo principas. Grąžinant pareiškėjui 2006 m. gruodžio 12 d. kreipimąsi, jam paaiškinta apie rūpimų atsakymų susiradimo galimybę bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Tokiu atsakymo turiniu padaryta nuoroda į galimą tolimesnę J. K. teisinę elgseną, jei yra atsiradusių naujų faktinių aplinkybių.

V.

J. K. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. rugpjūčio 28 d. padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-202/2008 remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo išvada, kad Ūkio ministerija nėra darbų saugos ir sveikatos klausimais įgaliota valstybės institucija prieštarauja Energetikos įstatymo 6 straipsnio 3 daliai.

2. Teismas, nepripažinęs Ūkio ministerijos atsakovu, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsniu pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu.

3. Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog eksperto išvados gli būti gautos pagal 2004 m. galiojusias taisykles.

4. Vadovaujantis ABTĮ 14 straipsniu pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė įpareigoti ŪM ištirti pareiškėjo prašymą remiantis Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo nutartimi.

5. Teismas nesilaikė Konstitucinio teismo nutarimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad apie galimybę teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo pareikštas sužinojo gavęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 28 d. atsakymą.

Taip pat prašo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, tuo atveju jei teismas nustatys, kad terminas praleistas.

VI.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas netenkintinas. Procesas administracinėje byloje pagal J. K. skundą neatnaujintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 158 straipsnio 2 dalį, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduotas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, kuriuo nustatyta, kad procesas atnaujinamas kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. P(415)-232/2007 konstatavo, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu. Todėl teismo sprendimo įsiteisėjimo data yra pradžia nuo kurio yra skaičiuojamas terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Byloje teismo nutartis įsiteisėjo 2008 m. vasario 7 d. ir nuo šios nutarties įsiteisėjimo skaičiuojamas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, o ne nuo Lietuvos vyriausiojo adminsitarcinio teismo 2008 m. gegužės 28 d. atsakymo į pareiškėjo skundą. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje pateikė 2008 m. rugpjūčio 28 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis numato, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą, nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas praleistam terminui atnaujinti, todėl terminą atsisakytina atnaujinti.

Neatnaujinus termino prašymui pateikti nevertintini argumentai, kurių pagrindu prašoma atnaujinti procesą.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas praleido terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu paduoti ir nėra pagrindo šio termino atnaujinti. Kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pareiškėjas nenurodė, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą pagal J. K. prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas Stasys Gagys Dainius Raižys