Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, išnagrinėjęs pareiškėjų M. G. ir S. K. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 13 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjų skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės 2016 m. vasario 24 d. nutarimo, kuriuo atmestas skundas dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. sausio 5 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1-ojo PK gautas M. G. skundas dėl galimai jo ir S. K. atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų, turinčių nusikaltimų, uždraustų BK 284, 182 ir 145 straipsniuose, požymių. Pareiškime nurodoma, kad potencialūs M. G. automobilio pirkėjai – O. O. ir U. A., po to, kai M. G. pardavė automobilį kitam asmeniui ir negrąžino O. O. ir U. A. sumokėto užstato, kadangi asmenys sutartu laiku neatsakė į M. G. skambučius ir neperdavė pinigų už automobilį, susitikimo metu grasino jam ir S. K., atėmė M. G. mobilųjį telefoną, perėmė automobilio raktelius. Pareiškimą dėl M. G. sukčiavimo ir grasinimų teisėsaugos institucijoms pateikė ir U. A..

2016 m. sausio 15 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. 12-At-00158-16. Nutarime nurodoma, kad pagal surinktą medžiagą nenustatyti BK 182 ir 284 straipsniuose uždraustų nusikalstamų veikų požymiai. Teigiama, kad tarp asmenų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, nėra duomenų, kad asmenys negalėtų savo pažeistų teisių ginti civiline teisine tvarka. Konstatuota, kad konfliktas tarp asmenų buvo žodinis, skirtas tarpusavio santykiams išsiaiškinti. Nutarime M. G. ir U. A. pasakyti žodžiai nevertinti kaip grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, taigi nenustatyti ir BK 145 straipsnyje uždraustos nusikalstamos veikos požymiai.

2015 m. sausio 26 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo gautas M. G. ir S. K. skundas dėl 2016 m. sausio 15 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. 2016 m. vasario 24 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorė priėmė nutarimą atmesti skundą dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Nutarime teigiama, kad pagal tyrimo medžiagą nenustyti BK 182, 181 ir 294 straipsniuose uždraustų nusikalstamų veikų požymiai. Nurodoma, kad M. G. telefono ir raktelių paėmimas buvo skirtas tam, kad M. G. nepasišalintų iš konflikto vietos, U. A. neturėjo tikslo pagrobti šių daiktų. Taip pat išaiškinta, kad BK 294 straipsnio inkriminavimui būtina nustatyti didelės žalos požymį, kuris šiuo atveju nėra konstatuotas.

2016 m. birželio 16 d. pareiškėjai prokurorės nutarimą aspkundė ikiteisminio tyrimo teisėjui.

2016 m. liepos 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi skundas atmestas. Teismo nutartyje nurodyta, kad prokurorės nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus M. G. skunde nurodytas aplinkybes, nutarime aiškiai pasisakyta dėl nusikalstamų veikų požymių nebuvimo. Nutartyje teigiama, kad pareiškėjai, vertindami BK 180 straipsnio 1 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos požymius, remiasi subjektyvia teisės aktų interpretacija, neatsižvelgia į kaltininko psichinį santykį su nusikalstamais veiksmais, konkrečius poelgius ir jų padarinius. Aplinkybė, kad pareiškėjai kitaip nei prokurorė vertina asmens veiksmus, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo įvykdytas svetimo turto užvaldymas, kadangi medžiagoje nėra objektyvių duomenų apie nusikalstamos veikos padarymą. Konkrečiu atveju U. A. neteisėto reikalavimo perduoti turtą, kas yra būtinasis BK 180 straipsnyje uždraustos nusikalstamos veikos požymis, nepateikė, o tik aiškinosi, kodėl jam nėra grąžinamas užstatas už automobilį. Teismas nutartyje konstatavo, kad pašalinti prieštaravimų tarp M. G., U. A., O. O. ir A. Kaliukevičiūtės paaiškinimų nėra galimybės, kadangi nėra jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių, kad užstatas buvo perduotas. Teismas taip pat nenustatė savavaldžiavimo U. A. veiksmuose požymių, kadangi U. A. neturėjo jokios tikros, tariamos ar ginčijamos teisės dėl užstato gražinimo, nesant jokio rašytinio dokumento. Taip pat nenustatyti jokie objektyvūs duomenys apie pareiškėjų patirtą didelę žalą.

Teismas nurodė, kad pagal medžiagą nenustatyta, jog U. A. siekė užvaldyti svetimą turtą, įgyvendinti neteisėtais būdais savo tariamą ar realią teisę, numatė, kad dėl jo veiksmų pareiškėjams kils didelė žala ir jos siekė. Teismas nenustatė tokio U. A. veiksmų pavojingumo, kuris sudarytų pagrindą inicijuoti baudžiamąjį procesą. Pareiškėjų argumentus dėl galimo nusikalstamų veikų padarymo teismas įvertino kaip deklaratyvius, nepagrįstus objektyviais duomenimis, paremtais pareiškėjų nuomone ir subjektyviu faktų interpretavimu, o tai nėra pagrindas baudžiamojo proceso pradėjimui.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjų skundas atmestinas.

BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Kita vertus, tiek pradedant baudžiamąjį procesą, tiek jau vykstančio proceso metu privalu įsitikinti, jog nėra priežasčių, dėl kurių procesas negali būti vykdomas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti visus būtinus ir įstatyme nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius. Priešingu atveju, neatsakingai pradėtas ir nepagrįstas baudžiamasis persekiojimas būtų neteisėtas ir grubiai pažeistų persekiojamų asmenų teises ir interesus.

Šioje situacijoje pareiškėjai nesutinka su procesiniais prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimais, kuriais atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Iš teismui pateiktos medžiagos nustatyta, kad tarp pareiškėjų – M. G. bei S. K. ir U. A. bei O. O. kilo konfliktinė situacija dėl M. G. automobilio pirkimo - pardavimo. Atliekant pareiškimo tyrimą svarstyti kelių galimų nusikalstamų veikų požymiai: BK 145, 180, 182, 284 ir 294 numatytos veikos. Apygardos teismo vertinimu, pareiškimo tyrimo metu pagrįstai konstatuota, kad nei vieno iš konfliktinės situacijos asmenų veiksmuose nenustatytini nusikalstamos veikos požymiai. Aptariami veiksmai, apygardos teismo vertinimu, yra kilę iš civilinių teisinių santykių, o jų pavojingumas, net ir turint omenyje neabejotina ginčo ir konfliktinį pobūdį nesiekia baudžiamojo įstatymo draudžiamų veikų ribos.

Visų pirma, 2016 m. sausio 15 d. prokurorės nutarime pagrįstai konstatuota, kad BK 145 straipsnyje uždraustos nusikalstamos veikos požymiai nenustatyti nei M. G., nei U. A. išsakytuose teiginiuose. Teismų praktikoje pripažįstama, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus įgyvendintas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir kt. Baudžiamosios atsakomybės taikymas už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką suponuoja būtinumą konstatuoti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos siekia. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose reikia vertinti aplinkybių, parodančių grasinimo realumo buvimą ar nebuvimą, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-222/2016). Teismui pateiktoje medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad asmenys vienas kitam (ar kuris nors vienų jų) išsakė tikrus grasinimus, be to, ne bet kokius, o savo turiniu tokius kurie draudžiami baudžiamuoju įstatymu (nužudyti, sunkiai sutrikdyti sveikatą, susprogdinti ir pan.), kurie buvo suvokti kaip realūs ir sukėlė kitam asmeniui pagrindą tikėti, kad būtent tokie grasinimai gali būti įvykdyti. Apygardos teismo vertinimu, vien žodiniai konflikte dalyvavusių, vienas kitam priešiškumą jaučiančių asmenų teiginiai, kuriuose išsakomas abipusis kaltinimas, nėra pakankamas pagrindas pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Net ir grubių teiginių išsakymas, esant aiškiai priešiškai atmosferai ir abipusiam nepasitenkinimui, negali būti vertinamas kaip grasinimas baudžiamąja teisine prasme. Taigi BK 145 straipsnyje uždraustos nusikalstamos veikos požymiai nenustatyti pagrįstai.

Apygardos teismas pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje išsamiai ir motyvuotai pasisakyta dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos požymių. Teismas, išnagrinėjęs pateiktą medžiagą, nenustatė jokių duomenų, sudarančių pagrindą priimti priešingas išvadas nei nurodytos Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje. U. A. veiksmai paimant ir laikant M. G. telefoną ir automobilio raktelius, negali būti pripažįstami plėšimu, kadangi tokį veiksmą asmuo akivaizdžiai atliko tam, kad M. G. būtų užlaikytas sprendžiant konfliktą, nepasašalintų iš jo vietos, be to, daiktai buvo savanoriškai grąžinti teisėsaugos institucijose. Jokie kiti duomenys nenurodo U. A. tikslo, panaudojant fizinį ar psichinį smurtą, pagrobti M. G. daiktus. Aptariamus U. A. veiksmus lėmė susiklosčiusi konfliktinė situacija ir jie nebuvo pagrįsti tyčia, pagrobti svbetimą turtą.

Pažymėtina, kad pareiškimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, uždraustos BK 182 straipsnyje, pateikė U. A.. Apygardos teismo požiūriu, M. G. veiksmuose pagrįstai nenustatyti sukčiavimo nusikaltimo požymiai. Teismui vertinant pateiktą medžiagą, nekyla abejonių, kad tarp asmenų susiklostė civiliniai teisiniai automobilio pirkimo – pardavimo santykiai. Šie teisiniai santykiai yra reguliuojami ne baudžiamosios, o civilinės teisės normų. Įvertinant asmenų tarpusavio konflikto esmę ir prigimtį, nenustačius jokių objektyvių duomenų, kuriais būtų galima pagrįsti M. G. tikslą sukčiauti ir aiškius sukčiavimo veiksmus. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė paprastai neturi būti taikoma tais atvejais, kai teisinį konfliktą galima išspręsti ne baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis. Šiuo atveju nenustatyta, kad asmenys mėgino aiškintis tarpusavio teisių ir pareigų apimtį tiesiogiai tam skirtomis civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Taigi baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra adekvati būtent tokio lygio konflikto sprendimo priemonė, ją taikant būtų paneigiamas baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės ir paskutinės teisinės priemonės pobūdis.

Nurodytina, kad BK 284 straipsnyje uždrausta nusikalstama veika pripažįstama padaryta, kai asmuo viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šiuo atveju turi būti konstatuoti tiek objektyvūs veiksmai, kuriais yra demonstruojama nepagarba arba sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka, tiek tokių veiksmų padariniai – nepagarbos demonstravimo arba visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo faktas. Tiriant pareiškimo aplinkybes nei vienas, nei kitas būtinuoju BK 284 straipsnyje uždraustos nusikalstamos veikos požymiu esantis faktas, nebuvo nustatytas. Pagal teismui pateiktą medžiagą aiškiai matyti, kad tarp pareiškėjų ir potencialių automobilio pirkėjų, išties, buvo kilęs žodinis konfliktas, tačiau šis konfliktas buvo išimtinai asmeninio pobūdžio, jis nebuvo nukreiptas į kitus konflikto vietoje buvusius asmenis, sprendžiant tarpusavio nesutarimus nebuvo siekiama nepagarbiai elgtis aplinkos atvžilgiu, trikdyti visuomenę. Neužfiksuotas toks konflikto intensyvumas, kad juo būtų atkreiptas pašalinių asmenų dėmesys – tai patvirtina faktas, kad nenustatyti jokie įvykio liudytojai, niekas iš pašalinių asmenų nepranešė apie neramumus, nors konfliktas ir buvo kilęs viešoje vietoje. Taigi net jei kai kuriuos išsakytus teiginius ar atliktus veiksmus ir būtų galima vertinti kaip objektyviai galėjusius sutrikdyti viešąją tvarką, tačiau nėra nustatytas būtinasis BK 284 straipsnio požymis – padariniai, t. y. aiškios ir įžūlios nepagarbos aplinkiniams ar apinkai demonstravimas arba visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymas. Dėl šios priežasties taip pat pagrįstai atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ir pagal BK 284 straipsnį.

Vienas esminių pareiškėjų skundo akcentų yra BK 294 straipsnyje uždraustos nusikalstamos veikos požymių buvimas U. A. ir O. O. veiksmuose. Apygardos teismas nesutinka su pareiškėjų argumentais dėl šios nusikalstamos veikos požymių nustatymo. BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kuris nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. BK 294 straipsnio 2 dalis numato kvalifikuotą savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtį – savavaldžiavimą panaudojant fizinę ar psichinę prievartą. Pagal teismui pateiktą medžiagą, visų pirma, nėra pagrindo neabejotinai konstatuoti, kad U. A. turėjo tikrą ar tariamą teisę M. G. atžvilgiu. Užstato sumokėjimo, sumokėto užstato – grąžinimo ir pan. klausimas turi būti išspręstas civiline teisine tvarka. Net ir nustačius, kad U. A. turėjo teisę M. G. atžvilgiu, pareiškimo tyrimo metu nenustatyti jokie objektyvūs veiksmai, kuriais U. A. padarė tokią žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams, kuri siektu baudžiamajame įstatyme numatytą ribą (mažiau pavojingos veikos su mažesniu žalos požymiu yra draudžiamos ne baudžiamuoju įstatymu, o Administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsniu). Pareiškėjai nenurodė jokių faktinių duomenų, kaip pasireiškė jiems padaryta žala. Pagal jų nurodomą ginčo pobūdį, net ir pripažįstat visus pareiškėjų teiginius, žalos lygis aiškiai nesiekia toki, kurį numato BK 294 straipsnis. Taigi apygardos teismo požiūriu, pagrįstai atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą BK 294 straipsnyje uždraustos nusikalstamos veikos pagrindu.

Pažymėtina, kad pareiškimo tyrimas, jo organizavimas priklauso teisėsaugos institucijų kompetencijai. Būtent pareiškimą tiriantys subjektai sprendžia, kiek ir kokių tyrimo veiksmų turi būti atliekama tikrinant pareiškime apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, nurodomus faktus. Apygardos teismo vertinimu, tiriant M. G. ir S. K. pareiškime bei U. A. pareiškime nurodytus faktus, buvo atlikti visi būtini procesiniai veiksmai, kurių pagrindu galima daryti motyvuotas išvadas apie nusikalstamų veikų požymius (jų nebuvimą). Pareiškimo tikrinimo metu apklausti visi konflikte tiesiogiai dalyvavę asmenys, išreikalautas degalinės, prie kurios kilo konfliktas, turimas vaizdo įrašas (kuris, dėl itin prastos kokybės, buvo neinformatyvus), įvertintas pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, 2016 m. sausio 5 d. tarnybinis pranešimas, taip pat 2016 m. sausio 15 d. tyrėjos tarnybinis pranešimas dėl įvykio aplinkybių patikslinimo. Šioje situacijoje atlikti papildomus tyrimo veiksmus nėra tikslinga, kadangi apie įvykio aplinkybes paaiškinti gali tik šioje situacijoje tiesiogiai dalyvavę asmenys, kurių paaiškinimai buvo užfiksuoti įvykio dieną, be to – apklausus U. A. liudytoju 2016 m. sausio 7 d. Pabrėžtina, kad tiriant pareiškimą neturi būti atliekami visi įmanomi proceso veiksmai, jų turi būti atliekama tiek, kiek yra būtina nustatant situacijai reikšmingus faktus, o dėl jų pakankamumo sprendžia teisėsaugos institucijos, kurioms pavesta tirti pareiškimą. Apygardos teismo požiūriu, šiuo atveju atliktas pakankamas kiekis proceso veiksmų, jais nustatytos visos reikšmingos situacijai aplinkybės, kuriomis remiantis galima padaryti motyvuotą išvadą, jog pradėti ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo, kadangi nenustatyti nusikalstamų veikų požymiai.

Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo liepos 13 d. nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, jos keisti ir tenkinti pareiškėjų skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. G. ir S. K. skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 13 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.