- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-30
- Bylos Nr.
- A-39-1781-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gudynas (pran.)
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės „KappAhl Sverige“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Stasio Gudyno (pranešėjas) ir Antano Ablingio, sekretoriaujant Indrei Mikaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatei J. G. ir advokatui P. Č. , atsakovo atstovei J. Č. , viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „KappAhl Sverige“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „KappAhl Sverige“ skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus apskrities VMI) 2007 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (27.37)-110-20 netenkino akcinės bendrovės (toliau – AB) „KappAhl Sverige“ 2005 m. liepos 4 d. prašymo dėl Lietuvoje sumokėto 1 105 262 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) grąžinimo, o 2007 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (27.37)-110-24 netenkino šios bendrovės 2006 m. birželio 28 d. prašymo dėl 748 548 Lt PVM grąžinimo. Bendrovės prašymus buvo atsisakyta tenkinti tuo pagrindu, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdė veiklą, kurį pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą yra PVM objektas, todėl pareiškėjas neatitinka šio įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, keliamų užsienio asmeniui, pageidaujančiam susigrąžinti PVM.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) 2007 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 69-65 patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2007 m. spalio 10 d. sprendimus Nr. (27.37)-110-20 ir Nr. (27.37)-110-24.
Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, išnagrinėjusi pareiškėjo AB „KappAhl Sverige“ skundą, 2007 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. S-95(7-74/2007) patvirtino VMI prie LR FM 2007 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 69-65.
Šalies argumentai
Pareiškėjas AB „KappAhl Sverige“ kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. S-95(7-74/2007), VMI prie LR FM 2007 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 69-65, Vilniaus apskrities VMI 2007 m. sausio 10 d. sprendimus Nr. (27.37)-110-20 ir Nr. (27.37)-110-24 bei patenkinti pareiškėjo prašymą dėl PVM grąžinimo. Pareiškėjas nurodė, kad bendrovės pagrindinė būstinė yra Švedijoje. Prekių įvežimo metu pareiškėjas neturėjo nuolatinės verslo buveinės Lietuvoje. Pareiškėjas į Lietuvą importavo įvairius audeklus (medžiagas) iš trečiųjų šalių. Audiniai buvo perduoti Lietuvos įmonėms („Šatrija“, „Lelija“ ir kitoms), kurios atliko tik šių perduodamų prekių apdirbimo paslaugas. Nuosavybės teisė į importuotus audinius Lietuvos Respublikos teritorijoje nesikeitė, siuvykloms audiniai buvo pristatyti tik siuvimo darbams atlikti. Po siuvimo darbų visos prekės buvo išgabentos iš Lietuvos į kitas Europos Sąjungos šalis, t. y. pajamas buvo numatyta gauti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju jo vykdyta veikla nepagrįstai buvo pripažinta PVM objektu. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nurodo tris prekių ir paslaugų tiekimo reikalavimus, keliamus PVM objektui: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių ir (arba) paslaugų tiekimas vykdomas Lietuvos Respublikos teritorijoje; 3) prekės ir (arba) paslaugos turi būti tiekiamos apmokestinamo asmens, vykdančio savo ekonominę veiklą, t.y. veikiančio kaip toks. Vadovaujantis šiomis įstatymo nuostatomis, taip pat Šeštosios tarybos direktyvos (77/388/EEC) 2(1) straipsnio nuostatomis, tam, kad prekių tiekimas būtų pripažintas PVM objektu, visi trys elementai (atlyginimas, teritorija, subjekto ekonominė veikla) turi sutapti teritoriniu aspektu, t. y. atlyginimo turi būti siekiama ir ekonominė veikla turi būti vykdoma vienos šalies teritorijoje. Pareiškėjas importavo audinius į Lietuvą, užsisakė Lietuvos siuvyklų siuvimo paslaugas ir išgabeno drabužių siuntą iš Lietuvos nevykdydamas jokių pardavimų ar kitokių pajamų siekiančių veiksmų, todėl jo veikla negali būti pripažinta ekonomine veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kadangi pareiškėjas siekė gauti pajamų kitose šalyse, tos kitos šalys ir turi teisę reikalauti sumokėti PVM. Be to, prekių pervežimas iš Lietuvos į Švediją pareiškėjui, kuris Švedijoje yra įregistruotas PVM mokėtoju, vadovaujantis Pridėtinės vertės įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, yra apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą ir negali būti laikomas prekių tiekimu už atlygį pagal šio įstatymo 5¹ straipsnio 2 dalies 4 punktą. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo argumentus, susijusius su PVM atskaita, teigdama, kad ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo teisės susigrąžinti sumokėtą PVM per PVM grąžinimo procedūrą, bet ne dėl teisės į PVM atskaitą. Pareiškėjo nuomone, mokestiniai ginčai turi būti sprendžiami atsižvelgiant į mokesčių mokėtojo veiklos turinį, o ne į pasirinktos procedūros formą. Pripažinus, kad pareiškėjas atliko apmokestinamus sandorius Lietuvos teritorijoje ir jis neturi teisės į PVM sugrąžinimą pagal Pridėtinės vertės įstatymo 117 straipsnį, pareiškėjui turi būti pritaikyta įprasta PVM atskaitymo procedūra, numatyta Pridėtinės vertės įstatyme ir Aštuntosios Tarybos direktyvos (79/1072/EEC) 2 straipsnyje ir Šeštosios direktyvos (77/388/EEC) 17 straipsnio 3 dalies a punkte. Naudodamas importuotas prekes savo ekonominės veiklos tikslams ir sumokėjęs PVM į Lietuvos Respublikos biudžetą, pareiškėjas įgijo teisę į mokesčių atskaitą. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nebuvo oficialiai įregistruotas PVM mokėtoju Lietuvoje tuo metu, kai buvo sumokėtas importo PVM, negali paneigti pareiškėjo teisės į PVM atskaitą (PVM direktyvos (2006/112/EC) 168, 178-183 straipsniai). Todėl, jei pagal Lietuvos Respublikos PVM įstatymą nėra galimybės sugrąžinti PVM, turi būti atlikta šio mokesčio atskaita ir priešingai – kai nėra galimybės atskaityti mokesčius, importo PVM turi būti sugrąžintas pagal kitas procedūras.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie LR FM prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, užsienio apmokestinamasis asmuo, norėdamas susigrąžinti PVM, turi atitikti dvi sąlygas: 1) tą laikotarpį, kurį buvo sumokėtas PVM, jis negalėjo turėti Lietuvoje padalinio; 2) negalėjo šalies teritorijoje vykdyti jokios veiklos, kuri pagal įstatymą yra PVM objektas. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą. Pagal šio įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalį, prekių tiekimu už atlygį yra laikomas apmokestinamojo asmens disponuojamų prekių pervežimas verslo tikslais iš valstybės narės, kurioje prekės faktiškai yra, į kitą valstybę narę, kai prekes taip perveža pats apmokestinamasis asmuo ar jo užsakymu kitas asmuo. Sąvoka „verslo tikslais“ suprantama kaip ekonominės veiklos vykdymas, t. y. prekių pervežimas į kitą valstybę narę turi būti susijęs su kitoje valstybėje vykdomu prekių tiekimu ar paslaugų teikimu. Todėl pasiūtų gaminių išgabenimas į Švediją, vadovaujantis įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalimi, laikomas prekių tiekimu už atlygį. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis nevykdė ekonominės veiklos Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai, kad pareiškėjo Lietuvoje atlikti veiksmai jam neatnešė realių pajamų, nereiškia, kad jis nesiekė gauti pajamų (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). Be to, įstatymas nesieja ekonominės veiklos vykdymo su pajamų gavimu būtent Lietuvos Respublikoje. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 5¹ straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos negali būti taikomos pareiškėjui, kadangi pareiškėjo Lietuvoje pasiūtų gaminių išgabenimas į Švediją yra laikomas prekių tiekimu už atlygį. Atsakovo nuomone, laikytina, kad pareiškėjas šalies teritorijoje vykdė veiklą, kuri pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą yra PVM objektas. Todėl pareiškėjas neatitinka šio įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo teisė į PVM atskaitą nėra šio ginčo dalykas, todėl pareiškėjo argumentai dėl PVM atskaitos neturi įtakos šiam ginčui.
Atsakovas Vilniaus apskrities VMI prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad palaiko VMI prie LR FM išdėstytus argumentus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, atitinkantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą. Užsienio apmokestinamasis asmuo gali susigrąžinti PVM, jeigu tą laikotarpį, kurį buvo sumokėtas PVM, jis negalėjo turėti Lietuvoje padalinio ir negalėjo šalies teritorijoje vykdyti jokios veiklos, kuri pagal įstatymą yra PVM objektas. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalį, prekių tiekimu už atlygį yra laikomas apmokestinamojo asmens disponuojamų prekių pervežimas verslo tikslais iš valstybės narės, kurioje prekės faktiškai yra, į kitą valstybę narę, kai prekes taip perveža pats apmokestinamasis asmuo ar jo užsakymu kitas asmuo. Sąvoka „verslo tikslais“ suprantama kaip ekonominės veiklos vykdymas, t. y. prekių pervežimas į kitą valstybę narę turi būti susijęs su kitoje valstybėje vykdomu prekių tiekimu ar paslaugų teikimu. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, pasiūtų gaminių išgabenimas į Švediją laikomas prekių tiekimu už atlygį. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, ekonominė veikla – veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno). Todėl ta aplinkybė, jog pareiškėjo Lietuvoje atlikti veiksmai jam neatnešė realių pajamų, nereiškia, kad jis nesiekė gauti pajamų. Įstatymas nesieja ekonominės veiklos vykdymo su pajamų gavimu būtent Lietuvos Respublikoje. Kadangi konstatuota, kad pareiškėjo Lietuvoje pasiūtų gaminių išgabenimas į Švediją yra laikomas prekių tiekimu už atlygį, nagrinėjamu atveju negali būti taikomos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 5¹ straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas šalies teritorijoje vykdė veiklą, kuri pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą yra PVM objektas, todėl pareiškėjas neatitinka šio įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, kurie keliami asmeniui, pageidaujančiam susigrąžinti Lietuvos Respublikoje sumokėtą PVM. Pareiškėjo teisė į PVM atskaitą nėra šio ginčo dalykas, nes šiuo atveju mokestinis ginčas kilęs dėl pareiškėjo teisės susigrąžinti sumokėtą PVM per PVM grąžinimo procedūrą, todėl Mokestinių ginčų komisija pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl PVM atskaitos neturi įtakos šiam ginčui.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas AB „KappAhl Sverige“ prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 17 d. sprendimo dalį, kuria palikti galioti Mokestinių ginčų komisijos, VMI prie LR FM ir Vilniaus apskrities VMI sprendimai dalyje dėl pareiškėjo 2005 m. liepos 4 d. prašymo grąžinti 1 105 262 Lt importo PVM bei 2006 m. birželio 8 d. prašymo grąžinti 130 548 importo PVM; 2) įpareigoti Vilniaus apskrities VMI patenkinti pareiškėjo 2005 m. liepos 4 d. prašymą dėl 1 105 262 Lt ir 2006 m. birželio 8 d. prašymą dėl 130 548 importo PVM grąžinimo. Pareiškėjas nurodo, kad jis prašo įpareigoti Vilniaus apskrities VMI patenkinti jo 2006 m. birželio 8 d. prašymą dėl 748 548 Lt importo PVM grąžinimo tik iš dalies, t. y. tik dėl 130 548 Lt PVM, sumokėto per 2005 m. metus iki 2005 m. kovo 9 d. grąžinimo, kadangi nuo 2005 m. kovo 9 d. pareiškėjas yra PVM mokėtojas Lietuvoje ir yra pateikęs prašymą dėl 618 000 PVM atskaitos. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju teismas neatsižvelgė į tai, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo XIII skyriaus nuostatų tikslas yra numatyti galimybę užsienio apmokestinamajam asmeniui, kuris nevykdo ekonominės veiklos Lietuvoje, t. y. neprekiauja savo prekėms Lietuvoje, susigrąžinti importo PVM. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, jog pagal EB PVM direktyvų nuostatas, Lietuva turi pareigą nustatyti taisykles ar interpretuoti esamą Pridėtinės vertės mokesčių įstatymą taip, kad būtų užtikrinta, jog apmokestinamas subjektas, įsteigtas Švedijos teritorijoje, galėtų reikalauti mokesčių, kurie jam buvo priskaičiuoti dėl prekių importo į Lietuvą, sugrąžinimo. Pareiškėjas yra subjektas, įsteigtas Švedijoje, importo laikotarpiu Lietuvos teritorijoje nevykdęs savo verslo bei neturėjęs fiksuotos vietos, per kurią būtų vykdomi verslo sandoriai. Pareiškėjas sumokėjo importo PVM už į Lietuvą importuotas prekes. Be to, importuotos prekės buvo naudojamos sandorių, susijusių su pareiškėjo ekonomine veikla, tikslais. Todėl, pagal Aštuntosios Tarybos direktyvos (79/1072/EEC) 2 straipsnio ir Šeštosios direktyvos (77/388/EEC) 17 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatas, pareiškėjas turi teisę susigrąžinti PVM. Teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjo teisė į PVM atskaitą nėra šio ginčo dalykas, neatsižvelgė į tai, jog pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnio 1 dalį tik PVM mokėtojai turi teisę į atskaitą, todėl vienintelis būdas pareiškėjui atgauti importo PVM buvo – PVM grąžinimo procedūra. Pažeidžiant teisingumo principą, pareiškėjas buvo dvigubai apmokestintas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai jo veiklą laikė PVM objektu. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis Pridėtinės veiklos mokesčio įstatymo 5¹ straipsnio 2 dalies 4, 5 punktų nuostatomis, jo veikla negali būti laikoma prekių tiekimu, nes: pareiškėjas importavo medžiagas į Lietuvą, pirko siuvimo paslaugas iš Lietuvos siuvyklų ir siuntė pasiūtus drabužius iš Lietuvos į Švediją; importavimo metu, prekių apdirbimo ir išsiuntimo metu medžiagos priklausė pareiškėjui; pareiškėjas Lietuvoje neįsigijo bei neperleido prekių. Net jei pareiškėjo veikla galėtų būti laikoma prekių tiekimu už atlygį, jo veiklą vis tiek negalėtų būti vertinama kaip PVM objektas, nes prekių tiekimas vyko ne Lietuvoje. Pareiškėjas pažymi, kad nesiekė gauti Lietuvoje nei pelno, nei pajamų, ir savo ekonominę veiklą vykdo užsienyje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas VMI prie LR FM prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 17 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas prievolė apskaičiuoti PVM gali kilti ne tik tada, kai prekės yra parduodamos kitų ES valstybių narių įmonėms ar įsigyjamos iš kitose ES valstybėse narėse esančių įmonių, bet net ir tada, kai, neįvykus jokiam prekių pirkimo - pardavimo sandoriui, asmuo nuosavas prekes persiveža į kitą ES valstybę narę ar iš kitos valstybė narės prekes įsiveža į savo šalį. Todėl ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju transakcijų grandinėje prekių nuosavybė niekuomet nesikeitė, nereiškia, jog pareiškėjo įvykdytas pervežimas iš Lietuvos į Švediją nelaikomas prekių tiekimu ir PVM objektu. Pareiškėjo apeliaciniame skunde minimas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 5¹ straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad prekių tiekimu nelaikomas pervežimas į kitą valstybę narę, kurioje atliekamas šių prekių aptarnavimas (remontas, priežiūra, derinimas ir kt.), apdirbimas ir (arba) perdirbimas, jeigu po to prekės bus grąžintos atgal į valstybę narę, iš kurios jos buvo išvežtos, tam pačiam apmokestinamajam asmeniui, kuris tas prekes išvežė. Tačiau ši įstatymo nuostata negali būti taikoma faktiniams ginčo santykiams, nes pareiškėjas prekes įvežė ne iš tos pačios valstybės narės, į kurią prekės vėliau buvo grąžintos, t. y. ne iš Švedijos, bet iš Turkijos.
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities VMI prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad palaiko VMI prie LR FM atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjo, kaip užsienio apmokestinamojo asmens, teisės susigrąžinti Lietuvos Respublikoje sumokėtą pridėtinės vertės mokestį.
Mokesčių administravimo įstatymo 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienio apmokestinamasis asmuo turi teisę pateikti prašymą grąžinti jam Lietuvos Respublikoje sumokėtą pridėtinės vertės mokestį tik tuo atveju, jeigu jis neturėjo Lietuvos Respublikoje padalinio ir nevykdė šalies teritorijoje jokios veiklos, kuri pagal šį įstatymą yra pridėtinės vertės mokesčio objektas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo būstinė yra Švedijoje. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką įvežė iš trečiųjų šalių audinius ir perdavė juos Lietuvos įmonėms, kurios atliko siuvimo paslaugas. Pasiūtą produkciją pareiškėjas išvežė iš Lietuvos į kitas Europos Sąjungos šalis.
Nors pareiškėjas neturėjo Lietuvos teritorijoje savo padalinio, tačiau ekonominę veiklą vykdė Lietuvoje už atlygį. Tokia veikla atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą pridėtinės vertės mokesčio objekto sampratą. Todėl pirmosios instancijos administracinis teismas priėjo prie teisingos išvados, kad pareiškėjas neatitinka Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam susigrąžinti Lietuvos Respublikoje sumokėtą pridėtinės vertės mokestį.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais, tame tarpe ir su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytomis Tarybos direktyvomis.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies nuostatas prekių tiekimu už atlygį taip pat laikomas apmokestinamojo asmens disponuojamų prekių pervežimas verslo tikslais iš valstybės narės, kurioje prekės faktiškai yra, į kitą valstybę narę. Į šio straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis pareiškėjo ekonominė veikla nepatenka. Pareiškėjo teisė į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą nėra šio mokestinio ginčo dalykas, todėl teismas pagrįstai pareiškėjo teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą nenagrinėjo.
Pirmosios instancijos administracinis teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo KappAhl Sverige AB apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.