- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-20
- Bylos Nr.
- 1A-983-107-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-3-00063-2012-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Valužis (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Linas Pauliukėnas
- Nukentėjusysis
- A. A.
- Kaltinamasis
- R. K.
- Advokatai
- Rimvydas Kairys
- Kategorijos
Teisėjas Eugenijus Antanauskas Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00063-2012-4
2012 m. gruodžio 20 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Stasio Valužio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. K., gim. (duomenys neskelbtini), pagal BK 140 str. 1 d. išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių.
A. A. pareikštas 10 000 litų civilinis ieškinys neturtinei ir 4382,67 Lt turtinei žalai atlyginti atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. buvo kaltinamas, tačiau išteisintas pagal BK 140 str. 1 d. dėl to, kad 2011-05-01, apie 15 val., bute (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu tyčia dešinės rankos alkūne smogė A. A. į žandikaulį, dėl to jai skilo dantis. Po to R. K., liepdamas eiti jai iš buto, delnu sudavė per veidą, panaudodamas fizinę jėgą, ištempė iš lovos ir, suėmęs už abiejų rankų riešų, stūmė nukentėjusiąją į sieną, po to ji galva atsitrenkė į gretimą sieną bei nuvirto ant žemės. A. A. gulint ant grindų, R. K. kojomis sudavė 6–8 smūgius į jos kojas. Po to jis vėl sugriebė nukentėjusiąją už rankų ir jėga išstūmė ją iš buto, taip sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, jos sveikatą sutrikdė nežymiai.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nukentėjusioji A. A. nurodo, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nusikaltimas padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, siekiant sukelti fizinį skausmą. Apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, R. K. veiksmus vertino tik tiesioginės tyčios aspektu, neanalizavo netiesioginės tyčios pasireiškimo požymių.
Akivaizdu, jog R. K. suduotas nukentėjusiajai smūgis alkūne, dėl ko nuskilo dantis, sukėlė jai fizinį skausmą, ir šiuo atveju, kvalifikuojant kaltinamojo veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, reikšmės, ar kaltinamasis tai padarė veikdamas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, neturi. Asmuo, suduodamas gana stiprų smūgį į veidą, turėjo numatyti galimas pasekmes ir jų vengti.
Nukentėjusioji nurodo, kad apylinkės teismas manė, kad jos laikymas už rankų ir jos stūmimas iš buto baudžiamosios atsakomybės neužtraukia, nes R. K. prieš nukentėjusiąją vartota fizinė jėga nebuvo nukreipta ją sužaloti. Apeliantės nuomone, šią aplinkybę paneigia papildoma specialisto išvada Nr. PG 58/11 (03), kurioje nurodyta, kad A. A. pastebėtos „poodinės kraujosruvos veido dešinės pusės, dešinio momens gumburio, dešinės šlaunies, blauzdos, kairės šlaunies, kairio dilbio srityse–patirtos pasekoje ne mažiau aštuonių traumuojančių poveikių su kietais bukais ribotai kontaktavusiais paviršiais, juos turinčiais daiktais. Šie sužalojimai galėjo būti patirti ir naudojant fizinę jėgą prieš asmenį, siekiant palaužti pasipriešinimą“. Apeliantės tvirtinimu, specialisto išvadoje nurodytą sužalojimo padarymo mechanizmą patvirtina ir ji. Pats R. K. neneigia, kad, siekdamas palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą, vartojo fizinę jėgą. Todėl R. K., vartodamas fizinę jėgą, turėjo numatyti galimas pasekmes, o ne siekti jų atsiradimo.
Apeliantės įsitikinimu, kvalifikuojant kaltinamojo veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ar R. K. nusikalstamą veiką padarė 2011-05-01 ar 2011-04-30, reikšmės neturi, šis laikas nėra ilgas, o specialistas nurodė, kad rasti nukentėjusiosios sužalojimai buvo padaryti būtent jos nurodytu laiku. Pats R. K. konflikto su nukentėjusiąja neneigė.
Sprendžiant klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio atsižvelgtina į sukeltas pasekmes, t. y. dėl sukeltų pasekmių ji nuo „2011-06 iki 2011-06-19 gydėsi VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje“, sveikatos sutrikimai pasireiškė 2011-06-18, 2011-08-31, 2011-09-22, 2011-10-05.
Nukentėjusioji A. A. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – R. K. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir jį nuteisti laisvės apribojimu vieneriems metams. Priteisti iš R. K. 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir advokato atstovavimo išlaidas.
Teismo posėdyje nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs jam fizinį skausmą (BK 140 str. 1 d.), padaromas tiesiogine tyčia. Toks kaltininko – pakaltinamo asmens – elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis bei sukelti nukentėjusiajam minėtus padarinius. Tuo tarpu kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas ir dėl to nukentėjusįjį sužalojęs ar trumpam susargdinęs, tokias veikas gali padaryti ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas minėtais atvejais nukentėjusiojo sužalojimo ar trumpo jo susargdinimo gali ir nenorėti, bet gali sąmoningai leisti tokioms pasekmėms kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K–558/2006).
Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 602/11 (03) nurodyta, kad, apžiūrėjus A. A., pastebėtos poodinės kraujosruvos veido dešinėje pusėje, dešinio momens gumbure, dešinėje šlaunyje, blauzdoje, kairėje šlaunyje, kairiajame dilbyje, tie sužalojimai padaryti ne mažiau kaip aštuoniais traumuojančiais poveikiais su kietais bukais ribotai kontaktavusiais paviršiais, juos turinčiais daiktais. Ovalo formos poodinės kraujosruvos rankose padarytos spaudžiant šias sritis panašios formos kontaktinį paviršių turinčiais daiktais (pvz., rankų pirštais), šie sužalojimai galėjo būti patirti ir vartojant fizinę jėgą prieš asmenį, siekiant palaužti pasipriešinimą. Dėl visų sužalojimų A. A. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai. Kokio nors danties nuskėlimo 2011-05-03 teismo medicinos ekspertas nenustatė (b. l. 4–5).
2011-05-23 papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 58/11 (03) konstatuota, kad A. traumuojančiu poveikiu į dešinę A. A. veido pusę nuskeltas nuolatinis 46 dantis. Šis sužalojimas taip pat priskirtas nežymaus sveikatos sutrikdymo mastui (b. l. 6–8).
Tačiau, norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 1 d. dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, vien specialisto išvados nepakanka. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, kad turi būti nustatyta, jog veiką darantis asmuo suvokia, kad tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, t. y. veikdamas asmuo sąmoningai nukreipia savo pastangas tam, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti.
Teisiamajame posėdyje išteisintasis R. K. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2011-04-29 su A. A. susitiko atsitiktinai. Abu nuėjo į barą, o vėliau A. A. pasiūlė grįžti pas jį į namus. Grįžę į namus, pietavo, žiūrėjo filmą. A. A. liko nakvoti pas R. K.. Kai A. A. persirenginėjo, R. K. matė ant jos kojų ir rankų mėlynes. Ji sakė, kad mėlynės atsirado nuo vaistų, kai gulėjo ligoninėje. Kitą dieną A. A. iš R. K. namų išėjo. Tą pačią dieną jie susitiko mieste, vėliau grįžo pas jį į namus. A. A. norėjo atnaujinti jų draugystę, nes prieš tai jie kartu gyveno. R. K. pasakius, kad jis su A. A. draugauti nebenori, ji lėtai pakėlė rankas ir perbrėžė jam kaklą. Tada R. K. liepė jai iš buto išeiti, bet A. A. vėl bandė griebti už veido. Kai R. K. pagavo jos rankas, A. A. paklausė, ar jis muš moterį. R. K. pasakė, kad moterų nemuša, ir A. A. rankas paleido. Apimta isterijos, A. A. atsisėdo ant žemės. R. K., paėmęs ją už pažastų, bandė pakelti ir liepė išeiti. A. A. atsikėlė, eidama įsispyrė į duris. R. K. ją švelniai pastūmė, kad ji išeitų. Išėjusi iš buto, jau būdama už durų, A. A. griebė R. K. marškinėlius ir juos suplėšė. R. K. nepastebėjo, ar tą dieną A. A. dantis buvo nuskilęs (b. l. 58–59).
Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji A. A. parodė, kad kitą dieną po to, kai ji liko nakvoti R. K. namuose, apie 15 val., gulint lovoje, R. K. pareikalavo lytinių santykių. Jai nesutikus, tarp jų įvyko grumtynės, pagalvių tąsymai. Kai ji norėjo išlipti iš lovos, gavo smūgį alkūne. Ar smūgis alkūne buvo suduotas tyčia ar netyčia, A. A. nežinojo. Tada ji įkando R. K. į ausį. R. K. ištempė ją iš lovos, ji nugara trenkėsi į sieną. R. K., ją sugriebęs, stūmė iš kambario, ji atsitrenkė į židinio atbrailą. A. A. pasidarė silpna ir ji susmuko. Tada R. K. pradėjo ją spardyti, atidaręs duris, norėjo ją išmesti lauk, o A. A. iš buto išeiti nenorėjo. A. A. įsikibo į R. K. marškinėlius ir juos suplėšė (b. l. 59–60).
Išteisintasis R. K. ir nukentėjusioji A. A. konflikto kilimo priežastį nurodė skirtingai. R. K. teigimu, jie pradėjo konfliktuoti stovėdami prie lango dėl to, kad šis nenorėjo su ja taikytis, o A. A. tvirtino, kad konfliktas įvyko lovoje ir dėl to, kad R. K. pareikalavo lytinių santykių. Tačiau iš abiejų parodymų aiškiai matyti, kad R. K., kilus konfliktui, norėjo, kad A. A. iš jo buto išeitų. A. A. prisipažino, kad iš R. K. buto išeiti nenorėjo, kai R. K. norėjo ją išstumti iš kambario, ji nukrito ant žemės. Tai, kad A. A. buvo įsikibusi į R. K. marškinėlius, patvirtina, kad ji įnirtingai priešinosi ir R. K. buto palikti nenorėjo net būdama už buto durų. A. A. noras likti R. K. bute duoda pagrindą manyti, kad A. A. norėjo su R. K. taikytis, o jam nesutikus, ji labai supyko, griebė jam už kaklo bei veido, ją ištiko isterijos priepuolis, ji nukrito ant žemės. Vėliau, kad nebūtų išstumta iš buto, buvo įsispyrusi į duris. Šios aplinkybės nepaneigia išteisintojo parodymų, kad jis A. A. laikė už rankų, bandė pakelti ją nuo žemės, kai ši įnirtingai priešinosi bei spyrėsi į duris, todėl ant nukentėjusiosios kūno kraujosruvos atsirasti galėjo. A. A. parodymai, kad ji įkando R. K. į ausį, patvirtina, kad ji buvo įpykusi, elgėsi agresyviai ir neadekvačiai R. K. veiksmams, kurie nebuvo nukreipti į tyčinį nukentėjusiosios sužalojimą.
Nors A. A. tvirtino, kad R. K. jai sudavė alkūne ir nuskėlė dantį, ta aplinkybė, kad nukentėjusioji ekspertizę atlikusiam ekspertui iš karto po įvykio apie tokią svarbią aplinkybę – nuskeltą dantį – nieko nepasakė, dėl danties nuskėlimo į ekspertą kreipėsi daugiau kaip po dvidešimties dienų nuo tiriamo įvykio, duoda pagrindą abejonėms, kad danties R. K. nukentėjusiajai nenuskėlė. To, kad R. K. tyčia alkūne trenkė jai į žandikaulį ir nuskėlė dantį, teisiamajame posėdyje nukentėjusioji nepatvirtino. Kad R. K. dantį jai nuskėlė tyčia, kategoriškai netvirtinama ir apeliaciniame skunde. R. K. parodymų, kad jis nukentėjusiąją iš buto varė todėl, kad ji subraižė jam kaklą bei veidą, A. A. nepaneigė. Tai, kad R. K. veidas po įvykio buvo subraižytas, patvirtino liudytojai A. S., E. K. bei J. K. (b. l. 60–61).
Iš aptartų duomenų neginčytinai nustatyta, kad R. K. dėl agresyvaus A. A. elgesio turėjo tikslą ją išvaryti iš buto, bet ne tyčia nukentėjusiąją sužaloti ar sukelti jai fizinį skausmą. Specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai galėjo atsirasti bandant nukentėjusiąją išstumti iš buto, bandant sulaikyti nukentėjusiosios rankas, kad ji nesužalotų R. K. veido, nesuplėšytų R. K. marškinių, R. K. laikant nukentėjusiosios rankas už riešų, siekiant apsisaugoti nuo A. A. išpuolių, nukentėjusiajai fiziškai priešinantis R. K. ir nenorint išeiti iš R. K. buto, pačiai griūvant ant žemės dėl isterijos priepuolio, tuo metu atsitrenkiant į kietus bukus daiktus.
Skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu R. K. ir nukentėjusiosios A. A. veiksmai išanalizuoti pakankamai išsamiai. A. A. gera valia sutikus pasišalinti iš R. K. namų, joks konfliktas, susijęs su fizinės jėgos pavartojimu tiek iš R. K., tiek iš A. A. pusės, būtų neįvykęs. R. K. veiksmai, susiję su nukentėjusiosios laikymu ir bandymu ją nuraminti, jos stūmimas iš buto R. K. tiesioginės ar netiesioginės tyčios padaryti nukentėjusiajai kokius nors sužalojimus ar sukelti jai fizinį skausmą nepatvirtina, todėl skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu R. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių, pagrįstai. Esant tokiam R. K. išteisinimo pagrindui, pagrįstai atmestas ir nukentėjusiosios A. A. civilinis ieškinys.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-09-04 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
nukentėjusiosios A. A. apeliacinį skundą atmesti.