- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-10
- Bylos Nr.
- 1A-649-317-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-1-00135-2013-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas (pirm.), Danutė Giačaitė, Dmitrijus Korsakovas
- Kaltinamasis
- L. R., U. Č.
- Advokatai
- Mindaugas Vagonis, Regina Atkočaitienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Danutės Giačaitės ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, dalyvaujant Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorui Arvydui Čapui, išteisintajam L. R. ir jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, išteisintajam U. Č. ir jo gynėjui advokatui Mindaugui Vagoniui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo L. R. ir U. Č. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, jog jie dalyvavo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Išteisintieji L. R. ir U. Č. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrai, suklastojo dokumentus bei pasikėsino apgaule savo ir kitų naudai įgyti turtinę teisę, o būtent: 2011 m. lapkričio 24 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, kreipėsi su melagingu prašymu į AB „(duomenys neskelbtini)“ Žalų centrą, esantį Kaune adresu, (duomenys neskelbtini), suklastodami 2011 m. lapkričio 24 d. prašymą išmokėti draudimo išmoką (forma ZA102-PR39/2) ir tęsdami nusikalstamą veiką, 2011 m. gruodžio 12 d., toje pačioje vietoje suklastodami 2011 m. gruodžio 12 d. paaiškinimą (forma ZA-PA16/1), juose nurodydami tikrovės neatitinkančias žinias – kad automobilio Citroen C3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio A. Ž., sugadinimai įvyko 2011 m. lapkričio 23 d., apie 21.00 val., prie 9-ojo forto, Kaune, susidūrus minėtam jo vairuojamam automobiliui ir U. Č. vairuojamo automobilio Peugeot 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kontakto metu, U. Č. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje suklastojus prašymą ir paaiškinimą (2011 m. lapkričio 24 d. prašymą išmokėti draudimo išmoką (forma ZA102-PR39/2) ir 2011 m. gruodžio 12 d. paaiškinimą (forma ZA-PA16/1)) ir juose nurodant analogiškas tikrovės neatitinkančias aplinkybes, tokiu būdu iš anksto susitarę suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo pateikdami draudimo bendrovei bei apgaule pasikėsino gauti viso bendrai 20724,95 Lt dydžio draudimo išmoką iš AB „(duomenys neskelbtini)“, pasikėsino gauti turtinę teisę U. Č. naudai 10986,95 Lt sumai ir gauti turtinę teisę L. R. naudai 9738 Lt sumai, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes įtarus, kad nurodytos eismo įvykio aplinkybės neatitinka tikrovės, draudimo bendrovė sustabdė žalos atlyginimo procedūrą, t. y. kaltinami nusikaltimų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymu.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroras prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. nuosprendį bei priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo L. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, U. Č. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti:
Žemesnės instancijos teismas
L. R. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį – 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 5 MGL (650 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, bausmes visiškai sudėjus, skirti galutinę subendrintą 10 MGL (1300 Lt) baudą.U. Č. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį – 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 5 MGL (650 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, bausmes visiškai sudėjus, skirti galutinę subendrintą 10 MGL (1300 Lt) baudą.
Šalies argumentai
Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pagal savo vidinį įsitikinimą įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, nepagrįstai konstatavo, jog byloje nesurinkta duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad U. Č. ir L. R. padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Prokuroro nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, kad L. R. ir U. Č. padarė BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, todėl jie turi būti pripažinti kaltais ir nuteisti už šių nusikalstamų veikų padarymą.Apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas, vertindamas tiek konsultacinę ir specialisto išvadas, tiek ir specialisto V. L. paaiškinimus duotus teisme, visų byloje esančių įrodymų kontekste nepagrįstai sprendė, jog minėtos išvados prieštaringos dėl pirminių duomenų trūkumo ir yra tik prielaidų pobūdžio, o skirti papildomą tyrimą neva netikslinga, nes dėl pirminių eismo įvykio duomenų trūkumo nebus galimybės byloje nustatyti reikšmingų aplinkybių. Tačiau, apelianto teigimu, šios, bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatytos, todėl 2012 m. gruodžio 7 d. ekspertizės akto Nr. 11-2219(12) išvada ir 2013 m. birželio 25 d. specialisto išvada Nr. 11-849(13) yra pagrįstos ir jomis reikia vadovautis priimant nuosprendį.
Išteisintasis U. Č. atsikirtimuose į apeliacinį skundą nurodo, jog su Kauno apygardos Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliaciniu skundu nesutinka, mano, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl turi būti paliktas galioti, o pateiktas apeliacinis skundas atmestas.
Išteisintasis L. R. atsikirtimuose į apeliacinį skundą prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Kolegija, išklausiusi išteisintuosius bei jų gynėjus, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, prokurorą, prašiusį skundus tenkinti, įvertinusi visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas bei aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Kolegijos nuomone, sprendžiant L. R. ir U. Č. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teismas pagrįstai pripažino neįrodytu tai, jog L. R. ir U. Č. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, todėl pagrįstai juos išteisino.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek L. R., tiek ir U. Č. dėl jiems pareikštų kaltinimų kaltais neprisipažino. L. R. parodė, kad kaltinamojo U. Č. nepažinojo, o įvykio dieną nuo savo namų (duomenys neskelbtini) gatvėje važiavo iki IX forto susitikti su žmogumi dėl magnetolos pirkimo. Buvo sutemos, jis važiavo vienas. Nesulaukęs magnetolos pardavėjo, važiavo atgal namo, kuomet jį apakino kitas automobilis. Tuo metu priešais kitas automobilis išvažiavo iš šalutinio kelio ir jie susidūrė. Paaiškino, jog jis prieš pat susidūrimą dar suko į kelio kraštą, kur buvo žvyras, tačiau automobilį metė į šoną ir jis savo automobilio priekiu jis vis vien trenkėsi į tą kitą automobilį ir nulėkė į griovį. Buvo šokiruotas, nepamena, ką darė po to ir kaip išlipo iš automobilio. Galėjo būti ir taip, kad jis buvo ištrauktas, tačiau nepamena, ar kam ką pasakojo. Nežino ir kas kvietė policiją. Policijos pareigūnai atvykę viską išmatavo, surašė ir nieko nesakė, kad jiems kas nors kelia įtarimą. Po įvykio automobilių padėties nekeitė (2 t., b. l. 23-24).
Savo kaltės jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymu nepripažino ir U. Č.. Jis taip pat parodė, kad anksčiau kaltinamojo L. R. nepažinojo. Automobilis, kurį jis vairavo įvykio metu, registruotas jo motinos vardu. Iš IX forto aikštelės jis išvažiavo apie 40 km/h greičiu iš šoninio kelio. Kadangi kelias buvo nelygus, tai visą dėmesį nukreipė į jį. Išvažiuodamas iš šalutinio kelio jis nepastebėjo pagrindiniu keliu važiuojančio kito automobilio ir su juo susidūrė. Smūgis buvo į priekinį ratą ir priekines dureles. Po susidūrimo automobilio nejudino nei jis nei kitas vairuotojas, o policiją iškvietė jis. Atvykus policijos pareigūnams, jis pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio. Policijos darbuotojai surašė protokolą, ant kurio jie abu vairuotojai pasirašė. Apie įvykį jis pranešė draudimo bendrovei, kurioje jo vairuojamas automobilis buvo apdraustas, tačiau šios bendrovės darbuotojai atsisakė mokėti dėl to, kad, jų nuomone, autoįvykis netikras. Su tokiomis išvadomis jis nesutinka, nes visiškai nebuvo įvertinta automobilių būklė, padangos, neatsižvelgta į sugadintą jo automobilio priekinę važiuoklę, į tai, kad jo automobilio padangos buvo visiškai aplipusios moliu, o ant kelio buvo didžiulė duobė. Pažymi, jog jis užsiima automobilių sportu, kartingais, todėl, nors šios aplinkybės ir neprisimena, mano, kad instinktyviai turėjo stabdyti automobilį prieš pat susidūrimą. Po autoįvykio jis matė, kad nukritęs Citroen automobilio priekinis buferis, o ant kelio mėtėsi detalės. Kvietė policiją todėl, jog draudimas neišmoka žalos, jei suma viršija 5000 Lt, jo automobilis draustas KASKO draudimu, jo manymu preliminari žala galėjo būti daugiau kaip 5000 Lt (2 t., b. l. 24).
Išteisintųjų parodymus iš dalies patvirtino liudytojas A. Ž., paaiškinęs, kad kaltinamajam L. R. 2011 m. lapkričio mėn. pardavė visiškai tvarkingą automobilį Citroen C3, kuris liko registruotas jo vardu, nes jis nespėjo automobilio perrašyti naujajam šeimininkui. Paskambinęs L. R. jam pranešė, kad įvyko avarija, tačiau jis dėl jos nekaltas. Aiškino, kad jam „užkišo“ kitas automobilis, į kurį jis atsitrenkė. Po to jis susitiko su L. R., kad sutvarkyti draudimo reikalų, kadangi šis prašė padėti juo sutvarkyti. Jis neturėjo kur dėti sudaužyto automobilio, todėl sutiko palaikyti sudaužytą automobilį savo garaže. Po to iš draudimo bendrovės jis gavo laišką, kuriame buvo atsisakoma mokėti išmoką dėl to, kad avarija, kurioje sugadintas jo automobilis, yra suklastota. Paklausus apie tai L. R., jis labai nustebo, sakė, kad avarija buvo tikra (2 t., b. l. 12-13).
Pažymėtina, kad įtarimų dėl eismo įvykio nekilo ir jį suforminusiems policijos pareigūnams T. P. ir V. V.. Pastarasis, apklausiamas liudytoju, parodė, kad buvo gautas iškvietimas, jog susidūrė du automobiliai. Schemą braižė T. P., vairuotojai buvo blaivūs. Vėliau tyrėja jį iškvietė, nes draudimui kilo įtarimų, netiko apgadinimai. Jie patys sugadinimų nevertina, senų apgadinimų nerašo. Kiek pamena, vieną automobilį jie rado griovyje. Kaip atrodė automobiliai – nepamena. Jei būtų kilę įtarimų, kad autoįvykis inscenizuotas, jie būtų kvietę ekspertus.
Liudytojas T. P. parodė kad iš budėtojo gavo pranešimą apie eismo įvykį prie 9-o forto aikštelės. Atvykę rado du apgadintus automobilius – Peugeot ir Citroen. Peugeot vairuotojas- U. Č. paaiškino, kad išvažiuojant iš aikštelės nepastebėjo nuo Giraitės atvažiuojančio automobilio ir dėl to susidūrė. Citroen vairuotojas L. R. paaiškino, kad važiavo nuo Giraitės link Kauno ir ties įvažiavimu į 9-to forto aikštelę staigiai į gatvę išvažiavo automobilis ir jie susidūrė. Ar buvo kuris nors iš automobilių griovyje – neprisimena. Jis užpildė eismo įvykio schemą, aprašė automobilių apgadinimus, kuriuos vizualiai matė. Jam niekas jokių įtarimų nesukėlė. Liudytojas T. P. pirmosios instancijos teisme aiškino, jog jo darbo praktikoje netikrų eismo įvykių nėra buvę, tačiau, jeigu kiltų įtarimas, kviestų ekspertus (2 t. b. l. 11-12).
Prokuroras skunde nurodo, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad L. R. ir U. Č. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teigia, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. gruodžio 7 d. ekspertizės akto Nr. 11-2219(12) išvada ir to paties centro 2013 m. birželio 25 d. specialisto išvada Nr. 11-849(13) yra pagrįstos ir jomis reikia vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad specialistų išvados autoįvykių bylose turi didelę reikšmę, tačiau vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, įrodymų vertinimas yra išskirtinė teismo prerogatyva, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad tiek AB „(duomenys neskelbtini)” užsakymu atliktos Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. gruodžio 7 d. ekspertizės konsultacinė išvada, tiek ir to paties centro 2013 m. birželio 25 d. specialistų išvada yra neišsamios, prieštaringos dėl pirminių duomenų trūkumo, paremtos prielaidomis ir prieštaraujančios byloje esančių įrodymų visetui. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas išsamiai analizavo byloje pateiktą ekspertizės aktą, specialistų išvadą ir specialisto duotus parodymus teismo posėdžio metu.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog specialistų išvados ir specialisto V. L. paaiškinimai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Teismas pažymėjo, kad, nors specialistai išvadoje nurodė, jog eismo įvykio metu automobilis Citroen C3 buvo be priekinio buferio, tačiau šią išvadą paneigė byloje tiek pats išteisintasis L. R., nurodęs, jog susidūrimo metu automobilis buvo su priekiniu buferiu, tiek ir liudytojo T. P. parodymai apie tai, kad jis užpildė eismo įvykio schemą ir aprašė įvykyje dalyvavusių automobilių apgadinimus, kuriuos pats vizualiai matė. Pareigūno surašytoje eismo įvykio schemoje, kurioje aprašyti automobilių apgadinimai, yra nurodytas ir automobilio Citroen C3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinis buferis (1 t., b. l. 38). Teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir tai, kad teisme apklausiamas specialistas V. L. paaiškino, jog modeliuojant eismo įvykio situaciją, buvo laikomasi nuomonės, jog eismo įvykio metu kelio danga buvo sausa, o kaltinamojo U. Č. vairuoto automobilio ratai nebuvo molini. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių ir po eismo įvykio darytų automobilių nuotraukų, automobilio Peugeot 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ratai buvo molini. Teisme apklausiamas specialistas V. L. nurodė, kad jei automobilio ratai yra molini, tai įtakoja ir automobilio slydimą, tačiau, kaip nurodė ekspertas, duomenų apie molį ant ratų nebuvo pateikta(2 t. b. l. 17-19). Tačiau, kaip matyti iš 2013 m. birželio 25 d. specialistų išvados Nr. 11-849(13), specialistams formuojant užduotį buvo pateiktos ir eismo įvykyje dalyvavusių automobilių po eismo įvykio darytos nuotraukos, kuriose matomas molis ant automobilio Peugeot 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ratų, o tai paneigia specialisto teiginius, jog ši aplinkybė jiems nebuvo žinoma.
Kita vertus, specialistai 2013 m. birželio 25 d. išvadoje Nr. 11-849(13) nurodė, jog eismo įvykio vietos schemoje nebuvo nurodyta važiuojamųjų dalių būklė, taip pat neužfiksuota šukių, automobilių padangų pėdsakų, skysčių ir kitų pėdsakų, paprastai liekančių įvykio vietoje po susidūrimo (1 t., b. l. 61). Todėl akivaizdu, kad kai kurie išvadose esantys teiginiai yra paremti tik prielaidomis dėl pirminių eismo įvykio duomenų trūkumo. Atsižvelgiant į tai, aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad specialistų išvados prieštaringumą nulemia netinkamai užfiksuoti po eismo įvykio susidarę pėdsakai bei surinkti daiktai, turintys reikšmės eismo įvykio aplinkybėms ištirti, visiškai pagrįstai sprendė, jog net ir paskyrus pakartotinę ekspertizę, dėl pirminių eismo įvykio duomenų trūkumo nebus galimybės nustatyti bylai reikšmingų aplinkybių. Atsižvelgus į visus byloje esančius duomenis, darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai nusprendė neskirti pakartotinės ekspertizės.
Kolegija pažymi, kad nesant galimybės pašalinti ekspertizių prieštaravimams, visi prieštaravimai traktuotini kaltinamųjų naudai (in dubio pro reo). Atlikus ikiteisminį tyrimą ir apklausus liudytojus bei ištyrus įrodymus, nebuvo nustatytas motyvas pakartotinam autoįvykiui inscenizuoti, nėra duomenų, jog išteisintieji buvo pažįstami iki įvykio ir turėjo tikslą sukčiauti ir įvykdyti jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Abiejų kaltinamųjų parodymai buvo išsamūs ir nuoseklūs, be to, juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai.
Aptartų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog byloje nesurinkta duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog kaltinamieji U. Č. ir L. R. padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šiame kontekste pažymėtina, kad eismo įvykio imitacija, siekiant gauti draudimo išmoką, būtų nelogiška, kadangi abu eismo įvykyje dalyvavę automobiliai buvo apdrausti, kaltininko vairuojamas automobilis Peogeot buvo apdraustas dar ir KASKO draudimu, todėl, jei jie būtų buvę apgadinti iki nagrinėjamo autoįvykio-kitomis aplinkybėmis- draudimo bendrovės bet kokiu atveju būtų atlyginę žalą transporto priemonių savininkams. Todėl, aukštesniojo teismo nuomone, imituoti eismo įvykį, nagrinėjamu atveju, nebuvo jokio tikslo ir pagrindo. Kita vertus, kaip teisingai pažymėjo ir apylinkės teismas, išteisintasis U. Č. net ir neturėtų galimybės gauti draudimo išmoką iš draudimo bendrovės, nes nėra automobilio savininkas.
Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais, įstatyminio pagrindo nėra.
Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. rugsėjo 24 d. pažyma Nr. TP-7-(2.10)-3272 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos L. R., išlaidas iki 2014 m. rugsėjo 24 d. sudaro 70 Lt (2 t., b. l. 76).
Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, šios nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.
BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą L. R. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos ir yra neskundžiama.