Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

gynėjams: nuteistojo A. A. advokatui Č. Gorinui, nuteistojo A. V. advokatui V. Rutkauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. A. ir A. V. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteistas pagal:

1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį ir 104 straipsnį (1993 06 10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu septyniolikai metų;

BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 11 punktus laisvės atėmimu iki gyvos galvos;

BK 146 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams;

BK 294 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ;

1961 m. BK 204 straipsnį (1982 12 29 įsako Nr. X-2767 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktu, A. A. nuo paskirtos bausmės pagal 1961 m. BK 204 straipsnį atleistas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 3 punktu, subendrinus paskirtas bausmes apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė A. A. paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

A. A. V. M. nužudymo epizode dėl kaltinimo pagal 1961 m. BK 204 straipsnį (1982 12 29 įsako Nr. X-2767 redakcija) išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų;

BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

1961 m. BK 204 straipsnį (1982 12 29 įsako Nr. X-2767 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktu, A. V. nuo paskirtos bausmės pagal 1961 m. BK 204 straipsnį atleistas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui;

BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 11 punktus laisvės atėmimu iki gyvos galvos;

BK 146 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

BK 294 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 3 punktu, subendrinus paskirtas bausmes apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė A. V. paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 2 d. nutartis, kuria A. A. ir A. V. apeliaciniai skundai atmesti.

Vilniaus apygardos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 31 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti V. B., D. S., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, paaiškinimų

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad kartu su V. B., iš anksto susitarę nužudyti V. M., dėl asmeninių nesutarimų 1995 m. spalio 25 d., apie 2.40 val., automobilių stovėjimo aikštelėje Panevėžyje, prie namo, iš tyrimo metu nenustatyto 5,6 mm kalibro pistoleto tyčia iššovė į automobilyje BMW 320 sėdėjusio V. M. galvą, padarydamas jam sunkų kūno sužalojimą, o V. B. stovėjo greta ir buvo pasiruošęs, prireikus padėti, t. y. pasikėsino tyčia nužudyti V. M., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes V. M. iš įvykio vietos pabėgo ir jam laiku buvo suteikta medicinos pagalba.

A. V. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe kartu su V. B. pasisavino pareigūno vardą V. M. nužudymo metu.

A. A. ir A. V. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe kartu su V. B., 1997 m. gegužės 31 d. tyčia itin žiauriai nužudė V. M. bei, slėpdami šio nusikaltimo pėdsakus, sunaikino jo automobilį „Ford Escort", būtent: A. A. ir A. V., veikdami organizuota grupe kartu su V. B. ir dar keturiais asmenimis, dėl kurių baudžiamoji byla nutraukta jiems mirus, bei vykdydami išankstinį susitarimą, tyčia dėl asmeninių nesutarimų nužudyti V. M. V. B. pasiūlymu pasikvietę dalyvauti nusikaltime D. S. 1997 m., nuo balandžio 15 d. iki gegužės 31 d., surengė pasalą. 1997 m. gegužės 30 d., apie 15 val., V. B., D. S., A. V. ir du asmenys, dėl kurių baudžiamoji byla nutraukta, jiems mirus, pasisavinę pareigūno vardą, t. y. vilkėdami policijos pareigūnų uniformas ir naudodami specialios paskirties mėlynos spalvos švyturėlį, kelyje, sustabdė automobiliu „Ford Escort" važiuojantį V. M., ištraukė jį iš automobilio, surakino antrankiais rankas, apvyniojo metaline grandine, taip neteisėtai atėmė jam laisvę ir nuvežė į sporto klubą Panevėžio r. Šiose patalpose A. A., A. V., epizodiškai D. S. bei dar keturi asmenys, kurie jau mirę, sukeldami dideles kančias, žiauriai kankino V. M. iki kitos dienos 5 valandos ryto: prirakintam prie vamzdžio V. M. V. B. suduodavo smūgius rankomis ir kojomis, asmuo, kuris jau miręs, replėmis žnaibė kūną, ištraukė nukentėjusiojo dantį, po to Kroatijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoletu - kulkosvaidžiu „Agram 2000" V. B. tyčia vieną kartą iššovė nukentėjusiajam į galvą, taip itin žiauriai nužudė V. M.

Po to, A. A., A. V., organizuota grupe kartu su V. B., D. S. ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, tęsdami savo nusikalstamą sumanymą ir vykdydami išankstinį susitarimą, supjaustė V. M. kūną dalimis ir 270 m atstumu nuo sporto klubo ant Nevėžio upės kranto jį sudegino.

Be to, A. A. ir A. V., veikdami organizuota grupe su V. B. ir dar dviem asmenimis, dėl kurių baudžiamoji byla nutraukta jiems mirus, vykdydami išankstinį susitarimą paslėpti V. M. nužudymo pėdsakus, tyčia sunaikino V. M. automobilį „Ford Escort".

A. A. nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe kartu su V. B. ir D. S. bei dar keturiais asmenimis, dėl kurių baudžiamoji byla nutraukta jiems mirus, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, turėdami tikslą išreikalauti tariamą skolą V. B. už J. V. D. atiduotą 12 000 plytų, kurią šis ginčijo, 2000 m. birželio 22 d., tarp 6-8 val. ryto, Pasvalio r., surengė pasalą, kur, apie 8.00 val., A. A., V. B. ir D. S., vilkėdami policijos pareigūnų uniformas bei naudodami specialios paskirties švyturėlį, sustabdė automobiliu „Mercedes Benz 300" važiavusius J. V. D. ir D. D., neteisėtai atėmė jiems laisvę, t. y. antrankiais surakino jų rankas, ant galvų užmovė maišus, o J. V. D. dar apvyniojo lipnia juosta kojas, nuvežė juos į sporto klubą Panevėžio r., kur nuo 15 val. iki vakaro buvo atvykęs ir organizuotos grupės narys A. V., V. B. reikalaujant iš J. V. D. skolos, neteisėtai, prieš jų valią laikė nukentėjusiuosius iki 2003 m. birželio 23 d. 4.00-7.00 val. ryto, taip J. V. D. ir D. D. teisėms ir teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala.

Be to, A. A. ir A. V. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe kartu su V. B. ir su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, 2000 m. birželio 22 d., vakare, sporto klube Panevėžio r., dėl V. B. asmeninių nesutarimų su J. V. D. nusprendė J. V. D. nužudyti, o turėdami tikslą paslėpti šį sunkų nusikaltimą nutarė nužudyti ir D. D., t. y. du žmones. Įgyvendindami sumanymą, minėti asmenys 2000 m. birželio 23 d., tarp 4.00 val. ir 7.00 val., A. V. vairuojamu automobiliu „Volkswagen Golf“ nuvyko į mišką Panevėžio r., kur pasikeisdami iškasė duobę, po to iš sporto klubo atsivežė J. V. D.. A. V. ir A. A. stovėjo greta ir saugojo nukentėjusįjį, o V. B. tyčia vieną kartą iššovė iš Kroatijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoleto - kulkosvaidžio „Agram 2000" J. V. D. į galvą ir jį nužudė, po to kartu su A. A. ir A. V. J. V. D. kūną nurengė ir užkasė. Tęsdami savo nusikalstamus veiksmus į Panevėžio r. atsivežė D. D., kur, asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, saugant D. D, A. A., V. B. ir A. V. pasikeisdami iškasė duobę ir prie jos atsivedė D. D.. A. A. ir A. V. stovėjo greta ir saugojo nukentėjusiąją, o V. B. tyčia vieną kartą iššovė iš Kroatijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoleto – kulkosvaidžio „Agram 2000" D. D. į galvą ir ją nužudė, po to kartu su A. A. ir A. V. jos kūną nurengė ir užkasė.

A. A. ir A. V. nuteisti ir už tai, kad, veikdami organizuota grupe kartu su V. B. ir su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, turėdami tikslą paslėpti J. V. D. ir D. D. nužudymo pėdsakus, 2000 m. birželio 23 d. tyčia sunaikino jų asmeninius daiktus.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 31 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 2 d. nutartį, o baudžiamąją bylą dėl jo nuteisimo nutraukti. Kasatorius nurodo, kad, nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3, 6 dalių, 51 straipsnio 7 dalies nuostatos. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jo kaltė iš esmės pagrįsta tik V. B. ir D. S. parodymais, kuriuos papildo V. B. parodymai, duoti parengtinio tardymo metu. Nors šie parodymai buvo perskaityti teisme, tačiau kasatorius abejoja dėl to, ar V. B. pats pasirašė apklausos protokolus, todėl teigiama, kad buvo prašyta skirti ekspertizę nustatyti, ar šie parašai, pasirašyti V. B., tačiau teismai nepagrįstai atmetė tokius prašymus. Nuteistojo A. A. nuomone, V. B. parodymai gauti pažeidžiant jo teisę į gynybą, o D. S. parodymai gauti neteisėtais metodais.

Kasaciniame skunde teigiama, kad A. A. buvo tardomas nedalyvaujant jo gynėjui, o jį apklausiant jam buvo daromas psichologinis poveikis ir taip pažeista jo teisė į gynybą. Nurodoma, kad jis buvo verčiamas duoti parodymus prieš patį save, taip buvo pažeista Lietuvos Respublikos konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostata. Kasatorius toliau išreiškia abejonių dėl V. B. parodymų, nes kyla neaiškumų dėl jo psichinės būklės, kuri, A. A. teigimu, nebuvo ištirta. Kasatorius detaliai analizuoja ekspertizės išvadas dėl V. B. sveikatos ir su jomis nesutinka. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista jo nekaltumo prezumpcija, nes 2003 m. spalio 27 d., kai byla buvo nagrinėjama, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras televizijos laidoje pareiškė, kad jis ir kiti nusipelnė 100 metų nelaisvės.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas šališkai išnagrinėjo bylą ir toliau kasaciniame skunde smulkiai analizuoja V. B., V. B., D. S. parodymus pirmosios instancijos teisme ir daro išvadą, kad neįrodytas jo dalyvavimas nužudant V. M., todėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kasatoriaus nuomone, yra neteisingos. Teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp V. B., D. S., V. B. parodymų ir nesutinkama su šio teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas. Tuos pačius motyvus kasatorius nurodo ir dėl D. nužudymo – vėl analizuojami parodymai bei daroma išvada, kad jo kaltė neįrodyta, o apeliacinės instancijos teismo išvados neteisingos. Nuteistasis A. A. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą.

Kasaciniu skundu A. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 31 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 2 d. nutartį, o baudžiamąją bylą dėl jo nutraukti. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes buvo nušalintas jo gynėjas advokatas K. Stungys, kuris neva buvo apklaustas byloje kaip liudytojas ir po to negalėjo būti gynėju, tačiau advokatas K. Stungys atsisakė duoti parodymus ir faktiškai nebuvo apklaustas, nepasirašė net apklausos protokolo. Nuteistojo nuomone, tai buvo padaryta specialiai, turint tikslą pašalinti K. Stungį, kaip gynėją, nuo dalyvavimo byloje. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė klausimo dėl šio pažeidimo, ir nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo teisė į gynybą dėl to, kad negalėjo dalyvauti advokatas K. Stungys, nepažeista. Toliau kasaciniame skunde nurodoma, kad dėl to, jog buvo pažeista jo teisė į gynybą, byloje surinkti duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais. Kasatoriaus nuomone, teismo sprendimai pagrįsti prielaidomis, nepašalinti prieštaravimai vertinant įrodymus.

Nuteistasis A. V. pažymi, kad kaltinimas dėl V. M. nužudymo pateiktas neapibrėžtai laiko prasme, todėl sunku nuo to gintis. Kasaciniame skunde analizuojami įrodymai, kuriais pagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir daroma išvada, kad šių įrodymų nepakanka teiginiui, kad V. M. buvo nužudytas. Nuteistasis mano, kad nuosprendis negalėjo būti grindžiamas vien tik V. B. ir D. S. parodymais, nes jie, duodami tokius parodymus, tikėjosi lengvesnės bausmės sau. Toliau kasatorius analizuoja V. B. parodymus ir daro išvadą, kad jie buvo išgauti neteisėtais būdais. Ir galiausiai padaroma išvada, kad buvo netinkamai pritaikyta BK 2 straipsnio 4 dalis nuteisiant jį už V. M. nužudymą.

Dėl D. nužudymo nuteistasis A. V. nurodo, kad ir čia neapibrėžtai nurodytas nužudymo laikas. Teigiama, kad tyrimo metu šis laikas buvo keičiamas kiekvieną kartą, kai tik A. V. pateikdavo duomenis, kad tuo metu jis negalėjo būti nužudymo vietoje, nes buvo kitur. Kasatoriaus nuomone, V. B. parodymai prieštaringi ir dėl šio kaltinimo epizodo, tačiau šie prieštaravimai nepašalinti. Teigiama, kad teismai atmetė jo prašymus dėl papildomų duomenų rinkimo ir tyrimo. Kasatoriaus teigimu, teismai neatsižvelgė į jo prašymus atlikti ekspertizes ir eksperimentą. Nurodoma, kad profesionalaus duobkasio išvados buvo nepakankamos, kad būtų paneigti jo parodymai. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodytas nužudymo motyvas, ir galiausiai, išreiškiama nuomonė, kad teismai nepagrįstai jam skyrė griežčiausią bausmę.

Nuteistųjų A. A. ir A. V. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK 368 straipsnio reikalavimų

Reikalavimai kasaciniam skundui suformuluoti BPK 368 straipsnio 2 dalyje. Šių reikalavimų nepaisymas kasacinės instancijos teismui BPK 377 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka leidžia priimti nutartį palikti kasacinį skundą nenagrinėtą ir teismo procesą nutraukti.

Vienas svarbiausių kasacinio skundo elementų, suformuluotų BPK 368 straipsnio 2 dalyje, yra nuosprendžio ar nutarties apskundimo pagrindai ir motyvai. Būtent apskundimo pagrindai ir motyvai nulemia kasacinės bylos ribas. Nuteistųjų A. A. ir A. V. kasaciniai skundai tik iš dalies atitinka BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Nors abu skundai labai didelės apimties (A. A. skundas - 56, o A. V. - 13 mašinraščio lapų), tačiau kasacinio apskundimo pagrindai, nustatyti BPK 369 straipsnio 1 dalyje, skunduose tiksliai neapibrėžti. Tuo tarpu Baudžiamojo proceso kodeksas nustato du apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus:

netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas;padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytų kasacinio apskundimo pagrindų sąrašas yra išsamus. Kokiais nors kitais BPK 369 straipsnio 1 dalyje nenumatytais pagrindais apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį negalima. Jeigu kasaciniame skunde nurodyti apskundimo pagrindai, nenumatyti BPK 369 straipsnio 1 dalyje, tai skundas paliekamas nenagrinėtinas ir teismo procesas pagal BPK 377 straipsnio 4 dalį nutraukiamas arba skundas nagrinėjamas tiek, kiek jame nurodyti pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalį.

Kasatoriai A. A. ir A. V. kasaciniuose skunduose prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą dėl jų nuteisimo nutraukti, tačiau nenurodo įstatyme nustatytų kasacinio apskundimo ir konkrečių bylos nutraukimo pagrindų. Tuo tarpu bylos nutraukimo kasacinės instancijos teisme atvejį konkrečiai nustato BPK 382 straipsnio 2 punktas, pagal kurį kasacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei vėlesnes teismų nutartis ir bylą nutraukti. Toks sprendimas priimamas tuo atveju, kai nustatoma, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, esant Baudžiamojo proceso kodekse numatytiems išteisinimo ar bylos nutraukimo pagrindams.

Nors nuteistųjų A. A. bei A. V. kasaciniuose skunduose konkrečiai neįvardyti kasacinio apskundimo pagrindai, tačiau motyvuose paliesti klausimai dėl asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu, todėl toje plotmėje, t. y. BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu kasacine tvarka patikrinamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 31 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 2 d. nutarties teisėtumas.

Dėl BPK 376 straipsnio reikalavimų

Kasacinės instancijos teismo įgaliojimai ir jų ribos, nagrinėjant kasacinę bylą, apibrėžtos BPK 376 straipsnyje, pagal kurį kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. tikrina tik teismo sprendimų teisėtumą. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas. Be to, apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas yra ne bet kokie BPK reikalavimų pažeidimai.

Nuteistųjų A. A. ir A. V. kasaciniai skundai, nors ir labai didelės apimties, tačiau jų turinys didžia dalimi nėra susijęs su kasacinio apskundimo pagrindų motyvavimu, o yra skirtas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumui nagrinėti, t. y. nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitinka bylos aplinkybėms. Tai nėra kasacinio apskundimo ir bylos nagrinėjimo pagrindas. Skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados negali būti grindžiamos kitų nuteistųjų šioje byloje (V. B., D. S.) parodymais, taip pat kritikuojamas kitų įrodymų vertinimas, su kuriuo kasatoriai nesutinka ir pateikia savo bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimą.

Pažymėtina, kad iš esmės tais pačiais motyvais buvo grindžiami nuteistųjų A. A. ir A. V. apeliaciniai skundai, išnagrinėti apeliacine tvarka ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 2 d. nutartimi atmesti.

Nuteistasis A. A. kasaciniame skunde nurodo 58 atvejus, kai, anot jo, apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, kad jų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, yra prieštaringų įrodymų, turinčių reikšmės teismo išvadoms, tačiau tie prieštaravimai nepašalinti. Iš esmės kasaciniu skundu nagrinėjamas pirmosios instancijos nuosprendžio pagrįstumas.

Panašiais pagrindais paduotas ir nuteistojo A. V. kasacinis skundas, kurio motyvus sudaro pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo nuginčijimas. Tai nėra kasacinio apskundimo pagrindas, todėl nurodyti skundų motyvai nenagrinėtini.

Nagrinėtini skundų motyvai pagal BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktą

Baudžiamojo proceso kodeksas ne tik nurodo apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus, bet ir juos apibrėžia. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų apibrėžimas pateiktas BPK 369 straipsnio 3 dalyje. Visų pirma reikia pažymėti, kad tai yra pažeidimai reikalavimų, nurodytų konkrečiuose Baudžiamojo proceso kodekso straipsniuose. Pabrėžtina, kad apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas yra ne bet kokie Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai, o tik tokie, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Kasatoriai nenurodo konkretaus baudžiamojo įstatymo, kuris, jų nuomone, pritaikytas netinkamai. Taip pat nenurodo ir konkrečių Baudžiamojo proceso kodekso straipsnių, išskyrus A. V. nurodytą BPK 20 straipsnį, kurių reikalavimai pažeisti. Tačiau kasatoriai nurodo, kad buvo pažeistos jų teisės, garantuotos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto. Iš to daroma išvada, kad kasatoriai nurodo pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, kurių garantijos suformuluotos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kitose tarptautinėse sutartyse. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio nuostatą tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Tų sutarčių nuostatos realizuojamos per Lietuvos Respublikos vidaus teisės normas. Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu realizuojama taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normas. Toks tarptautinių sutarčių, taigi ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos realizavimo būdas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Baudžiamojo proceso kodekso 4 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal šį kodeksą. BPK 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad atsiradus kolizijai tarp BPK ir tarptautinėje sutartyje nustatytų taisyklių, baudžiamajame procese privalu vadovautis tarptautinėse sutartyse numatytomis taisyklėmis. Nuteistųjų A. A. ir A. V. kasaciniuose skunduose nėra minimos jokios kolizijos tarp BPK ir tarptautinių sutarčių, taip pat ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, todėl skunduose nurodyti kaltinamųjų teisių pažeidimai kasacine tvarka tikrinami per BPK reikalavimų vykdymą, kol nenustatyta, kad jie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teisės į gynybą principo įgyvendinimas – BPK 44 straipsnio 8 dalis

Įtariamojo ir kaltinamojo teisėms garantuoti yra skirtos BPK 44 straipsnio nuostatos. Jos atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tarptautinių sutarčių nuostatas. BPK 44 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas teisės į gynybą principas, kurio turinys atskleistas atskiruose BPK straipsniuose (50, 51, 52, 106 ir kituose). Teisę į gynybą įtariamasis ir kaltinamasis gali įgyvendinti gindamasis pats, per pasirinktą ar paskirtą gynėją. Gintis yra įtariamojo ir kaltinamojo teisė, bet ne pareiga, todėl gynybos būdas ir taktika priklauso nuo jų pačių.

Nuteistojo A. A. kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad jis buvo tardomas nedalyvaujant jo gynėjui. Tokių duomenų baudžiamojoje byloje nėra. Jis buvo sulaikytas kaip įtariamasis 2002 m. sausio 8 d. Kitą dieną, t. y. 2002 m. sausio 9 d., jam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją. A. A. pareiškė, kad gynėjas jam reikalingas, tačiau pats jo nekvietė, todėl buvo paskirtas gynėjas advokatas A. Žvironas, kuris dalyvavo A. A. paskelbiant nutarimą patraukti jį kaltinamuoju ir jį apklausiant 2002 m. sausio 9 d. Pirmos apklausos kaip kaltinamojo metu A. A. atsisakė duoti parodymus. Apklausiant jį 2002 m. sausio 16 d., dalyvavo advokatas Č. Gorinas, kurio paslaugų kaltinamasis neatsisakė.

Nepagrįstas ir nuteistojo A. V. kasacinio skundo motyvas, kad jis negalėjo gintis padedamas jo paties pasirinkto gynėjo advokato K. Stungio. Iš byloje esančio 2002 m. gegužės 27 d. protokolo matyti, kad A. V. išaiškinta teisė turėti gynėją nuo pirmos apklausos momento ir kad kaltinamasis pareiškė, kad pageidauja gynėjo advokato K. Stungio. Šis advokatas tą pačią dieną dalyvavo apklausiant A. V. kaip kaltinamąjį.. Kitą dieną – 2002 m. gegužės 28 d. prokuratūra gavo advokato K. Stungio prašymą priimti procesinį sprendimą dėl A.V. pareiškimo, kuriame jis nurodo, kad nusprendė gintis pats ir advokatą K. Stungį prireikus pakvies pats. Po to kaltinamajam A. V. dar kartą buvo išaiškinta teisė turėti gynėją ir iš 2002 m. birželio 3 d. protokolo matyti, kad A. V. patvirtino savo sprendimą atsisakyti advokato K. Stungio ir bet kurio kito gynėjo paslaugų. Iš 2002 m. birželio 5 d. kaltinamojo apklausos protokolo matyti, kad A. V. paaiškino, jog sutarties su advokatu K. Stungiu jis nenutraukė ir jį pakvies, kai nuspręs, kad advokatas jam reikalingas, tačiau 2002 m. birželio 6 d. prokuroras priima nutarimą kviesti advokatą K. Stungį atlikti tardyminius veiksmus su kaltinamuoju. Iš 2002 m. birželio 7 d. protokolo matyti, kad A. V. patvirtino savo atsisakymą turėti gynėją, taip pat ir advokatą K. Stungį. Prokuroras tą pačią dieną priėmė nutarimą paskirti kaltinamajam A. V. gynėją advokatą V. Krikščiūną. Kaltinamajam dar kartą 2002 m. birželio 10 d. išaiškinta teisė turėti gynėją ir A.V. patvirtino, kad gynėjas jam nereikalingas. 2002 m. birželio 26 d. dalyvaujant gynėjui advokatui V. Krikščiūnui, paskelbtas nutarimas patraukti jį kaltinamuoju. Iš 2002 m. birželio 26 d., kaltinamojo apklausos protokolo, dalyvaujant gynėjui advokatui V. Krikščiūnui, matyti, kad A. V. atsisakė duoti parodymus, o motyvų nenurodė. Nors po to dar buvo bandyta apklausti A. V. kaip kaltinamąjį, jis parodymų nedavė, taip pat atsisakė akistatos su V. B.. 2002 m. gruodžio 31 d. kaltinamajam paskelbta apie parengtinio tardymo pabaigimą. Gynėjo jis atsisakė. Iš 2003 m. kovo 10 d. protokolo matyti, kad pateikiant A. V. visą bylą susipažinti dalyvavo advokatė L. Vasiliauskienė, dalyvavusi visuose procesiniuose veiksmuose po kaltinimo pateikimo ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nuosprendžio paskelbimo 2003 m. spalio 31 d. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme dalyvavo gynėjas advokatas V. Rutkauskas.

Iš to išplaukia, kad nagrinėjamojoje byloje kaltinamajam A. V. nebuvo atimta teisė naudotis advokato K. Stungio paslaugomis.

Iš Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nutarties matyti, kad 2005 m. lapkričio 25 d. prokuroro nutarimu advokatui K. Stungiui nebuvo leista dalyvauti A.V. gynėju kitoje baudžiamojoje byloje, tačiau ir tas nutarimas teisėjo nutartimi panaikintas. Taigi nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo kliūčių dalyvauti advokatui K. Stungiui, tačiau nuteistasis A. V. jo nepakvietė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista teisė turėti paties pakviestą gynėją.

Teisėjų kolegija nenustatė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatų pažeidimo, kurios visiškai transformuotos Baudžiamojo proceso kodekse. BPK 44 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o, neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atlyginti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą, įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo nustatyta tvarka.

Šios įstatymo nuostatos dėl nuteistųjų A. A. ir A. V. teisės į gynybą nebuvo pažeistos.

Dėl Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostatos

Konstitucinis draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius įgyvendinimas taikant BPK 11 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 188, 189 straipsnių, 272 straipsnio 1 dalies ir kitų straipsnių nuostatas.

Parodymų davimas – įtariamojo ir kaltinamojo gynybos priemonė. Duoti parodymus yra jų teisė, bet ne pareiga. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, A. A. ir A. V. šia teise visiškai pasinaudojo ir veikė savo nuožiūra. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose jie neigė savo kaltę ir faktiškai atsisakė duoti parodymus, tačiau tai neturėjo įtakos priimtiems teismų sprendimams. Įtariamojo apklausos tvarka yra nustatyta BPK 188, 189 straipsniuose, o kaltinamojo – BPK 272 straipsnyje. Apklausos metu draudžiama naudoti būdus, susijusius su smurtu, grasinimais, žmogaus orumą žeminančiais bei sveikatai kenkiančiais veiksmais. Kasacinės instancijos teismas negali patikrinti neprocesinių poveikio priemonių, jeigu jos ir buvo panaudotos ikiteisminio tyrimo metu, kaip nurodo savo kasaciniuose skunduose A. A. ir A. V.. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad įtariamųjų apklausos buvo atliekamos nepažeidžiant 1961 m. BPK 138, 168 straipsnių, taip pat 2002 m. BPK 188, 272 straipsnių reikalavimų. Visose apklausose dalyvavo įtariamųjų - kaltinamųjų gynėjai ir, kaip matyti iš apklausos protokolų, nebuvo pareiškimų dėl neteisėtų veiksmų apklausų metu.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus įtariamasis ar jo gynėjas gali apskųsti BPK 62 - 65 straipsniuose nustatyta tvarka. Nei A. A., nei A. V. skundų dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų juos apklausiant kaip įtariamuosius ir kaltinamuosius nepadavė, nors pagal 1961 m. BPK 52, 59 straipsnių nuostatas tokias teises turėjo.

Pabrėžtina ir tai, kad kasatoriai gana aktyviai naudojosi savo teise apskųsti prokuroro ir teismo sprendimus, priimtus parengtinio tardymo metu (tardymas vyko pagal 1961 m. BPK normas). Iš baudžiamosios bylos matyti, kad įtariamųjų (kaltinamųjų) skundai buvo išnagrinėti įstatymų nustatyta tvarka. Nėra pagrindo pripažinti, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro dalyvavimas vienoje televizijos laidoje turėjo įtakos Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 31 d. nuosprendžio pagrįstumui ir teisėtumui, nes net nėra duomenų, kad teisėjai, kurie nagrinėjo šią baudžiamąją bylą, matė A. A. kasaciniame skunde nurodytą televizijos laidą.

Dėl Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatos

Konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas baudžiamajame procese įgyvendinamas taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatą, kuri reglamentuoja, kad tik pagal įstatyme nustatytas taisykles ištyrus ir išnagrinėjus baudžiamąją bylą asmenį galima pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Nuteistasis A. A. nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu prašo pripažinti tai, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2003 m. spalio 27 d. vienoje televizijos laidoje - tuo metu, kai jo baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, pareiškė, kad tokiems, kaip jis, reikia skirti 100 metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistasis A. V. kaip nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą suvokia tai, kad iki nuosprendžio priėmimo su byla susiję įvykiai buvo plačiai nušviesti žiniasklaidoje ir tik kaltinamąja prasme. Konkrečių publikacijų ar laidų kasatorius nenurodo.

Atsakant į šį kasacinių skundų motyvą dar kartą pabrėžiama, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas netiria aplinkybių, esančių už baudžiamosios bylos ribų.

Kasaciniuose skunduose keliama problema dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, kuris galėjo būti, tačiau pasireiškė ne procesiniuose baudžiamosios bylos dokumentuose. Kasacinės instancijos teismas negali nagrinėti problemų, kurios nebuvo nagrinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje.

Pagal baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo pripažinti, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro išsakyta nuomonė televizijos laidoje ar publikacijos žiniasklaidoje turėjo įtakos procesinių prievartos priemonių taikymui A. A. ir A. V. ar iki nuosprendžio įsiteisėjimo buvo sukurta nuomonė, kad jų kaltumu nėra abejojama. Pažymėtina, kad A. A. ir A. V. nekaltumo prezumpcija nėra paneigta įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 31 d. nuosprendžiu, kurio keisti ar naikinti nėra BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė pagrindų keisti ar naikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 2 d. nutartį, kuria nuteistųjų A. A. ir A. V. apeliaciniai skundai atmesti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų A. A. ir A. V. kasacinius skundus atmesti.