- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2009-05-21
- Bylos Nr.
- 2A-508-390/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis (pirm.), Ramūnas Mitkus, Egidijus Tamašauskas
- Ieškovas
- O. S.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Suinteresuotas asmuo
- S. J. J.
- Advokatai
- Rasa Gradauskienė, Vladas Dičpetris
- Kategorijos
- 4.3Nejurisdikciniai privatinių ginčų sprendimo būdai (tarpininkavimas, taikinimas ir pan.)
- 30.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Kukalio, kolegijos teisėjų Ramūno Mitkaus, Egidijaus Tamašausko, sekretoriaujant Violetai Mažeikienei, dalyvaujant ieškovei O. S., ieškovės atstovui advokatui Vladui Dičpetriui, atsakovės Kauno miesto savivaldybės atstovei Laimai Pušinskienei, suinteresuoto asmens S. J. J. atstovei advokatei Rasai Gradauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės O. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. S. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, suinteresuotas asmuo – S. J. J. dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti 1996-09-20 pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančiu sandoriu, iškeldinti S. J. J. su manta iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), įpareigoti grąžinti atsakovą Kauno miesto savivaldybę 656,34 Lt S. J. J., perkelti ieškovei ginčo patalpų pirkėjo teises ir pareigas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1992-10-17 nusipirko nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) ir kieme, kurį sudaro dviejų kambarių butas Nr. 2, ūkinio pastato 3J1m 1/3 dalis, 1/3 dalis patalpos I(II)1 ir 1/3 dalis patalpos I(II)2. Atsakovas, be ieškovės, kaip namo bendrasavininkės, žinios ir sutikimo 1996-02-20 pirkimo-pardavimo sutartimi reg. Nr. 6627 pardavė dalį bendrosios nuosavybės – kūrybines dirbtuves, pašaliniam asmeniui S. J. J. už 656,34 Lt. Pagal 1996 metais galiojusio CK 125 str. ieškovė turėjo pirmenybės teisę pirkti bendrosios nuosavybės dalį ta pačia kaina, kuria ji buvo parduota trečiajam asmeniui, o Kauno miesto savivaldybė privalėjo pranešti ieškovei raštu apie savo ketinimą parduoti. Kadangi pastarasis reikalavimas yra imperatyvinė teisės norma, tai jos nesilaikymas daro sandorius niekiniais. Taip pat nurodo, kad apie ginčijamos sutarties buvimą sužinojo neseniai, tik gavusi VĮ Registrų centro duomenų banko išrašą bei sutarties kopiją.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo patalpa buvo bendroji dalinė nuosavybė, todėl LR CK 125 str. (1964 m. redakcija) netaikytinas. Ieškovei neįrodžius reikalavimą pagrindžiančių aplinkybių ieškinį atmetė. Taip pat, atsakovo prašymu, teismas taikė ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovė praleido senaties terminą kreiptis į teismą, prašymo dėl termino atstatymo (atnaujinimo) negauta, todėl nėra protingo pagrindo jį atnaujinti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė O. S. prašo panaikinti 2008-12-08 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas pažeidė CK 125 str. (1964 m. red.) nustatytas materialinės teisės normas, be pagrindo konstatavo, kad ieškovė save laiko kūrybinių dirbtuvių bendrasavininke nepateikdama jokių įrodymų, nes ieškovė yra namo esančio (duomenys neskelbtini) bendrasavininke, o kūrybines dirbtuves, kaip namo dalį, neteisėtai įsigijo pašalinis asmuo. Nesutinka, kad yra praleidusi ieškininės senaties terminą, kadangi ginčo sutarties kopiją gavusi tik 2007 m. gegužės mėn. Todėl ieškininės senaties termino eiga turėtų būti skaičiuojama nuo 2007-05-12. Taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-03-09 nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-165/2005.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo dirbtuvės buvo bendroji dalinė nuosavybė, todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti LR CK 125 str. ( 1964 m. red.) nuostatas. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė praleido senaties terminą, nes pagal LR CK 84 str. ( 1964 m. red.) trejų metų ieškininės senaties terminas 1996-09-20 pirkimo-pardavimo sutarčiai ginčyti pasibaigė 1999-09-20. Kadangi prašymo dėl senaties termino atnaujinimo ieškovė nepateikė, teismas pagrįstai ieškinį atmetė dar ir šiuo pagrindu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo S. J. J. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, pateiktame su ieškiniu, nėra nurodyta, kad ginčo patalpos yra bendroji dalinė nuosavybė, todėl ieškovei nepateikus įrodymų, kad patalpos buvo dalinė nuosavybė teismas pagrįstai nurodė, kad negalima taikyti LR CK 125 str. ( 1964 m. red.). Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad kūrybines dirbtuves, kaip namo dalį neteisėtai įsigijo pašalinis asmuo. Nurodo, kad vadovaujantis LR butų privatizavimo įstatymo nuostatomis bei jį konkretizuojančiomis poįstatyminės teisės normomis, S. J. J. su Kauno miesto savivaldybe sudarė kūrybinių dirbtuvių pirkimo-pardavimo sutartį. Jokie tuo metu galioję teisės aktai pažeisti nebuvo. Teigia, jog priešingai apeliacinio skundo argumentams, apie tai, kad dirbtuves įsigijo tretysis asmuo, ieškovei buvo žinoma jau 1998-04-28, įsigaliojus sprendimui Nr. 424, taip pat 1998-11-04 per teisminį nagrinėjimą dėl pažeistų teisių atstatymo Kauno miesto apylinkės teisme civ. byloje Nr. 2-14680/98.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškinio senaties termino nepraleido, nes tik 2007-05-12 sužinojo apie savo teisų pažeidimą, tai yra tą dieną, kai gavo ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo motyvų pasisako.
Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).
Vertindama, ar bylą nagrinėjęs teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino ieškovės pareikštam reikalavimui eigos pradžią, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties institutas yra nustatytas tiek ieškovo, tiek atsakovo interesais. Ieškinio senatis, tai laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, viena vertus, yra susijęs su realių galimybių nukentėjusiai šaliai apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus sudarymu, kita vertus, – ir su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus ribojimu, taip ne tik skatinant nukentėjusią šalį kuo operatyviau reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikiant garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jai nebus paskirta tam tikra pareiga; taip pat palengvinant įrodinėjimo procesą, nes, praėjus tam tikram laiko tarpui, faktinių bylos aplinkybių išaiškinimas paprastai pasunkėja. Taigi, tinkamas ir tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymas yra svarbus tiek siekiant užtikrinti efektyvią pažeistų subjektinių teisių gynybą, tiek siekiant kitų ieškinio senaties instituto normų tikslų – visų pirma teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo užtikrinimo. Dėl to ieškinio senaties termino taikymo klausimas negali būti sprendžiamas tik ieškovo interesais.
Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kada ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo.
Apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią, dėl to nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, ir tuo pagrindu ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus.
Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti 1999m. birželio 20d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, iškeldinti S. J. J. su manta iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), įpareigoti grąžinti atsakovą Kauno miesto savivaldybę 656,34 Lt S.J. J., perkelti ieškovei ginčo patalpų pirkėjo teises ir pareigas. Ginčo teisiniams santykiams taikytinos 1964 m. CK normos, nes ginčo civiliniai teisiniai santykiai atsirado iki 2000 m. CK įsigaliojimo. 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnis nustatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą. Byloje nustatyta, kad ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 1996-09-20, o ieškovė ieškinį Kauno miesto apylinkės teismui pateikė tik 2008m. balandžio 14d. Ieškovė teigia, kad ilgą laiką negalėjusi gauti šios sutarties kopijos, todėl ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina sutarties kopijos gavimo diena tai yra 2007-05-12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu. Visų pirma sutarties kopijos gavimo diena negali būti sietina su asmens sužinojimu apie galimą jo teisės pažeidimą diena. Byloje esantys duomenys rodo, kad ieškovė būdama atidi ir rūpestinga galėjo ir turėjo sužinoti, apie savo teisės pažeidimą nuo 1996-09-20, t.y. nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos. Tai, kad ieškovei apie jos teisių pažeidimą buvo žinoma jau tik po sandorio sudarymo patvirtina ir esantys duomenys kitoje civilinėje byloje, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl įpareigojimo atsakovę duoti sutikimą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), valdymui.
Teismas byloje nenustatė aplinkybių, kad kreiptis į teismą ieškinio senaties terminas buvo sustabdytas ar nutrauktas, ieškovė neprašė termino atnaujinti, dėl to, atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, teismas ieškinį atmetė ir ieškinio senaties termino pasibaigimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertino bylos faktines aplinkybes ir ištyrė visus byloje esančius įrodymus, kurių pagrindu padarė išvadą, kad ieškovė praleido senaties terminą ieškiniui paduoti. Pirmosios instancijos teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes padarytos remiantis įrodymų viseto duomenimis ir atitinka byloje surinktus įrodymus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžią, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis) ir tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas.
Nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, ieškinys gali būti atmestas motyvuojant vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu būdu, teisėjų kolegija nepasisako ir neanalizuoja kitų apeliacinio skundo argumentų dėl ieškinyje pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo. Tačiau pažymi, kad 1964 m. civilinio kodekso 125 straipsnis nustatė bendrasavininkio pirmenybės teisę pirkti parduodamas dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Taigi įstatyme įtvirtinta pardavėjo pareiga pranešti tik parduodamo daikto bendrasavininkui. Bylos duomenimis nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini) yra sublokuoti du pastatai: 1G1/p ir 2F1/b. Pastate 1G1/p yra ginčo objektas – kūrybinės dirbtuvės, o pastate 2F1/b -butas Nr. 2, kurio savininkė yra ieškovė. Pastatus 1G1/p ir 2F1/b skiria kapitalinė siena (b.l. 77, 90). Ieškovė nėra nei kūrybinių dirbtuvių nei pastato, kuriame jos yra bendrasavininkė, todėl apeliantės argumentas, jog sudarant ginčijamą sandorį buvo pažeistos 1964 m. CK 125 straipsnio normos, kadangi ieškovei raštu nebuvo pranešta apie ketinimą parduoti dirbtuves yra nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.