Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. B. ir D. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 5 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

D. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 5 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu paskirta 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. T. B. ir D. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, būdami Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iame sektoriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), kur atliko laisvės atėmimo bausmę, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, prievartavo didelės vertės turtą, o būtent: ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2015 m. liepos 15 d., T. B. D. Š. paprašė parašyti du laiškus ir padiktavo laiškų tekstą. D. Š. parašė T. B. bei A. M. vardu du Panevėžio apygardos teismo teisėjui S. B. adresuotus grasinamo turinio laiškus, juose išreikšti grasinimai nužudyti S. B. ir jo šeimos narius, panaudoti prieš jį fizinį smurtą, išniekinti jį. Neturėdami teisėto pagrindo, grasinimais atvirai vertė S. B. kitų asmenų naudai perduoti turtą – viename laiške nurodė nusiųsti 1 000 Eur K. K., nurodant gyvenamąją vietą Pasvalio r., Vilkagirio k., 1 500 Eur S. K., nurodant gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), 2 000 Eur A. Š., nurodant gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), 500 Eur I. Š., nurodant gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), 5 000 Eur A. D. (A. D.), esančiam Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje; kitame laiške nurodė pervesti 2 000 Eur I. J. į Panevėžio moterų pataisos namų sąskaitą ir perduoti 1 000 Eur E. K. adresu: (duomenys neskelbtini). Taigi T. B. padiktavus ir D. Š. parašius šių laiškų tekstus bei ant pašto voko užrašius laiškų siuntėjo T. B. duomenis, šiuos laiškus įdėjus į vieną voką ir per pataisos namų administraciją išsiuntus juos paštu Panevėžio apygardos teismui, esančiam (duomenys neskelbtini), D. Š. bei T. B. prievartavo iš teisėjo S. B. didelės bendros 13 000 Eur vertės turtą.

2. Nuteistasis T. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuteistas nepagrįstai. D. Š. parašė laiškus, pasinaudojęs jo duomenimis. Byloje nenustatyta, jog jis rašė laiškus teisėjui. Tai padarė D. Š., pasinaudojęs apelianto pasakojimais. Tai reiškia, kad D. Š. padarė dar vieną nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnyje, t. y. nusikaltimui padaryti pasinaudojo apelianto ir kitų asmenų duomenimis.

D. Š. tyčia apeliantą apšmeižė. Anksčiau tarp jų buvo įvairių konfliktų, todėl tokiu būdu jis galėjo keršyti.

Nuteistasis T. B. apeliaciniame skunde prašo nuosprendį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

3. Nuteistasis D. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis neteisingas, kadangi nenuteistas A. M., kuris taip pat buvo toje pačioje kameroje, matė ir žinojo rašomų laiškų turinį. A. M. parodymai, jog nematė ir nežinojo, kas kameroje vyksta, nes tuo metu buvo kažkur išvežtas, atmestini kaip melagingi. A. M. laiškų rašymo metu buvo kameroje ir viską matė, todėl neaišku, kodėl šioje byloje jam suteiktas liudytojo, o ne kaltinamojo statusas.

Visiškai nepagrįstai apeliantui inkriminuotos aplinkybės – veikimas bendrininkų grupe ir grasinimas panaudoti fizinį smurtą. Jie su T. B. iš anksto nesitarė ir neplanavo daryti jiems inkriminuoto nusikaltimo, niekas jam laiško teksto nediktavo. Be to, nelogiška grasinti fiziniu smurtu, jeigu pats atlieki bausmę pataisos namuose. Teismas visiškai nevertino, kad apeliantas savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi.

Nuteistasis D. Š. apeliaciniame skunde prašo iš naujo peržiūrėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

4. Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjos prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė abu skundus atmesti.

5. Nuteistojo T. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo D. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Teisėjų kolegijos nuomone, T. B. ir D. Š. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta. Tačiau T. B. teismas nepagrįstai nustatė vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis veiką padarė būdamas recidyvistas. Dėl to nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Nuteistojo T. B. nuomone, teismas jį nepagrįstai nuteisė, t. y. netinkamai įvertino įrodymus. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti.

7.1. Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

7.2. Baudžiamojo proceso kodeksas reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamas nuosprendis pagrįstas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais, teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Dėl T. B. ir D. Š. kaltės

8. Nuteistasis T. B. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o D. Š. tvirtina laiškus teisėjui parašęs pats vienas. Teisėjų kolegija konstatuoja pirmosios instancijos teismą pagrįstai pripažinus kaltais abu apeliantus.

8.1. Teismas teisingai nustatė kaltininkus veikus bendrai – T. B. kameroje diktavus grasinamo turinio laiškus, o D. Š. juos rašius. Bylos duomenys rodo, kad, nors T. B. parodymai visada buvo vienodi, neigiantys jo kaltę, tačiau jie neatitiko įrodymų viseto.

8.2. D. Š. parodymai keitėsi, ir teismas įvertino jo parodymų nenuoseklumą. Pastarasis nepateikė įtikinamų argumentų, kodėl keletą kartų keitė parodymus. Teismas pagrįstai rėmėsi teisme nagrinėjant bylą du kartus duotais jo parodymais (t. 2, b. l. 179–180; t. 4, b. l. 5–6), kadangi jie sutapo su vienoje kameroje bausmę atlikusio liudytojo A. M. pirmame teismo posėdyje duotais parodymais (t. 2, b. l. 199–200). Tiesa, vėliau A. M. savo parodymus pakeitė (t. 4, b. l. 72–74), tačiau teismas nuosprendyje pagrįstai argumentavo, jog tokiam parodymų keitimui turėjo įtakos liudytojo susitikimas su T. B., jiems abiem išėjus į laisvę.

8.3. Vis tik dalis vėlesnių liudytojo A. M. parodymų yra reikšmingi. Teisme jis parodė (t. 4, b. l. 72–74), kad, kai D. Š. rašė laiškus, T. B. buvo kameroje ir su liudytoju plepėjo. Atmetus tą parodymų dalį, kurios nepatvirtina kiti įrodymai, tokie parodymai leidžia tvirtinti, jog rašant laiškus T. B. buvo kameroje.

8.4. Objektyvūs duomenys patvirtina, kad nuo 2015 m. liepos 13 d. iki liepos 28 d. T. B. buvo baudos (drausmės) izoliatoriuje (t. 3, b. l. 39–40), o iki tol liepos mėnesį jis buvo 4-oje kameroje su D. Š. ir A. M. (t. 3, b. l. 35–38). Tai įrodo, kad laiškai parašyti iki tol, kol T. B. pateko į baudos (drausmės) izoliatorių.

8.5. Aplinkybė, jog laiškai išsiųsti tada, kai T. B. jau buvo nubaustas (t. 3, b. l. 56), nekeičia esmės, nes nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe.

8.6. Pagrįstas teismo nuosprendyje išdėstytas argumentas, kad D. Š. neturėjo jokio pagrindo rašyti grasinamo turinio laiškus teisėjui, kurio nepažinojo. Priešingai, tokį interesą turėjo T. B., nes Panevėžio apygardos teismo teisėjas S. B. jį nuteisė (t. 2, b. l. 2–8) ir laiškų rašymo metu jis atlikinėjo bausmę.

8.7. Teismas pagrįstai nurodė, kad D. Š. nepažinojo asmenų (K., S. ir E. K., A. Š., I. Š., A. D., I. J.), kuriems laiškuose teisėjui nurodė perduoti pinigus, taigi negalėjo žinoti jų gyvenamųjų ar buvimo vietų, tačiau beveik visus juos pažinojo T. B., o vieną (I. J.) – A. M.. Tai, jog D. Š. dviem seserims K. prieš 12 ir 7 mėnesius buvo parašęs po laišką, adresą gavęs iš T. B. (t. 3, b. l. 52, 53), nekeičia esmės, nes merginos jam neatsakė, taigi nebuvo jokio pagrindo reikalauti, kad teisėjas joms perduotų pinigų.

8.8. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į specialisto išvadą Nr. 90TPK-30/2017 (t. 4, b. l. 38–39), kurioje nurodyta, jog D. Š. yra lengvai paveikiamas psichologiškai stipresnių asmenų, jam svarbi jų nuomonė, paties įsitikinimai nėra tvirti, lengvai palaužiami. Tai paaiškina, kodėl jis rašė grasinamo turinio laiškus nepažįstamam teisėjui, juo labiau kad liudytojas A. M. teisme parodė D. Š. nenorėjus to daryti, bandžius atsisakyti.

8.9. Aptariama specialisto išvada reikšminga ir kitu aspektu. Tyrimo metu teismo psichiatrė ekspertė bendravo su tiriamuoju. Šioje specialisto išvadoje aprašytas jų pokalbis, kurio metu D. Š. į ekspertės klausimą apie įvykio aplinkybes atsakė: ,,Paprašė kambariokas T. B., tai ir parašiau“. Šis nuteistojo atsakymas teisėjų kolegijai leidžia dar kartą konstatuoti, kad skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose aptarti D. Š. parodymai, kurie sutampa su kitais įrodymais, yra teisingi, paneigia nuteistojo T. B. parodymus ir įrodo jų abiejų kaltę.

8.10. Nuteistasis T. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad D. Š. jį apšmeižė, nes anksčiau tarp jų buvo įvairių konfliktų, todėl tokiu būdu jis galėjo keršyti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog T. B. parodė kartais apsipykdavęs su D. Š. dėl visokių smulkmenų tik po to, kai teismas bylą grąžino prokurorui ir T. B. buvo pareikštas įtarimas kartu su D. Š. padarius nusikalstamą veiką (t. 3, b. l. 84–85), o iki tol apie jokį pyktį jis neužsiminė. Priešingai, jau pirmoje apklausoje (t. 1, b. l. 107–108) T. B. parodė, kad pataisos namuose su niekuo nebuvo sukonfliktavęs.

8.11. Nuteistasis D. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad nepagrįstai inkriminuota aplinkybė grasinimas panaudoti fizinį smurtą, nes nelogiška grasinti smurtu, atliekant bausmę pataisos namuose. Toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas, kadangi laiškų turinys (t. 1, b. l. 17–18, 19–20) įrodo, jog buvo grasinama veikti per kitus asmenis (,,...tavęs lauks mano žmonės po tavo darbo...“).

8.12. Nuteistųjų veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 3 d., nes jie, neturėdami teisėto pagrindo, grasinimais atvirai vertė teisėją S. B. kitų asmenų naudai perduoti didelės bendros 13 000 Eur vertės turtą.

Dėl bendrininkavimo

9. Abu apeliantai neigia veikę bendrininkų grupe, nes jie iš anksto nesitarė ir neplanavo daryti nusikaltimo, niekas D. Š. laiškų teksto nediktavo, jis parašė laiškus vienas, pasinaudojęs T. B. pasakojimais. Tokie apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

9.1. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatymo nustatyto amžiaus asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis).

9.2. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

9.3. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, ir kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, požymius ir t. t.

9.4. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.

9.4.1. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant buvus susitarimą nebūtina nustatyti, jog visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-328/2014, 2K-458/2014, 2K-267-942/2017 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas norimas rezultatas.

9.5. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai abu nuteistuosius pripažino nusikalstamą veiką padarius bendrininkų grupe.

9.5.1. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog nuteistieji suvokė, kad, reikalaudami perduoti pinigus laiškuose nurodytiems asmenims, savo veiksmais jie kėsinasi į tą patį objektą – teisėjo nuosavybę, ir tais veiksmais (vienas diktuodamas grasinamo turinio laiškus, kitas rašydamas) realizavo nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Konstatuojant esant aptariamą bendrininkavimo formą nebūtina, jog bendrininkai iš anksto detaliai aptartų nusikaltimo planą. Svarbu, kad bendrininkas suvokia veikiantis ne vienas, bet su kitu bendrininku ar bendrininkais (vykdytojais). Iš nuteistųjų T. B. ir D. Š. atliktų veiksmų toks jų suvokimas akivaizdus.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės

10. Nuteistasis D. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas visiškai nevertino, jog apeliantas savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi. Taigi jis norėtų, kad tai būtų pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Toks skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

10.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvavo, kodėl nepripažino aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, neįžvelgė D. Š. nuoširdaus gailėjimosi. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su teismo nurodytu motyvu ir jo nekartoja, tik atkreipia apelianto dėmesį, jog atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti būtinos dvi sąlygos – prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, o nuoširdžiam gailėjimuisi nepakanka vien tai formaliai konstatuoti žodžiais, gailėjimąsi turi rodyti pats kaltininko elgesys. Tai reiškia, kad teismas objektyviai įvertina aplinkybių visumą, viso proceso metu duotus parodymus ir tik tada nusprendžia, ar kaltininkas iš tikrųjų gailisi padaręs nusikaltimą. Būtent to ir nebuvo D. Š. elgesyje tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Jis davė tik iš dalies teisingus parodymus, juos keitė, ir tai neleidžia pripažinti aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Vien formalus nuteistojo atsiprašymas, bylą nagrinėjant pirmą kartą teisme, teisėjų kolegijai neleidžia to vertinti kaip savo kaltės suvokimo ir noro taisytis, juo labiau kad vos prieš keletą mėnesių jis padarė analogišką nusikaltimą, išsiuntęs grasinamo turinio laišką kito teismo teisėjai (t. 4, b. l. 94–97).

Dėl bausmių

11. Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą abiem kaltininkams. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su išdėstytais motyvais dėl bausmių dydžio ir jų nekartoja.

11.1. Kita vertus, T. B. skundžia visą nuosprendį, todėl teisėjų kolegija ištaiso pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą. Teismas nepagrįstai nustatė vieną iš dviejų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jog jis veiką padarė būdamas recidyvistas.

11.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo T. B. teistas du kartus: Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu (t. 4, b. l. 89–93). Byloje yra Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. nuosprendis (t. 2, b. l. 2–8). Iš jo akivaizdu, jog pirmą nusikalstamą veiką T. B. padarė būdamas nepilnametis.

11.3. BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas.

11.4. Dėl išdėstytų argumentų vertinant, ar asmuo yra recidyvistas, negali būti atsižvelgta į Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. nuosprendį. Tačiau negali būti atsižvelgta ir į Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nuosprendį, kadangi jis priimtas jau po to, kai ne vėliau kaip 2015 m. liepos 15 d. padaryta skundžiamu nuosprendžiu pripažinta nusikalstama veika. Iš to daroma išvada, jog, priimant skundžiamą nuosprendį, T. B. neatitiko recidyvisto apibrėžimo, todėl negalėjo būti pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 12 punkte.

11.5. Šie argumentai netaikomi D. Š., kuris iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo irgi teistas du kartus (t. 4, b. l. 94–97). Jis pirmą nusikalstamą veiką padarė būdamas pilnametis (t. 2, b. l. 118–122), todėl, net neatsižvelgus į antrą nuosprendį, Šiaulių apygardos teismo priimtą 2016 m. lapkričio 8 d., skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pripažinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad naują nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas.

11.6. Nežiūrint į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija nekeičia T. B. paskirtos bausmės, nes teismas nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog veika padaryta bendrininkų grupe. Parinkdamas skiriamos bausmės dydį, teismas nepažeidė BK 61 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

11.7. Tokie patys argumentai dėl tinkamos bausmės paskyrimo taikomi ir D. Š., juo labiau kad pripažintos net dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

11.8. Paskirtos žymiai mažesnės nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

12. Nuteistasis T. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuteistasis D. Š., rašydamas laiškus teisėjui, pasinaudojo apelianto bei kitų asmenų duomenimis ir padarė BK 154 straipsnyje numatytą nusikaltimą.

12.1. Teisėjų kolegija paaiškina, kad už šmeižimą, t. y. BK 154 straipsnyje numatytą veiką, asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar (įstatymo numatytais atvejais) prokuroro reikalavimas. Jeigu apeliantas galvoja, jog prieš jį padaryta nusikalstama veika, jis turi teisę kreiptis į teisėsaugos instituciją.

13. Nuteistasis D. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad, rašant laiškus teisėjui, toje pačioje kameroje buvo ir viską matė, žinojo rašomų laiškų turinį A. M., tačiau jis yra tik liudytojas, o ne kaltinamasis.

13.1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

13.2. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad A. M. atliko kokius nors nusikalstamus veiksmus. To savo skunde nenurodo ir apeliantas. Vien matymas, jog kiti daro sunkų nusikaltimą, nesukelia baudžiamosios atsakomybės, ir toks asmuo nelaikomas bendrininku, jeigu konkrečiais veiksmais neprisideda prie nusikaltimo.

13.3. Nenustačius, kad A. M. atliko nusikalstamus veiksmus, ikiteisminis tyrimas dėl jo nutrauktas (t. 1, b. l. 10–11), šis asmuo tapo liudytoju, o kaltinamasis aktas kartu su bylos medžiaga perduotas teismui, kaltinant T. B. ir D. Š. (t. 3, b. l. 124). Dėl šios priežasties teismas bylą perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje tik dėl apeliantų (t. 3, b. l. 144–145).

14. Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria T. B. pripažinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.