Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skundas netenkinamas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL, Ligoninė), atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau– EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau- Taisyklės), 11¹.4 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta (b. l. 11, 28, 44), kad pareiškėjas buvo gydomas nuo 2014-07-23 iki 2014-09-03 gyvenamojoje patalpoje Nr. 122, kurios plotas- 18,08 kv. m, sanitarinis mazgas užėmė 1,25 kv. m, įrengtos 2 miegamosios lovos, todėl vienam asmeniui teko 9,04 kv. m ploto.

Laikotarpyje nuo 2014-09-03 iki 2015-02-24 pareiškėjas buvo gydomas gyvenamojoje patalpoje Nr. 332, kurios plotas 17,97 kv. m, įrengtos 2 miegamosios lovos, todėl vienam asmeniui teko 8,98 kv. m ploto.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL buvo užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas bei gyvenamąsias patalpas.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog kreipiasi ne dėl gyvenamojo ploto neatitikimo teisės aktams. Pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m plotas virtuvėlėje, tačiau Taisyklėse yra nustatytas minimalus LAVL palatų plotas. Teisės aktai nereglamentuoja koks turi būti užtikrintas minimalus plotas virtuvėlėje, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, jog LAVL trečiajame sektoriuje nebuvo valgyklos, o tik virtuvėlė maistui ruošti. Įstaigą maistą pateikdavo į virtuvėlę. Virtuvėlėje nebuvo pakankamai sėdimų vietų, reikėdavo valgyti atsistojus, taip pat įstaiga nedavė indų.

Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su valgyklos nebuvimu ir virtuvėlių įrengimu ligoninėje pažymėtina, kad LAVL yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Atsižvelgiant į tai, LAVL pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinant jos pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus. Todėl nagrinėjant šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus taikytini ir reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 ,,Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 (toliau – HN 47:2011). Ši higienos norma nenumato nei valgyklos, nei virtuvėlės įrengimo gydymo įstaigoje, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015-11-01, toliau- Higienos norma HN 76:2010). Joje taipogi nebuvo numatyta nuostatų dėl valgyklos ir virtuvėlės įrengimo.

Pažymėtina, jog pataisos namų virtuvėlių įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau- Eksploatavimo taisyklės). Minėtų taisyklių 1 punkte numatyta, jog pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Taisyklės) nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų (toliau – pataisos įstaigos) nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Pagal Eksploatavimo taisyklių 5.11 punktą virtuvėlė įrengiama esant galimybei, virtuvėlių plotas taip pat nenustatytas. Tačiau minėtos taisyklės netaikomos Laisvės atėmimo vietų ligoninėms.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ numato laisvės atėmimo patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (galiojusias iki 2017-01-01). Minėtose normose numatyta, jog virtuvėlėje stalų ir suolų turi būti pagal plotą ir reikmę. Atsakovas nurodė, jog virtuvėlėje buvo suolai, taburetės ir stalas ir tai atitiko teisės aktuose numatytus reikalavimus įrengtoms virtuvėlėms.

Be to, atsakovas nurodė, jog teisės aktai nenumato reikalavimo asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose pacientams maitinimą organizuoti valgyklose, pacientai maitinami palatose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos valgyti gyvenamojoje patalpoje (palatoje), todėl pareiškėjas galėjo maitintis ne tik virtuvėlėje, bet ir jam paskirtoje palatoje (b. l. 18-19, 64-66).

Atsakovas nurodė, jog Ligoninėje yra įrengta valgykla, tačiau pareiškėjas negalėjo joje valgyti, kadangi jis sirgo aktyvia tuberkuliozės forma. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalimi, Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies bei Higienos normų nuostatomis Ligoninėje laikomi asmenys laikomi atskirai/izoliuotai atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes. Asmenys sergantys aktyvia tuberkulioze laikomi atskirai nuo kitų nuteistųjų. Atsižvelgiant į tai Ligoninės teritorijoje įrengtoje valgykloje pareiškėjas ir negalėjo būti maitinamas.

Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus nepakako sėdimų vietų, tačiau plačiau nepaaiškino, kada konkrečiai neužteko vietų ir kodėl nevalgydavo savo palatoje, todėl abstraktūs ir niekuo nepagrįsti argumentai atmestini.

Byloje nenustačius LAVL neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A.L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.