Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto E. Ž. atstovo advokato Jono Špelverio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. liepos 16 d. E. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2015 m. liepos 16 d., apie 17.08 val., kelio Klaipėda–Liepoja (kelio ruožo su skiriamąją juosta dešinė pusė) 14,50 kilometre vairuodamas motociklą „Yamaha“, valstybinis Nr. 13 ALP, važiavo 130 km/h greičiu, tokiu būdu leistiną 70 km/h greitį viršijo 60 km/h, be to, stabdomas uniformuotų policijos pareigūnų nestojo, nepakluso jų teisėtiems reikalavimams sustabdyti transporto priemonę. Tokie E. Ž. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124 str. 6 d. ir 130 str. 1 d.

Dėl administracinio teisės pažeidimo pagal ATPK 124 str. 6 d. teisenos nutraukimo

ATPK 124 str. 6 d. numatyta administracinė atsakomybė už nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 50 kilometrų per valandą. Kaip ir nurodyta teismo nutarime, teismo posėdžio metu E. Ž. parodė, kad protokole nurodytu laiku ir vietoje jis vairavo jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį motociklą „Yamaha“, valstybinis Nr. 13 ALP. Kadangi buvo savaitgalis prieš 1000 km lenktynes Palangoje ir šia kryptimi važiavo didelis automobilių srautas, todėl jis nuo Klaipėdos link Palangos važiavo antra eismo juosta. Kokiu greičiu vairavo motociklą, E. Ž. paaiškinti negalėjo, bet darė prielaidą, kad galėjo važiuoti ne didesniu kaip 70–90 km/h. greičiu. Vienu metu jis pastebėjo kelių policijos pareigūną greitu žingsniu artėjantį prie kelio ir mostelėjusį lazdele bei suprato, kad galėjo būti stabdomas pirmoje eilėje važiavęs kuris nors automobilis, bet kad jis buvo stabdomas, nesuprato, nes priešingu atveju būtų sustojęs, kadangi motociklui turėjo visus reikiamus dokumentus bei draudimo liudijimą. Pavažiavęs apie kilometrą jis pasuko į Girkalius, kur gyvena jo tėvai, nes kelias į Palangą dėl vykstančių lenktynių buvo uždarytas. Kadangi motociklas su „Sliko“ padangomis nepritaikytas važiuoti žvyrkeliu, todėl jis nuslydo nuo kelio ir sustojo. Tuo metu jį pasivijo policijos ekipažas ir kaip pažeidėjui uždėjo antrankius bei pareigūnai paaiškino, kad jis viršijo važiavimo greitį. Koks buvo nustatytas jo motociklo važiavimo greitis ir kokiu matuokliu, jam niekas nerodė ir jo nesupažindino nei su naudotu matuokliu, nei su jo rodmenimis. Pareigūnai tarnybiniame automobilyje surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, iš jo turinio jis suprato, kad pareigūnai jį kaltina važiavus apie 130 km/val. greičiu ir kad jis nepakluso jų reikalavimui sustabdyti transporto priemonę.

Išnagrinėjęs administracinę bylą dėl ATPK 124 str. 6 d. numatyto pažeidimo teismas padarė išvadą, kad šis pažeidimas įrodytas paties pažeidėjo E. Ž. prisipažinimu, greičio matuoklio sertifikato galiojimu, matavimo prietaiso rodmenų registracijos žurnalo duomenimis, iš kurių matyti, kad 2015-07-16 17.08 val. buvo užfiksuoti 130 km/val. greičio rodmenys ir pareigūno D. B. tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis.

Iš byloje esančio pareigūno D. B. tarnybinio pranešimo matyti, kad jis greičio matavimo prietaisu užfiksavo E. Ž. vairuojamo motociklo greitį. Tačiau iš pateikto minėto prietaiso panaudojimo registracijos įrašo matyti, kad eilutėje „200 2015-07-16 17.08 A13 14 km/70 130km/h“ matavimą atlikusio pareigūno vardas, pavardė ir parašas yra atžyma T. J. bei parašas. Šio pareigūno ranka užpildytas visas registracijos žurnalo puslapis. Kadangi D. B., kaip nurodyta jo tarnybiniame pranešime, fiksavo E. Ž. greitį, apelianto vertinimu, būtent jis pagal instrukciją turėjo užpildyti minėto žurnalo įrašus, tačiau to nepadarė. Todėl minėti rašytiniai duomenys, kuriais vadovavosi teismas, apelianto nuomone, yra nepatikimi ir jie turi būti atmesti įrodymų leistinumo prasme. Be to, niekas negali patvirtinti, kad tai būtent tas įrašas, kuriame užfiksuotas ginčo greitis šioje byloje.

Kartu su pareigūnu D. B. buvo ir kitas pareigūnas, to paties komisariato Kelių policijos valdybos 2-ojo būrio vadas T. J., jis galbūt ir padarė minėtus įrašus žurnale.

Bylos nagrinėjimo eigoje teismas buvo priėmęs nutartį kviesti į teismą policijos pareigūnus D. B. ir T. J. bei juos apklausti dėl tiriamo pažeidimo aplinkybių, tačiau minėti pareigūnai pagal teismo šaukimus į teismo posėdžius neatvyko, todėl teismas turėjo imtis procesinių priemonių užtikrinti jų atvykimą į teismo posėdį, tačiau to nepadarė, o priėmė sprendimą perskaityti neatvykusio liudytojo – policijos pareigūno D. B. tarnybinį pranešimą ir juo besąlygiškai vadovavosi kaip patikimu įrodymu priimdamas procesinį sprendimą šioje byloje. Dėl minėtos aplinkybės ir dėl duomenų iš tarnybinio pranešimo bei greičio matavimo prietaiso registracijos duomenų nesutapimo bei prieštaringumo, apelianto teigimu, D. B. tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys negali būti pripažinti patikimais ir turi būti atmesti kaip nepatikimi. Pagal teismų praktiką, priimant sprendimus negalima vadovautis vien tik pareigūnų tarnybiniais pranešimais, jei tie pareigūnai nėra apklausti teisme, nagrinėjant bylą teismo posėdyje. Tokia praktika dėl įrodymų patikimumo ir leistinumo taikoma ir baudžiamosiose bylose. Tačiau šios bylos nagrinėjimo metu tiriant įrodymus buvo pažeista administracinėn atsakomybėn traukiamo E. Ž. teisė apklausti liudytojus, nes jis bylos nagrinėjimo procese teisme neturėjo galimybės užduoti klausimus administracinį teisės pažeidimo protokolą ir tarnybinį pranešimą surašiusiam pareigūnui D. B. bei kartu su juo tarnyboje buvusiam T. J., juolab, kad vieno iš jų – D. B. parodymų pagrindu buvo grindžiamas E. Ž. pareikštas kaltinimas padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Pažeidėjo teisė užduoti klausimus liudytojams yra suprantama kaip viena iš teisių, išreiškiančių teisingo bylos išnagrinėjimo principą. Iš to darytina išvada, kad tokio asmens procesinė teisė užduoti klausimus liudytojams ar kitiems proceso dalyviams yra laikoma pažeista, kai šios teisės pažeidimas nulėmė, kad visas procesas negali būti laikomas atitinkančiu teisingo bylos išnagrinėjimo principą. Įvertindamas įvairias situacijas, susijusias su šios teisės realizavimu baudžiamosiose bylose, Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai pripažindavo, kad ši įtariamojo ar kaltinamojo teisė yra pažeista ir visas procesas neatitinka teisingo bylos išnagrinėjimo principo, kai įtariamasis ar kaltinamasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme neturėjo galimybės liudytojo apklausti ar pateikti liudytojui klausimų, o teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis vien tik liudytojų parodymais ar lemiama jų dalimi (žr. 1993 m. rugsėjo 20 d. sprendimą byloje Saidi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 14647/89 (Saidi v. France; judgement of 20 September 1993; application no. 14647/89). Be to, kai liudytojas nebūdavo apklausiamas dėl to, kad tapo nežinia kur esantis, pažeidimas būdavo pripažįstamas ir tais atvejais, kai teismas nedėdavo reikiamų pastangų tam, kad būtų užtikrintas jo dalyvavimas procese (žr. 2006 m. birželio 8 d. sprendimą byloje Bonevas prieš Bulariją (Bonev v. Bulgary; judgement of 8 june 2006; application No. 60018/00). Tokia praktika dėl minėtos procesinės teisės baudžiamosiose bylose turėtų būti taikoma ir administracinių bylų procese.

Be to, apelianto vertinimu, galima daryti išvadą, kad nagrinėjant šią administracinę bylą, teismas nebuvo aktyvus ir neišreikalavo visų būtinų duomenų šiai bylai teisingai išnagrinėti. Byloje buvo būtina pateikti greičio matavimo prietaiso „Unipar SL700“ naudojimo instrukciją, kurioje nurodytos šio prietaiso galimybės, nes jis gali fiksuoti transporto priemonės greitį, atstumą iki matuojamo objekto, nurodo ar matavimas vyko transporto priemonei artėjant ar tolstant (ekrane atitinkamai žymima „+ arba –“ ir kt. Parametrai). Šie duomenys turi būti pateikti ir pažeidimo padarymo vietoje greitį viršijusiam vairuotojui. Taip pat nebuvo pateikti minėtų pareigūnų budėjimo grafikas ir maršrutas, taip pat kiti duomenys iš šio prietaiso panaudojimo pažeidimų duomenų registro bei kompiuterinė byla, taip pat duomenys apie pareigūnų supažindinimo su minėta instrukcija, jei tokie duomenys pildomi.

Esant šioms aplinkybėms, E. Ž. pagal ATPK 124 str. 6 d. pradėta administracinė teisena, apelianto teigimu, turi būti nutraukta, nesant jo veiksmuose šio administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Dėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos pagal ATPK 130 str. 1 d. nutraukimo

Pagal ATPK 130 str. 1 d., be kita ko, atsako tas, kas nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Dėl šio pažeidimo E. Ž. teismo posėdžio metu parodė, kad jis nematė ir nesuprato, jog policijos pareigūnas jį stabdė. Kadangi transporto priemonių kelyje buvo daug, todėl buvo sunku nustatyti, kurią transporto priemonę pareigūnas (toje vietoje pareigūnas buvo vienas) nori sustabdyti.

Teismas dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., padarė išvadą, kad šis pažeidimas visiškai įrodytas.

Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.

Nors bylos medžiaga yra užfiksuoti visi ATPK 130 str. 1 d. įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėties objektyviosios pusės požymiai, tačiau teismas, analizuodamas ATPK 130 str. 1 d. įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėties būtinus elementus, pažymi, jog pasitraukimo iš eismo įvykio vietos atveju turi būti nustatyta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai supranta ir tikslingai, siekdamas išvengti atsakomybės iš eismo įvykio vietos pasišalina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. N16-2330/2007, N575-4060/2009).

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais( šiuo atveju pareigūnų patikrinimo aktu). Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Apelianto teigimu, šioje byloje būtina remtis ir vadovautis rašytiniais įrodymais, kurių visuma paneigia šioje byloje administracinio teisės pažeidimo konstatavimą. Asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administraciniam teisės pažeidimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno elemento nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Taigi tokiu atveju nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Išnaudojus visas galimybes surinkti bylai reikšmingus įrodymus, tačiau nepašalinus abejonių dėl asmens kaltės, yra pagrindas pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti. Šioje byloje tokios abejonės dėl administracinėn atsakomybėn patraukto E. Ž. kaltumo, apelianto teigimu, nėra pašalintos.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad teismas išnagrinėjęs E. Ž. bylą visapusiško ir išsamaus įrodymų ar jų šaltinių analizės nedarė, apsiribojo tik faktų, surašytų administracinio teisės pažeidimo protokole, jo prieduose bei pareigūno tarnybiniame pranešime išdėstymu, savaip ir tendencingai aiškino pažeidimo padarymo aplinkybes, todėl, apelianto teigimu, nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Tokiu būdu teismas pažeidė ATPK 256 ir 257 straipsnių, reglamentuojančių įrodinėjimą administracinių teisės pažeidimų bylose, nuostatas. Iš to išeina, kad skundžiamas nutarimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisingu, nes jame išdėstyti faktai neatitinka anksčiau išdėstytų faktinių bylos aplinkybių, todėl teismo nutarimas turi būti panaikintas, o administracinė byla nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde ginčijamos teismo išvados dėl E. Ž. kaltės padarius ATPK 124 str. 6 d. ir 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus. Apelianto įsitikinimu, byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, kurie patvirtintų E. Ž. kaltę dėl jam inkriminuotų pažeidimų padarymo, teigiama, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nepritaria apeliacinio skundo argumentams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, yra teisingos, pagrįstos ir motyvuotos, atitinkančios faktines aplinkybes. Apygardos teismas konstatuoja, kad ATPK 257 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo principų skundžiamą nutarimą priėmęs teismas nepažeidė, įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apklausė administracinėn administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį bei jo atstovą, išreikalavo prašomus dokumentus, tiesiogiai ištyrė rašytinius įrodymus ir savo išvadas dėl E. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus pagrindė aptartų įrodymų visumos analize bei išsamiu vertinimu. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad bylos duomenimis įrodyta, jog E. Ž. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje, vairuodamas motociklą „Yamaha“, valstybinis Nr. 13 ALP, važiavo 130 km/h greičiu, kai leistinas greitis buvo 70 km/h, tokiu būdu leistiną greitį viršijo 60 km/h, be to, stabdomas uniformuotų policijos pareigūnų nestojo, nepakluso jų teisėtiems reikalavimams sustabdyti transporto priemonę. Šiais veiksmais E. Ž. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 124 str. 6 d. ir 130 str. 1 d.

Nors apelianto skunde teigiama, jog byloje nėra neginčijamų ir objektyvių įrodymų, kad E. Ž. važiavo 130 km/h greičiu, tokiu būdu leistiną 70 km/h greitį viršijo 60 km/h, tačiau, kaip matyti iš paties E. Ž. paaiškinimų pirmosios instancijos teisme metu, jis neginčijo važiavęs didesniu nei leistina greičiu, tik teigė, kad leistiną greitį viršijo nežymiai, tačiau kiek tiksliai, negalėjo pasakyti, tačiau abejoti mobiliu greičio matuokliu SL-700 Nr. SL70360 užfiksuotais duomenimis (130 km/h +-2 km/h) teismas neturi pagrindo, nes jo tinkamumą naudoti patvirtina byloje esantis patikros sertifikatas (b. l. 19).

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog skundžiamas nutarimas pagrįstas prielaidomis, kad buvo nustatytas būtent E. Ž. vairuojamos transporto priemonės važiavimo greitis. Pažymėtina, kad pats E. Ž. viso proceso metu neginčijo, jog administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuotu laiku ir vietoje vairavo motociklą „Yamaha“, valstybinis Nr. 13 ALP, ir važiavo didesniu nei leistinas greičiu, tačiau ginčijo užfiksuotą greitį, teigė, kad galėjo važiuoti 80-90 km/h greičiu, tačiau, kaip minėta, abejoti mobiliu greičio matuokliu SL-700 Nr. SL70360 užfiksuotais duomenimis teismas neturi pagrindo. Be to, kaip matyti iš policijos pareigūno D. B. tarnybinio pranešimo, jame nurodyta, kad E. Ž. su pažeidimu sutiko, aiškino, kad antra eismo juosta važiavo greičiau už visus, tačiau nematė, kad buvo stabdomas, o paklaustas, kodėl nestojo, kai matė persekiojimą, atsakė, kad dažniausiai nestodamas išvengia atsakomybės.

Nors apelianto skunde teigiama, kad teismas negalėjo vadovautis policijos pareigūno D. B. tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis, nes jame nurodyta, kad jis užfiksavo E. Ž. vairuojamo motociklo greitį, o, kaip matyti iš byloje esančio išrašo iš Transporto priemonių greičio matavimo prietaiso SL-70360 panaudojimo registracijos žurnalo, jame nurodyta, kad 2015-07-16 17.08 val., A13 kelyje 14 km/70, matavimą atliko T. J., tačiau apeliantas neginčija, kad fiksuojant pažeidimą kartu su pareigūnu D. B. buvo ir kitas to paties komisariato pareigūnas T. J. ir, kaip matyti, būtent pastarasis užpildė žurnalą, jame nurodydamas, jog 2015-07-16 17.08 val. A13 kelio 14 kilometre, kur leistinas 70 km/h greitis, matavimo prietaisu SL-70360 buvo užfiksuotas 130 km/h greitis bei nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokolo numeris 15000306801 (b. l. 54-55). Šie duomenys visiškai sutampa su pareigūno D. B. E. Ž. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole bei šio pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis, todėl laikyti juos nepatikimais, priešingai apelianto tvirtinimui, pagrindo nėra.

Apygardos teismas taip pat nemano, jog tai, kad teismui nebuvo pateikti pažeidimą fiksavusių policijos pareigūnų budėjimo grafikas ir maršrutas, greičio matavimo prietaiso „Unipar SL700“ naudojimo instrukcija bei duomenys, ar pažeidimą fiksavę pareigūnai buvo supažindinti su minėta instrukcija, sudaro pagrindą administracinio teisės pažeidimo bylą E. Ž. nutraukti, nes apygardos teismui abejonių dėl transporto priemonių greičio matavimo prietaiso naudojimo ir atliktų matavimų kontrolės tvarkos policijos įstaigoje teisėtumo bei policijos pareigūnų darbo su šio mobiliojo greičio matavimo prietaisu tvarkos ar Kelių eismo taisyklių pažeidimo tyrimo tvarkos neiškilo, juolab, kad nei E. Ž., nei jo atstovas su pažeidimo užfiksavimo aplinkybėmis susijusių pastabų ar papildomų reikalavimų po to, kai šie duomenys nebuvo pateikti, teismui nepareiškė.

Atsakydamas į apelianto skundo argumentą, jog teismas negalėjo vadovautis vien tik policijos pareigūno D. B. tarnybiniame pranešime užfikuotais duomenimis, neapklausęs kaip liudytojų pažeidimą fiksavusių pareigūnų, apygardos teismas pažymi, kad policijos pareigūnai D. B. ir T. J. buvo kviečiami atvykti į teismo posėdį, tačiau pagal šaukimus jie neatvyko, pareigūnas D. B. savo 2015-09-21 prašyme (b. l. 37) teismui nurodė, kad atostogauja ir prašė remtis jo parodymais, nurodytais tarnybiniame pranešime, o duomenų, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas E. Ž. bei jo atstovas būtų prieštaravę, jog byla būtų išnagrinėta neatvykus minėtiems policijos pareigūnams, byloje nėra. Kita vertus, abejoti policijos pareigūno D. B. tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis teismas neturi pagrindo, nes byloje nenustatytos aplinkybės, jog šis preigūnas būtų suinteresuotas apkalbėti ar nepagrįstai apkaltinti E. Ž..

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apelianto skundo argumentai, jog byloje nėra neabejotinų duomenų, kad E. Ž. tyčia nevykdė policjos pareigūno reikalavimo sustadyti transporto priemonę, nes, pasak jo, jis nematė ir nesuprato, jog policijos pareigūnas jį stabdė, kadangi transporto priemonių kelyje buvo daug, todėl buvo sunku nustatyti, kurią transporto priemonę pareigūnas nori sustabdyti.

Vertindamas, ar E. Ž. suprato, kad yra stabdomas policijos pareigūnų, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūno D. B. tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis apie tai, jog E. Ž. vairuojamą motociklą, dėvėdamas šviesą atspindinčią liemenę, jis stabdė iškėlęs raudonos spalvos šviesą atspindintį skritulį, aiškiu rankos mostu nurodydamas motociklo vairuotojui sustoti prie kelkraščio, tačiau vairuotojas akivaizdžiai padidinęs greitį nuvažiavo link Palangos. Nepaisant to, jog E. Ž., kaip pats nurodė bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, matė, kad policijos pareigūnas stabdo, tačiau, pasak jo, jis nesuprato, kad pareigūnas stabdo jį, galvojo, jog stabdo automobilį, lenkusį jį iš nugaros, tačiau jo veiksmai po to, kai pareigūnai tarnybiniu automobiliu, pažymėtu policijos skiriamaisiais ženklais, įjungę mėlynos ir raudonos spalvos švyturėlius ir spec. garso signalą ėmė persekioti jo vairuojamą motociklą, tačiau ir tada jis nesustojo bei nusuko nuo A13 kelio į dešinę bei nuvažiavo link Girkalių kaimo, o sustojo tik tada, kai važiuodamas žvyrkeliu posūkyje nesuvaldė vairuojamo motociklo ir nuvažiavo nuo kelio, nors, kaip pats nurodė: „Mano motociklas nepritaikytas žvyrkeliui, tam yra netinkamos padangos.“ (b. l. 25), neabejotinai patvirtina, kad skubiai nusukdamas vairuojamą motociklą link Girkalių kaimo E. Ž. siekė pasišalinti ir tokiu būdu išvengti administracinės atsakomybės. Įvertinęs šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. Ž. versiją, kad policijos pareigūno automobilio su įjungtais švyturėliais bei garsiniu signalu jis nepastebėjo, atmetė kaip nepagrįstą. Teisėtam policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti vairuojamą transporto priemonę nepaklusdamas, E. Ž., pažeidęs Kelių eismo taisykles, padarė ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kad išdėstyta, pripažįsta, jog byloje esančiais duomenimis neabejotinai įrodyta, kad E. Ž. protokole nurodytu laiku ir vietoje, vairuodamas motociklą „Yamaha“, valstybinis Nr. 13 ALP, važiuodamas 130 km/h greičiu, viršijo leistiną 70 km/h greitį 60 km/h bei stabdomas uniformuotų policijos pareigūnų nestojo, nepakluso jų teisėtiems reikalavimams sustabdyti transporto priemonę. Apygardos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog E. Ž. kaltė visiškai įrodyta. Skundžiamame teismo nutarime aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina E. Ž. kaltę dėl jam inkriminuotų pažeidimų, numatytų ATPK 124 str. 6 d. ir 130 str. 1 d., padarymo. Apeliacinio skundo argumentai E. Ž. kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų pagrindu padaryta išvada dėl E. Ž. kaltės padarius ATPK 124 str. 6 d. ir 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutarimą ir administracinėn atsakomybėn patraukto E. Ž. atstovo advokato Jono Špelverio apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.