Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo L. M. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą dėl L. M. 2012 m. balandžio 23 d. skundo.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundui nagrinėti pateikta bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas L. M. 2012 m. balandžio 23 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą, prašydamas pradėti privataus kaltinimo bylos procesą prieš Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos komisariato tyrėją Ž. L. ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorą J. Š.

Kauno apygardos teismui skundas buvo paduotas 2012 m. kovo 8 d., tačiau Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas A. S. sąmoningai nepriėmė jo ir be jokios teismo nutarties (surašęs tik raštą) grąžino pareiškėjui. Nusiuntus skundą Lietuvos apeliaciniam teismui, Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė L. G. pateikė melagingą išvadą, jog Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko A. S. veiksmai teisėti.

Apygardos teismas melagingai tvirtina, kad grasinant nužudyti arba sergantį sunkia liga ir turintį tai pateisinančius dokumentus asmenį nuolat terorizuojant telefonu, raštu negalima sukelti BK 139 straipsnyje nurodyto nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo. Taip pat teismas melagingai nurodo, jog nėra jokių įrodymų apie pareiškėjo gydymą, nors jis teismui pateikė pranešimų apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą kopijas, įrodančias, kad jis gulėjo ligoninėje priešinsultinės būsenos. Teisėjai nėra gydymo specialistai, todėl negali objektyviai pasisakyti dėl pareiškėjo sveikatos būklės.

Nutartyje nėra nė vieno argumento, nurodyto BPK 168 straipsnio 2 dalyje, reikalingo atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą.

Pareiškėjas dar ginčija Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d., Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nutartis bei Kauno apygardos teismo teisėjo A. P. veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo L. M. skundas atmetamas.

Skunde nurodoma, jog skundžiama nutartis prieštarauja BPK 413 straipsnio 5 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio, Konvencijos 6 straipsnio nuostatoms, Teismų įstatymui, Prokuratūros įstatymui ir kitiems teisės aktams. Visi įstatymų straipsniai skunde nurodyti kaip ištisinis sąrašas, bendrai ir deklaratyviai. Skunde nepateikti argumentai, atskleidžiantys kiekvieno minėto teisės akto konkrečius pažeidimus. Dėl to negalima argumentuotai atsakyti dėl teisės taikymo byloje, nes nėra galimybės įvertinti, ar iš tiesų padaryti atitinkami teisės pažeidimai.

Pareiškėjas skunde teigia, kad jam nebuvo pranešta apie posėdžio datą ir laiką, teisėjų kolegijos sudėtį.

Atkreipiamas dėmesys, jog BPK 412¹ straipsnio nuostatos nenumato pareiškėjo dalyvavimo teismui svarstant, ar skundas priimtinas, ar atsisakytina pradėti privataus kaltinimo bylos procesą. Dėl to pareiškėjui nepranešamas pasirengimo nagrinėti bylą laikas, juo labiau teisėjų kolegijos sudėtis. Rengimosi stadijoje teismas tik tikrina, ar skunde nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką nėra akivaizdžiai neteisingi, ar nėra aiškių BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Tokius faktus ar aplinkybes nustatęs, teismas priima nutartį atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, nutarties nuorašas siunčiamas skundą padavusiam asmeniui.

Iš bylos duomenų matyti, kad skundžiamos nutarties nuorašas pareiškėjui L. M. išsiųstas 2012 m. gegužės 22 d. (24 b. l.).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog vienas iš jo skundą nagrinėjusių teisėjų anksčiau dalyvavo, nagrinėjant kitus pareiškėjo skundus, todėl skundžiamą nutartį priėmė šališka teisėjų kolegija.

Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundo argumentai šiuo procesiniu klausimu yra nepagrįsti.

BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, jog teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje.

Iš prie nagrinėjamo skundo pridėtos Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nutarties kopijos (38 b. l.) matyti, kad teisėjas E. G. priėmė procesinį sprendimą dėl žemesniojo teismo nutarties ikiteisminio tyrimo medžiagoje, kurioje L. M. pareikšti įtarimai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Atkreipiamas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurioje L. M. pareikšti įtarimai, ir medžiaga, kurioje atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, negali būti laikoma viena ir ta pačia byla BPK 58 straipsnio 2 dalies prasme. Tai yra du visiškai skirtingi procesai, dėl to nėra pagrindo teigti, kad skundžiamą nutartį priėmusi teisėjų kolegija buvo šališka.

Pareiškėjas skunde ginčija Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko A. S. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės L. G. veiksmus, susijusius su skundo priėmimu.

Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė L. G. rašte Nr. (6.16)-03-211 (43–44 b. l.) pasisakė dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko A. S. veiksmų. Dėl to skundą dėl skundžiamos nutarties nagrinėjanti aukštesniojo teismo teisėjų kolegija neturi teisinių galių spręsti dėl minėtų teisėjų veiksmų, nes tikrina tik tai, ar žemesniojo teismo teisėjų kolegija, svarstydama paduoto L. M. skundo pradėti privataus kaltinimo bylos procesą priimtinumo klausimą, teisingai įvertino skunde išdėstytus faktus ir ar pagrįstai atsisakė tokį procesą pradėti.

L. M. skunde nurodo BPK 168 straipsnio 2 dalies normą, kuri taikoma, kai atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą.

Atkreipiamas pareiškėjo dėmesys, kad privataus kaltinimo bylų procesą reglamentuoja BPK XXX skyriaus 407–417 straipsnių nuostatos, todėl BPK 168 straipsnio 2 dalies nuostatos nesusijusios su aptariamu procesu.

L. M. skunde nenurodo jokių duomenų, įrodančių, jog jo sveikata pablogėjo būtent dėl skunde minimų pareigūnų veiksmų.

Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija sutinka su žemesniojo teismo išvada, kad pridėti pranešimai apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą nepatvirtina pareiškėjo stacionarinio gydymo, priešinsultinės būsenos, prarasto profesinio ar bendro darbingumo lygio. Jie įrodo tik tai, jog L. M. nedarbingumo priežastis yra liga. Tačiau negalima neatkreipti dėmesio, kad pareiškėjas pats nurodė turintis antros grupės neįgalumą ir nepateikė jokių objektyvių duomenų, jog neįgalumas yra skunde minimų pareigūnų veiksmų padarinys.

Nenustačius būtinojo BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymio – padarinių ir priežastinio ryšio, baudžiamasis persekiojimas dėl šios veikos negali būti pradėtas.

Skunde ginčijamos Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d., Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nutartys bei aptariami neva neteisėti Kauno apygardos teismo teisėjo A. P. veiksmai nėra šio proceso (dėl privataus kaltinimo bylos proceso pradėjimo) vertinimo objektas, todėl aukštesnysis teismas dėl to nepasisako.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama nutartis, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą dėl L. M. 2012 m. balandžio 23 d. skundo, yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra teisinio pagrindo jos naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjo L. M. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.