Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį, 260 straipsnio 1 dalį trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį - 20 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu, BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis - subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaičiuotas laikas, išbūtas suėmime bei atliekant bausmę pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. nuosprendį.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti G. R. ir M. P., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 20 d. nutartis, kuria nuteistosios T. K. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K. nuteista už tai, kad, veikdama bendrininkų grupe su M. P., sukurstė kitą asmenį neteisėtai platinti psichotropines medžiagas bei pasikėsino neteisėtai įgyti nedidelį kiekį psichotropinių medžiagų, neturėdamos tikslo jų parduoti ar kitaip platinti: nuo 2008 m. gruodžio mėnesio iki 2009 m. sausio 22 d., tikslus laikas nenustatytas, būdamos Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, veikdamos bendrininkų grupe, turėdamos tikslą neteisėtai įgyti psichotropinių medžiagą, M. P. iki 2009 m. sausio 21 d. iš areštinės skambinant nelegaliai turimu mobiliojo ryšio telefonu G. R., jį kurstė ir įkalbinėjo, o 2009 m. sausio 21 d., apie 21.43 val., įkalbėjo, paslėpus mobiliojo ryšio telefono kroviklio viduje, perduoti psichotropines medžiagas T. K. motinai M. K. T. K. su M. P. organizavus ir susitarus, G. R., vykdydamas susitarimą, iki 2009 m. sausio 22 d., tiksli data ir laikas nenustatyti, nenustatytomis aplinkybėmis, iš nenustatyto asmens, neteisėtai, turėdamas tikslą perduoti į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę, įgijo 1,014 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo nedidelis kiekis (0,090 g) psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kuriuos paslėpė mobiliojo ryšio telefono kroviklio viduje ir laikė savo gyvenamojoje vietoje, esančioje Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini). 2009 m. sausio 22 d., apie 12.45 val., mobiliojo ryšio telefono kroviklio viduje paslėptą šią psichotropinę medžiagą nugabeno į lombardą, esantį Klaipėdoje, Naikupės g. 18, ir perdavė M. K., kuri kroviklį su kitais daiktais T. K. prašymu turėjo perduoti E. M., kad šis nugabentų ir perduotų Klaipėdos areštinėje esančioms T. K. ir M. P., tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes M. K. mobiliojo ryšio telefono kroviklio su jame paslėpta psichotropine medžiaga E. M. neperdavė.

Kasaciniu skundu nuteistoji T. K. prašo iš esmės išnagrinėti bylą, nes yra neteisingai apkaltinta. Teismas netinkamai kvalifikavo veiką, byloje ištirtos faktinės aplinkybės neįrodo jos, kaip kurstytojos, kaltės padaryti BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nuteistoji teigia, kad jai netinkamai pritaikyta BK 24 straipsnio 5 dalis, nes nekurstė G. R. padėti įsigyti narkotinių medžiagų, su juo telefonu nekalbėjo. Kasatorė mano, kad jos veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį - ji tik bandė padėti M. P. įsigyti kroviklį. T. K. nurodo, kad taikant BK 22 straipsnio 1 dalį bausmė gali būti švelninama pagal BK 62 straipsnį. Teismo paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Kasatorė teigia, kad teisme buvo pažeista jos teisė kalbėti gimtąja kalba, turėti vertėją. T. K. nurodo, kad paskirtas gynėjas negynė jos interesų.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras prašo nuteistosios T. K. kasacinį skundą atmesti. Prokuroro teigimu, nuteistoji T. K. visiškai nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė jos teisę kalbėti gimtąja kalba, turėti vertėją. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka T. K. nurodė, kad lietuvių kalbą supranta, vertėjas nereikalingas. Be to, nagrinėjant bylą jos procesines teises užtikrino valstybės paskirtas gynėjas. Prokuroro nuomone, teismai, objektyviai ir visapusiškai ištyrę visas bylos faktines aplinkybes bei įvertinę surinktus įrodymus, jų visetą, teisingai kvalifikavo nuteistosios T. K. įvykdytas veikas. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir netaikė BK 62 straipsnio. Pagal baudžiamąjį įstatymą taikyti BK 62 straipsnį teismas gali ne tik konstatavęs visų įstatyme nustatytų būtinųjų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Šioje baudžiamojoje byloje teismai nenustatė nė vienos nuteistosios T. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Prokuroras nurodo, kad T. K. paskirta bausmė neprieštarauja nei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams, nei teisingumo, sąžiningumo bei teisėtumo principams, yra proporcinga padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdžiui ir laipsniui bei nuteistosios asmenybei.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nusikaltimų kvalifikacijos

T. K. kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo jos veiką pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 260 straipsnio l dalį, nes, kasatorės nuomone, veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio l dalį.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, nustatė, kad T. K., veikdama bendrininkų grupe su M. P., sukurstė G. R. neteisėtai platinti psichotropines medžiagas bei pasikėsino neteisėtai įgyti nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos, neturėdama tikslo parduoti ar kitaip platinti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta išsami įrodymų analizė T. K. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybėms patvirtinti. Jos kaltė įrodyta liudytojų L. A., M. K., A. B., E. M., V. R., R. B. parodymais, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais, slapto sekimo protokolu, specialisto išvada.

Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrino, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas T. K. apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad T. K., nepaisant to, kad M. P. bendravo su G. R. ir derino visas mobiliojo ryšio telefono su krovikliu, kurio viduje buvo paslėptos psichotropinės medžiagos, perdavimo aplinkybes, visas šio įvykio detales žinojo, suprato ir siekė, kad reikiamas kroviklis pasiektų jas areštinėje, t. y. bendrininkavo kartu su M. P.. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija T. K. apeliacinio skundo argumentus, kad ji nekurstė G. R. neteisėtai platinti psichotropinių medžiagų bei nesikėsino neteisėtai įgyti jų nedidelio kiekio, neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti, norėjo tik įsigyti mobiliojo ryšio telefono kroviklį, vertino kaip norą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes T. K. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 260 straipsnio l dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį.

Dėl BPK 8 straipsnio ir 44 straipsnio 7 punkto reikalavimų

T. K. kasaciniame skunde teigia, kad teisme buvo pažeista jos teisė kalbėti gimtąja kalba, turėti vertėją.

Baudžiamojo proceso kodekse nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine kalba, o lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka. Visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis šio Kodekso nustatyta tvarka (BPK 8 straipsnio 1, 2 dalys).

BPK 44 straipsnio 7 punkte įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens teisė, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkte taip pat įtvirtinta asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba.

Iš baudžiamojoje byloje esančių 2009 m. vasario 24 d. ir 2009 m. liepos 30 d. įtariamojo apklausos protokolų matyti, kad įtariamoji T. K. pareiškė, jog moka lietuvių kalbą ir pageidauja duoti parodymus šia kalba. Po apklausos protokolu savo ranka, be klaidų lietuviškai parašė, kad protokolą perskaitė ir šis iš įtariamosios žodžių surašytas teisingai (T. 2, b. l. 115, 117). Pažymėtina, kad apklausų metu dalyvavo T. K. gynėja advokatė R. Baranauskienė, tačiau nei ji, nei T. K. nepareiškė prašymų dėl vertėjo dalyvavimo apklausose. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose T. K. taip pat nereikalavo vertėjo ir išsamiai lietuvių kalba davė parodymus ir atsakė į jai pateiktus klausimus. Be to, iš T. K. apeliacinio ir kasacinio skundų, surašytų ranka, matyti, kad nuteistoji moka lietuvių kalbą. T. K. anksčiau jau ne kartą buvo teista ir iš nuosprendžių nuorašų matyti, kad jie surašyti lietuvių kalba, o nagrinėjant šias bylas vertėjas nedalyvavo. Taigi, T. K. teiginiai, kad bylos nagrinėjimo metu buvo suvaržytos jos procesinės teisės, nes blogai mokanti lietuvių kalbą, yra nepagrįsti.

Kolegija pažymi, kad nuteistoji T. K. apeliaciniame skunde nenurodė, jog buvo pažeista jos teisė turėti vertėją. Šis klausimas nebuvo nagrinėtas apeliaciniame procese. BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Dėl teisės į gynybą pažeidimo

Kasaciniame skunde T. K. teigia, kad valstybės paskirtas gynėjas savo pareigas atliko formaliai, negynė jos interesų. Šie kasatorės argumentai yra nepagrįsti.

Pagal BPK 44 straipsnio 8 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą, įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka.

Įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą ir ši teisė jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos (BPK 10 straipsnio 1 dalis).

Byloje nėra duomenų, kad būtų pažeista nuteistosios T. K. teisė į gynybą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad T. K. buvo užtikrinta teisė naudotis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėjo paslaugomis - paskirta gynėja advokatė R. Baranauskienė atstovauti jos interesams ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nes kasatorė tuo metu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę (BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Advokatė R. Baranauskienė gynė T. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose metu. Pagal BPK 52 straipsnį įtariamasis ar kaltinamasis bet kuriuo proceso metu turi teisę atsisakyti gynėjo. T. K. nė karto nepareiškė prašymo pakeisti gynėją, nenurodė, kad valstybės paskirta gynėja neatliko ar akivaizdžiai netinkamai atliko savo pareigas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. K. teisė į gynybą ir galimybė įstatymo nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo kaltinimų buvo užtikrintos. Be to, šios aplinkybės nebuvo skųstos apeliacine tvarka ir nagrinėtos apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

Dėl paskirtos bausmės

Kasatorė teigia, kad teismas nepagrįstai netaikė jai BK 62 straipsnio nuostatų ir skyrė per griežtą bausmę.

Pagal BK 260 straipsnio 1 dalies sankciją kaltininkui gali būti skiriamas laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Klaipėdos miesto apylinkės teismas T. K. paskyrė trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pagal BK 259 straipsnio 2 dalies sankciją kaltininkas gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba bauda, arba areštu. Teismas už pasikėsinimą neteisėtai įgyti nedidelį kiekį psichotropinių medžiagų, neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti paskyrė T. K. dvidešimties parų arešto bausmę. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė T. K. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio skyrimo motyvus. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad ji padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą ir vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, anksčiau teista už tyčinių, tarp jų ir savanaudiškų, nusikaltimų padarymą, nusikalto teistumui neišnykus (yra recidyvistė), į kaltinamosios asmenybę apibūdinančius duomenis, nusikaltimo motyvus, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė veikdama bendrininkų grupe.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs T. K. apeliacinį skundą, nurodė, kad jai paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnio nuostatas.

Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė, kad teismas, skirdamas T. K. bausmes už padarytas veikas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl bausmės rūšies atitinka BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią recidyvistui (anksčiau teistam už tyčinį nusikaltimą ir vėl padariusiam tyčinį nusikaltimą ir turinčiam teistumą asmeniui) paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Kasacinė kolegija, patikrinusi kasatorės T. K. argumentus dėl baudžiamojo įstatymo pažeidimo nepaskyrus švelnesnės, nei negu įstatymo numatyta, bausmės (BK 62 straipsnis), konstatuoja, kad jie teisiškai nepagrįsti ir neatitinka bylos duomenų. Švelninti paskirtas bausmes BK 62 straipsnyje numatytais pagrindais nebuvo pagrindo, nes nėra visų būtinų šiame straipsnyje nurodytų sąlygų. Teismas, skirdamas bausmę nuteistajai T. K., laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, o paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis atitinka bausmės paskirtį bei tikslus (BK 41 straipsnis).

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios T. K. kasacinį skundą atmesti.