- Teismas
- Marijampolės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-11
- Bylos Nr.
- 2-751-305/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-00461-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimutis Vaitkus
- Pareiškėjas
- D. R.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilkaviškio rajono savivaldybės, VĮ Registrų centro
- Advokatai
- Vidmantas Ravinis
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjas Laimutis Vaitkus, sekretoriaujant Ligijai Vosylienei, dalyvaujant pareiškėjai D. R., pareiškėjos atstovui advokatui Vidmantui Raviniui, nedalyvaujant suinteresuotų asmenų Vilkaviškio rajono savivaldybės, VĮ Registrų centro Marijampolės filialo, VĮ Turto banko atstovams (teismo šaukimai įteikti tinkamai, gauti prašymai bylą nagrinėti jų atstovams nedalyvaujant),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. R. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. R. prašo teismą nustatyti faktą, kad D. R. nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini), bute Nr. (duomenys neskelbtini) esanti patalpa/kambarys, unikalus numeris (duomenys neskelbtini).
Dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų, atsikirtimų esmė.
Šalies argumentai
Pareiškėja pareiškime nurodė, ji bei jos atstovas teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 3 kambarių butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įgytas 1994 m. sausio 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 20 pagal 1991-05-28 įstatymą Nr. I-137 pagrindu. Minėtas butas yra pastate - gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kuris faktiškai yra dviejų butų gyvenamasis pastatas-gyvenamasis namas. Tačiau pagal nekilnojamojo turto registro duomenis minėtame gyvenamajame pastate - gyvenamajame name suformuoti trys atskiri nekilnojamieji objektai - gyvenamosios patalpos: 4 kambarių butas, priklausantis vienam iš savininkų B. B., 3 kambarių butas, priklausantis pareiškėjai, ir butas/patalpa - kambarys, kuris randasi pareiškėjai priklausančio buto patalpose ir kuris yra registruotas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės vardu. Pastatas-gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame yra pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis butas bei minėtas butas/patalpa – kambarys (realiai esantis pareiškėjos bute), buvo pastatytas (duomenys neskelbtini) kolūkio. Kadangi pareiškėja ir jos sutuoktinis dirbo šiame kolūkyje, pareiškėjos šeimai teisėtai buvo skirtas visas 4 kambarių butas (t.y. apimantis šiuo metu suformuotus 2 atskirus nekilnojamuosius objektus – jai nuosavybės teise jau priklausantį 3 kambarių butą bei butą/patalpą – kambarį). 1 kambario, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, atsiradimą pareiškėjai priklausančiame 3 kambarių bute sąlygojo tai, kad jai ir jos buvusiam, šiuo metu jau mirusiam (mirties data 2002 m. kovo 29 d.), sutuoktiniui M. B. gyvenant kartu pagal tuo metu galiojančius teisės aktus buvo siūloma privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau norint atlikti privatizavimo procedūrą, buvo reikalingas susitarimas kieno vardu, kokiomis sąlygomis turtas bus privatizuojamas. Tuo metu kartu su pareiškėja gyvenęs M. B. dėl vedamo nevisiškai tinkamo gyvenimo būdo sutikimo privatizuoti gyvenamąsias patalpas nedavė, todėl pareiškėjai buvo leista privatizuoti dalį minėto buto, t.y. 3 jame esančius kambarius, kuri nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Šiuo metu nekilnojamojo turto registre minėtas butas/patalpa – kambarys, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise įregistruotas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės vardu, kurios veikla buvo nutraukta 1992 m. gruodžio 17 d. Vilkaviškio rajono valdybos potvarkiu Nr. 227 „Dėl privatizuotų žemės ūkio įmonių veiklos nutraukimo ir vyriausių buhalterių atleidimo iš užimamų pareigų“. Dokumentuose fiksuota, kad privatizavus minėtą įmonę, jos bazėje buvo įsteigta žemės ūkio bendrovė (duomenys neskelbtini), kuri taip pat 1995 m. gruodžio 7 d. žemės ūkio bendrovės (duomenys neskelbtini) visuotinio narių susirinkimo protokolu Nr. l nutarta likviduoti. Pareiškėja bei jos atstovas nurodė, kad siekiant gauti duomenis apie (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės likvidavimą, jos teisių bei pareigų perėmėjus bei duomenis, kam perduotas nekilnojamas daiktas butas/kambarys, esantis (duomenys neskelbtini), buvo kreiptasi tiek į Vilkaviškio rajono savivaldybę, tiek į Marijampolės apskrities archyvą. Iš Vilkaviškio rajono savivaldybės gauti atsakymai, kad likvidavus (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonę pastarosios turtas Vilkaviškio rajono savivaldybei perduotas nebuvo, dokumentų ir kitų duomenų, susijusių su minėtos žemės ūkio bendrovės likvidavimu ir jos teisių perėjimu kitiems asmenims, savivaldybė neturi; žemės ūkio bendrovės (duomenys neskelbtini) dokumentai archyvui saugoti perduoti, tačiau duomenų apie turto - kambario, esančio (duomenys neskelbtini), perdavimą nėra. Iš Marijampolės apskrities archyvo gautas atsakymas, kad (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės archyvinio fondo dokumentuose, 1992 m. turto perdavimo pirkėjams, GT komplektams ir savivaldybei aktų byloje, 1992 m. turto perdavimo įmonėms, organizacijoms aktų ir kt. byloje, 1992 m. turto perdavimo ūkininkams aktų byloje, Vilkaviškio rajono valdybos archyvinio fondo dokumentuose, 1992-1994 metų valdybos posėdžių protokolų ir potvarkių bylose bei Vilkaviškio rajono valdybos ekonomikos ir finansų skyriaus dokumentuose, 1992-1996 m. žemės bendrovės (duomenys neskelbtini) byloje duomenų, kam ir kokiu pagrindu perduotas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra; Vilkaviškio rajono valdybos 1991 m. spalio 31 d. potvarkiu Nr. 94 (duomenys neskelbtini) kolūkis buvo reorganizuotas į (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonę. Pareiškėja nurodė, kad jai ir jos sutuoktiniui M. B. santuoką nutraukus, jie pasiskirstė kambarius bute ir jos buvęs sutuoktinis gyveno tame kambaryje, į kurį nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu faktą prašoma nustatyti. Tačiau dar ir gyvam buvusiam sutuoktiniui esant, ji tvarkydavo minėtą kambarį, o po buvusio sutuoktinio mirties rūpinosi minėtu kambariu kaip savo turtu, niekaip neišskirdama jo nuo likusios buto dalies, t.y. jį remontavo (keitė langus, taisė stogą virš kambario), prižiūrėjo ir t.t. Pareiškėjos atstovo nuomone, nagrinėjamu atveju yra visos nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinos sąlygos. Akcentuoja, kad duomenų, jog minėta patalpa/kambarys yra valstybės ar savivaldybės, byloje nėra pateikta. Nėra jokių duomenų, kad šis turtas būtų pripažintas bešeimininkiu ir teismo sprendimu perduotas valstybei ar savivaldybei, proceso dėl turto pripažinimo bešeimininkiu taip pat nėra pradėta. Minėtas turtas priklausė kolūkiui, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad pagal 1964 metų Civilinį kodeksą buvo skiriamos kaip atskiros valstybės ir kolūkių nuosavybės, todėl kolūkio turtas tapti valstybės turtu savaime negalėjo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas savo atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareiškime išdėstytais argumentais bei reikalavimais nesutinka, prašo pareiškėjos pareiškimą atmesti. Nurodo, kad šiuo atveju negalima buto/patalpos - kambario, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ginčo objektas) valdymo aplinkybių laikyti atitinkančiomis visas įstatymo nustatytas daikto sąžiningo ir teisėto valdymo kaip nuosavo sąlygas, nes įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Buvusi valstybinė (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonė buvo privatizuojama pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą ir, vadovaujantis šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, 1992 m. gruodžio 17 d. valstybinis valdymo organas, kurio reguliavimo sferoje buvo privatizuojama įmonė, t.y. Vilkaviškio rajono valdyba, priėmė sprendimą įmonę likviduoti. Vadovaujantis tuo metu galiojusio Butų kodekso 5 str., „gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose kolūkiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, <...> priklausė visuomeniniam butų fondui“. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta bei į tai, kad ginčo objektas vis dar registruotas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės vardu, suinteresuotas mano, kad pagal tuo metu galiojusius teisės norminius aktus ginčo objektas turėjo būti perduotas visuomeniniam ar valstybiniam butų fondui, o šios patalpos galėjo būti privatizuojamos tik Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, todėl laiko, kad ginčo objektas liko valstybės nuosavybe, į kurią pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalį negali būti įgyjama nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi (b.l. 46-47).
Suinteresuotas asmuo Vilkaviškio rajono savivaldybė savo atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareikštu pareiškimu dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo taip pat nesutinka. Atkreipia dėmesį į Kasacinio teismo praktiką, pagal kurią valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją (2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011). Pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo Nr. 335 „Dėl įmonių žinybinio butų fondo apskaitos“ 2 punktu, buvo rekomenduojama įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms perduoti žinybinį butų fondą į miestų (rajonų) valdybų balansą pagal esamą šio fondo būklę. Tikėtina, kad (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonė šios Lietuvos Respublikos Vyriausybės rekomendacijos nevykdė, įmonės veikla nutraukta Vilkaviškio rajono valdybos 1992 m. gruodžio 17 d. potvarkiu Nr. 227, tačiau Nekilnojamojo turto registre liko įregistruotas nekilnojamasis daiktas – 9,90 kv. m patalpa - kambarys, esanti gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių faktą, kad patalpą - kambarį valdo kaip savą, įgytą (užvaldytą) sąžiningai (b.l. 65-66).
Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Marijampolės filialas savo atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad šioje byloje teisinio suinteresuotumo neturi, todėl prašoma bylą nagrinėti teismo nuožiūra (b.l. 51-52).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas visiškai.
Teismo posėdyje nustatytos reikšmingos ginčui spręsti bylos aplinkybės.
Nustatyta, kad 9.90 m² butas/patalpa-kambarys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo patalpa), yra pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kuris buvo pastatytas 1968 metais (b.l. 28-32, 44-45). Minėta ginčo patalpa nuosavybės teise priklausė (duomenys neskelbtini) kolūkiui, kuris Vilkaviškio rajono valdybos 1991 m. spalio 31 d. potvarkiu Nr. 94 buvo reorganizuotas į (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonę (b.l. 11). Šiuo metu Nekilnojamojo turto registre minėta ginčo patalpa yra įregistruota nuosavybės teise priklausanti (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonei, pagrindas – Miesto (rajono) valdybos 1992 m. liepos 20 d. potvarkis Nr. 443p (b.l. 44-45, 56). (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonę privatizavus, Vilkaviškio rajono valdybos 1992 m. gruodžio 17 d. potvarkiu Nr. 227 jos veikla buvo nutraukta (b.l. 13). Šios įmonės bazėje įsteigta žemės ūkio bendrovė (duomenys neskelbtini) (b.l. 14). Nei Vilkaviškio rajono savivaldybės archyve, nei Marijampolės apskrities archyve jokių duomenų apie tai, kam ir kokiu pagrindu perduota ginčo patalpa, likvidavus (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonę, taip pat vėliau žemės ūkio bendrovę (duomenys neskelbtini), nėra (b.l. 11, 15, 18). Pareiškėjos teigimu, (duomenys neskelbtini) kolūkis skyrė jos šeimai butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame yra ir ginčo patalpa, kadangi ji ir jos sutuoktinis dirbo minėtame kolūkyje. Pareiškėja minėto buto dalį (t.y. 3 jo kambarius, išskyrus ginčo patalpą), Nekilnojamojo turto registre įregistruotą kaip savarankišką nekilnojamojo turto objektą, 1994 m. sausio 27 d. nupirko iš žemės ūkio bendrovės (duomenys neskelbtini) (b.l. 57, 26). Pareiškėjos aiškinimu, 1 iš 4 buto kambarių liko neprivatizuotas dėl to, kad norint atlikti privatizavimo procedūrą buvo reikalingas susitarimas kieno vardu, kokiomis sąlygomis turtas bus privatizuojamas, tačiau tuo metu kartu gyvenęs M. B. (buvęs sutuoktinis (b.l. 23, 24)) dėl vedamo netinkamo gyvenimo būdo sutikimo privatizuoti gyvenamąsias patalpas nedavė. Todėl jai buvo leista privatizuoti dalį minėto buto, t.y. 3 jame esančius kambarius, kuri nekilnojamojo turto registre įregistruota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Remiantis pareiškėjos paaiškinimais bei liudytojų parodymais nustatyta, kad, kol buvo gyvas pareiškėjos buvęs sutuoktinis M. B. (jis mirė 2002 m. kovo 29 d. (b.l. 25)), būtent jis gyveno ginčo patalpoje. Tačiau jau ir tuomet pareiškėja rūpinosi ginčo patalpa, ją tvarkydavo. O po buvusio sutuoktinio mirties iki dabar pareiškėja naudojasi minėta ginčo patalpa visiškai kaip savo, t.y. kaip neatskiriama jos nupirkto buto dalimi: ginčo patalpą remontuoja, ją tvarko bei ja naudojasi. Ginčo patalpa, nors Nekilnojamojo turto registre įregistruota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, tačiau faktiškai yra pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio buto dalis: ginčo patalpos plotas tik 9.90 m²; neturi atskiro įėjimo; neturi priklausinių; nors ginčo patalpos paskirtis Nekilnojamojo turto registre yra nurodyta gyvenamoji (butų), tačiau realiai ginčo patalpa kaip gyvenamasis plotas atsietai nuo viso buto negalėtų būti naudojama; ginčo patalpa, ją imant atskirai nuo viso buto, iš esmės yra bevertė (b.l. 44, 50, 53).
Sprendimo motyvai ir teisiniai argumentai.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnio 1, 5, 8 punktų bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 530 straipsnio normos numato teismui teisę ginti asmens civilinę teisę, nors ir nepažeistą, tačiau oficialiai nepripažintą, nustatant įstatymo numatytus juridiškai reikšmingus faktus, taip pripažįstant civilines teises ir pakeičiant asmens civilinius teisinius santykius su kitais asmenimis.
Pagal CK 4.47 straipsnio 11 punktą vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra įgyjamoji senatis. Įgyjamosios senaties samprata pateikiame CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs tokias nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinas sąlygas: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bei kt.).
Nagrinėjamoje byloje suinteresuoti asmenys Vilkaviškio rajono savivaldybė ir VĮ Turto bankas pagrinde ginčija sąlygos, kad daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, buvimą, kadangi, jų nuomone, byloje esantys duomenys rodo, kad ginčo patalpa priklauso valstybei nuosavybės teise. Pareiškėjos atstovas su tokiu vertinimu nesutinka, jo nuomone, suinteresuoti asmenys, kuriems tenka pareiga įrodyti, kad ginčo patalpa priklauso valstybei (ar savivaldybei), jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo patalpa priklauso valstybei (ar savivaldybei), nepateikė. Duomenų, kad ginčo patalpa teismo sprendimu būtų pripažinta bešeimininkiu turtu arba kad būtų bent jau pradėtas procesas dėl ginčo patalpos pripažinimo bešeimininkiu turtu, byloje nėra. O kadangi ginčo patalpa buvo kolūkio nuosavybė, remiantis tuometiniu teisiniu reglamentavimu, pagal kurį kolūkio ir valstybės nuosavybės buvo atskiros nuosavybės rūšys, ginčo patalpa savaime tapti valstybės nuosavybe negalėjo.
CK 4.69 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.
Nagrinėjamu atveju ginčo patalpa Nekilnojamojo turto registre yra registruota (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės vardu. Tačiau kadangi (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės veikla Vilkaviškio rajono valdybos 1992 m. gruodžio 17 d. potvarkiu Nr. 227 nutraukta, o šios įmonės pagrindu įsteigta žemės ūkio bendrovė (duomenys neskelbtini) taip pat likviduota, teismas mano, kad tas faktas, jog yra likusi sena registracija neegzistuojančios žemės ūkio įmonės vardu, nesudaro kliūties nustatyti nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto, kadangi iš esmės laikytina, jog ginčo patalpa nėra registruota Nekilnojamojo turto registre kieno nors vardu.
Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Taip pat išaiškinta, kad dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Taigi, nors nagrinėjamu atveju daiktinės teisės į ginčo patalpą neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, o pati ginčo patalpa ilgą laiką yra valdoma pareiškėjos, tačiau tai savaime nepaneigia ginčo patalpos priklausymo nuosavybės teise valstybei ar savivaldybei galimybės.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, šios kategorijos bylose tuo atveju, jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal generalinio prokuroro pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011). Teismas sutinka su pareiškėjos atstovu, kad nagrinėjamu atveju suinteresuoti asmenys konkrečių duomenų dėl ginčo patalpos priklausymo valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise nėra pateikę.
Ginčo patalpa (kaip ir pareiškėjai nuosavybės teise priklausanti kita buto dalis) nuosavybės teise priklausė (duomenys neskelbtini) kolūkiui, o jį reorganizavus – (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonei. Kaip teisingai nurodo pareiškėjos atstovas, pagal 1964 m. Civilinį kodeksą buvo skiriama ne tik valstybinė nuosavybė, bet kaip atskira nuosavybės rūšis buvo ir kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė. Pagal tuometinį teisinį reglamentavimą kolūkiai, kaip tokie, buvo nuosavybės teisės subjektai, kuriems priklausė išimtinė teisė disponuoti jų nuosavybe. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykdant ekonomikos reformą kolūkiai galėjo būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal galiojusius teisės aktus. Nagrinėjamu atveju taip ir buvo padaryta: privatizavus (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės turtą, jos veikla buvo nutraukta, o jos bazėje įsteigta žemės ūkio bendrovė (duomenys neskelbtini). Konkrečių duomenų, kad pertvarkant (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonę į žemės ūkio bendrovę „Vaga“ ginčo patalpa būtų perduota valstybės (ar savivaldybės) nuosavybėn, byloje nėra. Aplinkybė, kad 1994 m. sausio 27 d. pareiškėja buto pirkimo-pardavimo sutartį sudarė su žemės ūkio bendrove (duomenys neskelbtini), rodo, kad pareiškėjai priklausanti buto dalis po (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės pertvarkymo į žemės ūkio bendrovę (duomenys neskelbtini) liko įsteigtos žemės ūkio bendrovės (duomenys neskelbtini) balanse. Todėl seka logiška išvada, kad ir ginčo patalpa, kaip iš esmės pareiškėjai priklausančio buto dalis, taip pat liko žemės ūkio bendrovės (duomenys neskelbtini) balanse. Taip pat nėra duomenų, kad ginčo patalpa teismo sprendimu vėliau būtų pripažinta bešeimininkiu turtu ir perduota valstybei ar savivaldybei; proceso dėl ginčo patalpos pripažinimo bešeimininkiu turtu taip pat nėra pradėta. Taigi, konstatuotina, kad duomenų, jog ginčo patalpa priklauso valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise, byloje nėra.
Atmetus suinteresuotų asmenų argumentą, kad ginčo patalpa priklauso valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise, nustatytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos numatytos kaip privalomos nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygos, t. y.: pareiškėja praeityje ir šiuo metu nebuvo ir nėra įgijusi nuosavybės teisės į ginčo patalpą jokiu kitu CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu; pareiškėja ginčo patalpą pradėjo valdyti ir ja naudotis bei iki šiol valdo ir naudoja sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai (butas, įskaitant ir ginčo patalpą, jos šeimai buvo skirtas kolūkio kaip kolūkio darbuotojams; duomenų, kad ginčo patalpa būtų užvaldyta per prievartą ar kitaip pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, byloje nėra); ginčo patalpa nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; daiktinės teisės į ginčo patalpą nėra įregistruotos viešame registre nei pareiškėjos, nei jokių kitų asmenų vardu (kadangi ginčo patalpa Nekilnojamojo turto registre įregistruota neegzistuojančios žemės ūkio įmonės vardu, laikytina, kad ginčo patalpa nėra registruota kieno nors vardu); pareiškėja ginčo patalpą valdė kaip savo, elgėsi kaip šio daikto savininkė; pareiškėja ginčo patalpą teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai valdo daugiau nei 10 metų.
Šių sąlygų visuma teismui duoda teisinį pagrindą pripažinti, jog pareiškėja yra įgijusi nuosavybės teisę į 9.90 m² butą/patalpą-kambarį, registro Nr. 70/54472, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Tokį teismo sprendimą suponuoja ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų laikymasis (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Pareiškėja ne dėl savo kaltės yra atsidūrusi dabartinėje situacijoje, kuomet dalis buto (ginčo patalpa) yra likusi neprivatizuota, nors akivaizdu, kad ketinimas ją privatizuoti buvo (nes likusi dalis buto pareiškėjos yra privatizuota).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CK 4.47 straipsnio 11 punktu, 4.68 - 4.71 straipsniais, CPK 259, 265, 270, 307, 443 straipsnio 1 dalimi, 530-533 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškimą tenkinti visiškai.
Nustatyti faktą, kad D. R., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į 9.90 m² butą/patalpą-kambarį, registro Nr. 70/54472, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.