Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. prekybos įmonės „Vita“ savininkės V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. prekybos įmonės „Vita“ savininkės V. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės 2004 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. S-232-(7-180/2004), kuriuo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM 2004 m. balandžio 1 d. sprendimas Nr. 69-156.

Skundą pareiškėja grindė tuo, kad Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai pripažino jog pareiškėja neįsitikino UAB „Šiva-Anos“ veiklos teisėtumu. Pareiškėja iki sudarydama sandorius su UAB „Šiva-Ana“ įsitikino, jog ši įmonė yra įregistruota įstatymu nustatyta tvarka, ji turėjo PVM mokėtojo pažymėjimo nuorašą. Taip pat pareiškėjai buvo žinoma, jog sprendime nurodytus PVM sąskaitų – faktūrų blankus iš Valstybinės mokesčių inspekcijos UAB „Šiva-Ana“ vardu paėmė jos direktorius A. S. . Gauti kitų duomenų apie biznio partnerį pareiškėja neturėjo galimybės.

Taip pat skunde nurodė, kad pagal mokesčio administratoriaus surinktą medžiagą apskritai nebuvo pagrindo atnaujinti įmonės skundo nagrinėjimo, nes nebuvo patikslinta, kokį procesinį sprendimą tyrimo medžiagoje dėl UAB „Šiva-Ana“ priėmė nusikaltimų tyrimo skyrius. Mokesčių Baudžiamoje byloje Nr.48-1-716-00 priimtas procesinis sprendimas turi įtakos mokestiniam ginčui, nes gali paaiškėti reikšmingas aplinkybės, susijusios su PVM sąskaitų-faktūrų juridine galia.

Atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo su skundu nesutiko ir atsiliepimuose į skundą nurodė, kad Mokestinių ginčų komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo (b.l. 27, 30-31).

Atsakovo atstovas teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad sąskaitos-faktūros yra pasirašytos asmens, kuris niekada nebuvo UAB „Šiva-Ana“ direktoriumi. Bylos įrodymai patvirtina, kad apskaitos dokumentuose atvaizduotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 26 ir 28 straipsniais, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 ir 5 dalimis, konstatavo, kad ginčijamas Mokestinių ginčų komisijos prie LRV sprendimas yra teisėtas. Taip pat pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad realiai ūkinės operacijos, nurodytos ginčijamose PVM sąskaitose – faktūrose neįvyko, o PVM sąskaitos-faktūros neturi juridinės galios. Be to pareiškėja neįrodė, kad apskaičiuotos mokesčio sumos yra neteisingos (nors tą turėjo padaryti, vadovaudamasi MAĮ 26 str. (redakcija, galiojusi iki 2004-05-01) arba 67 str. 2 d. (redakcija, galiojanti po 2004-05-01)).

Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, baudžiamoji byla dėl UAB „Š. A. “ veiklos įtakos mokestiniam ginčui neturi, dėl to mokesčių administratorius turėjo teisę priimti sprendimus, nelaukdamas ikiteisminio tyrimo pabaigos ir įvertinęs įrodymus konstatuoti, jog PVM sąskaitos-faktūros pagal savo turinį juridinės galios neturi. Pareiškėja, atlikdama ūkinę operaciją, turėjo imtis visų galimų priemonių, kad būtų užtikrintas ūkinės operacijos teisėtumas. Taip pat turėjo galimybę pareikalauti Socialinio draudimo pažymėjimo asmens, kuris pasirašė sąskaitas – faktūras, kad įsitikinti jo įgaliojimais.

Apeliaciniu skundu pareiškėja V. K. prekybos įmonės „Vita“ savininkė V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie LRV 2004 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. S-232-(7-180/2004).

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad realiai ūkinės operacijos, nurodytos ginčijamose PVM sąskaitose – faktūrose, nevyko. Pareiškėjos nuomone, tokia išvada padaryta nesilaikant LR ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies bei 81 straipsnio reikalavimų. Tokios išvados nebuvo nei ginčijamame Mokestinių ginčų komisijos, nei centrinio mokesčių administratoriaus sprendime. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, kad mokestinio ginčo metu mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija neteisingai taikė LR MAĮ 54 straipsnio 10 dalį ir nepagrįstai atnaujino mokestinės bylos nagrinėjimą.

Taip pat apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į byloje esančią A. S. paraišką Valstybinei mokesčių inspekcijai, pagal kurią buvo gautos sąskaitos – faktūros, ir kurioje matyti, kad A. S. pasirašinėjo kaip įmonės vadovas (b.l. 35).

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais.

Tretysis suinteresuotas asmuo – Telšių apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija – atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. sprendimas yra teisingas ir nėra pagrindo jo naikinti, bei prašo V. K. prekybos įmonės „Vita“ apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Iš bylos matyti, kad atsakovas- mokesčio administratorius , sprendimą dėl mokestinės nepriemokos priskaičiavimo pareiškėjai grindė tuo, kad UAB „Šiva- Ana“ pareiškėjai išrašytos PVM sąskaitos- faktūros neturi juridinės galios, nes jas UAB „Šiva- Ana“ vardu išrašęs bei pasirašęs asmuo- A. S. niekada nedirbo UAB „Šiva- Ana“, t. y. savo sprendimą grindė vien tik formaliuoju (rekvizitų atitikimo) aspektu, bet negrindė jo turinio (ūkinės operacijos realumo ir pan.) aspektu.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 168 straipsnio 3 dalį; 10 straipsnį ir 69 straipsnio 2 dalį, vien formalus apskaitos dokumentų trūkumas nėra besąlyginė vada atimti mokesčio mokėtojui teisei į PVM atskaitą, jei ūkinės operacijos realumas (turinys) nekelia abejonių.

Pareiškėja, nesutikdama su ginčijamais atsakovo sprendimais, nurodo, kad ūkinės operacijos tarp jos ir UAB „Šiva- Ana“ yra realiai įvykusios. Savo teiginių patvirtinimui apeliacinės instancijos teismui pateikė PVM sąskaitų- faktūrų nuorašus, kuriuos ji išrašė prekybos įmonei „Gindana“. Sulyginus šias PVM sąskaitas- faktūras su PVM sąskaitomis- faktūromis, kurias pareiškėjai buvo išrašiusi UAB „Šiva- Ana“, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėja įgytas prekes iš UAB „Šiva- Ana“ perpardavė prekybos įmonei „Gindama“, kas savo ruožtu leidžia manyti, kad ūkinės operacijos tarp UAB „Šiva- Ana“ ir pareiškėjos galėjo realiai įvykti.

Dėl ko ginčijami atsakovo sprendimai, kuriais nebuvo tirtos šios aplinkybės, negali būti pripažinti pagrįstais. Be to, vien ta aplinkybė, kad ūkio subjekto vardu PVM sąskaitą- faktūrą išrašė bei ją pasirašė su šiuo ūkio subjektu darbiniais santykiais nesusijęs fizinis asmuo , pati savaime dar nereiškia, kad ūkinė operacija nebuvo atlikta šio ūkio subjekto vardu bei interesais.

Tiek ginčo atsiradimo metu galiojęs, tiek galiojantis šiuo metu Mokesčių administravimo įstatymas mokesčių mokėtoją apibūdino kaip asmenį (fizinį ar juridinį), kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį.

Byloje nagrinėjamu atveju, teisiniai santykiai pridėtinės vertės mokesčio įstatymo srityje, buvo susiklostę tarp pareiškėjos ir UAB „Šiva- Ana“, kuri būdama PVM mokėtoju ir buvo tas ūkio subjektas, tarp kurio ir pareiškėjos vyko ūkinės operacijos.

Todėl, vertinant, ar realiai įvyko ūkinės operacijos tarp UAB „Šiva- Ana“ ir pareiškėjos, nurodytos PVM sąskaitose- faktūrose, visų pirma turi būti nustatyta, ar iš tikrųjų UAB „Šiva- Ana“ pardavė prekes pareiškėjai. Ir tik nustačius, kad tai realiai neįvyko, o prekes pareiškėja įgijo iš kito asmens, kuris nėra nurodytas PVM sąskaitoje- faktūroje, galima daryti išvadą, kad ūkinė operacija tarp UAB „Šiva- Ana“ ir pareiškėjos neįvyko, kas atimtų iš pareiškėjos teisę į PVM atskaitą pagal minėtas PVM sąskaitas- faktūras.

Šiuo atveju, PVM sąskaitos- faktūros išrašymas bei pasirašymas UAB „Šiva- Ana“ vardu asmens, kuris nėra susijęs darbiniais santykiais su UAB „Šiva- Ana“ būtų tik ta aplinkybė, kuri leistų suabejoti, kad tarp ūkio subjektų, nurodytų PVM sąskaitoje- faktūroje ūkinė operacija realiai neįvyko bei sudarytų pagrindą nustatyti tikruosius ūkinės operacijos subjektus.

Taip pat pažymėtina, kad be ūkinės operacijos realumo tarp ūkio subjektų, nurodytų PVM sąskaitoje- faktūroje, reikšmingas yra ir šių subjektų sąžiningumo klausimas, t. y. nustatymas aplinkybės ar pareiškėjas, jei ūkinė operacija realiai įvyko tarp jo ir UAB „Šiva- Ana“ žinojo ar turėjo galimybę žinoti bei numatyti, kad pastaroji nemokės pridėtinės vertės mokesčio, pardavusi pareiškėjai prekes.

Viena iš tokių aplinkybių, galinčių įrodyti pareiškėjos nesąžiningumą, galėtų būti ir tai, kad pareiškėja priešingai nei ją įpareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. 1107 23 punktas, su UAB „Šiva- Ana“ už įsigytas prekes atsiskaitinėjo ne pavedimais, o grynais pinigais.

Esant šioms aplinkybėms, institucijų, nagrinėjusių mokestinį ginčą, sprendimai yra naikinami, o mokestinis ginčas perduodamas iš naujo nagrinėti centriniam mokesčio administratoriui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. liepos 16 d. sprendimą; Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 17 d. sprendimą; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. balandžio 1 d. sprendimą ir perduoti mokestinį ginčą iš naujo nagrinėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Nutartis neskundžiama.