Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-10-14 · Civilinė byla Nr. 2A-282/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-14
Bylos Nr.
2A-282/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė, Alė Bukavinienė
Ieškovas
R. P., T. V.
Trečiasis asmuo
UAB „BTA draudimas“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos
Atsakovas
A., A. S. T. V. K., A. S. T. V.
Kategorijos
  • 129.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-282/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 129.2-129.5, 129.11, 129.16-129.19.2;
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

dalyvaujant ieškovei R. P. ,T. V. K. ,atsakovui pagal priešieškinį antstoliui Valdui Čeglikuitrečiojo asmens UAB „BTA draudimas“ atstovui Antanui Bimbiriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal T. V. K. ir A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-888-553/2009 pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovams A. S. T. V. K. dėl iškeldinimo bei T. V. K. priešieškinį ieškovei R. P. ir atsakovui pagal priešieškinį antstoliui Valdui Čeglikui, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir uždarajai akcinei bendrovei „BTA draudimas“, dėl turto pardavimo iš varžytinių sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. S. T. V. K. , kuriuo prašė teismo iškeldinti atsakovus A. S. T. V. K. su visu jų turtu iš R. P. nuosavybės teise priklausančio 28,78 kv. m bendro ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovų solidariai 210 Lt žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji 2006 m. spalio 17 d. pagal turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 116-34/2005, patvirtiną 2006 m. lapkričio 17 d. teismo rezoliucija, įsigijo vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovės nuosavybės teisė į nurodytą butą Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2006 m. gruodžio 8 d. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teisėmis priklausančiame bute iki šiol gyvena atsakovai, ieškovės jie į butą neįleidžia ir atsisako iš buto išsikelti. 2006 m. gruodžio 22 d. atsakovams per antstolį ieškovė įteikė rašytinį reikalavimą pašalinti jos nuosavybės teisės pažeidimus, suteikdama tam terminą iki 2007 m. sausio 15 d., tačiau atsakovai kategoriškai atsisakė išsikelti. Ieškovės teigimu, siekdama geruoju išspręsti konfliktą, ji patyrė 100 Lt dydžio išlaidas už reikalavimo pašalinti jos nuosavybės teisės pažeidimus parengimą ir 110 Lt dydžio dokumento įteikimo išlaidas, iš viso – 210 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovai A. S. T. V. K. su ieškiniu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad ginčo butas iš varžytynių buvo parduotas išieškant mokestines nepriemokas iš T. V. K. firmos „Kselolas“, kurios savininku yra laikomas atsakovas. Atsakovo teigimu, jis niekada nesteigė tokios firmos ir nevykdė jokios veiklos, todėl VMI ir VSDFV neteisėtai reikalavo išieškoti mokestinę nepriemoką. Atsakovų nuomone, dėl šios priežasties 2006 m. spalio 17 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 116-34/2005 turi būti panaikintas.

Šalies argumentai

T. V. K. kreipėsi į teismą su priešieškiniu bei patikslintu priešieškiniu ir prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2006 m. spalio 17 d. turto pardavimo aktą Nr. 116-34/2005, kuriuo antstolis Valdas Čeglikas iš varžytynių 2006 m. spalio 10 d. pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), T. V. K. , pripažinti pirkėją R. P. nesąžininga įgijėja ir atstatyti šalis į buvusią padėtį. Priešieškinį atsakovas grindė tokiais argumentais: 1) antstolis apie buto pardavimą iš varžytynių T. V. K. nepranešė, apie buto pardavimą jis sužinojo tik gavęs ieškovės R. P. raginimą išsikelti; 2) antstolis pažeidė CPK 663 straipsnio 3 dalį, leidžiančią išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija 7 000 Lt (butas buvo parduotas vykdant 2005 m. sausio 12 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. 21 dėl 6 195 Lt skolos ir 181,66 Lt delspinigių išieškojimo); 3) byloje nėra įrodymų, kad antstolio nustatyta parduodamo buto kaina atitiko rinkos kainą (atsakovo vertinimu buto kaina svyravo tarp 180 000 Lt – 220 000 Lt, o antstolis jį įvertino tik 120 000 Lt); 4) antstolis turto arešto akte nenurodė areštuojamo turto vertės; 5) antstolis nepranešė atsakovui apie varžytynių laiką ir vietą; 6) ieškovės R. P. nesąžiningumas pasireiškia tuo, kad ji nesiaiškino, ar parduodamo turto kaina yra reali, t. y. ar ji nebuvo pernelyg žema.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendimu patenkino ieškovės R. P. ieškinį, T. V. K. priešieškinio netenkino, iškeldino atsakovus A. S. T. V. K. su visu jų turtu iš R. P. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini) (šią sprendimo dalį teismas laikė vykdytina skubiai) priteisė solidariai iš atsakovų ieškovei 210 Lt nuostolių atlyginimui bei po 480 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš T. V. K. 3 670 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą. Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimo iškeldinti atsakovus iš jai nuosavybės teise priklausančio buto patenkinimas visiškai priklauso nuo priešieškinio pagrįstumo ir pažymėjo, kad atsakovas buto pardavimo iš varžytynių aktą ginčija, remdamasis antstolio veiksmų neteisėtumu ir kaip vieną jų nurodo neteisingą parduodamo turto kainos nustatymą. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, nurodė, kad teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamuoju atveju reikšmingas yra aplinkybių, susijusių su parduoto turto kaina, ištyrimas ir vertinimas ir akcentavo, kad CPK 681 straipsnio nuostatos reikalauja, jog skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Teismas nustatė, kad antstolis Valdas Čeglikas atsakovui V. K. raginimą sumokėti skolą, 2006 m. kovo 17 d. pranešimą ir turto arešto aktą įteikė 2006 m. kovo 28 d., siunčiant dokumentus per atsakovo darbovietę UAB „Galstis“, todėl teismas sprendė, kad tokiu būdu atsakovui 2006 m. kovo 28 d. buvo tinkamai panešta apie vykstantį procesą bei atsakovo teises. Teismas nurodė, kad iš vykdomosios bylos matyti, jog 2006 m. rugpjūčio 31 d. patvarkymu antstolis Valdas Čeglikas nustatė, kad ginčo buto kaina yra 150 000 Lt. Teismas sprendė, kad vykdomojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog antstolis tyrė Vilniaus miesto Antakalnio mikrorajone esančių vieno kambario butų rinkos kainas ir 150 000 Lt dydžio ginčo buto kainą nustatė įsitikinęs, kad rinkoje panašius butus siūloma pirkti už kainą, svyruojančią tarp 148 000 Lt – 185 000 Lt. Teismas atmetė atsakovo teiginį, kad panašių butų kaina rinkoje buvo nuo 180 000 Lt iki 220 000 Lt, nes paties atsakovo pateikti įrodymai - 2007 m. sausio 4 d. ir 2007 m. sausio 8 d. laikraščio „Alio reklama“ nuorašai, iš kurių taip pat matyti, kad Vilniaus miesto Antakalnio mikrorajone esančių vieno kambario ir panašios kvadratūros siūlomų parduoti butų kainų vidurkis nesiekia 150 000 Lt - paneigia šias priešieškinio aplinkybes, o skelbimuose didesnė pardavimo kaina nurodyta, siekiant parduoti trečdaliu didesnės kvadratūros butus. Be to, teismas sprendė, kad buto įvertinti maksimalia kaina nebuvo įmanoma, nes skolininkas nesudarė galimybės buto apžiūrėti, buvo žinoma aplinkybė, kad butas nėra atlaisvintas, kad už butui teikiamas komunalines paslaugas ir šildymą yra susidaręs didelis įsiskolinimas, be to, VĮ „Registrų centras“ paskaičiavimu ginčo butas buvo įvertintas 96 615 Lt. Todėl teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, vertino, kad vykdymo procese iš varžytynių parduotas ginčo butas buvo įkainotas objektyviai ir maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos vertei. Teismas pažymėjo, kad ir bylos nagrinėjimo metu atsakovas V. K. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nustatytos buto kainos neteisingumą, ekspertizės atsisakė. Teismas nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 10 d. raštu antstolis Valdas Čeglikas kreipėsi į atsakovo darbovietę UAB „Galstis“, siekdamas pranešti, kad 7 648,23 Lt dydžio skolos nesumokėjimo atveju iki 2006 m. rugpjūčio 21 d. išieškojimas bus nukreiptas į areštuotą butą, tačiau šio pranešimo įteikti atsakovui nepavyko, registruota siunta buvo grąžinta nurodant, kad V. K. atleistas iš darbo. Teismas taip pat nurodė, kad šis patvarkymas kartu su pranešimu, jog 2006 m. spalio 10 d. 10 val. antstolių kontoroje Raugyklos g. 15, Vilniuje, vyks ginčo buto varžytynės, o pradinė turto padavimo kaina – 120 000 Lt, registruotu laišku buvo siunčiamas abiems atsakovams, tačiau kurjeriui šių siuntų adresatams įteikti nepavyko, o apie pardavimą iš varžytynių buvo paskelbta CPK 706 straipsnio nustatyta tvarka. Dėl šių aplinkybių teismas laikė nepagrįstais atsakovo teiginius, kad išieškojimą buvo galima nukreipti į jo darbo užmokestį, kad nebuvo galima skolos išieškojimo nukreipti į būstą, kad apie varžytynių laiką ir vietą nebuvo tinkamai pranešta. Teismas atkreipė dėmesį, kad buto arešto metu galiojusi CPK 663 straipsnio 3 dalis numatė, kad išieškoti iš būsto, kuriame skolininkas gyvena, galima tuomet, jeigu išieškoma suma viršija 3 000 Lt. Teismo nuomone, jau nuo 2006 m. kovo 28 d. atsakovui buvo sudarytos visos galimybės domėtis vykdomąja byla, siekti savo interesų apsaugos, skųsti visus antstolio veiksmus ir gauti informaciją. Netenkinus atsakovo priešieškinio, teismas sprendė, kad ieškovės nuosavybės teisė turi būti ginama, todėl ieškovės reikalavimus teismas tenkino. Teismas pažymėjo, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės prašymą sprendimo dalį dėl atsakovų iškeldinimo iš ginčo buto leisti vykdyti skubiai, nes ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovai nemoka jokių mokesčių, įsiskolinimo suma viršija 6 500 Lt ir turi tendenciją didėti, atsakovo V. K. likęs įsiskolinimas tretiesiems asmenims mažina tikimybę ieškovei realiai išsiieškoti iš atsakovo nuolat patiriamus nuostolius.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai A. S. ir V. K. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Apeliantai skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

Teismas nepasisakė dėl atsakovų nurodyto argumento, jog antstolis pažeidė CPK 663 straipsnio 3 dalį, leidžiančią išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija 7 000 Lt. Ši norma įsigaliojo 2006 m. birželio 22 d., o butas buvo parduotas 2006 m. spalio 17 d., varžytynės įvyko 2006 m. spalio 10 d., galiojant tokiai šios normos redakcijai, nors skola neviršijo 7 000 Lt. Teismas nepaneigė atsakovų argumentų, kad apie buto pardavimą iš varžytynių atsakovai nieko nežinojo. Dėl tos priežasties atsakovai negalėjo ginčyti turto įkainavimo akto. Teismas, trečiaisiais asmenimis įtraukdamas Lietuvos valstybę ir UAB ,,BTA draudimas“, padarė procesinį pažeidimą, nes šie asmenys įtraukti į bylą teismo iniciatyva (CPK 47 str.). Teismas nepagrįstai taikė skubų vykdymą, nes atsakovai didelės žalos ieškovei padaryti nebegali, kadangi net atsakovams ir pralaimėjus bylą yra teisinė galimybė komunalinių išlaidų klausimus išspręsti įstatymo nustatytas tvarka.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. P. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime išdėstytiems prašymams pagrįsti ieškovė nurodo tokius argumentus:

Apeliantai nepagrįstai neigia būtinybę sprendimą vykdyti skubiai, nes, nepaisant to, kad apeliantai teigia, jog nuosavybės teises į ginčo butą prarado nepagrįstai, jie šiuo butu naudojasi, tačiau komunalinių mokesčių nemoka ir skola už juos vis didėja. Tai patvirtina Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartis. Bylos nagrinėjimas tęsiasi jau trejus metus ir visą šį laiką ieškovė neturėjo galimybės disponuoti jai priklausančiu turtu, Antstolio veiksmus apeliantai ginčija praleidę tam nustatytą terminą (CPK 512 str.). Turto arešto akto surašymo metu atsakovo skola buvo ne 6 195 Lt, kaip teigia apeliantai, o 7 481 Lt. Ši suma viršijo CPK 663 straipsnyje nustatytą sumą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškojimo procesas prasidėjo dar tuomet, kai buvo leidžiama išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija 3 000 Lt. Nėra pagrindo sutikti su atsakovų teiginiu, jog jie nebuvo informuoti apie įvyksiančias varžytynes, nes pačių atsakovų pasyvūs veiksmai sudarė tam prielaidas ir teismas į tai atsižvelgė. Teismas pagrįstai įtraukė į bylą trečiuosius asmenis, nes patenkinus priešieškinį būtų taikoma restitucija, todėl kreditoriai, kuriems buvo sumokėtos už butą gautos lėšos, privalo būti informuoti. Be to, priešieškinyje yra keliamas antstolio veiksmų teisėtumo klausimas, todėl į bylą turėjo būti įtraukta ir draudimo bendrovė, kurioje apdrausta antstolio civilinė atsakomybė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą antstolis Valdas Čeglikas prašė skundą atmesti kaip nemotyvuotą ir nepagrįstą. Antstolis pažymėjo, kad atsakovas V. K. visomis galimomis priemonėmis buvo informuotas apie vykdomą išieškojimą, tačiau atsakovai viso vykdymo proceso metu elgėsi pasyviai, nevykdė CPK 644 straipsnio 5 punkte numatytos pareigos domėtis vykdymo eiga.

Trečiasis asmuo UAB ,,BTA draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Trečiasis asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat prašo skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, pažymi, kad apygardos teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino bylas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, nors netaikė ir nepasisakė dėl ginčui svarbių procesinių teisės normų, reglamentuojančių apribojimus, taikomus išieškant iš fizinių asmenų turto (CPK 3 str. 8 d. ir 663 str. 3 d.).

Apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pagal 2006 m. birželio 22 d. CPK 663 straipsnio 3 dalies redakciją, išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija 7 000 Lt, nors atsakovų skola tokios sumos neviršijo.

Byloje nustatyta, kad ginčo buto varžytynės įvyko 2006 m. spalio 10 d. Taip pat nustatyta, kad 2005 m. gegužės 31 d. turto arešto akte turto arešto sumą (7 481,97 Lt) sudarė 6 195 Lt skolos bei vykdymo išlaidos (vykdomosios bylos Nr. 116-34/2005 l. 1, 2, 34, 45). Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas byloje kilusį klausimą, susijusį su teismo sprendimo vykdymu, turi vadovautis konkretaus sprendimo vykdymo metu galiojančiomis teisės normomis (CPK 3 str. 8 d.). Tai reiškia, kad, kaip pagrįstai nurodė apeliantai, varžytynės įvyko galiojant 2006 m. birželio 22 d. CPK 663 straipsnio 3 dalies redakcijai, nustatančiai, kad išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija 7 000 Lt, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šios normos taikymo nagrinėjamu atveju nepasisakė ir antstolio padaryto teisės pažeidimo nekonstatavo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju antstolis pažeidė skolų išieškojimo iš skolininko V. K. tvarką, nes ginčo turto varžytynių metu galiojo draudimas išieškoti iš fizinio asmens būsto, kuriame jis gyvena, jeigu išieškoma suma neviršija septynių tūkstančių litų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, antstolis neturėjo teisės padidinti išieškomos skolos pridėdamas vykdymo išlaidų sumą. Be to, antstolis neturėjo teisės į išieškomą sumą įtraukti vykdymo išlaidų taip pat ir dėl to, jog CPK 611 straipsnyje nustatyta tvarka nebuvo priimta teismo nutarties dėl vykdymo išlaidų priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2010). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia kad naikinti skundžiamą teismo sprendimą remiantis vien šia aplinkybe ir taikyti restituciją grąžinant šalis į pradinę padėtį, netikslinga. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tai, kad ginčo butas ieškovei buvo parduotas 2006 m. spalio 17 d. (tai patvirtina turto pardavimo iš varžytynių aktas, vykdomosios bylos Nr. 116-34/2005 l. 128), praktiškai tuo pačiu metu antstoliui V. Čeglikui buvo pateiktas vykdyti 2006 m. spalio 16 d. Vilniaus apskrities VMI sprendimas dėl 277 604,50 Lt išieškojimo, 2006 m. spalio 17 d. VSDFV Vilniaus m. skyriaus sprendimas dėl 707,69 Lt išieškojimo iš atsakovo. Iš vykdomosios bylos Nr. 116-34/2005 turinio taip pat matyti, kad pagal šiuos sprendimus antstolis V. Čeglikas 2006 m. lapkričio 20 d. ir 2006 m. gruodžio 12 d. patvarkymais paskirstė išieškotojams lėšas, gautas pardavus ginčo butą, t. y. visi ieškovės už butą sumokėti pinigai paskirstyti atsakovo (skolininko) kreditoriams. Tai įrodo, kad faktinė atsakovo skola valstybei buvo žymiai didesnė nei 7 000 Lt, kuri ankščiau ar vėliau būtų išieškoma iš atsakovo, nukreipiant išieškojimą į tą patį butą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje situacijoje antstolio padarytas procesinės teisės normos pažeidimas vertintinas formaliu. Jei pripažinti, kad pažeidimas neformalus, turėtų būti sprendžiama dėl restitucijos taikymo. Tačiau dėl nustatytų bylos faktinių aplinkybių, restituciją nėra galima. Pagal teismų praktiką, taikant restituciją, jei iš pirkėjo gauta pinigų suma jau išmokėta išieškotojams, tai pirkėjui, kaip pasikeitusiam išieškotojui, ji priteisiama iš skolininko (buvusio iš varžytynių parduoto turto savininko) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad tiek atsakovė A. S. , tiek atsakovas V. K. , būdami darbingo amžiaus, nuolatinio darbo ar pajamų neturi, nagrinėjamam ginčui abejingi, procese dalyvavo pasyviai, bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje eiga nesidomėjo. Be to, atsakovas V. K. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog, jei, pritaikius restituciją, butas būtų gražintas, jis vis tiek neturėtų galimybės atsiskaityti su ieškove (t. 3, b. l. 60). Minėtos faktinės aplinkybės, o taip pat protingumo principas sudaro pagrindą išvadai, jog nagrinėjamu atveju CPK 663 straipsnio 3 dalies nesilaikymas iš esmės atsakovų padėties nepablogino, o restitucijos taikymas nepagrįstai ir nesąžiningai pagerintų atsakovų ir pablogintų ieškovės turtinę padėtį (CK 6.145 str. 2 d.). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas V. K. įstatymų nustatyta tvarka neginčijo valstybės institucijų (VSDFV Vilniaus m. skyriaus, Vilniaus apskrities VMI) sprendimų, kurių pagrindu nustatytos atsakovo skolos buvo išieškotos iš ginčo buto, jį pardavus varžytinėse. Apeliacinės instancijos teisme tokį neveikimą motyvavo nežinojimu, pripažindamas, kad minėtus valstybės institucijų aktus buvo gavęs ir su jų turiniu buvo susipažinęs.

Šalies argumentai

Apeliantai skunde taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad apie buto pardavimą iš varžytynių atsakovai nežinojo, todėl negalėjo ginčyti turto įkainojimo akto. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis skundo argumentas nepagrįstas. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog pats atsakovas V. K. 2009 m. birželio 15-29 d. teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ginčija buto pardavimą iš varžytynių apskritai, o pačios buto kainos neginčija (b. 2, b. l. 130), tą patį patvirtino ir 2010 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 6). Antra, atsakovams pirmosios instancijos teisme buvo sudarytos visos sąlygos ginčyti buto kainą varžytynėse, pateikiant įrodymus. Teismo posėdžiai, suteikiant atsakovams galimybę teikti papildomus įrodymus, buvo atidedami kelis kartus. Tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti, o skirti turto rinkos vertės ekspertizę atsakovai atsisakė (t. 2, b. l. 47-49, 67-73). Trečia, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, jau nuo 2006 m. kovo 28 d. atsakovui buvo sudarytos visos galimybės domėtis vykdomąja byla, siekti savo interesų apsaugos, skųsti visus antstolio veiksmus ir gauti informaciją. Iš bylos medžiagos matyti, kad VSDFV Vilniaus m. skyriaus 2005 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 21 nuspręsta iš V. K. firmos „Kselolas“ priverstine tvarka į VSDF biudžetą išieškoti 6 195 Lt skolą. 2005 m. gegužės 31 d. antstolis areštavo ginčo butą. Antstolio 2006 m. kovo 17 d. raginimas per 10 d. gera valia įvykdyti VSDFV Vilniaus m. skyriaus 2005 m. sausio 5 d. sprendimą atsakovui įteiktas, kaip minėta, 2006 m. kovo 28 d., tą pačią dieną jam įtektas ir turto arešto aktas. Kadangi skolos atsakovas nesumokėjo, antstolis organizavo areštuoto turto pardavimą iš varžytinių. Ieškovui jo gyvenamosios vietos adresu registruotu paštu siųstas pranešimas nebuvo įteiktas, nes vyras kurjeriui durų neatidarė, pasakydamas, kad toks adresatas (atsakovas) šiame bute negyvena. Apie naujos gyvenamosios vietos adresą (procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą), jei toks buvo, atsakovas antstoliui nepranešė (CPK 3 str. 6 d., 121 str. 1 d., 644 str. 2 p.), todėl apie vyksiančias varžytynes buvo paskelbta spaudoje. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovai, žinodami apie turto areštą ir esančią skolą bei gręsiančią priverstinio vykdymo procedūrą (taip nurodyta raginime įvykdyti sprendimą), privalėjo domėtis vykdymo eiga (CPK 644 str. 4 p.). Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, jog antstolis įvykdė savo pareigą pranešti atsakovui V. K. apie įvyksiančias varžytynes (CPK 185 str.).

Taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukė Lietuvos valstybę ir UAB ,,BTA draudimas“. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įtraukti dalyvauti nagrinėjant šią bylą trečiaisiais asmenimis Lietuvos valstybę ir UAB ,,BTA draudimas“, nes yra akivaizdu, jog šie asmenys yra suinteresuoti byloje nagrinėjamais klausimais, kadangi tuo atveju, jeigu būtų patenkintas atsakovų priešieškinis, dėl to atsiradusios teisinės pasekmės turėtų tiesioginę įtaką šių asmenų teisėms bei pareigoms (CPK 266, 47 str.) taikant atsakovų prašytą restituciją (6.146-6.147 str.).

Pasisakydama dėl skubaus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentu, jog atsakovams, nors ir pralaimėjus bylą, yra teisinė galimybė komunalinių išlaidų klausimus išspręsti įstatymo nustatyta tvarka. Teismo sprendimai gali būti vykdomi savanoriškai ir turi būti vykdomi (priverstinai), kai įsiteisėja (CPK 18 str., 281 str.). Išimtis iš bendros sprendimų vykdymo tvarkos gali būti leidimas sprendimą vykdyti skubiai (CPK 282, 283 str.). Leidimas skubiai vykdyti sprendimą grindžiamas ieškovo interesų apsauga. Iš bylos medžiagos matyti, jog įsiskolinimas už komunalinius mokesčius, priimant skundžiamą sprendimą, viršijo 6 500 Lt, o atsakovo V. K. įsiskolinimas tretiesiems asmenims (VSDFV, VMI), taip pat mažino tikimybę ieškovei realiai išsiieškoti iš atsakovo nuolat jos patiriamus ginčo buto išlaikymo nuostolius. Teisėjų kolegijos nuomone, siekdamas užkirsti žalos ieškovei didėjimą, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą leisti sprendimą vykdyti skubiai.

Į visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti – nėra reikšmingi. Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 263 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Atsiliepimas

Nors atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė R. P. prašė priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų apie tokias išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nepateikė, ir jų (bylinėjimosi išlaidų) priteisti nėra pagrindo (CPK 178 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Alė BukavinienėDanutė MilašienėNijolė Piškinaitė