Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimundo Jurgaičio, Boleslovo Kalainio ir Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnyje, ir jam skirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajai T. K. iš A. B. priteista 770,66 eurų turtinės žalos, 300 eurų neturtinės žalos bei 350 eurų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

I. A. skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino surinktus duomenis, todėl nepagrįstai pripažino A. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje.

6. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys) Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-303/2016)

7. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas bei teisingai pritaikė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso normas. Šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų dėl įrodymo vertinimo ir A. B. veikos kvalifikacijos pagal BK 245 straipsnį.

8. BK 245 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Šio straipsnio prasme teismo sprendimu laikomas įsiteisėjęs bet kurios instancijos teismo priimtas procesinis dokumentas, kuriuo išspręsti su bausme nesusiję klausimai. Paprastai tokiu teismo sprendimu asmeniui nustatomi įpareigojimai, draudimai, kylantys įvairiais pagrindais, tačiau neturintys ryšio su jo nubaudimu. Pagal teismų praktiką teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 straipsnį atsiranda, kai dėl asmens, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą, tyčinių veiksmų nėra galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis arba šios priemonės tampa neefektyviomis, tačiau baudžiamosios atsakomybės atsiradimui nereikšminga, kiek ir kokių civilinio ar administracinio proceso priemonių buvo panaudota. BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis formali. Tai reiškia, kad veika laikoma baigta, kai nustatytu laiku asmuo neįvykdo savo pareigos. Asmuo atsako pagal BK 245 straipsnį, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. teismo sprendimą privalantis vykdyti asmuo žinojo apie šį sprendimą ir jame nurodytą jo pareigą (įpareigojimą) ir tai žinodamas sprendimo nevykdė sąmoningai, be objektyvių priežasčių, ir to norėjo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-466-489/2016, 5–5.4 punktai)

9. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2010 m. gegužės 11 d. dovanojimo sutarties pagrindu T. K. nuosavybės teise priklauso 54/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), kita dviejų kambarių buto dalis priklauso A. B.. (1 t., b. l. 23–24, 66–69) Įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas A. B. iškeldintas iš ieškovei T. K. nuosavybės teise priklausančios patalpos – kambario 18,82 m², esančio (duomenys neskelbtini), be to, atsakovas A. B. įpareigotas netrukdyti ieškovei T. K. naudotis 1/2 bendro naudojimo patalpų – prieškambario, vonios, tualeto ir virtuvės, esančių(duomenys neskelbtini) . (1 t., b. l. 8–11, 72–75) Atlikus kratą A. B. namuose juose buvo rastas minėtas teismo sprendimas (1 t., b. l. 112–113, 114–117), todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad A. B. buvo žinoma apie jo atžvilgiu priimtą teismo sprendimą. A. B. gera valia nevykdė teismo sprendimo ir nesudarė galimybės T. K. naudotis jai priklausančia buto dalimi, todėl ji kreipėsi į antstolį dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Dar 2013 m. rugsėjo 16 d. antstolis A. L. priverstinai iškeldino A. B. iš 18,82 m² ploto kambario, esančio (duomenys neskelbtini), (1 t., b. l. 15–16, 37–38), tačiau iki šiol T. K. negali patekti į jai priklausantį butą ir juo naudotis, nes jame gyvena A. B., kuris atsisako įsileisti į butą T. K. bei jos sūnų V. K.. Šią aplinkybę patvirtina įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 102–108), antstolio R. K. 2016 m. gegužės 16 d. ir 2016 m. gegužės 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai (1 t., b. l. 17–18, 19–22, 39–42, 43–44), taip pat nukentėjusiosios T. K. parodymai (1 t., b. l. 119–121), V. K. parodymai (1 t., b. l. 126–129, 149–151), liudytojų A. L. ir R. K. parodymai. (1 t., b. l. 133–137; 2 t., b. l. 153–154) Be to, pats nuteistasis A. B. pripažįsta, kad jis vienas pats gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), į kurį neįleidžia nei T. K., nei jos sūnaus V. K., nes, jo teigimu, butas priklauso tik jam vienam. (2 t., b. l. 9–110, 108–111)

10. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nuteistasis A. B. yra garbaus amžiaus (šiuo metu jam yra 80 m.), jam nustatytas neįgalumas, vidutinis specialiųjų poreikių lygis, jam ne visada suprantami teisminiai procesai, tačiau pats A. B. neneigia, kad jam žinoma apie Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) bei kitus teismų sprendimus, kuriais iš jo T. K. naudai priteisiamos piniginės sumos už tai, kad ji viena pati moka mokesčius, susijusius su buto išlaikymu. Nuteistasis patvirtino, kad pas jį ne kartą lankėsi V. K. ir antstoliai, kurie aiškino, kad remiantis priimtu teismo sprendimu T. K. turi teisę patekti į butą, naudotis vienu kambariu bei bendrojo naudojimo patalpomis. Visa tai rodo, kad A. B. sąmoningai ilgą laiką nevykdė teismo sprendimu jam paskirtos pareigos – leisti T. K. naudotis jai priklausančia buto dalimi, nors turėjo objektyvią galimybę įvykdyti teismo sprendimą. Vien aplinkybė, kad A. B. nesutinka su priimtu sprendimu, nes, jo įsitikinimu, butas priklauso tik jam, nesuteikia teisės nuteistajam nevykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsnį įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Tai yra viena iš esminių teisinio stabilumo prielaidų. Todėl asmuo pats negali nuspręsti, kuris teismo sprendimas jam privalomas ir turi būti vykdomas, o kuris ne. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-466-489/2016, 7.3 punktas) Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad A. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje.

11. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas bausmės paskyrimo klausimą atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumą (padarytas baudžiamasis nusižengimas), kaltės formą (tiesioginė tyčia), nuteistojo asmenybę (neteistas, administracine tvarka nebaustas, jo garbingą amžių) ir skyrė laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį nei vidurkis.

12. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padaręs BK 245 straipsnyje numatytą nusikaltimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo A. B. apeliacinį skundą.