- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-29
- Bylos Nr.
- 1A-250-337/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-63041-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Danutė Švitinienė
- Nukentėjusysis
- D. V.
- Nuteistasis
- T. V.
- Advokatai
- Arvydas Penelis, Žygimantas Rutkauskas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), S. B. ir Danutės Švitinienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. V. gynėjo advokato A. Penelio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. ir jai paskirta laisvės apribojimo bausmė 6 (šešiems) mėnesiams. T. V. įpareigota per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Vadovaujantis BPK 103 str., 105 str. 1 d. teismas iš T. V. priteisė 5, 70 Eur valstybei proceso išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. V. nuteista už tai, kad ji 2017 m. gruodžio 2 d., apie 20.40 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, smurtavo prieš savo šeimos narį – vyrą D. V., t. y. tyčia jam sudavė du kartus batu į kairę ausį, tokiais veiksmais padarydama D. V. kairės ausies kaušelio minkštųjų audinių sumušimą, poodinę kraujosruvą ausies kaušelyje ir užausio srityje, taip smurtaudama nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. V. sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą.
Šalies argumentai
T. V. gynėjas advokatas apeliaciniu skundu prašo panaikinti arba pakeisti apylinkės teismo 2018-09-03 nuosprendį ir jo ginamosios atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba baudžiamąją bylą T. V. atžvilgiu nutraukti esant būtinosios ginties sąlygoms arba T. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Skunde teigiama, kad nukentėjusiojo D. V. parodymus negalima vertinti kaip nuoseklius ir atitinkančius bylos aplinkybes. Tikinama, kad nukentėjusiojo parodymai yra labai abstraktūs, be to pats nukentėjusysis painiojasi nurodydamas jam suduotų smūgių skaičių. Teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 str. reikalavimų ir tai turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui. Pažymima, kad sprendžiant iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio turinio teismas nesirėmė liudytojos V. V. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu. Nurodoma, kad V. V. apklausos metu nenurodė, kad T. V. būtų smurtavusi prieš D. V.. Teigiama, kad V. V. parodymai atitinka T. V. nurodomas aptariamo įvykio aplinkybes. Taip pat skunde akcentuojama aplinkybė, kad liudytoja G. V. nurodė, kad V. V. pagalvė ir anklodė buvo likusi pas ją, kadangi mergaitė ruošėsi su tėčiu praleisti savaitgalį, tačiau D. V. savo parodymuose nurodė, kad jokios kalbos apie pagalvę ir anklodę nebuvo. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad visą įvykį matė dukra, kuri buvo išsigandusi ir apsiverkusi. Tuo tarpu teismo posėdžio metu D. V. duodamas parodymus nurodė, kad įvykio metu vaikas stovėjo tuo metu koridoriuje, todėl ji nematė smūgių, tačiau smūgių garsą turėjo girdėti. Skunde nurodoma, kad byloje yra aprašytas D. V. pokalbis su dukra, kuriame pastaroji teigia, kad įvykio metu D. V. niekas nemušė, kad įvykio metu D. V. buvo atėjęs į kambarį, kuriame ji V. V. sėdėjo ant sofos, paėmė ją už rankos, paėmė jos batus ir išsivedė iš buto. Be to, nurodoma, kad V. V. apklausa ikiteisminio tyrimo metu atlikta nesilaikant BPK 186 str. reikalavimų, t. y. V. V. apklausta pas tyrėją, jos atstovams neleista dalyvauti apklausoje, kas savaime prieštarauja BPK 186 str. 5 d. reikalavimams. Pirmos instancijos teismas atmetė T. V. prašymą apklausti V. V. teismo posėdžio metu. Be to, skunde tikinama, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis grįstas tik prielaidomis. Toliau skunde plačiai aptariama teismo eksperto 2018-09-18 parengta konsultacinė specialisto išvada. Pažymima, kad minimoje išvadoje nurodyta, jog D. V. padaryti sužalojimai nebūtinai galėjo atsirasti dėl T. V. galimai neteisėtų veiksmų. Taip pat skunde teigiama, kad byloje būtina išsiaiškinti ar D. V. iš tiesų laikotarpiu nuo 2017-12-01 iki 2017-12-03 lankėsi Panevėžio respublikinės ligoninės priėmimo skyriuje, kur jam buvo nustatyti sužalojimai, kadangi 2017-12-04 pateiktoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), Be to, nurodoma, kad remiantis teismų praktika panašaus pobūdžio bylose būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti. Toliau skunde cituojamos Europos Žmogaus T. K. nuostatos. Teigiama, kad remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis pirmos instancijos teismas pažeidė minimos konvencijos 6 str. 1 d. reikalavimus ir neužtiktino T. V. teisės į teisingą teismą. Analizuojant visą susiklosčiusią situaciją tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios teigiama, kad pastaroji veikė būtinosios ginties sąlygomis, kadangi ji stengėsi iš savo būsto išstumti D. V., kuris paprašytas išeiti to nedarė. Taip pat skunde aptariamas BK 37 str., pateikiami teismų praktikos pavyzdžiai kuomet veika pripažįstama mažareikšme. Nurodoma, kad D. V. padaryta žala – jo patirtas nežymus sveikatos sutrikdymas yra reikšminga, tačiau įvertinus sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį nusikalstamos veikos padariniai nėra tokie dideli, kad kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 str. Taip pat skunde aptariami T. V. bei D. V. konfliktiški santykiai, jų esamo bendravimo ypatybės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas advokatas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusysis jo advokatas ir prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 str. 3 d.).
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas, neatsakingai ištyręs nukentėjusiojo parodymus bei neteisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį T. V. atžvilgiu dėl BK 140 str. 2 d. numatytos nusikaltimo padarymo. Šie skundo argumentai atmetami. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Baudžiamojo proceso kodeksas reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles bei vertino pačius įrodymus. T. V. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad T. V. padarė BK 140 str. 2 d. nurodytą veiką, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 str. 5 d. ir 301 str. 1 d. Teisiamajame posėdyje buvo apklausta nuteistoji, nukentėjusysis, liudytoja G. V. , ištirti rašytiniai bylos dokumentai: protokolas-pareiškimas, specialisto išvada Nr. G. (duomenys neskelbtini), visa ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini), medžiaga, kiti bylos duomenys, ir šių įrodymų visumos pagrindu teismas priėmė T. V. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išdėstė įrodymus ir savo išvadas pagrindžiančius motyvus, taip pat pateikė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamosios parodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, iš pirmos instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad V. V. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo vadovautasi ir remtasi priimant skundžiamą nuosprendį ( 1 t. 174 b. l.).
Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas išskirtinai rėmėsi tik T. V. kaltę patvirtinančiais įrodymais, o jos kaltę paneigiančius įrodymus nevertino ir tiesiog nemotyvuotai atmetė. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. T. V. kaltę padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką priešingai nei teigiama skunde patvirtina, viso proceso metu duoti išsamūs ir nuoseklūs nukentėjusiojo D. V. parodymai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek ir teisme nukentėjusysis parodė, jog 2017-12-02 dieną leido su dukra vakare nuvyko iki T. V. namų, paimti dukrai drabužėlių, V. V. į ėjus į namus T. V. nebenorėjo jos išleisti tada išgirdo mergaitės verksmą, pabeldus į duris T. V. jas atidarė, dukra išbėgo į koridorių, o tuo tarpu nukentėjusysis įėjo į koridorių, pasilenkė paimti dukters batų, jam besilenkiant T. V. su savo batu sudavė jam į kairę ausį ( 1 t. 17, 173 – 174 b. l.). Pažymėtina, kad D. V. apie tai, jog jį sumušė T. V. nurodė savo protokole - pareiškime policijai, kuris buvo surašytas 2017 m. gruodžio 2 d., 23.10 val. t. y. praėjus labai mažam laiko tarpui po įvykio. Kaip matyti iš pareigūno D. P. tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, pranešimas apie nukentėjusiojo sumušimą buvo gautas 2018 m. gruodžio 2 d. 20. 40 val. netrukus po įvykio iš paties D. V. ( 1 t. 9 b. l.) . Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir byloje esanti 2017-12-04 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini),., kurioje nurodyta, kad kairės ausies kaušelio minkštųjų audinių sumušimas, poodinė kraujosruva ausies kaušelyje ir užausio srityje D. V. padarytas dvejais trauminiais poveikiais galimai nurodytomis įvykio aplinkybėmis, t. y. 2012-12-02 . Pagal visą D. V. veiksmų seką vykusią po nagrinėjamo įvykio taip pat pagal sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją atmetama skunde keliama versija, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi priežasčių abejoti specialisto išvados patikimumu. Pažymėtina, kad vien tik apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog į specialistą dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis kreipėsi 2017-12-04, t. y. praėjus 2 dienoms po įvykio, nepaneigia fakto, jog išvadoje nurodyti sužalojimai buvo padaryti nuteistosios smurtiniais veiksmais, be to pažymėtina, jog nagrinėjamas įvykis buvo 2017-12-02, t. y. šeštadienį ne darbo dieną, todėl į specialistus D. V. kreipėsi praėjus kelioms dienoms po įvykio, t. y. 2017-12-04 pirmadienį. Skunde taip pat nurodoma, kad D. V. ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje aiškiai nurodė, kad T. V. jam smūgiavo du kartus, nors jau pirmos instancijos teismo posėdžio metu negalėjo įvardinti tikslaus jam galimai suduotų smūgių skaičiaus. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju aukščiau minima aplinkybė, jokios įtakos T. V. kaltei pagrįsti bei jos atliktų neteisėtų veiksmų kvalifikavimui, neturi. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nuo nagrinėjamo įvykio bei D. V. apklausos ikiteisminio tyrimo metu iki jo apklausos pirmos instancijos teismo posėdžio metu praėjo pakankamas laiko tarpas, t. y. daugiau nei 9 mėnesiai, dėl ko kai kurios aplinkybės po tiek laiko galėjo ir užsimiršti.
Skunde nurodoma, kad byloje yra pateikta 2018-09-18 specialisto parengta konsultacinė išvada Nr. (duomenys neskelbtini),, kurioje nurodyta, kad D. V. padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti ne jo nurodytu laiku, t. y. ne 2017-12-02 20. 40 val., o vėliau. Toje pačioje išvadoje pažymėta, kad jie galėjo atsirasti ne nuo neteisėtų T. V. veiksmų, o pačiam nukentėjusiajam dėl nežinomų aplinkybių ar dėl stumdymosi su T. V. atsitrenkiant į kokį daiktą. Aukštesnės instancijos teismas atmeta ir šį skundo argumentą. Atkreiptinas dėmesys, jog teisėjų kolegija 2018-09-18 specialisto parengta konsultacinė išvada Nr. (duomenys neskelbtini), nesivadovauja, nes jos tiriamoji dalis neinformatyvi, neatsakyta į iškeltą klausimą „ ar galėjo nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis būti padaryti minėti sužalojimai“, išvada surašyta tik iš pateiktų dokumentų, o ne apžiūrint patį nukentėjusįjį, neįvertintos nukentėjusiojo apžiūros metu nustatytos aplinkybės dėl jaučiamo skausmo suduoto smūgio vietoje.
Dėl BK 28 str. taikymo
Skunde teigiama, jog T. V. veiksmai prieš D. V. turėtų būti vertinami kaip būtinoji gintis. Pažymima, kad jei T. V. ir atliko kokius nors neteisėtus veiksmus D. V. atžvilgiu tai jie buvo atlikti siekiant apginti būsto neliečiamumą, t. y. veikiant būtinosios ginties sąlygomis. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, apeliaciniu skundu T. V. gynėjo advokato iškelta būtinosios ginties versija nėra pagrįsta objektyviais duomenimis nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis ir atmestina. BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015 ir kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenimis nėra nustatyta, jog nukentėjusysis D. V. atliko tokius veiksmus, kurie galėtų būti laikomi pavojingu kėsinimusi, nuo kurių nuteistoji turėjo gintis. D. V. veiksmai, t. y. įėjimas į apeliantės būstą ir norėjimas paimti jų dukters batus nesuponavo nei pavojingo kėsinimosi situacijos, nei tuo pačiu pagrindo būtinajai ginčiai. Tuo tarpu bylos duomenimis nustatyta, kad T. V. smurtavo prieš nukentėjusįjį. Šią faktinę aplinkybę, patvirtina ir byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyti įvykio metu T. V. patirti sužalojimai ( 1 t. 21 b. l.). Pažymėtina, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios vykusio konflikto metu T. V. įėjo į T. V. butą, kadangi išgirdo dukters verksmą. Iš to seka, kad tarp minėtų asmenų vykusio konflikto metu smurtą naudojo tik T. V., kuri pagrįstai yra nuteista skundžiamu pirmos instancijos teismo nuosprendžiu dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.
Dėl BK 37 str. taikymo
Apeliaciniame skunde teigiama, jog neteisėtais veiksmais D. V. padaryta žala – jo patirtas nesunkus sveikatos sutrikdymas yra reikšminga, tačiau įvertinus sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį nusikalstamos veikos padariniai nėra tokie dideli, todėl T. V. atžvilgiu turėtų būti taikomas BK 37 str. nuostatos. Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 str.). Taigi pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2013). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai.
Nagrinėjamu atveju T. V. padaryta veika yra ne tik draudžiama įstatymo, atitinka BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius, bet ja, be kita ko, kėsintasi ir į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomą teisinių gėrių – asmens sveikatą, pati veika padaryta prieš savo sutuoktinį, dukters tėvą. Tokie smurtiniai veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais, nepadarę žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Atsižvelgiant į fizinį, protinį ir socialinį nuteistosios brandą ji turėjo suprasti, kad jos toks elgesys, t. t. fizinio smurto naudojimas kito asmens atžvilgiu yra nusikalstamas ir netoleruotinas, todėl atleisti T. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 str. nuostatas nėra teisinio pagrindo.
Papildomai pažymėtina, jog įrodymų rinkimas nėra begalinis procesas, įrodymų turi būti surinkta tiek, kad jų visuma leistų daryti pagrįstas išvadas dėl svarbių byloje aplinkybių. Be to, kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistosios T. V. gynėjo advokato Arvydo Penelio apeliacinį skundą atmesti.