Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-382-290/2016

Teisėjas Alvydas Rimkevičius Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47456-2015-7

2016 m. birželio 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas) ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Mastauskienei, nuteistajam E. B. ir jo gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti savo namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, atlikti 100 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant nemokamus darbus atlikti per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį išdirbant po nemažiau kaip 10 valandų nemokamų darbų, taip pat įpareigojant per tris mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad E. B., a. k. (duomenys neskelbtini) nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 24 d., laikotarpiu nuo 16.00 val. iki 16.40 val., (duomenys neskelbtini), Samylų sen., Kauno rajone, automobilyje „Subaru“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konflikto su sugyventine G. J. metu, iškoliojo ją necenzūriniais žodžiais ir tyčia kumščiu sudavė mažiausiai šešis smūgius į galvą, t. y., vieną smūgį į kairę galvos pusę, ties ausimi, vieną smūgį į kairę ausį, keturis smūgius į kairį skruostą bei nosį, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, (duomenys neskelbtini) miške, (duomenys neskelbtini), Kauno r., išlipusiai iš automobilio G. J., tyčia du kartus planšete sudavė į kairę veido pusę, padarydamas nosies sumušimą, taip mušdamas ir smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos narei nukentėjusiajai G. J..

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo prašymą apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti bei išanalizavusi visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014).

Nuteistasis ginčija pirmosios instancijos atliktą įrodymų vertinimą. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad sutinkamai su BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Nuteistasis E. B. neigia sudavęs smūgius nukentėjusiajai G. J., kuri, kaip teigia, nėra šeimos narys. Nurodo, kad įvykio dieną važiuojant automobiliu su nukentėjusiąja apsipyko, todėl ją sustojęs išleido stotelėje, jokio smurto jos atžvilgiu nevartojo. Tačiau tokią ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu E. B. iškeltą versiją aukštesnės instancijos teismas vertina kritiškai, kaip pasirinktą gynybos būdą ir kuri paneigiama byloje esančiais objektyviais duomenimis.

Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino) padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu, ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis). Pagal BK 248 straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors nuteistasis ir ginčija, kad nebuvo nustatyta kaip viskas įvyko, kokios priežastys, kas išprovokavo konfliktą ir kas jį pradėjo, tačiau visos šios aplinkybės nepaneigtų fizinio smurto panaudojimo, sukelto fizinio skausmo ir nežymaus sužalojimo fakto, kas sudarytų pagrindą išteisinti E. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str., padarymo.

Nuteistojo skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą išsakyti analogiški prašymai dėl papildomų liudytojų, ekspertės iškvietimo, teismo buvo atmesti protokoline nutartimi (t. 2, b. l. 23). Teisėjų kolegija pažymi, kad nei nustatymas konkretaus įrankio, su kuriuo buvo smurtaujama, nei tikslaus smūgių skaičiaus nustatymas bei to, ar ausies ūžesys atsiradęs nuo E. B. suduotų smūgių, nustatymas, taip pat nesudarytų pagrindo E. B. netaikyti BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kadangi šio straipsnio inkriminavimui pakanka, kad asmeniui būtų sukeltas fizinis skausmas arba jis būtų nežymiai sužalotas. Šiuo atveju, Specialisto išvadoje konstatuota, kad G. J. sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 21).

Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad ji iš E. B. vairuojamo automobilio negalėjo išlipti, pabėgti, kadangi durelės buvo užrakintos automatiniu užraktu, kas paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad jei jis būtų mušęs – G. J. galėjo išlipti iš automobilio ir kartu su juo toliau nevažiuoti.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, nuteistojo kaltę patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų parodymai. Tai, kad nuteistasis teigia, kad S. B. parodymų vertinti negalima, kadangi jis nematė konflikto, o R. T. negalima dėl to, kad ji taip bando su juo susidoroti ir jos parodymai yra prieštaringi, apeliacinės instancijos teismo manymu nesudaro pagrindo abejoti šių liudytojų duotų parodymų apie G. J. sužalojimą, teisingumu. Nors nuteistasis ir vertina kritiškai liudytojo S. B. parodymus, tačiau juose liudytojas teigė, kad miške pamatė G. J., kurios rankos ir veidas buvo kruvinas. Mergina buvo išsigandusi, apsiverkusi, šoke, jam nurodė, kad ją sumušė sugyventinis E. B. (t. 1, b. l. 85-86). Savo parodymus patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu (t. 1, b. l. 169). Liudytoja R. T. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dieną iš nežinomo numerio jai paskambino dukra, kuri, iš balso sprendžiant, buvo apsiverkusi, išsigandusi, kalbėjo nerišliai, sakė, kad ją sumušė E. B., yra kruvina, iš nosies bėga kraujas. Dukrai perdavus ragelį vyrui, iš kurio telefono skambino, šis jai paaiškino, kad važiuodamas pamatė merginą, kuri buvo stipriai apsiverkusi ir kruvina (t. 1, b. l. 82-83). Apklausiamos pirmosios instancijos teisme liudytojos parodymai dėl aplinkybių, kad dukra paskambino iš S. B. telefono, buvo išsigandusi, sakė, kad kruvina ir, kad susipyko su E. B. taip pat buvo nurodyti. Šie liudytojų parodymai yra esminiai, įrodantys E. B. kaltę, nuoseklūs, patvirtinantys nukentėjusiosios duotus parodymus bei Bendrajame pagalbos centre užfiksuotus, tyrėjo tarnybiniame pranešime nurodomus duomenis bei medicininius G. J. apžiūros išrašus.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis prašo jį išteisinti, kaip nepadariusį nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., tačiau nurodo ir alternatyvą – nesant galimybės išteisinti – prašo panaikinti jam skirtus įpareigojimus ir palikti tik vieną – įpareigojimą nekeisti gyvenamosios vietos be bausmę vykdančių pareigūnų žinios. Skunde nurodomus nuteistojo argumentus, kad paskirti įpareigojimai trukdys jam tinkamai atlikti darbines funkcijas, paneigia byloje esantys duomenys. Į bylą pateikti ankstesni E. B. atžvilgiu priimti procesiniai dokumentai, t.y. 2011 m. vasario 4 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis (t. 1, b. l. 102-104), 2013 m. gruodžio 10 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas (t. 1, b. l. 105-107). Ankstesnių teistumų metu E. B. taip pat buvo paskirti įpareigojimai, susiję su neatlygintinu darbu globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse įstaigose, organizacijose. Duomenų, kad šių įpareigojimų E. B. nevykdė – nėra, todėl sudaro pagrindą manyti, kad šie įpareigojimai darbinėms nuteistojo funkcijoms, įtakos neturės. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad seniau dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau dabar jau nebedirba (t. 1, b. l. 166). Nuteistojo skundo argumentą, kad teismas neatsižvelgė į bausmių skyrimo pagrindus paneigia nuosprendžio penktajame lape išdėstyti teismo motyvai dėl bausmės.

Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis ir vertindamas įrodymus nepadarė jokių baudžiamojo proceso pažeidimų. Pritartina nuosprendžio motyvams dėl E. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d., todėl šioje dalyje keisti ar naikinti nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. gegužės 24 d. pažyma Nr. NTP-7-5864 „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog advokatas Eugenijus Senovaitis teikia antrinę teisinę pagalbą E. B.. Pažymoje nurodyta, kad advokato užmokestis sudaro 43,43 Eur ir šią sumą, kaip susidariusią dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, prašo priteisti valstybės naudai.

BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistojo galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą, E. B. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama. Taigi, šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo jo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo dėl išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme – netenkinti.