Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atstovei I. R., žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, BUAB „Freshtravel“ (bankroto administratorius UAB „VALDSITA“).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. J. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) iš atsakovės Lietuvos Respublikos priteisti 753,67 Eur turtinę žalą; 2) nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos. Pareiškėjas taip pat prašo pripažinti, kad atsakovė Lietuvos Respublika netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, dėl ko patyrė turtinę žalą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis ir R. S. 2014-08-08 su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kelionės į (duomenys neskelbtini). Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014-11-23. Už kelionę, įskaitant vizas, sumokėjo 2738 Lt (tai atitinka 792,98 Eur), tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. R. S. 2014-11-16 Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – Valstybinis turizmo departamentas) pateikė prašymą dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. Pagal Valstybinio turizmo departamento 2015-09-14 nurodymą buvo grąžinta 135,73 Lt (39,31 Eur) suma. Negrąžinta 2602,27 Lt (753,67 Eur).

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2014-05-22 iki 2014-12-31) yra nurodyta, jog direktyva yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. To paties įstatymo straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kelionių agentūros, kelionių agentai privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie jų nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo visų ar dalies pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės įvykdyti prievolių turistui, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui. Pažymėjo, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (įvykdymo užtikrinimo suma ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų), buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalis) aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Tai rodo, jog valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė (el. byla, tomas I puslapiai 1-4).

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – Ministerija) atsiliepime prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas, teigdamas jog valstybė į nacionalinę teisę - Lietuvos Turizmo įstatymą (toliau –Turizmo įstatymas) – neteisingai perkėlė Direktyvos 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, siekia įrodyti, kad Turizmo įstatyme nustatytas reglamentavimas buvo ekonomiškai ir politiškai netikslingas ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas reglamentavimas. Tuo pačiu pareiškėjas kvestionuoja ir Seimo veiksmus priimant minėtą įstatymą ir siekia, kad teismas ištirtų Seimo veiklą priimant Turizmo įstatymą, nors ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje, be kita ko nustatyta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Seimo, taip pat Seimo narių veiklos.

Pažymėjo ir tai, kad teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo), todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neįvykdė nustatytos pareigos visiškai apsaugoti turisto teises, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjo skundą. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nustatyta, kad jei Europos Komisija mano, kad kuri nors valstybė narė neįvykdė kokio nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis, ji šiuo reikalu pareiškia pagrįstą nuomonę, pirma suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę išdėstyti savo pastabas, o jeigu atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką neatsižvelgia į tą nuomonę, Komisija gali perduoti šį reikalą svarstyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. Sutarties 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustato, kad valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis, reikalaujama, kad ta valstybė narė imtųsi būtinų priemonių Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad Komisija valstybei būtų pateikusi pagrįstą nuomonę apie tai, kad valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis, įskaitant Direktyvos vykdymą. Be to, byloje nėra jokių įrodymų ir apie tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas būtų nustatęs, kad valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymą), ir būtų reikalaujama tokį sprendimą įvykdyti. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį valstybei galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjo naudai priteisiama turtinė žala.

Vadovaudamasis ABTĮ 5 straipsnio, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 23 straipsnio 1 dalimi, atsakovo atstovas mano, kad teisme negali būti nagrinėjamas pareiškėjo skundo reikalavimas pripažinti, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos 7 straipsnio nuostatas ir neužtikino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, dėl ko pareiškėjas patyrė žalą, kadangi toks reikalavimas yra susijęs su tam tikro fakto pripažinimu ir jo teisinis vertinimas nėra administracinių teismų tikslas ir savaime nesukelia ABTĮ numatytų teismo sprendimo pasekmių, t.y. neapgina į teismą pasikreipusio asmens tariamai pažeistų teisių arba įstatymo saugomų interesų.

Ūkio ministerijos įsitikinimu, nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo priteisti iš atsakovės pareiškėjui patirtą turtinę žalą, atsiradusią dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, ir procesines palūkanas. Remdamasi ABTĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatomis, nurodė, kad administraciniam teismui jokiais teisės aktais nėra nustatyta kompetencija nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės tariamai netinkamo Europos Sąjungos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

Ūkio ministerijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus. Teigia, kad spręsti ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas. Tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Europos Komisija arba Teisingumo Teismas būtų konstatavę, kad valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas.

Pažymėjo ir tai, kad vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionė turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą, taip pat už organizuotą turistinę kelionė turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui. Palyginęs su Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis aukščiau nurodytą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, atsakovo atstovas daro išvadą, kad Direktyvos 7 straipsnis į nacionalinę teisę yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjui žala dėl kelionių organizatoriaus nemokumo atsirado dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Pareiškėjas nenurodė, kokia konkreti Turizmo įstatymo norma neatitinka Direktyvos ar jai prieštarauja. Mano, kad pareiškėjas žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų ir iš jo turi reikalauti žalos atlyginimo. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-02-03 nutartimi (civilinė byla Nr. B2-478-653/2015) UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla.

Atsakovės atstovė taip pat nurodė, kad pareiškėjui negali būti priteisiami vizų mokesčiai (40,55 Eur), kaip turtinės žalos atlyginimas, nes vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų apimtį ir nėra kelionių organizatoriaus prievolės dalis.

Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Nurodo, kad parteikta paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma sudaryta. Iš pateikto 2014-08-08 mokėjimo nurodymo Nr. 150 nėra aišku, kokiu pagrindu buvo pervesta 752,43 Eur suma. Pinigų gavėjas Cherry Media LT, UAB nėra paslaugų sutarties šalis. Be to, pinigai pervesti daugiau nei prieš savaitę iki sudarant paslaugų sutartį.

Atmetus pagrindinį pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, Ūkio ministerijos įsitikinimu, turi būti atmestas ir papildomas reikalavimas dėl 5 proc. procesinių palūkanų priteisimo (el. byla, tomas I puslapiai 52-61).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad Turizmo įstatymas (8 str. 3 d. 2 ir 3 p.) nustato, jog kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti ne mažesnė, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimų nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Ši suma turi būti apskaičiuojama taip, kad vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būtų galima užtikrinti turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei už organizuotą turistinę kelionė turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde remiasi neaktualios Turizmo įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2014-11-01, 8 straipsnio nuostatomis. Be to, pareiškėjo nurodomos 8 straipsnio 2 ir 7 dalių nuostatos yra nesusijusios su ginčo dalyku, kadangi reglamentuoja kelionių agentūrų ir kelionių agentų prievolių įvykdymo užtikrinimą, o UAB „Freshtravel“ sutarties sudarymo metu veikė kaip kelionių organizatorius, todėl jos įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui yra aktualios Turizmo įstatymo nuostatos, reguliuojančios kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą.

Mano, kad pareiškėjas žalos atlyginimo turi reikalauti ne iš valstybės, o iš kelionių organizatoriaus, reikšdamas kreditorinius reikalavimus bankroto byloje. Dėl turtinės žalos dydžio Turizmo departamentas pateikė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovės atstovė Ūkio ministerija, todėl jų teismas nekartoja (el. byla, tomas I puslapiai 13-18).

Teismo posėdyje atsakovo atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti remdamasi atsiliepimo argumentais.

Skundas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad tarp R. S. (užsakovė) ir UAB „Freshtravel“ 2014-08-08 buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) kelionei į (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, jog į kelionę kartu su R. S. 2014-11-23 vyks ir R. J. (el. byla, tomas I puslapiai 5-7). R. J. 2014-07-30 mokėjimo nurodymu Nr. 150 į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 2598,00 Lt sumą. Mokėjimo paskirtyje nurodė: „grupinis.lt order#(523378495)“ (el. byla, tomas I puslapis 8). R. S. 2014-07-31 mokėjimo nurodymu Nr. 21 UAB „Freshtravel“ pervedė 140 Lt sumą. Mokėjimo paskirtyje nurodė: „priemoka už vizą į Egiptą“ (el. byla, tomas I puslapis 9).

Ergo Insuranse SE Lietuvos filialas 2015-09-07 14 mokėjimo nurodymu Nr. 113210 į R. S. sąskaitą pervedė 39,31 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodė: „Draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų“ (el. byla, tomas I puslapis 10).

Valstybinio turizmo departamento direktorius 2014-11-14 įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą (el. byla, tomas I puslapis 47).

Valstybinio turizmo departamento direktorius 2014-11-28 įsakymu Nr. V-274 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo“ panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014-11-29 (el. byla, tomas I puslapis 48).

Valstybinis turizmo departamentas 2014-11-14 raštu Nr. SD-1600 „Dėl galimai neteisėtos UAB „Freshtravel“ veiklos“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos (el. byla, tomas I puslapiai 49-50).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnyje nustatyta, kad, vykdydamos Europos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsnyje įtvirtinta, kad direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus.

Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (šiuo aspektu žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1984-04-10 sprendimo byloje von Colson ir Kamann, 14/83, 15 punktą, 2008-04-15 sprendimo byloje Impact, C-268/06, 40 punktą). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto sprendimo byloje Impact 41 punktą).

Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Europos Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto sprendimo byloje Impact 42 punktą). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo daugiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto sprendimo von Colson ir Kamann 26 punktą; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1990-11-13 sprendimo byloje Marleasing, C-106/89, 8 punktą, 2004-10-05 sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt., C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, 113 punktą).

Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Europos Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 punktą). Be to, iš nusistovėjusios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1991-11-19 sprendimo sujungtose bylose Francovich ir kt., C-6/90 ir C-9/90, 11 punktą, 2002-07-11 sprendimo Marks & Spencer, C-62/00, 25 p., jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 103 punktą).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Europos Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010-11-25 sprendimo byloje Fuß, C-429/09, 40 punktą).

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės, tikėtina, netinkamo 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad R. S. ir pareiškėjas (paslaugų sutartyje įvardintas kaip į kelionę vykstantis asmuo) su kelionės organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo. Pareiškėjui buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma, jis patyrė nuostolių.

Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas), aiškindamas direktyvos nuostatas, nurodė, kad „pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu“ (žr. 1996-10-08 sprendimo Dillenkofer ir kt. (toliau – Dillenkofer byla), C-1 78/94, C-179/94 ir C-188/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845, 34 ir 35 punktus).

Be to, Direktyvos 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat tai, kad šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimo Rechberger ir kt., C?140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.).

Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad nei Direktyvos konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją. Be to, minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.).

Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 90/314 7 straipsnyje numatyta garantija, Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

Direktyva kartu su kitais Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais turizmo paslaugų teikimą, Lietuvos Respublikoje įgyvendinta Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1496 priedo 1 p.). Pažymėtina, kad valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas Direktyvos taikymo srityje (Direktyvos 8 str.). Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos Turizmo įstatymo (2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1496 redakcija) 8 straipsnis, reglamentuojantis kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimą, be kita ko, nustatė, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d.); Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo (Turizmo įstatymo 8 str. 3 d.); kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų; 2) kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas (Turizmo įstatymo 8 str. 4 d.).

Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), be kita ko, nustatė: kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jeigu prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d.); Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatorius Valstybiniam turizmo departamentui privalo pateikti atitinkamai draudimo įmonės ar finansų įstaigos pasirašytą prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį arba finansų įstaigos laidavimo sutartį ar garantiją, pagal kurias draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sumokėti Valstybiniam turizmo departamentui jo reikalaujamą pagrįstą sumą turistų nuostoliams kompensuoti, neviršijančią atitinkamai laidavimo draudimo sutartyje, laidavime ar garantijoje nurodytos sumos, jeigu kelionių organizatorius nevykdys Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių (Turizmo įstatymo 8 str. 2 d.); kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu; 2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu (Turizmo įstatymo 8 str. 3 d.); Valstybinis turizmo departamentas tikrina, ar kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinančiame dokumente nurodyta prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuota pagal šiame straipsnyje išdėstytus reikalavimus (Turizmo įstatymo 8 str. 7 d.); kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Turizmo įstatymo 8 str. 8 d.).

Pažymėtina, kad 2014 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4-1 straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XII-873 18 straipsnio 5 dalis nustato, kad kelionių organizatoriai Turizmo įstatymo 8 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatyto dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimą privalo įsigyti iki 2014 m. lapkričio 1 d. Kelionių organizatoriui, neįsigijusiam Turizmo įstatymo 8 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatyto dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo, kyla Turizmo įstatymo 4 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatytos pasekmės.

Nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d. galiojusios redakcijos Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas), nustatantis kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo laidavimo draudimu tvarką, draudimo objektą, draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius, draudimo sutarties sudarymo ir įsigaliojimo tvarką, draudimo sutarties terminą, draudimo išmokos dydžio nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą, kelionių organizatoriaus, Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, draudiko teises ir pareigas, laidavimo draudimo sutarties nutraukimo tvarką, be kita ko, numatė: laidavimo draudimo objektas yra turistų turtiniai interesai, susiję su kelionių organizatoriaus prievolių pagal sudarytas turizmo paslaugų teikimo sutartis įvykdymu, dėl draudžiamųjų įvykių, įvykusių laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo sutarties (toliau – laidavimo draudimo sutartis) galiojimo laikotarpiu (Aprašo 7 p.); Apraše draudžiamuoju įvykiu laikomas kelionių organizatoriaus prievolių nevykdymas dėl bent vienos iš šių priežasčių, atsiradusių laidavimo draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu: kelionių organizatoriaus pažymėjimo panaikinimo; kelionių organizatoriaus nemokumo; bankroto bylos kelionių organizatoriui iškėlimo, bankroto proceso neteismine tvarka pradėjimo arba likvidavimo procedūros, nustatytos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, pradėjimo; kelionių organizatoriaus, sudariusio turizmo paslaugų teikimo sutartį, kelionių organizavimo paslaugų nesuteikimo ir už turizmo paslaugų teikimo sutartį sumokėtos sumos negrąžinimo (Aprašo 8–8.4. p.); laidavimo draudimo suma turi atitikti Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nustatytus reikalavimus (Aprašo 10 p.); pasikeitus duomenims, pateiktiems apskaičiuojant laidavimo draudimo sumą, kelionių organizatorius privalo kreiptis į draudiką, siūlydamas patikslinti laidavimo draudimo sumą (Aprašo 11 p.); turistas per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos dėl laidavimo draudimo išmokos turi kreiptis į Turizmo departamentą. Teisę reikalauti laidavimo draudimo išmokos turi laidavimo draudimo sutarties naudos gavėjas – Turizmo departamentas (Aprašo 28 p.); įvykus draudžiamajam įvykiui, atsakingas laidavimo draudimo draudikas, neviršydamas draudimo sumos, atlygina: turisto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą išlaidas ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimo turistui išlaidas, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; visas dokumentais pagrįstas turisto apgyvendinimo, maitinimo išlaidas ir (ar) savarankiško sugrįžimo į pradinę turisto išvykimo vietą, nurodytą turizmo paslaugų teikimo sutartyje, išlaidas, taip pat negautų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį apmokėtų paslaugų vertę; už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos teismo sprendimu turistui priteistus turtinius nuostolius, susidariusius dėl to, kad kelionių organizatorius neįvykdė ar negalėjo įvykdyti savo prievolių (Aprašo 29–29.4. p.); laidavimo draudimo išmoka mokama pagal naudos gavėjo – Turizmo departamento – rašytinį reikalavimą jame nurodytiems asmenims (turistui, Turizmo departamentui ar jo įgaliotam asmeniui) (Aprašo 30 p.); jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti) (Aprašo 33 p.); Turizmo departamentas vykdo kelionių organizatoriaus pareigos apsidrausti laidavimo draudimu pagal Aprašo nuostatas priežiūrą (Aprašo 50 p.); Turizmo departamentas privalo patikrinti, kad laidavimo draudimo sutartyje nurodyta laidavimo draudimo suma apskaičiuota pagal Aprašo reikalavimus ir yra pakankama kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymui užtikrinti; pareikalauti iš kelionių organizatoriaus sudaryti papildomą laidavimo draudimo sutartį arba padidinti laidavimo draudimo sumą, jeigu buvo apskaičiuota per maža laidavimo draudimo suma (Aprašo 51–51.2. p.); Turizmo departamentas turi teisę gauti iš kelionių organizatoriaus Aprašo 15 punkte nurodytus dokumentus, prireikus – ir papildomą informaciją (Aprašo 52 p.).

Nagrinėjamu atveju Turizmo departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą. Tokiu būdu kelionės užsakovams buvo kompensuota dalis jų sumokėtos už neįvykusią kelionę sumos - 39,31 Eur.

Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 90/314 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ savo veiklą buvo apdraudęs bendrai 202 734 eurų sumai dviejose bendrovėse (el. byla, tomas II puslapiai 45-46). Turizmo departamentas neteigia, o byloje nėra duomenų, kad tokio dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimas neatitiko Turizmo įstatymo 8 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatytų reikalavimų, todėl atmestinas atsakovo atsiliepimo argumentas, kad pareiškėjas galėjo patirti žalą tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų, t. y. dėl to, kad šis kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimą, laidavimo draudimą ar garantiją.

Pažymėtina, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogišką faktinėmis aplinkybėmis administracinę bylą dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (Nr. eA-990-502/2017), 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje padarė išvadą, kad „<...> nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos <...>“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. <...>“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 priimtoje 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje, įvertinęs sąlygų, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą (1996 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose Brasserie du P?cheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79) konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos, ir konstatavęs visų trijų valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygų buvimą, apibendrindamas nurodė, kad „<...> nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314 garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius (<...> Eur), kuriuos valstybė turi atlyginti <...>“.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje, kurioje ginčui aktualios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos, taip pat yra teisinis pagrindas daryti išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga. Atsakovo teiginys, kad Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, teismo nuomone, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos 90/314 perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu. Taigi, valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė (iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017-06-13 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę praktiką suformavo 1991-11-19 sprendime sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos. Šioje byloje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes.

Ši praktika toliau buvo išplėtota 1996-03-05 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie byloje buvo prašoma Europos Sąjungos Teisingumo Teismo konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

Atsakovės atstovės ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjamas bankroto byloje, taip pat yra nepagrįsta. Minėta, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr. Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. Teisingumo Teismo 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94 ir C-l88/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845 39 punktą). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

Atsakovės atstovė, vertindama turtinės žalos atsiradimo pagrįstumą, atsiliepime į skundą nurodo, jog tarp (užsakovo) ir UAB „Freshtravel“ sudaryta 2014-08-08 paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Iš į bylą pateikto 2014-07-30 mokėjimo nurodymo Nr. 150 matyti, kad pareiškėjas 752,43 Eur (2598,00 Lt) pervedė į UAB „Cherry Media Lt“, kuri nėra turizmo paslaugų sutarties šalis, banko sąskaitą, todėl atsakovui nėra aiškus pinigų pervedimo pagrindas.

Bylos duomenys rodo, kad tarp R. S. (užsakovas) ir UAB „Freshtravel“ sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) kelionei į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas sutartyje nurodytas kaip vienas iš į kelionę vykstančių asmenų (el. byla, tomas I puslapis 5). Į byla pateikta sutartis nepasirašyta, tačiau R. J. mokėjimo nurodymu Nr. 150 2014-07-30 į UAB UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 2598 Lt sumą. Mokėjimo paskirtyje nurodė: „grupinis.lt order#( 523378495)“ (el. byla, tomas I puslapis 8). Ergo Insuranse SE Lietuvos filialas 2015-09-14 mokėjimo nurodymu Nr. 113210 į R. S. (užsakovo) sąskaitą pervedė 39,31 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų“ (el. byla, tomas I puslapis 10). Taigi, iš pateiktų duomenų matyti, jog Ergo Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad 2014-08-08 paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) tarp R. S., R. J. ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į paslaugos (užsakovės) sąskaitą. Be to, R. J. 2014-07-30 mokėjimo nurodymo Nr. 150 mokėjimo paskirtyje nurodė: „grupinis.lt order#(523378495)“ (el. byla, tomas I puslapis 8). Remiantis viešai prieinamais duomenimis, UAB „Chery Media Lt“ yra internetinio portalo www.grupinis.lt valdytoja. Per šį internetinį portalą buvo įsigytas kuponas poilsinei kelionei į (duomenys neskelbtini), kuriam suteiktas individualus registracijos numeris, kuris ir buvo nurodytas pareiškėjo mokėjimo nurodyme Nr.150. Dėl pasirinkto kelionės įsigijimo būdo (įsigyjant kuponą internetiniame portale) mokėjimas už kelionę buvo atliktas anksčiau, nei sudaryta paslaugų sutartis su kelionių organizatoriumi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog pareiškėjas 2014-07-30 mokėjimo nurodymu Nr. 150 pervedė 2598 Lt sumą į UAB „Chery Media Lt“ sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale www.grupinis.lt R. S. užsakytą kelionę į Egiptą. Teismas įvertinęs sumą, sumokėtą už kelionę, ir išmokėtą kompensacijos dydį, daro išvadą, kad pareiškėjui nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų, patirtų už įsigytą kelionės paketą. Liko negrąžinta 713,12 Eur (752,43 Eur - 39,31 Eur). Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjui iš valstybės.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad patyrė išlaidų dėl (duomenys neskelbtini) vizų įforminimo. Bylos duomenys rodo, kad 2014-07-31 mokėjimo nurodymu Nr. 21 R. S. UAB „Freshtravel“ pervedė 140 Lt (40,55 Eur) sumą. Mokėjimo paskirtyje nurodė: priemoka už vizą į Egiptą (el. byla, tomas I puslapis 9). Viza yra neatskiriama kelionės į valstybę, kurioje nustatytas vizų režimas, išlaidų dalis. Nėra ginčo dėl to, kad neįvykus kelionei, sumokėta už vizų įforminimą sumą, pareiškėjui nebuvo grąžinta. Todėl dėl aukščiau nurodytų priežasčių, yra teisinis pagrindas ir šią sumą priteisti pareiškėjo naudai.

Pareiškėjas prašo priteisti 5 proc. metinių procesinių palūkanų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010-12-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011-12-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017-06-07, todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

Pareiškėjo reikalavimas pripažinti, kad atsakovė Lietuvos Respublika netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, dėl ko jis patyrė turtinę žalą, yra išvestinis reikalavimas ir neatsiejamai susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl turtinės žalos priteisimo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas atskirai dėl šio reikalavimo nepasisako.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. J. skundą tenkinti.

Priteisti R. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 753,67 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt tris eurus ir šešiasdešimt septynis centus) turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017-06-07 dienos.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.