Kauno apygardos teismo nutartis

2008-06-05 · Civilinė byla Nr. 2A-690-230/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-06-05
Bylos Nr.
2A-690-230/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolia Indreikienė (pirm.), Egidijus Tamašauskas, Albinas Čeplinskas
Ieškovas
A. J. Bartkui, A. J. Bartkaus
Atsakovas
R. V.
Kategorijos
  • 21.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 22.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-690-230/2008
Pirmosios instancijos teisėja Irena Sabaitienė
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.5, 22.4, 30.3, 121.18, 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. birželio 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Nijolios Indreikienės,kolegijos teisėjų Albino Čeplinsko ir Egidijaus Tamašausko,sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei,dalyvaujant ieškovui A. J. Bartkui,atsakovui R. V., jo atstovei adv. Vidai Kabečienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. J. Bartkaus apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-0144-097/2008 pagal ieškovo A. J. Bartkaus patikslintą ieškinį atsakovui R. V. dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo galiojančiomis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas A. J. B. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti galiojančiomis 1994 m. liepos 2 d. ir 1996 m. birželio 17 d. sudarytas žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis dėl žemės sklypo, esančio Jadagonių k., Zapyškio sen. Kauno raj. pirkimo-pardavimo. Ieškovas nurodė, kad atsakovas R. V. 1994 m. liepos 2 d. jam pardavė nurodytą žemės ūkio paskirties sklypą. Ieškovas sumokėjo sutartą 800 Lt kainą. Sutartis sudaryta paprasta rašytine forma, bet nebuvo patvirtinta notaro, nes nebuvo sutvarkyti žemės nuosavybės dokumentai. Sutartis buvo pilnai įvykdyta, ieškovas nuo sutarties sudarymo dienos naudojosi žemės sklypu, jį įdirbo, pasodino vaiskrūmius ir vaismedžius, apmokėjo visas sklypo dokumentų tvarkymo išlaidas. Vėliau, 1996 m. birželio 17 d. dėl to paties žemės sklypo sudarė kitą rašytinę pirkimo-pardavimo sutartį ir sumokėjo atsakovui 800 Lt. Su atsakovu buvo sutarta įforminti sutartį notarine tvarka, tačiau atsakovas ėmė vengti tai daryti.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo A. J. B. atsakovui R. V. 1000 Lt atstovavimo išlaidų, o valstybei - 10,70 Lt pašto išlaidų. Teismas sprendime nurodė, kad 1994 m. liepos 2 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis negali būti pripažinta galiojančia, nes ieškovui tuo metu dar nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, t.y. nebuvo pirkimo-pardavimo objekto. Atsakovui nuosavybės teisės į žemės sklypą atkurtos tik 1995 m. gruodžio 14 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu. Be to, nekilnojamojo daikto perleidimo sandoris buvo sudarytas nesilaikant tuo metu privalomos notarinės sandorio formos bei reikalavimo jį įregistruoti registro įstaigoje, todėl neįregistravus sandorio negalėjo atsirasti nuosavybės teisės į perleistą turtą (1964 m. CK 149 straipsnis, 255 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas dėl šių aplinkybių šį sandoris pripažino niekiniu, dėl ko laikė negalimu jį patvirtinti. Ieškovo pateiktą 1996 m. birželio 17 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nuorašą teismas pripažino neturinčiu įrodomosios galios (CPK 202 straipsnis), nes atsakovas teigė šios sutarties nepasirašęs, o iškilus būtinybei skirti grafologinę ekspertizę, ieškovas negalėjo pateikti sutarties originalo. Be to, teismas laikė, kad ir ši sutartis negalėtų būti pripažinta galiojančia dėl tų pačių motyvų kaip ir dėl 1994 m. liepos 2 d. sutarties. Teismas taip pat darė išvadą, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas, ir ieškovas šio termino atnaujinti neprašė.

Šalies argumentai

Ieškovas A.J. B. apeliaciniu skundu prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti arba bylą grąžinti naujam nagrinėjimui. Nurodo, kad sudarant 1994 m. liepos 2 d. pirkimo - pardavimo sutartį atsakovas R. V. ieškovui pardavė ne valstybinę žemę, o konkretų 1 ha žemės sklypą, kurio ribos jau buvo paženklintos pagal 1994 m. birželio 6 d. žemės sklypo paženklinimo - parodymo aktą. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą prijungti prie bylos žemės sklypo planą, kuris patvirtina, kad 1994 m. birželio 6 d. atsakovui buvo paženklintas žemės sklypas Jadagonių kaime. 1996 m. birželio 17 d. sudarant kitą papildomą sutartį dėl tos pačios žemės pardavimo, atsakovui jau buvo atkurtos nuosavybės, todėl nepagrįstas teismo teiginys, kad ieškinys dėl 1996 m. birželio 17 d. sutarties pripažinimo galiojančia atmetamas tais pačiai motyvais, kaip ir dėl 1994 m. liepos 2 d., nes nuosavybė jau buvo atkurta ir įregistruota R. V. vardu. Teismo išvada, kad notarinės formos nesilaikymas ir neįregistravimas registre daro sandorį negaliojančiu, ir teismas jo negali patvirtinti, prieštarauja CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalies nuostatoms, numatančioms, kad tuo atveju, kai viena šalis įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o kita šalis vengia jį įforminti, tai teismas turi teisę patvirtinti sandorį jį įvykdžiusios šalies reikalavimu. Teismo išvada, kad ieškovo pateikta 1996 m. birželio 17 d. sutartis neturi įrodomosios galios, nes atsakovas neigia sutartį pasirašęs, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 10 straipsnio nuostatai, kad visi įrodymai turi būti įvertinti ir kad turi būti nurodyta, kodėl teismas vienus įrodymus atmeta. Teismas privalėjo įvertinti liudytojų Z. ir G. parodymus, kurie patvirtino, kad tarp šalių buvo pasirašyta sutartis dėl žemės pardavimo. Teismas be pagrindo rėmėsi atsakovo nesąžiningais paaiškinimais, kad jis žemę ieškovui davė tik naudotis. Teismas atmesdamas ieškinį dėl senaties nenurodė ieškinio senaties pradžios, t.y. nenustatė momento, kada ieškovas sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Faktinės bylos aplinkybės įrodo, kad ieškovas senaties termino nepraleido: ieškovas šį žemės sklypą valdo ir juo naudojasi nuo 1994 m., sklypą apsodino vaismedžiais, visą laiką su R. V. ruošėsi vykti pas notarą, tuo tikslu buvo sudarytas ir žemės sklypo planas. 2007 m. kovo mėn. ieškovas buvo susitaręs su atsakovu vykti pas notarą, bet atsakovas sutartą dieną atsisakė vykti ir įforminti sutartį, todėl apie savo teisės pažeidimą ieškovas sužinojo būtent šią dieną, ir kreipėsi į teismą nepraleidęs ieškinio senaties termino. Be to, teismas privalo taikyti restituciją, nors to ir nebuvo prašoma, ir ieškovui turi būti grąžinta ką atsakovas gavo, jam turi būti atlyginti nuostoliai, nes nuo 1994 m. lito vertė pasikeitė, o jo pasodintiems vaismedžiams ir vaiskrūmiams yra daugiau nei 10 metų.

Atsiliepimas

Atsakovas R. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad teismas teisingai įvertino visus įrodymus, teisingai taikė galiojusias materialines ir procesines teisės normas, taip pat vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Apeliantas klaidingai nurodo, kad sudarant 1994 m. liepos 2 d. sutartį R. V. jau turėjo pirkimo - pardavimo objektą, ir šį teiginį grindžia 1994 m. birželio 6 d. žemės sklypo paženklinimo - parodymo aktu. Nuosavybės teisės R. V. atkurtos tik 1995 m. gruodžio 14d. Kauno apskrities valdytojo sprendimu. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1994 m. liepos 2 d. sutartis negali būti pripažinta galiojančia, nes nebuvo prikimo - pardavimo objekto, yra teisinga. Vadovaujantis 1964 m. CK 225 straipsniu, nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turėjo būti per 3 mėn. įregistruota registro įstaigoje, o per įstatymo nustatytą terminą neįregistruotos sutartys laikomos negaliojančiomis (LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Apelianto minima 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalies nuostata galėjo būti taikoma paskolos, bet ne nekilnojamojo turto sandoriams, kuriems privaloma registracija. Apeliantas, supratęs, kad negalėjo pirkti objekto, kurio nebuvo, patikslino ieškinį ir pateikė papildomą 1996 m. birželio 17 d. sutartį dėl to paties žemės sklypo pirkimo. Ši sutartis akivaizdžiai suklastota, todėl atsakovas prašė skirti rašysenos ekspertizę, bet ieškovas teigė sutarties originalą pametęs. Apelianto nurodyti liudytojai tik matė atsakovą su ieškovu kažką rašant, tačiau nepatvirtino, kad tai buvo ginčo sutartis, nes rašto turinio nežinojo. Be to, liudytojas Zajauskas pavirtinto, kad pats R. V. dirbo jam nuosavybės teise priklausančiame sklype, o byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad mokesčius už žemės sklypą mokėjo pats savininkas V.. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 1996 m. birželio 17 d. sutartis neturi įrodomosios galios. Jei ši sutartis ir būtų sudaryta, ji vis tiek būtų negaliojanti, nes buvo nesilaikyta ne tik privalomos notarinės formos, bet ir sutartis per 3 mėnesius neįregistruota nekilnojamojo turto registre.

Apeliacinis skundas atmestinas. Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), be to, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir tinkamai taikė ginčo santykiams taikytinas teisės normas.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teisės į žemę yra atkurtos Kauno apskrities valdytojo 1995 m. gruodžio 14 d. sprendimu ir įsakymu (b.l. 32, 34-35), šių aktų pagrindu buvo įregistruotos atsakovo nuosavybės teisės (b.l. 33). Todėl atsakovas šalims sudarant 1994 m. liepos 2 d. pirkimo - pardavimo sutartį nuosavybės teisių į žemę dar neturėjo ir negalėjo įgyvendinti savininko teisių t.y. disponuoti jam nepriklausančia žeme (1964 m. CK 96 straipsnis, 149 straipsnio 2 dalis). Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog ieškovui parduoto sklypo ribos buvo paženklintos jau pagal 1994 m. birželio 6 d. žemės sklypo paženklinimo – parodymo aktą (b.l. 92), nekeičia nustatytų aplinkybių esmės. Bet kuriuo atveju atsakovas pirmojo sandorio sudarymo metu dar neturėjo nuosavybės teisių į ginčo žemę ir negalėjo ja disponuoti, perleisdamas žemę kitam asmeniui. Todėl vien šios aplinkybės pagrindu negali būti pripažintas galiojančiu pirkimo – pardavimo sandoris dėl žemės, kuri pardavėjui (atsakovui) nuosavybės teise nepriklausė.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis vertinant ieškovo pateiktą 1996 m. birželio 17 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties nuorašą (b.l. 39). Byloje yra pateiktas tik advokatės patvirtintas šios sutarties nuorašas, kuriame esantys parašai gali kelti tam tikrų abejonių. Atsakovas tvirtino ir tvirtina, kad tai suklastotas dokumentas, o jame esantys parašai yra ne jo, ir šiems teiginiams pagrįsti prašė skirti rašysenos ekspertizę t.y. jo veiksmai, jam siekiant pateikti įrodymo suklastojimą patvirtinančius įrodymus, atitiko CK 184 straipsnio reikalavimus. Ieškovas kitokiu būdu įrodyti dokumento suklastojimą, išskyrus ekspertizės paskyrimą, neturi galimybių. Kadangi ieškovas nepateikė sutarties originalo, teigdamas, jog ją prarado, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pateiktą sutarties nuorašą laikė rašytiniu įrodymu turinčiu trūkumų, o atsižvelgiant į aplinkybių visumą pagrįstai pripažino ir neturinčiu įrodomosios galios (CPK 202 straipsnis). Liudytojų V.R. G. ir V. Z. parodymus apie tai, kad šalys 1996 m. pasirašė kažkokią sutartį, kuria R. V. pardavė ieškovui žemę, negalima pripažinti pakankamais nurodyto rašytinio įrodymo (1996 m. birželio 17 d. sutarties) trūkumams pašalinti. Šiuo atveju reiktų remtis 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalies reikalavimais, kurie numatė, kad reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais. Tinkamos rašytinės sutarties nėra, todėl jos sudarymas negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais.

Net ir pripažinus, kad 1996 m. birželio 17 d. sutartis buvo sudaryta ir šalių pasirašyta, nebūtų įstatyminio pagrindo tokį sandorį pripažinti galiojančiu. Sandorio sudarymo metu galiojęs 1964 m. CK 255 straipsnis (1994 m. gegužės 17 įstatymo Nr. I-659 redakcija) numatė privalomą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties notarinio patvirtinimo formą ir privalomą šio sandorio įregistravimą atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, o šių reikalavimų nesilaikymas darė tokią sutartį negaliojančia. LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis numato, kad jei pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. Atsižvelgiant į nurodytus įstatymų reikalavimus, ginčo sandoris negalėtų pripažintas galiojančiu, nes sandorio galiojimui turi reikšmės ne tik notarinis patvirtinimas, bet ir sandorio teisinė registracija. Tai reiškia, kad sandorio teisinė registracija taip pat buvo būtina teisėto ir galiojančio sandorio sąlyga. Tuo tarpu 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis, numačiusi sandorio, kuriam būtinas notarinis galiojimas, pripažinimą galiojančiu, numatė tik notarinio patvirtinimo, kaip sandorio trūkumo, pašalinimą, bet nesudaro prielaidų neatsižvelgti į būtina sandorio įregistravimą.

Pirmosios instancijos teismas, ginčo reikalavimams taikė ieškininę senatį, tačiau nenustatė jokių ieškininės senaties termino praleidimą pagrindžiančių aplinkybių. Ieškovas teigia, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik 2007 m. kovo mėn., tačiau šių aplinkybių jokiais įrodymais, išskyrus savo paaiškinimus, nepatvirtino (CPK 178 straipsnis). Ginčo sandoriai sudaryti 1994 m. liepos 2 d. ir 1996 m. birželio 17 d., todėl nesuprantama, kodėl ieškovas dėl jų pripažinimo galiojančiais kreipėsi po daugiau kaip 10 metų. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis numatė bendrą trijų metų ieškininės senaties terminą, kuris atsižvelgiant į sandorių sudarymo datas, yra pasibaigęs iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl teismas turėjo pagrindą taip pat taikyti ir ieškininę senatį (1964 m. CK 85 straipsnis, LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis).

Kadangi reikalavimas buvo reiškiamas dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, o ne negaliojančiu, todėl visiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog teismas privalėjo taikyti restituciją, ir ieškovui turėjo būti grąžinta visa, ką gavo atsakovas, taip pat turi būti atlyginti jam atsiradę nuostoliai. Ieškovas nereiškė reikalavimo atlyginti jo patirtus nuostolius, todėl tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir ieškovas savo teises gali ginti užvesdamas kitą bylą.

Motyvuojamoji dalis

Nenustačius apeliacinio skundo motyvais pagrindų sprendimą panaikinti, sprendimas nekeistinas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti. Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. J. B. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ieškovui R. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 700 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė : Nijolia IndreikienėKolegijos teisėjai: Albinas ČeplinskasEgidijus Tamašauskas