Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėja D. Mickevičienė Teisminio proceso Nr. 1-03-3-00029-2012-3

2013 m. birželio 20 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, įpareigojant per šį laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei uždraudžiant bendrauti su J. K., gyvenančia (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-12-23 apie 14 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prie buto Nr. 4, kieme, panaudodamas fizinį ir psichologinį smurtą, konfliktavo su J. K. dėl žemės; konflikto metu E. K. po pareikštų įvairių grasinimų, kad J. K. gyvenimas baigsis blogai, kad jai už tai klius, tyčia ją pastūmė, dėl ko nukentėjusioji pargriuvo ant žemės, tokiais savo veiksmais E. K. sukėlė jai fizinį skausmą.

Be to, E. K., tęsdamas savo veiką, 2012-01-17 apie 12 val., kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, po įžeidinėjimų ir grasinimų žodžiu, tyčia rankomis pastūmė nukentėjusiąją J. K., dėl ko ji pargriuvo ant žemės ir nugara atsitrenkė į bordiūrą, dėl to jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Dėl 2011-12-23 veikos: pasak apelianto, teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, kad nėra surinkta pakankamai įrodymų, jog E. K. sudavė nukentėjusiajai per galvą. Teismas savo išvadą dėl šio įvykio buvimo grindžia prielaida (spėlione), kad E. K. sudavė nukentėjusiajai per galvą. Tuo tarpu nuosprendis turi būti pagrįstas faktais, o ne prielaidomis (spėlionėmis). Apeliantas nurodo, kad tuo atveju, kai E. K. kaltės nepripažįsta, o byloje nėra jo kaltę dėl 2011-12-23 veikos patvirtinančių įrodymų, negalima apkaltinamąjį nuosprendį remti vien tik nukentėjusiosios parodymais. Pasak apelianto, nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Apeliantas nurodo, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl teismo išvada, kad E. K. 2011-12-23 apie 14 val. padarė veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., yra nepagrįsta.

Dėl 2012-01-17 veikos: apeliantas nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, ikiteisminio tyrimo metu ir apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ji nurodė skirtingus konfliktų motyvus. Dėl specialisto išvados apeliantas nurodo, kad ji neįrodo nuteistojo dalyvavimo darant aprašytą veiką. Specialisto išvada tik įrodo, kad 2012-01-26 ant nukentėjusiosios yra poodinė kraujosruva 10x8 cm dydžio. Tuo tarpu, kaip matyti iš tos pačios Specialisto išvados, 2012-01-18 VšĮ Centro poliklinikos asmens sveikatos istorijos, nukentėjusiosios kairės alkūnės sąnario srityje aptikta poodinė hematoma apie 3x3 cm; judesiai per alkūnės sąnarį norma; skausmas stuburo juosmeninėje dalyje nedidelis; dgn.: kairės alkūnės sąnario sumušimas, stuburo juosmeninės dalies sumušimas, osteochondrozė, spondiliozė. Pasak apelianto, teismas, vertindamas Specialisto išvadą, neatkreipė dėmesio į poodinių kraujosruvų dydžio skirtumą: 2012-01-18 nustatyta 3x3 cm dydžio, o 2012-01-29 – 10x8 cm dydžio. Anot apelianto, poodinė kraujosruva negalėjo per 9 dienas išaugti į ilgį 7 cm ir į plotį 5 cm. Todėl Specialisto išvada, kad J. K. 10x8 cm poodinė kraujosruva galimai padaryta nurodytu laiku (2012-01-17), yra nepagrįsta, teismas be pagrindo pripažino Specialisto išvadą įrodymu ir juo rėmėsi.

Teismo posėdyje apeliantas nuteistasis E. K. ir jo gynėjas apeliacinį skundą prašė tenkinti, prašymo dėl R. R. šaukimo į teismo posėdį liudytoju atsisakė. Nukentėjusioji J. K. ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas, jo ribose, tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis E. K. atžvilgiu keistinas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį dėl fizinio skausmo nukentėjusiajai sukėlimo grindė prielaidomis.

E. K. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-12-23 apie 14 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prie buto Nr. 4, kieme, panaudodamas fizinį ir psichologinį smurtą, konfliktavo su J. K. dėl žemės; konflikto metu E. K. po pareikštų įvairių grasinimų, kad J. K. gyvenimas baigsis blogai, kad jai už tai klius, tyčia ją pastūmė, dėl ko nukentėjusioji pargriuvo ant žemės, tokiais savo veiksmais E. K. sukėlė jai fizinį skausmą. Be to, E. K., tęsdamas savo veiką, 2012-01-17 apie 12 val., kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, po įžeidinėjimų ir grasinimų žodžiu, tyčia rankomis pastūmė nukentėjusiąją J. K., dėl ko ji pargriuvo ant žemės ir nugara atsitrenkė į bordiūrą, dėl to jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Dėl 2011-12-23 epizodo

Privataus kaltinimo skunde nukentėjusioji J. K. nurodžiusi, kad 2011-12-23 apie 14 val. kieme prie buto Nr. 4 (duomenys neskelbtini), Vilniuje, E. K. panaudodamas fizinį ir psichologinį smurtą ėmė su ja konfliktuoti dėl žemės. Konflikto metu E. K. po pareikštų įvairių grasinimų (kad nukentėjusiajai gyvenimas baigsis blogai, kad jai klius ir t.t.) tyčia rankomis paėmęs nukentėjusiajai J. K. už striukės atlapų, pradėjo ją kratyti bei stumdyti, po to rankos delnu sudavė nukentėjusiajai per galvą dėl ko nukentėjusioji pargriuvo ant žemės ir prarado sąmonę, nes nieko nebeatsiminė, kuo E. K. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą (b.l.1).

Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji apie šį įvykį paaiškino, kad E. K. ją užpuolė, nuplėšė striukę, sudavė jai per galvą delnu ir ji prarado sąmonę. Buvo sužeistos akys, gydosi. Pargriuvo nuo smūgio. E. K. nutraukė striukę, dar bandė stumdyti (b.l. 47).

Kaltinamasis E. K. savo kaltės dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo J. K. 2011-12-23 nepripažino. Apklaustas pirmosios instancijos teisme E. K. patvirtino, kad 2011-12-23 buvo susitikęs su J. K. kieme prie namo (duomenys neskelbtini) Vilniuje, buvo atvykęs pas čia gyvenančią motiną. Su J. K. susitiko eidamas malkų, tarp jų buvo tik žodinis konfliktas, J. K. jį užgauliojo. Nenorėdamas konfliktų, greičiau pasitraukė į butą. Po 15-20 min. atvyko policija, jį apklausė, po to policijos pareigūnai nuėjo pas J. K. (b.l.48).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad kaltinamasis neneigia, kad tarp jo ir J. K. yra konfliktai, tačiau byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad 2011-12-23 kaltinamasis sudavė nukentėjusiajai per galvą ir jai pargriuvus prarado sąmonę, tačiau tikėtina, kad nukentėjusiąją kivirčo metu kaltinamasis, būdamas fiziškai stipresnis, pastūmė, nukentėjusiajai pargriuvus buvo sukeltas fizinis skausmas.

Apeliacinės instancijos teismas šią pirmos instancijos teismo išvadą laiko nepagrįsta, tai – teismo spėjimas, kad nukentėjusiąją kivirčo metu kaltinamasis, būdamas fiziškai stipresnis, pastūmė, nukentėjusiajai pargriuvus buvo sukeltas fizinis skausmas. Nukentėjusioji nei skunde, nei apklausta teisme nenurodžiusi, kad kaltinamasis būtų ją pastūmęs, nuo ko ji nukritusi, bei pajutusi skausmą. Nukentėjusioji J. K. kategoriškai teigusi, kad nukritusi nuo kaltinamojo jai delnu suduoto smūgio į galvą. Vienok, teismas teisingai pripažino, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis 2011-12-23 nukentėjusiajai būtų sudavęs tokį smūgį.

Vadovaujantis BPK 301 str. 1 d. apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas kaltinamojo kaltės dėl nukentėjusiosios nurodytos 2011-12-23 veikos nepagrindė įrodymais.

BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata išreiškia nekaltumo prezumpciją. Nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nėra objektyvių įrodymų, kad 2011-12-23 nukentėjusioji būtų nukritusi kaltinamajam ją pastūmus, todėl šis kaltinimas iš nuosprendžio šalintinas.

Dėl 2012-01-17 epizodo

Pirmos instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, kad E. K., tęsdamas savo veiką, 2012-01-17 apie 12 val., kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, po įžeidinėjimų ir grasinimų žodžiu, tyčia rankomis pastūmė nukentėjusiąją J. K., dėl ko ji pargriuvo ant žemės ir nugara atsitrenkė į bordiūrą, dėl to jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Ši E. K. veika kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmos instancijos teismas šiame epizode įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl E. K. kaltės, 2012-01-17 padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas šiame epizode ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, jais remdamasis padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis E. K. 2012-01-17 apie 12 val., kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, po įžeidinėjimų ir grasinimų žodžiu, tyčia rankomis pastūmė nukentėjusiąją J. K., dėl ko ji pargriuvo ant žemės ir nugara atsitrenkė į bordiūrą, dėl to jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Ši E. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d. Apelianto teiginį, kad nusikalstamos veikos jis nepadarė, nurodytu metu įvykio vietoje nebuvo, paneigia baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys, kuriuos pirmos instancijos teismas tinkamai ištyrė ir pripažino įrodymais: nukentėjusiosios J. K. parodymus, bei specialisto išvadą, kuri pagrįsta apžiūra ir medicininiais dokumentais.

Nukentėjusioji J. K. privataus kaltinimo skunde nurodė, kad 2012 m. sausio 17 d. apie 12 val. kieme, es. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, E. K. po įžeidinėjimų ir grasinimų žodžiu, tyčia rankomis pastūmė nukentėjusiąją, dėl ko ji pargriuvo ant žemės ir nugara atsitrenkė į bordiūrą. Dėl šio įvykio 2012-01-26 kreipėsi į Valstybinę teismo medicinos tarnybą (b.l.1). Apklausta teisme nukentėjusioji patvirtino, kad 2012-01-17 iš malkinės nešėsi malkas, E. K. tuo metu šlavė takelius ir stipriai ją pastūmė, ji pargriuvo ant bordiūro, jai buvo sužalota nugara ir ranka, buvo didelės mėlynės, jaučia rankos skausmus (b.l. 47). 2012-01-26 specialisto išvadoje Nr. G 212/12 (01) nurodyta, kad J. K. padaryta poodinė kraujosruva kairėje alkūnėje galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2012-01-17), paveikus kietu buku daiktu. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 8-9).

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad teismas be pagrindo pripažino Specialisto išvadą įrodymu ir juo rėmėsi. Atkreipė dėmesį, kad kaip matyti iš tos pačios Specialisto išvados, 2012-01-18 VšĮ Centro poliklinikos nukentėjusiosios asmens sveikatos istorijos, nukentėjusiosios kairės alkūnės sąnario srityje aptikta poodinė hematoma apie 3x3 cm, o specialisto apžiūros metu 2012-01-26 poodinė kraujosruva 10x8 cm dydžio. Apelianto nuomone per šį laikotarpį : nuo 2012-01-18 iki 2012-01-26 poodinė kraujosruva negalėjo taip padidėti. Šis apelianto argumentas nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje paneigtas tyrimą atlikusio specialisto V. K. paaiškinimais ir liudytojos gydytojos G. Š., kuri 2012-01-18 poliklinikoje apžiūrėjo nukentėjusiąją, parodymais. Liudytoja gydytoja G. Š. nurodė, kad kraujosruvos dydžio tiksliai liniuote nematavo, jos dydį nustatė iš akies. Kraujosruva buvo mėlynos spalvos. Specialistas teismo medicinos ekspertas V. K. nurodė, kad kraujosruva galėjo padidėti iki jo išvadoje nurodyto dydžio, kraujosruvos spalva buvo blyškiai murzinai gelsva. Kolegijos nuomone, abejoti specialisto išvada nėra pagrindo.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai kaltinamojo aiškinimą, kad 2012-01-17 jis nebuvo susitikęs su nukentėjusiąja J. K. ir jos nesužalojęs, vertino kritiškai kaip siekimą išvengti atsakomybės, ir paneigtą nukentėjusios nuosekliais ir neprieštaringais parodymais, bei 2012-01-26 specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad J. K. padaryta poodinė kraujosruva kairėje alkūnėje galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2012-01-17), paveikus kietu buku daiktu. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 8-9). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistojo sutuoktinės liudytojos G. K., aiškinusios, kad 2012-01-17 vyras niekur nebuvo išvykęs, buvęs namuose, parodymais, vertino juos kritiškai, kadangi liudytoja kaip kaltinamojo sutuoktinė yra suinteresuota bylos baigtimi. Be to, iš jos parodymų pirmos instancijos teisme matyti, kad ji nebuvo namuose visą dieną, buvo išvykusi, todėl, kolegijos vertinimu, negalėjo matyti, ar vyras nebuvo išvykęs (b.l.68). Liudytoja G. K. rėmėsi kitu asmeniu – R. R., kuris, jos aiškinimu, 2012-01-17 buvęs pas juos visą dieną, padėjęs vyrui ruošti malkas, tačiau apeliantas atsisakė savo prašymo šaukti šį asmenį liudytoju.

Apelianto pateikta pažyma apie hidrometeorologines sąlygas , kurioje nurodyta informacija apie vidutinį sniego storį meteorologinėje aikštelėje, remiantis Vilniaus meteorologijos stoties duomenimis nuo 2011-12-23 iki 2012-01-17 neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismo nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, vieni kitus papildo ir nustatytomis aplinkybėmis neabejotinai patvirtinta, jog E. K. 2012-01-17 padarė jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Pašalinus iš nuosprendžio dalį kaltinamajam inkriminuotos veikos, bausmė E. K. nekeičiama. Pagal BK 140 str. 1 d. E. K. nuteistas laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, įpareigojant per šį laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei uždraudžiant bendrauti su J. K., gyvenančia (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė, kad kaltinamasis neteistas, turi šeimą, administracine tvarka nebaustas, jo darbingumo lygis 40%. E. K. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nėra. Nuteistajam paskirtos bausmės dydis artimas minimaliam, bausmė nėra per griežta sumažinus nusikalstamos veikos apimtį.

Dėl procesinių išlaidų

Apeliantas pateikęs prašymą pripažinti E. K. advokatui sumokėtą atlyginimą už teisines paslaugas proceso išlaidomis ir priteisti iš nukentėjusiosios E. K. naudai.

Prašymas dėl šių išlaidų priteisimo negali būti tenkinamas, Baudžiamojo proceso kodekso VIII skyriaus normos, reglamentuojančios proceso išlaidas ir jų atlyginimą, nenumato kaltinamajam jo turėtų išlaidų advokatui atlyginimo, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nuosprendį pakeisti:

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies E. K. nuteisimą už tai, kad jis 2011-12-23 apie 14 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prie buto Nr. 4, kieme, panaudodamas fizinį ir psichologinį smurtą, konfliktavo su J. K. dėl žemės; konflikto metu E. K. po pareikštų įvairių grasinimų, kad J. K. gyvenimas baigsis blogai, kad jai už tai klius, tyčia ją pastūmė, dėl ko nukentėjusioji pargriuvo ant žemės, tokiais savo veiksmais E. K. sukėlė jai fizinį skausmą.

Kitą nuosprendžio dalį, apeliacinio skundo ribose, palikti nepakeistą.