- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-08-10
- Bylos Nr.
- e2A-463-881/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00386-2022-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė (pirm.), Vigintas Višinskis, Laima Ribokaitė
- Atsakovas
- G. J.
- Ieškovas
- G. A.
- Trečiasis asmuo
- Kauno miesto 17-ojo notaro biuro, Ignitis, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius, Kauno vandenys, Energijos skirstymo operatorius, GelvoraSergel, Antstolės Adomaitienės kontora
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. A. ieškinį atsakovei G. J. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir sutartinės hipotekos pripažinimo pasibaigusia, tretieji asmenys Kauno miesto 17-ojo notaro biuro notarė R. O. I., S. V., Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolė N. B., antstolė S. V., antstolė A. A., antstolis R. B., antstolis R. S., antstolis M. P., E. K., akcinė bendrovė „Lesto“, uždaroji akcinė bendrovė „Kauno vandenys“, uždaroji akcinė bendrovė „Ignitis“, uždaroji akcinė bendrovė „GelvoraSergel“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė G. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti nesudaryta 2006 m. sausio 3 d. paskolos sutartį tarp ieškovės motinos S. K. ir atsakovės G. J., o 2006 m. sausio 3 d. sutartinę hipoteką pripažinti pasibaigusia.
2. Ieškovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jos motina S. K., o 2021 m. birželio 22 d. ieškovė priėmė palikimą. Tą pačią dieną ieškovei buvo išduotas vykdomasis pavedimas dėl paveldimo turto apyrašo sudarymo. Siekdama bendradarbiauti su antstoliu, sudarant paveldimo turto apyrašą, ieškovė peržiūrėjo mirusios S. K. sukauptus dokumentus. Tarp dokumentų ieškovė rado ir 2006 m. sausio 3 d. paskolos sutartį, patvirtintą Kauno miesto 17-ojo notaro biuro notarės R. O. I., sudarytą tarp atsakovės G. J., kaip paskolos davėjos, veikiančios per įgaliotinę S. V., ir paskolos gavėjos S. K.. Sutartyje nurodoma, kad paskolos davėjo atstovas 800 000 Lt perduoda paskolos gavėjui, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui 800 000 Lt. Ši sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento, palūkanos už paskolą nenustatytos, paskolos grąžinimo terminas iki 2006 m. kovo 30 d. arba – kitaip tariant – per 3 mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos. 2006 m. sausio 3 d. hipotekos lakštu skolininkė S. K. atsakovės G. J. naudai įkeitė žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (sutartinėje hipotekoje pažymėtas kaip „Sunaikintas“; sutartinės hipotekos 3 punktas, pastraipa Turtas / 2), gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais – kiemo statiniais, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Sutartine hipoteka užtikrinta prievolė pagal 2006 m. sausio 3 d. paskolos sutartį. Paskolos dalykas – 800 000 Lt – turėjo būti perduotas grynaisiais pinigais sutarties sudarymo metu. Kadangi atsakovės G. J. paskolos sutarties sudarymo metu sutarties sudarymo vietoje nebuvo, o jos vardu veikė įgaliotinė S. V., akivaizdu, kad paskolos dalyką S. K. galėjo perduoti tik kreditorės, šiuo atveju – atsakovės, vardu veikusi S. V.. Vertinant 2006 m. sausio 3 d. paskolos sutarties turinį, sutartyje pinigų perdavimo faktas S. K. nėra užfiksuotas.
3. Iš paveldimo turto apyrašo matyti, kad S. K. mirties dieną turėjo daug skolų, kai kurios atsirado nuo 2007 metų. Egzistuojant skoloms, tikėtina, kad ieškovės motina S. K., gavusi didelę pinigų sumą iš G. J., būtų išvengusi naujų skolinių įsipareigojimų atsiradimo, panaudodama dalį gautos paskolos, jau esamiems įsipareigojimams įvykdyti. Kadangi susidarė vis nauji S. K. įsipareigojimai, akivaizdu, kad pagal paskolos sutartį S. K. pinigų negavo. Kadangi pinigai pagal paskolos sutartį perduoti nebuvo, yra pagrindas 2006 m. sausio 3 d. paskolos sutartį pripažinti nesudaryta. Pripažinus paskolos sutartį nesudaryta, neatsirado ir prievolės, kurios turėtų būti užtikrintos 2006 m. sausio 3 d. sutartine hipoteka. Pripažinus paskolos sutartį nesudaryta, 2006 m. sausio 3 d. sutartine hipoteka turi būti pripažinta pasibaigusia.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į ieškinį atsakovė G. J. prašė taikyti ieškinio senatį, atmesti ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
5. Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau –VSDFV) Panevėžio skyrius prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.
6. Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) prašė ieškinį nagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka pagal byloje surinktus įrodymus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apygardos teismas 2023 m. kovo 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino 2006 m. sausio 3 d. paskolos sutartį, tarp G. J. ir S. K., nesudaryta dėl 173 497,06 Eur (599 050,65 Lt) ir pripažino 2006 m. sausio 4 d. hipotekos sandorį pasibaigusiu dėl 173 497,06 Eur dydžio prievolės užtikrinimo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas nustatė, kad ieškovės motina S. K. ir atsakovė G. J. buvo seserys. Jos 2006 m. sausio 3 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią G. J. paskolino S. K. 800 000 Lt. Atsakovės pateiktame sutarties egzemplioriuje yra S. K. ranka rašytas patvirtinimas, kad ji gavo 800 000 Lt. Ieškovė neginčijo, kad įrašas rašytas S. K.. Tą pačią dieną S. K. įregistravo hipotekos sandorį, pagal kurį įkeitė jai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), garantuodama prievolės pagal 2006 m. sausio 3 d. paskolos sutartį įvykdymą. Ieškovė teigė, kad S. K. sutartyje nurodytos pinigų sumos negavo, įrašą parašė, norėdama apsunkinti buvusiam sutuoktiniui galimybę pretenduoti į namo dalį. Kad paskolos sutartyje nurodyta suma nebuvo perduota S. K. sutarties sudarymo dieną patvirtino ir trečiasis asmuo S. V.. Teismo posėdžio metu 2022 m. lapkričio 23 d. S. V. nurodė, kad sudarant paskolos sutartį ji atstovavo G. J. pagal įgaliojimą, tačiau sutarties sudarymo dieną pinigai nebuvo perduoti, nes visa nurodoma pinigų suma buvo perduota S. K. iki sutarties pasirašymo, t. y. iki 2006 m. sausio 3 d. Paaiškino, kad šalys buvo susitarę, kokia suma yra paskolinta S. K., matant S. V., S. K. parašė paskolos sutartyje, jog nurodytą pinigų sumą gavo. Be to, paaiškino, kad 2007 metais S. K. norėjo pasiskolinti iš banko 700 000 Lt ir grąžinti skolą G. J., tačiau S. V., kaip abiejų sandorio šalių sesuo, nesutiko, jog tokia skola iš banko būtų paimta, nes S. K. tuo metu jau buvo priklausoma nuo alkoholio, būtų paskolos negrąžinusi ir likusi be pastogės. Atsakovės atstovas teigė, kad S. K. visa paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma buvo perduota per keletą kartų iki 2006 m. sausio 3 d. G. J. nurodė, kad 2005 metų pabaigoje S. K. paprašė paskolinti didelę pinigų sumą, kaip vėliau buvo suderinta – 800 000 Lt. Šalys susitarė, kad pasirašys paskolos sutartį dėl 800 000 Lt (į šią sumą įskaičiuota ir pinigų suma, kuri buvo perduota anksčiau perlaidomis ir grynaisiais pinigais per trečiuosius asmenis). Pinigai S. K. buvo perduodami ir po sutarties pasirašymo.
9. Pinigų perdavimą atsakovė įrodinėjo S. K. banko sąskaitos išrašais (2005 m. liepos 25 d. buvo pervesta 5 050 Jungtinių A. V. (toliau – JAV) dolerių, 2005 m. gruodžio 21 d. – 64 000 JAV dolerių). Pavedimo nurodymuose mokėjimo paskirtis nebuvo nurodyta. Be to, teismui pateikti A. G. ir J. Š. rašytiniai paaiškinimai. A. G. nurodė, kad 1999 metais perdavė S. K. 7 000 JAV dolerių, 2000 metais – 8 500 JAV dolerių, 2001 metais – 8 000 JAV dolerių, 2002 metais – 9 000 JAV dolerių. J. Š. nurodo, kad perdavė S. K. 2001 metais 8 000 JAV dolerių, 2002 metais – 9 500 JAV dolerių, 2003 metais – 9 000 JAV dolerių. Be to, teismo posėdyje apklausta liudytoja V. B. paaiškino, kad apie 2002 metus, sesers G. J. prašymu, važiavo iš Ukmergės, kurioje gyvena, į Vilniaus autobusų stotį, kur susitiko su asmenimis, kurių pavardžių nežino. Iš šių asmenų gavo į rudą popierių įvyniotą ir virvele perrištą paketą, apie 10 cm storio, banknoto formato; kas buvo pakete ji nežiūrėjo, mano, jog ten buvo doleriai, doleriai turėjo būti po 100 JAV dolerių nominalo; paėmė jai paduotą paketą ir nuvežė seseriai S. K. į (duomenys neskelbtini); S. K. praplėšė paketo kampą ir pamatė, kad ten buvo doleriai, kurių neskaičiavo. Doleriai buvo perduoti dar kelis kartus, tačiau kada tiksliai, ji nepamena. Atsakovė pateikė įrodymus, kad 2002 m. gruodžio 30 d. ji pervedė V. B. 2 000 JAV dolerių, o 2003 m. gruodžio 18 d. – S. V. – 2 600 JAV dolerių.
10. Teismas nusprendė, kad atsakovė įrodė pervedusi S. K. 69 050 JAV dolerių (5 050 JAV dolerių + 64 000 JAV dolerių). Pasak teismo, kiti atsakovės pateikti įrodymai neįrodo, kad S. K. gavo konkrečias pinigų sumas iš G. J.. Rašytiniai A. G. ir J. Š. paaiškinimai neįrodo, kad S. K. buvo perduotos nurodytos pinigų sumos, nes nėra pinigus gavusio asmens parašų, pakvitavimų. V. B. parodymai apie rudu popieriumi apvyniotą paketą yra nekonkretūs. Pinigų pervedimai kitiems asmenis (V. B., S. V.) neįrodo, kad pervestos sumos buvo perduotos S. K..
11. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė duomenų, kokiu būdu ji pati buvo įgijusi lėšas (800 000 Lt). Abstraktūs paaiškinimai, kad, gyvendama JAV, užsiėmė nekilnojamuoju turtu, vykdė verslą, teismo neįtikino. Aplinkybė, kad atsakovės namuose 2006 m. rugpjūčio mėn. įvyko gaisras, nereiškia, kad duomenų apie tuo metu gautas pajamas negalima atkurti iš kitų šaltinių. Teismas, išklausęs ieškovės pateiktą telefoninio pokalbio tarp G. J. ir L. A., vykusio 2021 m. spalio 20 d., garso įrašą, atkreipė dėmesį, kad atsakovė, kaip pirminę skolą, įvardija apie 80 000 JAV dolerių, kalba apie dvi pinigų sumas, pervestas Silvijai, taip pat pamini, jog siųsdavo seseriai Silvijai per emigrantus 500, 600 ar 1 000 JAV dolerių, sumokėjo 3 000 Lt už elektrą, 1 500 Lt už vandenį, kalba, kad per 16 metų susikaupė palūkanos, kad ji pati mokėjo bankams po 7–9 proc. palūkanų, prarado 3 namus. Pokalbio įrašas neleidžia kitaip įvertinti pateiktų įrodymų. Šalių susitarimas sudaryti paskolos sutartį, kaip ir nurodo atsakovė, buvo sudarytas 2005 metų pabaigoje, jau po susitarimo buvo pervesta 5 050 JAV dolerių ir 64 000 JAV dolerių. Teismo vertinimu, visi kiti pinigų perdavimai galimai buvo, tačiau jų paskirtis galimai buvo kita – dovanojimas, auka ir pan. (apmokėti už elektrą, už vandenį). Todėl S. K. įrašą, kad ji gavo 800 000 Lt teismas įvertino kaip neįrodantį, jog tokio dydžio pinigų suma realiai buvo perduota. Pasak teismo, nėra pagrindo vadovautis vien garso įrašu, atmetant aplinkybes, kad kitų įrodymų, patvirtinančių konkrečių pinigų sumų perdavimą S. K., nėra. Apibendrindamas, teismas padarė išvadą, kad atsakovė paskolino S. K. 69 050 JAV dolerių.
Šalies argumentai
12. Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, teismas nustatė, kad 2021 m. kovo 31 d. S. K. pateikė prašymą notarei dėl hipotekos išregistravimo, nurodydama, jog prievolė, kurios įvykdymo užtikrinimui buvo sudarytas hipotekos sandoris, yra pasibaigusi, šalių įsipareigojimai pagal paskolos sutartį yra pasibaigę, tačiau jai priklausantis turtas vis dar įkeistas. Notarė 2021 m. balandžio 15 d. paprašė pateikti informaciją, kad pagal paskolos sutartį yra atsiskaityta, tačiau S. K. 2021 m. gegužės 24 d. mirė tokios informacijos nepateikusi. Teismas nusprendė, kad pirmasis neabejotinas įrodymas, kada S. K. suprato savo teisių pažeidimą, yra 2021 m. kovo 31 d. prašymas notarei, ir tai laikytina ieškinio senaties termino ginčyti paskolos sutartį ir hipoteką, pradžia, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovė G. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Paskolos gavėja yra raštu patvirtinusi, kad visą paskolos sumą gavo. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė turėjo įrodinėti, jog perdavė sutartyje nurodytą pinigų sumą paskolos gavėjai. Tai, kad paskolos dalykas nebuvo perduotas, turėjo įrodinėti ieškovė.
13.2. Atsakovė pateikė įrodymus, kad perdavė S. K. 138 350 JAV dolerių (553 400 Lt). Įvertinus aplinkybę, kad po paskolos suteikimo praėjo beveik 20 metų, pinigai būdavo perduodami per kitus asmenis, be to, atsakovės namuose buvo kilęs gaisras, atsakovė objektyviai negali pagrįsti kiekvienos perduotos pinigų sumos. Teismas nepagrįstai atsižvelgė tik į bankinius nurodymus, o ne visas atsakovės nurodytas sumas. Be to, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kiti mokėjimai, kuriuos atliko atsakovė, buvo dovanojimas, auka ir panašiai (apmokėti už elektrą, vandenį).
13.3. Klausimas dėl skolos grąžinimo buvo keliamas nuolat (pavyzdžiui, elektroniniame susirašinėjime), tačiau atsakovė nesiėmė jokių išieškojimo priemonių, nes sesers gyvenimas buvo sudėtingas. Tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, kad vien tai, jog atsakovė nereiškė pretenzijų, reikalavimo grąžinti skolą atsisakė. Prieš S. K. mirtį, jos vaikai pradėjo bendrauti su motina, o po mirties – inicijavo derybas su atsakove. Ieškovė neneigė skolos, siūlė išspręsti susiklosčiusią situaciją. Nors pokalbiai vyko dar ieškovės motinai esant gyvai, ieškinys teismui pateiktas tik po jos mirties.
13.4. Teismas neteisingai įvertino ieškovės vyro ir atsakovės pokalbio garso įrašą. Ištrauka nepatvirtina, kad atsakovė pripažino tik 71 000 JAV dolerių skolą. Derybos vyko ne dėl paskolos dydžio, bet kokia suma turi būti grąžinta atsakovei. Šis pokalbis yra tik dalis derybų.
13.5. Teismas nepagrįstai ieškinio senaties pradžią susiejo su S. K. 2021 m. kovo 31 d. notarei pateiktu prašymu dėl hipotekos išregistravimo. S. K. dar 2006 m. kovo 30 d. turėjo suprasti apie jos teisių pažeidimą, jei iš tiesų paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos nebuvo gavusi.
Atsiliepimas
14. Ieškovė G. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Tarp šalių nėra ginčo, kad 800 000 Lt paskolos sutarties pasirašymo metu S. K. nebuvo perduoti. Šį faktą pripažįsta ir pati apeliantė. Tokias faktines aplinkybes patvirtino ir apeliantės vardu, sudarant paskolos sutartį, veikusi jos atstovė S. V.. Byloje šalims pripažįstant, kad taip, kaip numatyta sutartyje, paskolos dalykas S. K. nebuvo perduotas, apeliantė, siekdama įrodyti, jog paskolos dalykas buvo perduotas kitu metu ir kitais būdais, privalo įrodyti šias aplinkybes.
14.2. Įrašo apie pinigų perdavimą buvimas paskolos sutartyje savaime neįrodo paskolos dalyko perdavimo. Tai rodo, kad paskolos sutartis buvo sudaryta formaliąja prasme ir gali būti ginčijama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.875 straipsnio pagrindu.
14.3. S. K. materialinė padėtis, kuomet neturėdamas lėšų ji nevykdė jau esamų skolinių įsipareigojimų, kurie toliau nuolat didėjo, akivaizdžiai patvirtina ne didelės pinigų sumos, t. y. paskolos sutarties dalyko gavimą, o priešingą faktą, kad daug skolų turintis asmuo negavo paskolos dalyko ir neturi lėšų skoloms grąžinti. Tuo atveju, jei S. K. būtų pasiskolinusi 800 000 Lt, ji būtų padengusi bent dalį skolų.
Šalies argumentai
14.4. Poreikis ginčyti paskolos sutartį atsirado tik 2021 m. kovo mėn., t. y. tuo metu, kai 2021 m. kovo 31 d. prašymu dėl hipotekos išregistravimo S. K. kreipėsi į notarę dėl ginčo hipotekos išregistravimo. Prašyme S. K. nurodė, kad nepaisant to, jog šalių prievolės pagal sutartis yra pasibaigusios, jai priklausantis turtas vis dar yra įkeistas.
14.5. Iš atsakovės į bylą pateiktų įrodymų, t. y. trumpųjų žinučių, matyti, kad vyko diskusija dėl pinigų sumos, kurią reikėtų sumokėti už hipotekos išregistravimą, bet ne dėl suteiktos ir grąžintinos paskolos dydžio. Atsakovės pateikti įrodymai nepagrindžia ginčijamos paskolos sutarties realumo.
14.6. Iš atsakovės ir L. A. pokalbio garso įrašo matyti, kad apeliantė patikslina S. K. perduotų pinigų sumas ir momentą, paaiškindama, nuo kokios pinigų sumos reikėtų skaičiuoti palūkanas už paskolintas pinigų sumas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo
16. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad 2006 m. sausio 3 d. paskolos sutarties dalykas, t. y. 800 000 Lt, atsakovei nebuvo perduotas ir paskolos sutartis nebuvo sudaryta dėl 173 497,06 Eur (599 050,65 Lt). Atsakovė nurodo, kad paskolos gavėja paskolos sutartyje pasirašė, jog visą 800 000 Lt sumą gavo, todėl ieškovei tenka pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą.
17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendriausios įrodinėjimo pareigų paskirstymo taisyklės yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Kita vertus, kai kuriose civilinėse bylose materialiosios teisės normos nustato kitokį įrodinėjimo pareigų paskirstymą. Jose nurodoma, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarką negu CPK normos, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009).
18. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą pripažinti, kad 2006 m. sausio 3 d. paskolos sutartis tarp atsakovės ir ieškovės motinos S. K. nebuvo sudaryta, o 2006 m. sausio 3 d. sutartinė hipoteka yra pasibaigusi. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.
19. Kasacinis teismas, aiškindamas įrodinėjimo pareigų paskirstymo taisyklių ypatumus bylose dėl paskolos grąžinimo, yra nurodęs, kad šiose bylose į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto(-ų) ekvivalentą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 ir kt.).
20. Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovei teko pareiga įrodyti, kad pinigai, kaip paskolos dalykas, pagal paskolos sutartį buvo neperduoti paskolos gavėjai S. K., o atsakovei įrodyti, kad 800 000 Lt suma buvo perduota paskolos gavėjai S. K.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nusprendė, kad S. K. buvo perduota 69 050 JAV dolerių (5 050 JAV dolerių + 64 000 JAV dolerių).
21. Atsakovė akcentuoja, kad paskolos sutartyje paskolos gavėja S. K. padarė įrašą, kuriame nurodė, jog gavo 800 000 Lt, t. y. sutarties 3 lapo antroje pusėje S. K. parašė: „Pinigus gavau: S. K. [parašas], Aštuonis šimtus tūkstančių litų (800.000) lt. [parašas]“. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovei sudarant sandorį atstovavusi atsakovės sesuo S. V. patvirtino, jog pinigų ji paskolos sutarties sudarymo metu S. K. neperdavė.
22. Šį faktą iš esmės patvirtina ir pačios atsakovės teiginiai, kuri nurodo, kad pinigai buvo perduodami nuo 1999 metų iki paskolos sutarties sudarymo dienos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tik formaliai nesivadovavo vien 2006 m. sausio 3 d. paskolos sutartyje esančiu įrašu apie paskolos dalyko perdavimą, o įvertino objektyvius duomenis, kurie patvirtina, kokią pinigų sumą faktiškai atsakovė perdavė ieškovės motinai S. K..
23. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, jog paskolos sutartis buvo reali ir sudaryta joje nurodytu tikslu. Paskolos sutartyje nurodytos sumos perdavimą atsakovė įrodinėjo rašytiniais įrodymais bei liudytojų paaiškinimais, tačiau pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė įrodė tik 69 050 JAV dolerių sumos perdavimą, kuris buvo atliktas dviem bankiniais nurodymais. Įvertinusi į bylą pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, nes kiti atsakovės pateikti įrodymai yra nepakankami, kad būtų pagrįsta išvada, jog S. K. iš atsakovės yra gavusi visą paskolos dalyku nurodytą pinigų sumą.
24. A. G. rašytiniame liudijime nurodo, kad perdavinėjo S. K. pinigus 1999–2002 metais, t. y. daugiau nei prieš 20 metų – liudytoja atsimena ne tik konkrečias sumas, datas, bet ir tai, jog atsakovė, perduodama pinigus, nurodė, jog juos skolina S. K.. J. Š. rašytiniame liudijime taip pat minimos konkrečios pinigų perdavimo datos (2001–2003 metai), sumos ir ta pati aplinkybė, kad atsakovė teigė skolinusi pinigus S. K.. Sulyginus šiuos liudijimus, matyti, kad jie yra tos pačios struktūros, pažymimos būtent atsakovei naudingos aplinkybės, nors kalbama apie 20 ar daugiau metų įvykius, o tai leidžia šiuos liudijimus vertinti kaip nepatikimus. Be to, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, A. G. ir J. Š. paliudijimai neįrodo, kad S. K. buvo perduotos nurodytos sumos, nes nėra pinigus gavusio asmens, t. y. S. K. parašų ar pakvitavimų apie pinigų gavimą.
25. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismui, kad V. B. parodymai apie rudu popieriumi apvyniotą paketą yra nekonkretūs, nes nėra aišku, ar iš tiesų voke buvo pinigai, kiek jų buvo ir ar jie buvo perduoti S. K.. Be to, pritartina skundžiamo sprendimo išvadai, kad pinigų pervedimai kitiems asmenis (V. B., S. V.) neįrodo, jog pervestos sumos buvo perduotos S. K., kadangi, šių liudijimų pagrindu galima daryti tik išvadą, kad pinigai buvo pervesti V. B. ir S. V., bet ne S. K.. Be kita ko, kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nėra duomenų, kurie pagrįstų atsakovės pajamas ir turtinę padėtį, kad atsakovė disponavo tokio dydžio pinigų suma, kurią neva paskolino seseriai S. K.. Nėra ir duomenų, kad S. K. tokią žymią galimai gautą pinigų sumą būtų kur nors panaudojusi, nes ji nepadengė turimų įsiskolinimų, o finansiniai įsiskolinimai nuolat ir toliau didėjo. Kartu pažymėtina, kad atsakovė pati iš esmės laikosi nevienareikšmės pozicijos – teigia, kad pinigai buvo perdavinėjami iki paskolos sutarties sudarymo dienos, tačiau atsiliepime į ieškinį nurodė, jog 2005 metų pabaigoje S. K. paprašė paskolinti didelę pinigų sumą, kuri vėliau buvo suderinta kaip 800 000 Lt paskola. Taigi, iš tokių atsakovės teiginių galima suprasti, kad paskolos sutartimi skolinama suma buvo mažesnė, nei tai nurodyta paskolos sutartyje. Pažymėtina, kad šioje byloje reikalavimas reiškiamas dėl 2006 m. sausio 3 d. paskolos sutarties nesudarymo, o ne dėl kitų atsakovę ir S. K. siejusių teisinių santykių.
26. Apeliantė nurodo, kad teismas neteisingai įvertino atsakovės ir ieškovės vyro L. A. pokalbio garso įrašus. Atsakovė tvirtina, kad pokalbių metu nebuvo aiškinamasi, kiek konkrečiai ji paskolino S. K., o aiškinamasi, kokią sumą atsakovė norėtų atgauti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pokalbio metu galimai paskolintų pinigų sumos įvardijamos apytikriai, tačiau tai nepaneigia fakto, kad pokalbio metu atsakovė nepaminėjo, jog būtų paskolinusi S. K. 800 000 Lt. Pokalbio metu atsakovė įvardija apie 80 000 JAV dolerių, mini dvi sumas, kurios buvo pervestos S. K., be to, pamini, kad siųsdavo seseriai per emigrantus tai 500, tai 600, tai 1 000 JAV dolerių, sumokėjo 3 000 už elektrą, 1 500 už vandenį, kalba, kad per 16 metų susikaupė palūkanos, jog ji pati mokėjo bankams po 7–9 procentus palūkanas, prarado tris namus. Taigi, šis įrašas nepatvirtina, kad atsakovė būtų suteikusi S. K. 800 000 Lt paskolą, o tik patvirtina tai, jog atsakovė kartais perduodavo pinigus ieškovės motinai S. K..
27. Atsakovė nurodo, kad teismas neįvertino jos pateikto elektroninio susirašinėjimo, kuris patvirtina aplinkybę, jog atsakovei buvo siūloma rekonstruoti namą, o įgyvendinus projektą, pasidalinti name esančius butus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kaip ir minėti pokalbių garso įrašai, taip ir atsakovės pateiktas susirašinėjimas elektriniais laiškai, aiškiai nepagrindžia realios paskolintos pinigų sumos dydžio. Vadovavimasis tikimybių pusiausvyros principu, teismui priimant procesinį sprendimą, negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021).
28. Teisėjų kolegija pažymi ir sutinka, kad ieškovės ir atsakovės derybų turinys yra geriausiai žinomas šių derybų dalyviams, tačiau teismas, siekiantis išspręsti ginčą, vadovaujasi byloje esančiais objektyviais įrodymais ir tikimybių pusiausvyros principu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė dalį paskolos dalyko perdavimo grindė tik paaiškinimais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje esančiais rašytiniais įrodymais, iš kurių buvo galima objektyviai nuspręsti dėl konkretaus paskolos dydžio. Kaip jau minėta, teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių, o nagrinėjamu atveju abejonės dėl atsakovės nurodomų faktinių aplinkybių byloje kyla, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė įrodė 69 050 JAV dolerių sumos, kaip paskolos sutarties dalyko, perdavimą, kuris buvo atliktas bankiniais nurodymais (CPK 176 straipsnis).
29. Atsakovė nesutinka ir su teismo išvada, kad tuo atveju, jei pinigai ir buvo perduodami, tai jie buvo perduoti kitu tikslu, pavyzdžiui, dovanojimas, auka ir panašiai (mokėjimai už elektrą, vandenį), nes apie tai byloje nėra duomenų. Su tokiais atsakovės teiginiais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pati atsakovė nurodo, kad jos sesuo S. K. sunkiai gyveno, todėl jai nuolat padėdavo. Nei iš atsakovės paaiškinimų, nei iš byloje esančių įrodymų nėra įmanoma nustatyti, kad apmokėdama komunalinius mokesčius už seserį, atsakovė laikė, jog tai yra paskolos dalykas, todėl labiau tikėtina, kad atsakovės veiksmai buvo altruistiniai, o pozicija pasikeitė po kilusio ginčo su S. K. vaikais.
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų darydamas teisiškai reikšmingą išvadą, kad 2006 m. sausio 3 d. paskolos sutartis dalyje dėl 173 497,06 Eur (599 050,65 Lt) nebuvo sudaryta, būtų pažeidęs procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio vertinimo, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų įrodymus įvertinęs netinkamai. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų ir jų paaiškinimų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
Dėl ieškinio senaties termino
31. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2021 m. kovo 31 d., kai S. K. suprato savo teisių pažeidimą ir kreipėsi į notarę dėl hipotekos išregistravimo. Atsakovė, nesutikdama su tokia teismo išvada, nurodo, kad S. K. dar 2006 m. kovo 30 d. turėjo suvokti apie galimą savo teisių pažeidimą, jei ji iš tiesų negavo paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nesutinka nei su atsakovės, nei su pirmosios instancijos teismo nustatyta ieškinio senaties termino eigos pradžia.
32. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).
33. Ieškovė savo teisių pažeidimą ir reikalavimus reiškia dėl 2006 metais sudarytų sandorių, kas leistų pritarti atsakovės argumentams, kad pati S. K. dar 2006 metais turėjo suvokti apie galimą savo teisių pažeidimą, tačiau, pažymėtina, jog šiuo atveju reikalavimus pareiškė ne pati S. K., o ieškovė (jos dukra), priėmusi mirusiosios palikimą. Nors palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos nepasibaigia, įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams, tačiau tai nepanaikinta teismo pareigos nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Kaip matyti, mirusioji S. K. turėjo daugybę finansinių įsipareigojimų, pati atsakovė nurodo, kad ieškovė su motina ilgai nebendravo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju yra teisinga ir protinga daryti išvadą, jog ieškovė apie galimą S. K. teisių pažeidimą sužinojo tuomet, kai priėmė palikimą, o konkrečiau – kai buvo sudarytas paveldimo turto apyrašas, t. y. 2021 m. rugpjūčio 24 d.
34. Išdėstyta faktinė situacija leidžia daryti išvadą, kad ieškovė į teismą dėl 2006 m. sausio 3 d. paskolos sutarties ir tos pačios dienos sutartinės hipotekos pripažinimo nesudaryta kreipėsi nepraleidusi CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino, todėl nėra pagrindo ieškinį atmesti, taikant senaties instituto teisės normas. Nors pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią nustatė kitaip nei apeliacinės instancijos teismas, tačiau esminės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui ši aplinkybė neturi.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė proceso bei materialiosios teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
36. Ieškovė pateikė teismui įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios susidarė už advokato teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės patirtos 2 904 Eur bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamus dydžius (Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 8.11 punktas), ieškovei iš apeliantės priteisiamos bylinėjimosi išlaidos sumažinamos ir ieškovei priteisiama 2 470,39 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei G. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės G. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 470,39 Eur (du tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt eurų ir 39 centus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.