Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2006-05-11 · Administracinė byla Nr. A-469-386-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2006-05-11
Bylos Nr.
A-469-386-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Algirdas Taminskas (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Sigita Rudėnaitė (pran.)
Pareiškėjas
S.D.
Atsakovas
Jonavos rajono policijos komisariatui
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A14–386-06Procesinio sprendimo kategorija 16.5
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. gegužės 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S.D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2005-05-16 sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S.D. skundą atsakovui Jonavos rajono policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja prašė teismą priteisti iš atsakovo 3487,76 Lt dydžio darbo užmokesčio dalį, neišmokėtą taikant darbo užmokesčio indeksavimą 2002-2004 metais. Pareiškėja paaiškino, kad jai dirbant Jonavos rajono policijos komisariate postine, buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, neteisėtai taikant darbo užmokesčio indeksavimą. Pareiškėjos teigimu, atsakovas, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančias teisės normas.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas su prašymu nesutiko ir prašė jo netenkinti, paaiškindamas, jog darbo užmokesčio indeksavimas taikytas pagal galiojančias teisės normas, kadangi Jonavos rajono policijos komisariate lėšų darbo užmokesčiui poreikis viršijo komisariatui patvirtintus asignavimus. Atsakovas pažymėjo, jog pripažinus įstatymą ar jo dalį prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, toks įstatymas ar jo dalis netaikomi tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas. Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimai atgal negalioja, nėra pagrindo pripažinti, kad nemokant pareiškėjai darbo užmokesčio dalies, buvo taikomas įstatymas, prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos administracinis teismas 2005 m. gegužės 16 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas nurodė, jog tuo metu galiojusioje 2002 m. balandžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr.IX-856 1 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 patvirtino valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, kuriose numatė valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą taikant indeksavimo koeficientą, jeigu valstybės arba savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršija atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Kadangi Jonavos rajono policijos komisariate nuo 2002 m. liepos mėnesio darbo užmokestis viršijo patvirtintus asignavimus, apskaičiuojant valstybės tarnautojams darbo užmokestį, vadovautasi minėtu Vyriausybės nutarimu ir taikyti indeksavimo koeficientai. Teismo konstatavimu, atsakovas, apskaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjai, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu konstatuota, kad teisės aktai, kuriais remiantis buvo taikomas indeksavimo koeficientas, prieštarauja Konstitucijai ir kad asmenims, atlikusiems pavestą darbą, turi būti sumokėtas visas pagal įstatymus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas ). Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo atsakovas privalėjo vadovautis tuo metu galiojančiais įstatymais ir nėra pagrindo konstatuoti, kad jo darbuotojai, neišmokėdami viso darbo užmokesčio, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. 2004 m. gruodžio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimu (paskelbtas 2004 m. gruodžio 18 d. „Valstybės žiniose"), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies ir Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 1 ir 2 punktų nuostatos pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai. Teismas akcentavo, jog pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnį Konstitucinio Teismo aktai įsigalioja jų oficialaus paskelbimo "Valstybės žiniose" dieną, o pagal 72 straipsnį Lietuvos Respublikos įstatymas arba kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, jog atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Teismas nurodė, jog teisės norma, kuria buvo grindžiamas darbo užmokesčio mažinimas, prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta dar prieš S.D. kreipiantis į teismą. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipta tik į ateitį. Iš atsakovo įsakymo (b.l. 17) matyti, kad atsakovas nuo 2004 m. gruodžio 18 d. darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento netaikė. Šiomis aplinkybėmis pareiškėjos skundas atmestas.

Šalies argumentai

Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą patenkinti. Apeliantė teigia apie tai, kad jai 2002-2004 metais buvo išmokamas ne visas darbo užmokestis, o jį apskaičiuojant buvo vadovaujamasi neteisėtais, prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai Vyriausybės 2002-05-20 nutarimu Nr. 686 bei 2003-01-17 nutarimu Nr. 53, sužinojusi tik susipažinusi su Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2004-12-13 nutarimu, nes su Jonavos rajono policijos komisariato viršininko atitinkamais įsakymais dėl indeksavimo koeficiento taikymo pasirašytinai nebuvo supažindinta, apie juos tik girdėjo kalbas. Apeliantė paaiškina, kad atlyginimą gauna pervedimu į asmeninę sąskaitą banke, atsiskaitymo lapeliuose jokios nuorodos apie indeksavimo koeficiento taikymą nebuvo. Apie atlyginimo sumažinimą pagal Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalį apeliantė nurodo nebuvusi įspėta. Atsakovas jos raštiško sutikimo dėl atlyginimo sumažinimo neprašė, buhalterinėje pažymoje nurodytos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies (3487,76 Lt) teisme neginčijo. Be to, teisminio nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė teismui jokių konkrečių įrodymų, jog Jonavos rajono policijos komisariatui tam tikru laikotarpiu trūko lėšų pilnam pareigūnų darbo užmokesčio išmokėjimui. Apeliantės teigimu, teismas byloje į jos paminėtas aplinkybes neatsižvelgė, nepagrįstai nesivadovavo bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda), Darbo kodekso 298 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio nuostata, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Atsiliepimas

Jonavos rajono policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsakovo teigimu, reikalavimai pareikšti netinkamam atsakovui (pagal Civilinio kodekso 6.271, 6.273 straipsnius, Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932 bei 2005 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. 220 valstybei bylose dėl žalos, atsiradusios iki 2004 m. gruodžio 18 d., atlyginimo policijos pareigūnams ir kitiems policijos įstaigų valstybės tarnautojams įgaliotas atstovauti Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos). Atsakovo manymu, pareiškėja praleido 1 mėnesio kreipimosi į teismą terminą įsakymams, kuriais vadovaujantis jai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, nuginčyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pažymėta, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai nukreipiama tik į ateitį, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Šiuo atveju Jonavos rajono policijos komisariato viršininko įsakymai, kuriais vadovaujantis pareiškėjai buvo mokamas darbo užmokestis, jau įvykdyti, o paskutinio sprendimo įvykdymo dieną nebuvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata prieštarauja Konstitucijai. Atsakovas pažymi, jog išimtinė teisė spręsti, ar teisės aktas atitinka Konstituciją, suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kol nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos jo nekonstitucingumu. Jonavos rajono policijos komisariatas, neišmokėdamas pareiškėjai viso darbo užmokesčio, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo atveju nėra valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. Atsakovas remiasi Konstitucijos aiškinimo moksline doktrina (E.Kūris. Konstitucijos aiškinimas, konstitucinės teisės šaltiniai ir besikeičianti konstitucinės teisės paradigma. Teisės problemos, 2003/3, p.8), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato apžvalga (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr.7). Atsakovo nuomone, nustatant indeksavimą, raštu pranešti darbuotojams apie tai nereikia, nes tokiu būdu pareigūnui alga, kvalifikaciniai priedai, atlyginimas už stažą ar laipsnį nemažinami. Atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio Nr. IX-856 redakcija) 1 straipsniu, Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53, nenumačiusiais reikalavimo gauti valstybės tarnautojo sutikimą darbo užmokesčio indeksavimo koeficientui taikyti, ir pažymi, jog įsakymai dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficientų taikymo Darbo kodekso 120 bei 203 straipsniams taip pat neprieštarauja, kadangi šiuo atveju nėra darbo sutarties sąlygų pakeitimo, naujų darbo apmokėjimo sąlygų įvedimo. Atsakovas nurodo, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, tuo tarpu Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas bei Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.53 patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės detaliai reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą, viršijus biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė įstatymą, todėl skundžiamas sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo patenkinami pareiškėjos reikalavimai dėl darbo užmokesčio priteisimo.

Pagrindinės įstatymų aiškinimo ir taikymo taisyklės nagrinėjant administracines bylas dėl policijos pareigūnams neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje 2005 m. gruodžio 21 d. išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A1-638/2005. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija taiko šias taisykles.

Pareiškėja šioje administracinėje byloje pareiškė reikalavimus dėl negauto darbo užmokesčio, jos reikalavimo dalykas yra konkrečių piniginių sumų priteisimas. Administracinių bylų teisenos įstatymas ir Valstybės tarnybos įstatymas nenustato termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėja skundą teismui padavė 2005 m. kovo 2 d., reikalaudama priteisti darbo užmokestį už 2002 m. rugpjūčio – 2004 m. gruodžio mėnesius; t.y. nepraleido įstatymu nustatyto trejų metų termino skundui paduoti.

Pareiškėja kelia reikalavimus dėl 2002 -2004 metais jai nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios Jonavos rajono policijos komisariate pritaikius darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, priteisimo.

Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.) VI skyriuje. Minėto įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo numatyta valstybės tarnautojų teisė gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį. Šio įstatymo įgyvendinimo tvarką nustatė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-856), kurio 1 straipsnio 3 dalis 2002 m. gruodžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1243 buvo išdėstyta taip: „Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ Įgyvendindama šią įstatymo nuostatą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“, kuriuo patvirtino Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles – teisinį pagrindą mažinti valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą darbo užmokestį, atsižvelgiant į valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Šių taisyklių pagrindu Jonavos rajono policijos komisariato viršininkas priėmė įsakymus, kuriuose nustatyti konkretūs darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata „Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ 1 ir 2 punktai bei šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. prieš Vilniaus miesto vyriausiąjį policijos komisariatą).

Kaip nurodyta anksčiau šioje nutartyje, reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjai Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėja šioje byloje atliko savo kaip valstybės tarnautojos pareigas, tačiau jai nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Kaip nurodyta anksčiau, pareiškėjai priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėja yra išsaugojusi galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Po Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo priėmimo, iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos yra pašalinti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės, taigi yra išnykęs teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos apeliacinį skundą patenkinti. Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 16d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Priteisti iš atsakovo Jonavos rajono policijos komisariato 3487,76Lt (tris tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt septynis litus, 76 cnt) neišmokėto darbo užmokesčio pareiškėjai S.D.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Nijolė PiškinaitėSigita RudėnaitėAlgirdas Taminskas