Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Albertui Jurgiui Kandrotui, advokatui Mindaugui Jablonskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Birštono šiluma“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Birštono šiluma“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Birštono šiluma“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB “Birštono šiluma“) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–10), prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2010 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Alytaus RAAD) sprendimą Nr. S-16 toje dalyje, kurioje patvirtintas Teisės ir administravimo skyriaus 2010 m. birželio 17 d. patikrinimo akte Nr. 17 (toliau – ir Patikrinimo aktas) apskaičiuotas 38 646 Lt mokestis didesniu tarifu už 2009 m. išmestas kietąsias daleles, deginant biokurą, viršijusias normatyvą; 2) priteisti iš Alytaus RAAD UAB „Birštono šiluma“ naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas (įskaitant žyminį mokestį ir teisinių paslaugų išlaidas).

Pareiškėjas nurodė, kad Alytaus RAAD specialistai atliko UAB „Birštono šiluma“ patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą už 2009 metus apskaičiavimo teisingumo. Iš viso patikrinimo metu apskaičiuota 39 119 Lt mokesčio didesniu tarifu už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių. Skundžiamu sprendimu buvo patvirtinta mokesčio suma, kurią pareiškėjas įpareigotas sumokėti. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. S-16, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigė, kad Patikrinimo aktas toje dalyje, kurioje apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už 2009 m. išmestas kietąsias daleles deginant biokurą, viršijusias normatyvą (tai sudaro 38 646 Lt mokėtino mokesčio sumą), yra prieštaraujantis galiojantiems teisės aktams, todėl turi būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Su kitomis šiame akte apskaičiuotomis mokėtinomis sumomis pareiškėjas sutiko, todėl jų neginčijo. Rėmėsi Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi ir teigė, jog pateikus biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus už išmetamus į atmosferą teršalus, susidarančius naudojant biokurą, pareiškėjas turėjo būti atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių. Pažymėjo, kad paminėtame akte buvo konstatuota, jog pareiškėjas teisingai deklaravo 2009 m. sudeginto biokuro kiekį, jokių pažeidimų dėl deklaruoto biokuro kiekio nustatyta nebuvo. Atkreipė dėmesį į tai, jog Patikrinimo akte nustatytas taršos šaltinio 003 kietųjų dalelių ribinės vertės 2,16 karto viršijimas laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2009 m. birželio 16 d., tačiau UAB “Ekometrija“ 2009 m. birželio 17 d. ir 2009 m. birželio 25 d. atliktų tyrimų duomenys liudija, jog taršos šaltinio 003 išmetami teršalai neviršija leidime nustatytų ribinių verčių. Pareiškėjo nuomone, Patikrinimo akte nepagrįstai nurodytas aplinkos teršimo laikotarpis nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2009 m. birželio 16 d., t. y. nuo pirmojo patikrinimo iki vėlesniojo, atlikto UAB „Ekometrija“, per kurį taršos šaltinis 003, dirbdamas 124 dienas, išmetė į aplinką viršnormatyvinį kietųjų dalelių kiekį, kadangi nėra įrodyta tai, jog taršos šaltinis 003, dirbdamas visą nurodytą laikotarpį, išmetė kietųjų dalelių kiekį, viršijusį normatyvą. Pabrėžė, kad viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymų nustatytuose rėmuose, mokestinė prievolė gali būti taikoma tik aiškiai nustačius neteisėtus veiksmus, o ne remiantis prielaidomis. Teigė, kad atsakovas pažeidė pagrindines viešojo administravimo procedūrines taisykles, turėjusias užtikrinti efektyvų ir koncentruotą visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą. Nurodo, jog Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją (toliau – ir Direktyva 2009/28/EB) nustato griežtus įpareigojimus Europos Sąjungos valstybėms narėms, kad šios atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo srityje užtikrintų leidimų, sertifikavimo ir licencijavimo procedūrų proporcingumą, būtinumą ir paprastumą. Rėmėsi Direktyvos 2009/28/EB 13 straipsniu, Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 789 (toliau – ir Strategija), 3 straipsniu. Darė išvadą, jog Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo rėmimas įvairiomis formomis, iš kurių viena yra atleidimas nuo taršos mokesčio, kai asmuo savo gamybiniuose procesuose naudoja biokurą. Taip pat pažymėjo, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Pareiškėjo nuomone, valstybė, prisiėmusi įsipareigojimą atleisti atsinaujinančius energijos šaltinius naudojančius asmenis nuo taršos mokesčio, negali mėginti atsisakyti prisiimtų pareigų, nes būtų pažeisti atsinaujinančius šaltinius naudojančių subjektų teisėti lūkesčiai. Teigė, kad atsakovas, nustatydamas pareiškėjo atžvilgiu 38 646 Lt mokestį, ignoravo ir pažeidė jo teisėtus lūkesčius būti atleistam nuo taršos mokesčio, kai šis savo gamyboje naudojo biokurą.

Atsakovas Alytaus RAAD (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 26–28) prašė pareiškėjo skundo netenkinti ir palikti galioti 2010 m. rugpjūčio 11 d. Alytaus RAAD sprendimą Nr. S-16.

Atsakovas nurodė, kad UAB „Birštono šiluma“ buvo atliktas mokestinis patikrinimas dėl mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių bei mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo teisingumo už 2009 m. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Birštono šiluma“ mokesčius už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2009 m. apskaičiavo ir deklaravo neteisingai. Nedeklaruotas viršytas teršalų 1,0165 t kietųjų dalelių, 1,0561 t anglies monoksido, 0,3797 t azoto oksidų kiekis. Už nuslėptą viršytą teršalų kiekį iš stacionarių taršos šaltinių už 2009 metus apskaičiuotas 38 646 Lt mokestis didesniu tarifu. Rėmėsi Aplinkos apsaugos įstatymo 19 ir 15 straipsniais. Pažymėjo, jog UAB „Birštono šiluma“ savo veiklą vykdė pagal Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2007 m. gruodžio 28 d. išduotą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. PR-32(II) (toliau – ir TIPK leidimas). TIPK leidimo 19 dalyje buvo nurodyta, kad oro tarša neturi viršyti 19–22 lentelėse nustatytų dydžių, o TIPK leidimo 21 lentelėje buvo nustatyti leidžiamų išmesti į atmosferą teršalų maksimalūs normatyvai. Nurodė, jog iš stacionarių taršos šaltinių į aplinkos orą išmetamų teršalų instrumentiniai matavimai turi būti atliekami vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. Dl-68 patvirtintomis Stacionarių taršos šaltinių išmetamų į aplinkos orą teršalų laboratorinės kontrolės metodinėmis rekomendacijomis (toliau – ir Rekomendacijos). Alytaus RAAD Valstybinės analitinės kontrolės skyrius 2009 m. vasario 12 d. nustatė UAB “Birštono šiluma“ taršos šaltinio 003 kietųjų dalelių ribinės vertės viršijimą 2,16 karto. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalį už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą. Pažymėjo, kad UAB „Ekometrija“ 2009 m. birželio 17 d. atliko tyrimus, kurių rezultatai patvirtino, jog UAB „Birštono šiluma“ taršos šaltinio 003 išmetami teršalai neviršija TIPK leidime nustatytų ribinių verčių, tačiau taršos šaltinyje nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2009 m. birželio 16 d. jau buvo sudeginta 1963,08 t biokuro, per tą laikotarpį į aplinką išmesta 1,8928 t kietųjų dalelių, iš jų – 1,0165 t viršnormatyvinio teršalų kiekio. Pabrėžė, kad išmetamų teršalų, viršijančių TIPK leidime nustatytus normatyvus, mokestinis laikotarpis buvo nustatytas, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (toliau – ir Aprašas), 6 punktu.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 16 d. sprendimu (b. l. 102–107) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčo dalykas – Alytaus RAAD 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. S-16 dalyje, kurioje patvirtintas Teisės ir administravimo skyriaus 2010 m. birželio 17 d. patikrinimo akte Nr. 17 apskaičiuotas 38 646 Lt mokestis didesniu tarifu už 2009 m. išmestas kietąsias daleles deginant biokurą, viršijusias normatyvą. Ginčo objektas – atsakovo 2010 m. birželio 17 d. patikrinimo akto Nr. 17 dalis, kurioje apskaičiuotas 38 646 Lt mokestis didesniu tarifu už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2009 m. birželio 16 d. išmestas kietąsias daleles, deginant biokurą, viršijusias normatyvą. Konstatavo, kad nagrinėjamos bylos ginčas kilęs dėl mokesčio už aplinkos teršimą paskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo. Faktinės bylos aplinkybės patvirtino, jog UAB „Birštono šiluma“ buvo atliktas mokestinis patikrinimas dėl mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių bei mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo teisingumo už 2009 m. Pareiškėjas ginčija patikrinimo dalį dėl mokesčio apskaičiavimo už aplinkos teršimą iš stacionaraus taršos šaltinio 003 (kamino). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Birštono šiluma“ mokesčius už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2009 m. apskaičiavo ir deklaravo neteisingai. Patikrinimo akte nurodyta, jog taršos šaltinio 003 kietųjų dalelių ribinė vertė viršyta 2,16 karto. Iš viso patikrinimo metu apskaičiuota 38 646 Lt mokesčio didesniu tarifu už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, būtent, už nedeklaruotą viršytą teršalų kiekį. Nurodė, kad ginčo santykius reglamentuoja specialūs teisės aktai: Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, Aprašas, Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 (toliau – ir Taisyklės), ir kiti.

Teismas rėmėsi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 15 dalimi, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsniu. Pabrėžė, kad UAB „Birštono šiluma“ savo veiklą vykdė pagal TIPK leidimą, kuriame buvo nustatytos veiklos sąlygos, taršos į aplinkos orą rodikliai. Nurodė, kad bylos aplinkybės akivaizdžiai patvirtino, jog leidžiama kietųjų dalelių tarša buvo viršyta. Laikė nepagrįstu pareiškėjo argumentą, kad pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalį už išmetamus į atmosferą teršalus, susidarančius naudojant biokurą, įmonė nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių yra atleidžiama. Nurodė, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą. Darė išvadą, kad nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, jog įmonės, naudojančios biokurą, nuo mokesčio už aplinkos teršimą atleidžiamos, jeigu taršos šaltinis neviršija leidime nurodyto normatyvo, t. y. leidime nurodyto tam tikro teršalo kiekio, leidžiamo išmesti į aplinką, rodiklio. Taip pat rėmėsi Taisyklių 3, 4, 85 punktais. Nurodė, jog Aprašo 6–7 punktai detalizuoja laikotarpio, už kurį skaičiuojamas mokestis už normatyvus viršijantį teršalų kiekį, pradžią ir pabaigą. Darė išvadą, kad atsakovas, nurodydamas mokestinio laikotarpio periodą nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2009 m. birželio 16 d., t. y. nuo atsakovo atlikto patikrinimo 2009 m. vasario 12 d. iki 2009 m. birželio 16 d. UAB „Ekometrija“ atlikto patikrinimo, kurio metu nebuvo nustatytas normatyvus viršijančių kietųjų dalelių kiekis, bei skaičiuodamas mokestį už išmestą į aplinką viršnormatyvinį kietųjų dalelių kiekį per minėto periodo 124 dienas, minėtų teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Teigė, kad teisės aktai nereikalauja, jog būtų atlikti kiekvienos iš 124 dienų taršos šaltinio 003 veiklos tyrimai, kurie patvirtintų kiekvienos dienos iš taršos šaltinio išmetamų kietųjų dalelių kiekį, viršijusį normatyvą. Nagrinėjamoje situacijoje vadovautasi Aprašo 6–7 punktais, pagal kuriuos pakanka nustatyti leistinos taršos (normatyvo) viršijimo pradžią ir pabaigą, kuri susijusi su matavimo rezultatais, viršijančiais kietųjų dalelių normatyvus ir atitinkančius normatyvinius rodiklius. Teismas taip pat nurodė, jog liudytojai A. S. ir K. K. patvirtino, taip pat Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių aerodinaminių matavimų darbo žurnalo įrašai byloja, kad mėginiai buvo paimti aspiraciniu būdu, koncentruojant teršalus filtruose. Darė išvadą, jog iš Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių aerodinaminių matavimų darbo žurnalo, taip pat iš Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų mėginių paėmimo ir matavimų protokolų Nr. 9 ir Nr. 10 bei iš tyrimų žurnalų įrašų matyti, kad Rekomendacijų reikalavimų, paimant ir tiriant mėginius, iš esmės buvo laikytasi. Teismas formaliu procedūriniu pažeidimu laikė tai, kad Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų mėginių paėmimo ir matavimų protokoluose Nr. 9 ir Nr. 10 nenurodyta, kokiu matavimo prietaiso tipu buvo paimti kietųjų dalelių mėginiai, tačiau tai, teisėjų kolegijos nuomone, nepadarė įtakos kietųjų dalelių matavimo tyrimų teisėtumui ir pagrįstumui. Pabrėžė, jog liudytojai A. S. ir K. K., atlikę kietųjų dalelių mėginių paėmimą, patvirtino, kad kietųjų dalelių mėginiai buvo matuojami būtent matavimo priemone Testo 445, o Patikros sertifikatas Nr. 0186679 patvirtino, jog daugiafunkcinė matavimo priemonė Testo 445, Nr. 00346400/004, buvo tinkama naudojimui. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti atliktų paminėtų tyrimų patikimumu ir pagrįstumu. Konstatavo, jog nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad nėra jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą dalyje, kurioje patvirtintas atsakovo Teisės ir administravimo skyriaus 2010 m. birželio 17 d. patikrinimo akte Nr. 17 apskaičiuotas 38 646 Lt mokestis didesniu tarifu už 2009 m. išmestas kietąsias daleles deginant biokurą, viršijusias normatyvą.

III.

Pareiškėjas UAB „Birštono šiluma“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 112–118), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą, tenkinti jo skundą ir priteisti iš Alytaus RAAD jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas (įskaitant žyminį mokestį ir teisinių paslaugų išlaidas).

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, jog jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas.

1. Atkreipia dėmesį, jog patikrinimą atlikęs Alytaus RAAD neinformavo pareiškėjo apie galimybę pačiam išmatuoti išmetamųjų dalelių kiekį po 2009 m. vasario 12 d. patikrinimo ir neįspėjo, kad jis bus nubaustas už laikotarpį, prasidedantį 2009 m. vasario 12 d. ir pasibaigsiantį tada, kai bus atliktas kitas matavimas, nebeindikuojantis teršalų kiekio ore viršijimo. Teigia, kad tokiu būdu Alytaus RAAD piktnaudžiavo savo, kaip subordinacijos santykiuose su pareiškėju viršesnio asmens, padėtimi.

2. Pažymi, jog Kauno apygardos administracinis teismas pripažino, kad Protokole Nr. 9 nebuvo nurodyta, kokie buvo mėginių paėmimo, aplinkos sąlygų bei deguonies ir temperatūros ortakyje duomenys, o taip pat nenurodyta, kokios matavimo priemonės Alytaus RAAD Valstybinės analitinės kontrolės skyriaus buvo pasitelktos matavimams pareiškėjo taršos šaltinyje 003 atlikti. Teismas sutiko su pareiškėjo išvada, kad Alytaus RAAD Valstybinės analitinės kontrolės skyriaus atlikto tyrimo metu nebuvo laikytasi Rekomendacijų 13 ir 18 punktų reikalavimų. Pažymi, kad viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymų nustatytuose rėmuose, o bet kokia viešosios teisės numatyta atsakomybė, taip pat ir mokestinės prievolės pavidalu, gali būti taikoma tik aiškiai nustačius neteisėtus veiksmus, o ne remiantis prielaidomis. Remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi. Daro išvadą, kad esant mažiausiam neaiškumui dėl to, ar patikrinimas buvo atliktas sertifikuotu ir reikalavimus atitinkančiu aspiratoriu bei griežtai laikantis Rekomendacijų, sprendimas turėtų būti naikinamas, nes nepagrįstas objektyviai nustatytais duomenimis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str.). Taip pat nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje A502-1037/2010.

3. Pabrėžia, kad šiuo atveju neturi būti vadovaujamasi Aprašo 6 ir 7 punktais, nes asmuo negali būti nubaustas už veiksmus, dėl kurių nėra neginčijamų įrodymų. Kitu atveju būtų sudarytos prielaidos nepagrįstai nubausti pareiškėją, ir tai lemtų nepagrįstą valstybės praturtėjimą UAB „Birštono šiluma“ sąskaita.

4. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog viršijant išmetamų teršalų kiekį, nebėra taikoma mokestinė lengvata. Pažymi, kad pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, pateikus biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus už išmetamus į atmosferą teršalus, susidarančius naudojant biokurą, pareiškėjas turi būti atleidžiamas nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių. Kadangi buvo išpildyti visi paminėto įstatymo straipsnyje nustatyti reikalavimai, pareiškėjas turėjo būti atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių.

5. Pabrėžia, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nenumato, kad atleidimas nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių gali būti anuliuotas, jeigu taršos šaltinis viršija normatyvines ribas.

6. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos teisės aktuose (Direktyva 2009/28/EB, Strategija) įtvirtintas atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo rėmimas įvairiomis formomis. Viena iš jų yra atleidimas nuo taršos mokesčio, kai asmuo savo gamybiniuose procesuose naudoja biokurą.

7. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarimu, 2007 m. liepos 5 d. nutarimu ir pabrėžia, jog prisiėmusi įsipareigojimą atleisti atsinaujinančius energijos šaltinius naudojančius asmenis nuo taršos mokesčio, valstybė ir jos institucijos nebegali mėginti atsisakyti prisiimtų pareigų, tuo pažeisdamos atsinaujinančius šaltinius naudojančių subjektų teisėtus lūkesčius.

Atsakovas Alytaus RAAD atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 134–135) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad apeliaciniame skunde pateikti pagrindiniai argumentai jau buvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme. Nurodo, kad dėl šių argumentų jau pateikė savo poziciją pirmosios instancijos teismui žodžiu ir raštu bylos nagrinėjimo metu. Pažymi, jog su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, kadangi teismas ištyrė visas bylos aplinkybes tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusiškumu, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos apeliacine tvarka administracinės bylos dalyku yra mokesčio už aplinkos teršimą, paskaičiuoto už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį, teisėtumas ir pagrįstumas.

Alytaus RAAD 2010 m. birželio 17 d. patikrinimo aktu Nr. 17 buvo konstatuota, kad 2009 m. vasario 12 d. Alytaus RAAD valstybinės analitinės kontrolės skyrius nustatė taršos šaltinio 003 (kamino) kietųjų dalelių ribinės vertės 2,16 viršijimą. TIPK leidime nustatytas normatyvas – 400 mg/Nm³, teršalo koncentracija patikrinimo metu – 864,17 mg/Nm³. Įmonė nedeklaravo ir nemokėjo mokesčio už normatyvus viršijusį teršalų kiekį. UAB „Ekometrija“ 2009 m. birželio 17 d. ir 2009 m. birželio 25 d. atliko tyrimus, kurių rezultatai patvirtina, kad taršos šaltinio 003 išmetami teršalai neviršija TIPL leidime nustatytų ribinių verčių. Taršos šaltinis 003 nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2009 m. birželio 16 d. dirbo 124 dienas, per šį laikotarpį į aplinką išmesta 1,0165 t viršnormatyvinio kietųjų dalelių, apskaičiuota 38 646 Lt mokesčio didesniu tarifu už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių.

Apeliantas teigia, kad 2009 m. vasario 18 d. mėginių paėmimas ir instrumentiniai matavimai neatitiko pagrindinių reikalavimų, nurodytų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. D1-68 patvirtintose Stacionarių taršos šaltinių išmetamų į aplinkos orą teršalų laboratorinės kontrolės metodinėse rekomendacijose, todėl išmetamų teršalų tyrimų rezultatų protokolas Nr. 9 (b. l. 59, 73) negali būti laikomas pagrįstu objektyviai nustatytais duomenimis. Tokius pareiškėjo argumentus išsamiai ištyrė ir įvertino pirmosios instancijos teismas ir teisėjų kolegija su padarytomis išvadomis visiškai sutinka. Liudytojais apklausti mėginius paėmę ir matavimus atlikę specialistai A. S. ir K. K. patvirtino, taip pat įrašai Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių aerodinaminių matavimų darbo žurnale patvirtina, kad mėginiai buvo paimti aspiraciniu būdu, koncentruojant teršalus filtruose, laikantis Rekomendacijų 10 ir 15 punktų reikalavimų (b. l. 67). Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų mėginių paėmimo ir matavimo protokolų Nr. 9 ir Nr. 10 įrašai patvirtina, kad buvo paimti kietųjų dalelių teršalų 3 mėginiai vienodomis pauzėmis per 30 min. Mėginių paėmimo, aplinkos sąlygų bei deguonies ir temperatūros ortakyje duomenys įrašomi į darbo žurnalą (Rekomendacijų 13 p). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Rekomendacijų reikalavimų, paimant ir tiriant mėginius, iš esmės buvo laikytasi. Apeliantas nepateikė tokią išvadą paneigiančių argumentų. Aplinkybę, kad mėginių paėmimo ir matavimo protokoluose Nr. 9 ir Nr. 10 nebuvo nurodytas matavimo prietaiso tipas, kuriuo buvo paimti kietųjų dalelių mėginiai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip formalaus pobūdžio trūkumą, neturėjusį įtakos kietųjų dalelių matavimo tyrimų teisėtumui ir pagrįstumui. Liudytojai A. S. ir K. K. patvirtino, kad kietųjų dalelių mėginiai buvo matuojami matavimo priemone Testo 445, patikros sertifikatas Nr. 0186679 patvirtina, kad priemonė Testo 445 Nr. 00346400/004 buvo tinkama naudojimui (b. l. 71). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis suteikia teismui teisę vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų parodymais nustatant reikšmingas aplinkybes apie kietųjų dalelių matavimų tyrimų teisėtumą, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų.

Remiantis Mokesčių už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 6–7 punktais, didžiausios leistinos momentinės ar paros vidutinės koncentracijos ir (ar) vienkartinės leistinos taršos (normatyvo) viršijimo pabaiga yra ėminio, kurio matavimo rezultatai atitinka normatyvinius rodiklius, paėmimo momentas (diena). Į didžiausios leistinos momentinės ar paros vidutinės koncentracijos (normatyvo) ir (ar) vienkartinės leistinos taršos normatyvo viršijimo periodą įskaitomas laiko tarpas nuo normatyvą viršijusio ėminio paėmimo momento (dienos) iki normatyvą atitinkančio ėminio paėmimo momento (dienos). Jei mokesčio mokėtojas, vadovaudamasis laboratorijos, turinčios leidimą atlikti taršos šaltinių išmetamų į aplinką teršalų ir teršalų aplinkos elementuose matavimus ir tyrimus, arba akredituotos laboratorijos atliktais tyrimų rezultatais įrodo, kad išmestas arba išleistas į aplinką teršalo kiekis neviršija TIPK leidime nustatytų leistinos taršos normatyvų, apie normatyvus viršijančią teršimo pabaigą ir atitinkančių normatyvą matavimų ar skaičiavimų rezultatus raštu praneša Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentui, kurio teritorijoje yra taršos objektas. Toks reglamentavimas pagrindžia paties pareiškėjo – mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojo – pareigą stebėti taršos būklę ir pateikti įrodymus apie tai, kad išmestas arba išleistas į aplinką teršalo kiekis neviršija TIPK leidime nustatytų leistinos taršos normatyvų, dėl to apelianto argumentas, kad atsakovas apskaičiavo mokestį didesniu tarifu už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už pernelyg ilgą laikotarpį, yra atmestinas.

Apeliantas, teigdamas, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje numatyta lengvata (fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, už išmetamus į atmosferą teršalus, susidarančius naudojant biokurą, nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių šaltinių yra atleidžiami) taikytina ir tokiais atvejais, kai išleisto į aplinką teršalo kiekis viršija TIPK leidime nustatytų leistinos taršos normatyvų, nepagrįstai plečiamai aiškina mokestinės teisės normą, kuri negali būti suprantama kaip leidžianti daugiau, negu yra apibrėžta. Įstatymo paskirtis yra ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti (1 str. 2 d.). Pareiškėjo nurodytu būdu aiškinant mokesčio lengvatą, apskritai netektų prasmės taršos kontrolė ir didžiausių leistinos taršos normatyvų TIPK leidime nustatymas biokurą naudojantiems asmens. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įmonės, naudojančios biokurą, nuo mokesčio už aplinkos teršimą atleidžiamos, jeigu taršos šaltinis neviršija leidime nurodyto normatyvo, t. y. leidime nurodyto tam tikro teršalo kiekio leidžiamo išmesti į aplinką, rodiklio.

Pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Birštono šiluma“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.